- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2009-02-11
- Bylos Nr.
- I-463-624/2009
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Mefodija Povilaitienė (pirm.), Arūnas Dirvonas (pran.), Donatas Vansevičius
- Pareiškėjas
- Č. S., B. T., A. T., M. T.
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus apskrities viršininko administracijos
- Advokatai
- Natalija Boikas
- Kategorijos
- 11.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mefodijos Povilaitienės (kolegijos pirmininkė), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Donato Vansevičiaus, sekretoriaujant Dinai Belovai, dalyvaujant pareiškėjų atstovei advokatei Natalijai Boiko, nedalyvaujant pareiškėjams Č. S., B. T., A. T. ir M. T., trečiojo suinteresuotojo asmens Vilniaus apskrities viršininko administracijos atstovui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjų Č. S., B. T., A. T. ir M. T. pareiškimą trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities viršininko administracijai dėl praleistų įstatymu nustatytų terminų atnaujinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pateiktu pareiškimu pareiškėjai Č. S., B. T., A. T. (A. T.) ir M. T. (M. T.) prašo atnaujinti praleistus terminus pateikti prašymą atkurti nuosavybes teises į iki nacionalizacijos jų proseneliui D. K. ir seneliui N. K. tuometinio Vilniaus – Trakų apskrities Turgelių valsčiaus, (duomenys neskelbtini) kaime turėtos 18.35 ha žemės ir 1.63 ha miško, esančio Vilniaus rajone, Medininkų seniūnijoje, nuosavybės teises ir giminystės ryšį su žemės savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti. Pareiškimr nurodoma, kad jų prosenelis D. K., gim. (duomenys neskelbtini), pastoviai gyveno Vilniaus - Trakų apskrities, Turgelių valsčiaus, Podvarance vietovėje (kaimas) ir turėjo nuosavybėje žemės sklypą. D. K. (duomenys neskelbtini) susituokė su J. R., gim. (duomenys neskelbtini) (B. našlė). J. R., (duomenys neskelbtini) pagimdė nesantuokinį vaiką – N., kuriam buvo įregistruota motinos pavardė – R.. Vilniaus apskrities teismas 1910-08-04 nutartimi Nr. 8600 pripažino, kad D. K. ir J. K. įsisūnijo N.. Nors N. buvo įvaikintas, bet pagal LR Valstybės istorijos archyvo duomenis (2007-08-03 pažyma P2-7852) jo pavardė iki 1921 m. liko R.. Tai patvirtina ir 1918-11-10 įrašas Vilniaus metropolijos kurijos archyviniame fonde, Medininkų Romos katalikų bažnyčios santuokos metrikų knygoje dėl santuokos sudarymo tarp N. R. ir S.. Iki 1922 m N. vardas buvo rašomas N.. (duomenys neskelbtini) N. ir S. R. šeimoje gimė dukra J. - pareiškėjų mama. (duomenys neskelbtini) J. R., N. duktė, susituokė su pareiškėjų tėvu - J. T.. 1921 - 1922 m. N. (N.) R. pavardė buvo pakeista į pavardę K., nes 1922-07-15 pirkimo - pardavimo akte, reg. Nr.5747 nurodytas pirkėjas - N. K.. 1922-07-05 N. K. kartu su kitais asmenimis nupirko bendron nuosavybėn žemės parcelę Nr. 35, turinčią 19,95 dešimtinės ploto. Centrinio valstybės archyvo 2007-04-05 duomenimis (pažyma Nr. R4-1690) - dėl Vilniaus - Trakų apskrities Turgelio valsčiaus žemės sklypus 1923 metų sąraše įrašyti K. (K.) N. (N.) ir K. (K.) D., Podvarance vietovėje turėję po 7 ½ dešimtinės žemės. Prosenelis D. K. gyveno kartu su pareiškėjų seneliu, savo sūnumi N. K. ir turėjo žemės sklypus, abiem įrašyta 13 dešimtinių. 