Kauno apylinkės teismo nutartis

Šalies argumentai

V. V. skunde nurodo, jog P. M. 2012-10-08 iškviestas į apklausą Lietuvos Respublikos Specialiųjų tyrimų tarnybos Kauno valdybos ikiteisminio tyrimo skyriuje specialistei J. T. pasakė jį įžeidusį teiginį, t. y. P. M. tvirtino, kad jis -V. V., nuo 2010 m. vasario mėnesio „užsakė šmeižikiškus straipsnius, kurie buvo publikuoti įvairiuose laikraščiuose“. Nurodė, kad P. M., įvardindamas jį „užsakovu“ užgauliai pažemino, kadangi jis nė karto gyvenime nėra spaudoje užsakęs jokio straipsnio, juo labiau – šmeižikiško. Kadangi jis pats asmeniškai savo pastangomis rašo straipsnius į spaudą, toks P. M. teiginys jį labai įžeidė. Pažymėjo, kad P. M. tokį teiginį pasakė tiesiogiai minėtai specialistei J. T. ir patvirtino savo parašu, kas įrodo, kad P. M. taip sakė iš tikrųjų ir sąmoningai siekdamas jį įžeisti ir pažeminti. Be to, šis įžeidžiantis jo teiginys tapo žinomas ne tik specialistei J. T., bet ir Lietuvos Respublikos Specialiųjų tyrimų tarnybos Kauno valdybos ikiteisminio tyrimo skyriaus viršininkui L. B. bei piliečiui A. R. ir kitiems asmenims, dėl ko jis pasijuto dar labiau įžeistas. Nurodė, kad P. M. savo teiginiu jį ne tik įžeidė, bet ir padarė jam didelę žalą, nes pakirto asmenų, sužinojusių apie P. M. teiginį, pasitikėjimą jo asmeniu. Kai kurie asmenys ir dabar, remdamiesi P. M. teiginiu, jį pašiepia, kad jis yra tik šmeižikiškų straipsnių užsakovas. Tai ir dabar emociškai jį veikia, silpnina jo sveikatą.

Šalies argumentai

Vertinant pareiškėjo V. V. privataus kaltinimo tvarka pateiktą skundo turinį dėl įžeidimo, darytina išvada, kad P. M. padaryti veiksmai nepasiekė tokio pavojingumo laipsnio, kad juos būtų galima pripažinti nusikalstama veika. Baudžiamosios teisės teorijoje ir teismų praktikoje veikos pavojingumas suprantamas kaip objektyvi nusikaltimo savybė, nepriklausanti nei nuo įstatymo leidėjo, nei nuo asmenų, taikančių baudžiamąsias teisines normas, valios. Nusikalstamos veikos pavojingumas pasireiškia žalos, padaromos baudžiamojo įstatymo saugomiems gėriams, dydžiu, ir apibūdinamas dviem rodikliais - pavojingumo pobūdžiu, t.y. objekto, kuriam padaroma žala, vertingumu, ir pavojingumo laipsniu. Nors P. M. pareiškėjo V. V. atžvilgiu galimai pavartojo jį užgavusią ir įžeidusią frazę „V. V. užsakė šmeižikiškus straipsnius įvairiuose laikraščiuose“, kuria buvo neigiamai atsiliepiama apie pareiškėjo asmenybę, tačiau būtina atsižvelgti į tai, kad šie žodžiai galimai buvo išsakyti jų ilgalaikių nesutarimų ir bylinėjimosi teismuose bei apklausų ikiteisminio tyrimo institucijose kontekste. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos BK 155 str. pateiktą įžeidimo sąvoką, šio nusikaltimo esmę ir ginamo objekto reikšmę, darytina išvada, kad P. M. veiksmai – išsakyta frazė – akivaizdžiai neturėjo tokio pavojingumo laipsnio, kad juos galima būtų pripažinti nusikalstama veika. Užgaulus asmens pavadinimas, nepadoraus gesto pademonstravimas, neigiamas apibūdinimas, tyčiojantis iš kito asmens, turi neigiamą, žeminantį, įžeidžiantį pobūdį, tačiau vertinant visą šių veiksmų situaciją, veika nelaikytina tokia pavojinga, jog civilinės teisinės priemonės būtų aiškiai nepakankamos apginti nukentėjusiojo interesus. Šiuo atveju iš pateikto V. V. skundo turinio matyti, kad P. M. pareiškėjo V. V. apskritai užgauliai nevadino, jo atžvilgiu nedemonstravo jokių nepadorių gestų ir kitaip iš jo nesityčiojo. Tarp pareiškėjo V. V. ir P. M. susiklosčiusių konfliktiškų santykių dėl bylinėjimosi teismuose, apklausų ikiteisminio tyrimo įstaigose ir institucijose, kitokių tarpusavio nesutarimų, asmeninio pobūdžio problemų sprendimas baudžiamosios teisės priemonėmis negali būti vertinamas kaip pagrįsta bei proporcinga priemonė. Minėta, kad baudžiamosios teisės, baudžiamojo proceso normos yra traktuojamos kaip „ultima ratio“, t. y. kaip paskutinė priemonė, kuria asmuo gali ginti, jo įsitikinimu, pažeistas teises. Sankcijų įtvirtinimo baudžiamaisiais įstatymais turi būti imamasi tik tada, kai neįmanoma kitomis socialinėmis, teisinėmis priemonėmis apginti teisinių gėrių, kurie yra pažeidinėjami. O šiuo atveju tarp ginčo šalių susiklostę teisiniai santykiai gali būti sprendžiami ir kitos teisės šakos, pvz. civilinės teisės, nustatytomis priemonėmis (Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2014 m. gegužės 26 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-365-508-2014). Pažymėtina, kad tuo atveju, jei nagrinėjant civilinį ginčą teismas nustatytų, kad vienos iš šalių veiksmuose galbūt yra tam tikro nusikaltimo požymių, įstatymo leidėjas teismui suteikia teisę informuoti prokurorą apie nustatytas minėtąsias aplinkybes (Lietuvos Respublikos CPK 300 str.).