Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėjas Valdas Ciesiūnas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs G. K., kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2020 m. kovo 26 d. nutarties, kuria tenkintas VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimas ir G. K. pratęstas priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje taikymas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. 2007 m. rugsėjo 28 d. Kauno miesto apylinkės teismo nutartimi G. K. . padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalyje, nepakaltinamumo būsenoje, buvo taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis. Rokiškio rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 15 d. nutartimi stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis pakeistas į ambulatorinį stebėjimą. Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 3 d. nutartimi ambulatorinis stebėjimas pakeistas į stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis. Rokiškio rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 19 d. nutartimi stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis pakeistas į ambulatorinį stebėjimą. Kauno apylinkės teismo 2014 m. sausio 24 d. nutartimi G. K., padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje, nepakaltinamumo būsenoje, buvo taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis. Be to, to paties teismo 2014 m. spalio 10 d. nutartimi G. K., padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje, nepakaltinamumo būsenoje, taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, kuri tęsiama iki šiol. Paskutinį kartą pratęsta 2020 m. kovo 26 d. Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų nutartimi.

Motyvuojamoji dalis

5. Skundas atmetamas.

6. Aukštesnysis teismas, išnagrinėjęs G. K. skundą, pateiktą bylos medžiagą bei skundžiamą Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2020 m. kovo 26 d. nutartį, konstatuoja, kad apylinkės teismas, priešingai nei teigia G. K., tinkamai įvertinęs visus byloje esančius duomenis, pagrįstai pratęsė G. K. taikomos priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis terminą.

7. Priverčiamųjų medicinos priemonių paskirtis yra neleisti asmeniui padaryti pavojingų veikų, taikant medicinos priemones bei stebint jo elgesį. BK 98 straipsnio 6 dalyje ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 405 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad priverčiamoji medicinos priemonė taikoma, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Šių priemonių taikymas priklauso išimtinai teismo kompetencijai, kuris parinkdamas medicininės priemonės rūšį, atsižvelgia į pagrindinius kriterijus, kuriuos nustato baudžiamasis įstatymas (BK 98 straipsnis), bei į sveikatos priežiūros įstaigos išvadą, kuri yra rekomendacinio pobūdžio. Taigi, yra du kriterijai, kuriuos turi įvertinti teismas, tęsdamas, keisdamas arba panaikindamas priverčiamosios medicinos priemonės taikymą: 1) asmens psichinė sveikata, 2) su ja susijęs asmens socialinis pavojingumas.

8. Iš kartu su 2020 m. kovo 9 d. teikimu teismui dėl priverčiamosios medicinos pobūdžio priemonės pratęsimo pateiktos 2020 m. vasario 27 d. Komisijos dėl priverčiamosios medicinos pobūdžio priemonės pratęsimo medicininės apžiūros išvados Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Išvada) matyti, kad Komisija, rekomenduodama tęsti G. K. priverstinį gydymą bendro stebėjimo sąlygomis nurodė, kad stebimuoju laikotarpiu ligonio būklė buvo gerėjanti, bet dar nepakankamai stabili. Šiuo metu ligonis išlieka pakilios nuotaikos. Mąstymas pagreitėjęs, rezonieriškas, visiškai neproduktyvus. G. K. yra nekritiškas baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos, ligos ir gydymo atžvilgiu. Save vadina apatridu – žmogumi be pilietybės. Socialinių ryšių neturi. Psichomotorinio susijaudinimo ir agresijos epizodų nepastebėta. Dėl klinikoje išliekančių afektinių svyravimų, mąstymo sutrikimų koreguotas gydymas.

9. Taip pat iš Išvados matyti, kad G. K. ligos eiga sunki, stebimi dažni paūmėjimai su psichomotoriniu susijaudinimu, agresija. Stebima ryški mąstymo patologija. Ligonis išsako padrikus, nesistematizuotus santykio kliedesius. Dažnai kartojasi disforijos protrūkiai. Emocijos neadekvačios. Ne visada sutinka vartoti jam skiriamus medikamentus. Hipobuliškas. Daug laiko praleidžia gulėdamas lovoje bei rašydamas laiškus į įvairias instancijas. Užimtumo veiklose nedalyvauja. Socialinė adaptacija sutrikusi.

10. Skundą nagrinėjančio teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės patvirtina, jog G. K. vis dar būtina taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis. Kol kas ją pakeisti į priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis nėra pagrindo. Aukštesnysis teismas neabejoja pateiktais įrodymais, kadangi nebuvo pateikta jokių objektyvių juos paneigiančių duomenų. Nustatyta, kad stacionarinis stebėjimas ir gydymas bendro stebėjimo sąlygomis G. K. taikomas jau daugiau nei 6 metus, tačiau, kaip matyti iš Komisijos išvadoje pateiktų duomenų, per šį laikotarpį G. K. būklė nepagerėjo tiek, jog jau būtų galima jam taikyti ambulatorinį stebėjimą, ji vis dar išlieka nepakankamai stabili. G. K. ligos eiga yra sunki, gydymas dėl mąstymo sutrikimų ir afektinių svyravimų stebimuoju laikotarpiu buvo koreguotas. Nustatyta, kad G. K. yra sutrikusi socialinė adaptacija, jis nedalyvauja jokiose veiklose, didžiąją laiko dalį praleidžia lovoje ir neturi jokių socialinių ryšių. Jis nėra kritiškas nei savo padarytoms nusikalstamoms veikoms, nei ligai, kartais net atsisako vartoti jam skiriamus medikamentus. Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad apylinkės teismas pagrįstai sprendė, kad G. K. priverstinis gydymas yra būtinas ir pratęsė jam taikomą priverčiamąją medicinos priemonę. Šiuo atveju dar negalima daryti išvados, kad G. K. socialinis pavojingumas visuomenei yra sumažėjęs tiek, jog jam galėtų būti taikomas ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Be to, iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad G. K. net 2 kartus buvo bandyta taikyti ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, tačiau toks gydymas nebuvo efektyvus ir abu kartus, po kurio laiko, jis būdavo pakeistas į stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Atkreiptinas dėmesys, jog antrąjį kartą G. K. bandant gydyti ambulatoriškai, jis per šio gydymo laikotarpį padarė net dvi baudžiamojo įstatymo uždraustas, BK 284 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas, veikas.

11. Esant šioms aplinkybėms, Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2020 m. kovo 26 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, naikinti ją nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi,

nutaria:

G. K., kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, skundą atmesti ir palikti galioti Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2020 m. kovo 26 d. nutartį.

Nutartis neskundžiama.