1925 m. duomenimis D. K. Podvarance vietovėje turėjo 16 dešimtinių žemės. N. K., D. sūnus, gyveno kartu su tėvu. 1927 m. duomenimis N. K. Turgelių valsčiuje, Podvarance kaime turėjo 20 dešimtinių žemės. Vilniaus apskrities archyvo 1997-12-31 duomenimis Vilniaus apskrityje, Turgelių valsčiuje, Dainavos apylinkėje 1947 m. senelis N. K. turėjo 17,98 ha žemės, tame skaičiuje 1,63 ha miško. Šiuos duomenis mums 2007 m. pabaigoje suteikė Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius. Pagal 2008-02-21 Lietuvos valstybės istorijos archyvo pažymą Nr. P2-1707 duomenų, patvirtinančių N. R. pavardės keitimo faktą į N. K. nėra. Pateikti visi rašytiniai įrodymai, kurie patvirtina kad N. R., (duomenys neskelbtini) gimimo, įsisūnijo 1910-08-04 D. ir J. K. šeima. Nuo 1922 m. oficialiuose dokumentuose N. pavardė jau nurodoma – K.. Senelis N. K. mirė (duomenys neskelbtini), o senelė S. mirė - (duomenys neskelbtini). Jie gyveno ir mirė Podvarancų kaime, palaidoti Vilniaus rajone, Medininkų kapinėse. Pareiškėjų motina J. T., (duomenys neskelbtini) gimimo, lenkė, nuo (duomenys neskelbtini) sudarytos santuokos su tėvu J. T. pastoviai gyveno Vilniaus rajone, Medininkų apylinkėje, Kurganų kaime (Pilkapiai), tai yra netoli nuo senelių. Jų santuokos metu gimė vaikai: B. - (duomenys neskelbtini), A. - (duomenys neskelbtini), Č. - (duomenys neskelbtini), M. - (duomenys neskelbtini), ir visi yra Lietuvos Respublikos piliečiai.
Pagal LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 10 str. 1 ir 4 d. bei LR Vyriausybės 1997-09-29 nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Atkūrimo tvarka) 5 ir 11 punktus terminas prašymams dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir pilietybę patvirtinančiam dokumentui teikti baigėsi 2001-12-31, o Atkūrimo įstatymo 10 str. 4 d. ir Atkūrimo tvarkos 11 p. 1 d. nustatyta, kad terminas nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams pateikti baigėsi 2003-12-31. Mano, kad įstatymų nustatytą terminą praleido dėl svarbių, objektyvių priežasčių: senelis N. K. mirė (duomenys neskelbtini), senelė S. - (duomenys neskelbtini), motina J. T. mirė nuo ligos (duomenys neskelbtini), t. y. iki 1991-06-18 LR įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ priėmimo. Lietuvos Respublikoje neišliko kitų giminių, o jie nieko nežinojo apie tai, kad prosenelis D. ir senelis N. K. turėjo nuosavybėje žemės sklypus. 2007 m. pradžioje B. T. paskambino Lenkijos Respublikoje gyvenanti motinos sesuo G. J., N. duktė, gim. (duomenys neskelbtini), ir paklausė, ar jiems atkurtos nuosavybės teisės į prosenelių ir senelių žemės sklypus. Jie nežinojo prosenelių vardų, kiek ir kur jie turėjo žemės, dėl to B. T. išvyko į Lenkiją, kur Olštyno mieste gyvenanti teta G. J. pateikė jai visus turimus duomenis apie savo tėvus. Pažymėjo, kad po motinos mirties (duomenys neskelbtini) su gyvenančia Lenkijos Respublikoje teta santykiai nutrūko, nes nežinojo jos adreso, o (duomenys neskelbtini) pradžioje teta mirė. Mano, kad pateikė pakankamus įrodymus, kad terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į senelių turėtą žemę, bei terminą pateikti giminystės ryšius patvirtinančius dokumentus praleido dėl svarbios, objektyvios priežasties, nes tik nurodytu laikotarpiu sužinojo apie tai, kad senelis N. K. ir prosenelis D. K. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė žemės sklypus (b. l. 3-6).
Teismo posėdyje pareiškėjų atstovė patikslino pareiškimą ir prašė jį tenkinti dalyje dėl termino atnaujinimo prašymui bei dokumentams pateikti į senelio N. K. turėtą žemę ir mišką.
Atsiliepimas
Pateiktu atsiliepimu tretysis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities viršininko administracija (toliau – ir VAVA) nurodė, kad Atkūrimo įstatymo normose nėra nurodyta, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, todėl mano, kad reiktų vadovautis įstatymo pradmenimis ir jo prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Vadovaujantis pastarąja nuostata pripažintina, kad termino praleidimo priežasčių svarbumą lemia konkrečios aplinkybės, kurios nepriklausė nuo terminą praleidusio asmens valios ir jo pasirinkto konkrečioje teisinėje situacijoje elgesio modelio ir kurios sudarė jam objektyvias kliūtis paduoti atitinkamą prašymą (pateikti atitinkamus dokumentus) arba turėjo įtakos jo valiai bei jo pasirinktam elgesiui taip, kad jis (elgdamasis protingai) galėjo neteisingai suvokti šią teisinę situaciją. Sprendžiant termino atnaujinimo klausimą yra būtina atsižvelgti ir į pačių terminų trukmę, nes laiko faktorius negali būti atsiejamas nuo asmens objektyvios galimybės elgtis taip ar kitaip prašomo atnaujinti termino eigoje. Pažymėjo, kad vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 2 str. 1 d. pareiškėjai neturi teisės pretenduoti į prosenelio žemę, todėl pareiškimas dalyje dėl D. K. turėtos nuosavybės atmestinas. Jei teismas nustatys, kad priežastys, dėl kurių pareiškėjai praleido terminą pateikti prašymą ir nuosavybės teises su buvusiu savininku N. K. bei giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus, yra svarbios, neprieštarauja, kad praleistas terminas būtų atnaujintas (b. l. 61-62).
Trečiojo suinteresuoto asmens VAVA atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką jam pranešta tinkamai.
Pareiškimas netenkinamas.
Pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 str., nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 str. nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams: 1) turto savininkui; 2) asmenims, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą, o šiems mirus, – jų sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams) ar šių asmenų sutuoktiniui bei vaikams; 3) turto savininko, kuris mirė ir nepaliko testamento ar okupacijos metais (1939–1990 metais) emigravo į užsienį ir ten, netekdamas Lietuvos Respublikos pilietybės, priėmė kitos šalies pilietybę, sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams), jei šie asmenys yra Lietuvos Respublikos piliečiai, – į jiems tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį; 4) turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktiniui, vaikams (įvaikiams) – į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį; 5) asmenims, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo–pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat asmenims, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą. Minėtas įstatymas numato baigtinį sąrašą asmenų, kuriems įstatymas suteikia teisę atkurti nuosavybės teises ir nenumato, kad nuosavybės teisės būtų atkuriamos provaikaičiams į prosenelio turėtą žemę, todėl pareiškėjų prašymas dėl termino atnaujinimo prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir dokumentams pateikti į prosenelio D. K. yra nepagrįstas.
Prašymų atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą terminus nustato 1997-07-01 Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas Nr. VIII-359 (toliau – Atkūrimo įstatymas), kuris pakeitė nuo 1997-07-09 netekusį galios 1991-06-18 Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos įstatymą Nr. I-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – Atstatymo įstatymas). Įsigaliojus Atkūrimo įstatymui, šio įstatymo 21 str. 1 d. nustatė, kad piliečių prašymai atkurti nuosavybės teises, pateikti Atstatymo įstatymo nustatytais terminais ir neišnagrinėti iki Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo, nagrinėjami bei sprendimai dėl jų priimami laikantis šio įstatymo nuostatų. Atkūrimo įstatymo 10 str. 1 d. (2001-08-03 įstatymo Nr. IX-489 redakcija) numatė, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Atstatymo įstatymo nustatytais terminais ir šio įstatymo nustatyta tvarka iki 2001-12-31. Piliečiai, praleidę nustatytus terminus prašymams paduoti, netenka teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal šį įstatymą. Atkūrimo įstatymo 10 str. 4 d. (2003-06-19 įstatymo Nr. IX-1634 redakcija) numatė, kad piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003-12-31 turi pateikti šio įstatymo 17 str. nurodytoms institucijoms. Piliečiai, praleidę nustatytą terminą pateikti šiuos dokumentus, netenka teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal šį įstatymą. Pagal nuo 2004-10-26 galiojančios Atkūrimo įstatymo 10 str. 1 ir 4 dalies redakcijos (2004-10-12 įstatymo Nr. IX-2490 redakcija) nuostatas piliečiams, praleidusiems nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.
Atkūrimo įstatyme bei LR Vyriausybės 1997-09-29 nutarimu Nr. 1057 patvirtintoje Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkoje nenurodytos priežastys, kurioms esant gali būti atnaujinami terminai prašymui ir dokumentams, patvirtinantiems nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku. LR administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str. 6 d. numato, kad jei nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius, o jei ir tokio įstatymo nėra, - vadovaujasi bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotos nuostatos, kad sprendžiant Atkūrimo įstatymo 10 str. 1 ir 4 dalyse nurodytų terminų atnaujinimo klausimą, turi būti vertinamos aplinkybės, kurios susiklostė laikotarpiu nuo teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą konkrečiam asmeniui atsiradimo (Atstatymo įstatymo 2 str. ir Atkūrimo įstatymo 2 str.) iki įstatymu nustatytų terminų paduoti prašymą (2001-12-31) ir dokumentus pabaigos (2003-12-31), ir nustatoma, ar šios aplinkybės gali būti pripažintos svarbiomis terminų praleidimo priežastimis. Svarbiomis priežastimis, sudarančiomis pagrindą atnaujinti praleistus įstatymu nustatytus atitinkamos teisės realizavimo terminus, teismas gali pripažinti tik tokias nuo asmens valios nepriklausiusias priežastis, kurios buvo objektyvi kliūtis jam laiku pasinaudoti įstatymu suteikta teise. Svarbių priežasčių įrodymus teismui turi pateikti prašymą dėl praleistų terminų atnaujinimo padavęs asmuo. Atsižvelgiant į tai, kad įstatymų leidėjas prašymų dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo ir dokumentų pateikimui buvo nustatęs ilgus terminus, kurie pretendentams, jei jie elgėsi apdairiai ir rūpestingai, buvo pakankami savo valiai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pareikšti, praleisti terminai gali būti atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nepriklausančios nuo pretendentų valios priežastys (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-10-15 nutartis adm. byloje Nr. A8-870/2007, 2008-02-07 nutartis adm. byloje Nr. A261-197/2008, 2008-02-08 nutartis adm. byloje Nr. A20-188/2007, 2008-02-21 nutartis adm. byloje Nr. A146-233/2008 ir kt.).
Sprendžiant Atkūrimo įstatymo 10 str. 1 ir 4 dalyse nurodytų terminų atnaujinimo klausimą, turi būti vertinamos aplinkybės, kurios susiklostė laikotarpiu nuo teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą konkrečiam asmeniui atsiradimo (Atstatymo įstatymo 2 str. ir Atkūrimo įstatymo 2 str.) iki įstatymu nustatytų terminų paduoti prašymą ir dokumentus pabaigos (o ne atsiradusių po šio termino pabaigos), ir nustatoma, ar šios aplinkybės gali būti pripažintos svarbiomis terminų praleidimo priežastimis.
Kaip minėta, termino praleidimo svarbumą lemia konkrečios aplinkybės, kurios nepriklausė nuo terminą praleidusio asmens valios ir jo pasirinkto konkrečioje teisinėje situacijoje elgesio ir kurios jam sudarė objektyvias kliūtis laiku paduoti prašymą bei pateikti atitinkamus dokumentus ar įgyvendinti savo tikslus per atstovą arba turėjo įtakos jo valiai pasirinktam elgesiui taip, kad jis (elgdamasis protingai) galėjo neteisingai suvokti šią teisinę situaciją. Pareiškėjai dėl nuosavybės teisių atkūrimo į senelio N. K. žemę prašymą turėjo pateikti iki 2001-12-31, o nuosavybės teises ir giminystės ryšį įrodančius dokumentus – iki 2003-12-31. Pareiškėjai savo prašymą grindžia aplinkybe, kad jų šeima nieko apie senelio turėtą žemę nežinojo, kadangi Lietuvos Respublikoje nebuvo kitų giminių, senelis mirė (duomenys neskelbtini) metais, senelė – (duomenys neskelbtini) metais, motina - (duomenys neskelbtini) metais, t. y. iki Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ priėmimo, ir tik 2007 metų pradžioje tai sužinojo iš Lenkijos Respublikoje gyvenusios motinos sesers G. J.. Teismų praktikoje pripažįstama, kad priežastimis, kurių pagrindu gali būti atnaujintas praleistas terminas, laikytinos tik tos aplinkybės, kurios objektyviai trukdė asmeniui įstatymo nustatytu laikotarpiu realizuoti savo teises, o tai reiškia, jog nepriklausė nuo jo valios. Subjektyvaus pobūdžio priežastys, kurios priklausė nuo paties pareiškėjo valios, be išimčių, nepripažįstamos pagrindu atnaujinti praleistą terminą. Pareiškėjų nurodyta priežastis – nežinojimas apie turėtą teisę laikotarpiu nuo teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą atsiradimo iki įstatymu nustatytų terminų paduoti prašymą ir dokumentus pabaigos – nelaikytina svarbia sprendžiant praleisto termino atnaujinimo klausimą: pareiškėjai, kurie visą šį laikotarpį gyveno Lietuvos Respublikoje, turėjo turėti tėvų ir senelių duomenis, objektyviai turėjo visas galimybes pasidomėti ir gauti duomenis apie senelio iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę.
Pažymėtina, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas prasidėjo 1991 metais. Jo eiga, teisinės bei faktinės problemos, nuostatų, reglamentuojančių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą, keitimai aptarinėti, svarstyti, aiškinti viešai ir ne kartą. Tęsti ir terminai pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusią žemę bei pateikti nuosavybės teises ir giminystės ryšius su buvusiu savininku patvirtinančius dokumentus. Bendras prašymo pateikimas buvo galimas 10 metų laikotarpyje, o dokumentų, įrodančių nuosavybės teises ir giminystės ryšį su buvusiu savininku, - dar ilgesnis. Tai pakankamai ilgas laiko tarpas, per kurį pilietis, jei būtų buvęs apdairus, turėjo galimybę pateikti prašymą. Kiekvienas asmuo teisiniuose santykiuose, siekdamas sukurti atitinkamas teisines pasekmes, turi ne tik teises, bet ir tam tikras pareigas. Taip yra įgyvendinamas teisių ir pareigų vienovės principas, įpareigojantis ne tik kitus asmenis veikti pagal įstatymus ar sutartis, bet ir įpareigojantis patį suinteresuotą asmenį veikti bei veikti racionaliai, operatyviai, tokiu būdu išvengiant negatyvių padarinių, užkertančių kelią siekiamų teisinių pasekmių sukūrimui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-02-12 nutartis adm. byloje Nr. A(556)-211/2008).
Motyvuojamoji dalis
Teismas daro išvadą, kad pareiškėjai turėjo pakankamai laiko teisės aktų nustatytais terminais paduoti prašymą ir pateikti giminystės ryšį bei nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus, tačiau šios teisės nerealizavo iki įstatymo nustatyto termino pabaigos dėl aplinkybių, kurių pripažinti svarbiomis ir objektyviomis nėra pagrindo.
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 39 str., administracinėse bylose už kiekvieną skundą (prašymą), nepaisant to, kiek jame keliama reikalavimų, mokamas 100 litų žyminis mokestis <...>. Pagal ABTĮ 42 str. 1 d. 1 p., sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis grąžinami, kai sumokėta daugiau mokesčio, negu reikia pagal įstatymą. Iš byloje esančio įmokos mokėjimo kvito matyti (b. l. 2), kad žyminį mokestį – 590 litų – už pareiškimą sumokėjo B. T.. Todėl pareiškėjai B. T. grąžinama permokėta žyminio mokesčio dalis – 490 litų.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 42 str. 2 d., 85- 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,
nusprendžia:
pareiškėjų Č. S., B. T., A. T., M. T. pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą.
Įpareigoti Vilniaus apskrities valstybinę mokesčių inspekciją grąžinti B. T. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) permokėtą žyminio mokesčio sumą – 490 Lt (keturis šimtus devyniasdešimt litų).
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.