Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėja Audronė KartanienėTeisėja Irma RandakevičienėBaudžiamoji byla Nr. 1A-185/2012Teisminio proceso Nr. 1-10-2-00548-2010-4Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.2.(S)

2012 m. kovo 16 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Audronės Kartanienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. S. gynėjo advokato Jurij Binevič apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 8 d. nuosprendžio, kuriuo V. S. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau –BK) 208 straipsnio 1 dalyje, 245 straipsnyje, ir nuteistas: pagal BK 208 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams vienam mėnesiui, pagal BK 245 straipsnį areštu keturiasdešimčiai parų.

BK 63 straipsnio 1, 4 dalių pagrindu paskirtas bausmes subendrinus, taikant dalinį sudėjimo būdą, galutinė subendrinta bausmė V. S. paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams dviem mėnesiams.

BK 75 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 4, 7 punktų pagrindu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant V. S. per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be teismo sutikimo nekeisti darbo vietos ir be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. S. nuteistas už tai, kad būdamas UAB „S.V.“ direktoriumi, žinodamas apie bendrovės nemokumą, sunkią ekonominę padėtį, akivaizdžiai gresiant bankrotui, neturėdamas galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų, atstovaudamas šią bendrovę, 2008-10-17 UAB „F.I.“ patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pasirašė skolos perkėlimo sutartį, pagal kurią UAB „S.V.“ turimą 127 704,85 Lt reikalavimą skolininkui UAB „F.I.“ perleido kreditoriui UAB „E. ir Co“, tokiu būdu patenkino tik vieno kreditoriaus reikalavimus ir dėl to padarė 127 704,85 Lt turtinės žalos kitiems kreditoriams – R. G., V. Č., A. K., UAB „ANR“, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui.

Be to, V. S. nuteistas už tai, kad būdamas UAB „S.V.“ direktoriumi, tyčia nuo 2009-02-21 iki 2011-06-28 nevykdė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009-02-21 sprendimo, kuriuo iš UAB „S.V.“ R. G. priteista 7601,64 Lt darbo užmokesčio už kasmetines atostogas, 6030,48 Lt išeitinė išmoka, 419,61 Lt delspinigių ir 5 procentų metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2008-11-27 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, tyčia nuo 2009-09-07 iki 2011-06-28 nevykdė 2009-09-07 Kelmės rajono apylinkės teismo sprendimo, kuriuo solidariai iš UAB „S.V.“ ir V. S. R. G. priteista 7601,64 Lt darbo užmokesčio už kasmetines atostogas, 6030,48 Lt išeitinė išmoka, 1668,29 Lt delspinigių ir 5 procentų metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2009 m. birželio 3 d., šių piniginių sumų nesumokėjo R. G. ir tokiu būdu nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausme.

Skunde teigiama, kad teismas neanalizavo UAB „S.V." sunkios ekonominės padėties arba nemokumo būsenos, kai akivaizdžiai gresia bankrotas, klausimo, formaliai remdamasis kaltinamojo akto argumentais, nesiėmė visų įstatyme įtvirtintų priemonių nustatyti, ar iš tiesų UAB „S.V." 2008-10-17, t.y. tuo metu, kai buvo sudaryta skolos perkėlimo sutartis, buvo sunkios ekonominės padėties arba jai grėsė bankrotas.

Apelianto nuomone, baudžiamosios bylos medžiagoje nėra nei vieno finansinio dokumento, patvirtinančio arba paneigiančio UAB „S.V." sunkią ekonominę padėtį arba nemokumo būseną. Nurodo, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teisme, nebuvo apklausti iki V. S. pradėjus eiti UAB „S.V." generalinio direktoriaus pareigas bendrovėje dirbusi buhalterė bei administracijos vadovas, taip pat byloje nebuvo atlikta ekonominė ekspertizė arba gauta specialisto išvada, siekiant nustatyti bendrovės sunkią ekonominę padėtį arba nemokumo būseną. Todėl aplinkybė, kad V. S. 2008-10-17 skolos perkėlimo sutartį sudarė UAB „S.V." patekus į sunkią ekonominę situaciją, arba esant nemokumui, akivaizdžiai gresiant bankrotui, pirmosios instancijos teismo liko nenagrinėta ir nenustatyta. Tokiu būdu teismas taip pat nenagrinėjo ir nenustatė, ar V. S., perkeldamas skolą pagal 2008-10-17 sutartį, sudarė sandorį likusių kreditorių nenaudai, ar suteikė galimybę išskirtiniam kreditoriui UAB „E. ir Co" užimti aukštesnę vietą kreditorinių reikalavimų tenkinimo eilėje, ir ar V. S. neturėjo kitų galimybių (kitų reikalavimų skolininkams) patenkinti įsiskolinimus kitiems kreditoriams.

Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamojoje dalyje apkaltinamąjį nuosprendį, pažeidė BK 2 straipsnio 4 dalį, kurioje numatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį.

Skundo argumentais pažymima, kad BK 208 straipsnio nuostatos reikalauja tyčinės kaltės nustatymo. Tuo tarpu V. S. UAB „S.V." generalinio direktoriaus pareigas pradėjo eiti nuo 2008-09-15, o Juridinių asmenų registre kaip einantis generalinio direktoriaus pareigas įregistruotas tik nuo 2008-10-17, todėl, neturėdamas jokio buhalterinio išsilavinimo, neturėjo galimybės pakankamai susipažinti su tikrąja įmonės finansine padėtimi, nežinojo, kiek ir kokių įsiskolinimų kreditoriams turi bendrovė, kuriai jis buvo paskirtas vadovauti.

Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, apeliantas daro išvadą, kad V. S. inkriminuojamos veikos momentu, t.y. 2008-10-17, objektyviai negalėjo suvokti ir žinoti apie bendrovės sunkią finansinę padėtį ir gresiantį bankrotą, net jei tokia įmonės būsena ir buvo, taip pat negalėjo suvokti ir žinoti, kad UAB „S.V." turėjo ir daugiau kreditorių ir kad nėra galimybių patenkinti visų kreditorių reikalavimų, taip pat negalėjo numatyti, kad dėl skolos perleidimo UAB „E. ir Co" likusieji kreditoriai patirs turtinę žalą. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas netinkamai atskleidė V. S. padarytos veikos subjektyviuosius požymius ir nepagrįstai V. S. veikoje nustatė tiesioginę tyčią.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. S. gynėjo adv. J. Binevič apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino ir padarė pagrįstą išvadą dėl V. S. kaltės, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 208 straipsnio 1 dalyje. Tokią išvadą leidžia daryti byloje surinkti įrodymai, kurių pagrįstumo nepaneigė ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje pagal apelianto prašymą papildomai ištirti duomenys: liudytojų N. T., L. M., D. J., A. U., G. B., E. Š. parodymai, papildomai apklaustų nukentėjusiųjų V. Č. bei R. G. parodymai, surinkta rašytinė medžiaga ( 3 t. b. l. 1-339, 4 t. b. l.1-33).

Kaip matyti iš skundžiamo teismo nuosprendžio, V. S. pagal BK 208 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad jis, būdamas UAB „S.V.“ direktoriumi, žinodamas apie įmonės nemokumą, jos sunkią ekonominę padėtį, akivaizdžiai gresiant bankrotui, ir neturėdamas galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų, skolos perkėlimo sutartimi UAB „S.V.“ turimą reikalavimą skolininkui UAB „F.I.“ perleido kreditoriui UAB „E. ir Co“, tokiu būdu patenkindamas tik vieno kreditoriaus reikalavimus, dėl ko kitiems kreditoriams padarė turtinės žalos 127 704, 85 Lt sumai.

BK 208 straipsnio 1 dalis numato atsakomybę asmeniui, kuris dėl savo sunkios ekonominės padėties ar nemokumo, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, neturėdamas galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų, patenkino tik vieno ar keleto iš jų reikalavimus arba užtikrino vieno ar kelių kreditorių reikalavimus ir dėl to padarė turtinės žalos likusiems kreditoriams.

Sprendžiant iš byloje ikiteisminio tyrimo metu bei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme užfiksuotų nuteistojo V. S. parodymų, pastarasis kaltu dėl BK 208 straipsnio 1 dalyje numatyto jam inkriminuojamo nusikaltimo prisipažino ir parodė, kad tapus jam UAB „S.V.“ direktoriumi, 2008 m. rugsėjo mėn., iš įmonės darbuotojo R. G. sužinojo, jog įmonė jam bei kitiems darbuotojams skolinga pinigų už neišmokėtą darbo užmokestį. Pradėjęs domėtis įmonės finansiniais reikalais, sužinojo, jog piniginių lėšų įmonės kasoje nebuvo, taip pat už skolas buvo areštuotos įmonės sąskaitos bankuose. 2008-10-17 skolos perkėlimo sutartį pasirašė UAB „E. ir Co“ direktoriaus pasiūlymu, kadangi UAB „F.I.“ pervedus V. S. vadovaujamai UAB „S.V.“ turėtą skolą į pastarosios įmonės areštuotas sąskaitas, piniginės lėšos būtų išdalintos kitiems UAB „S.V.“ kreditoriams. Tuo tarpu atsiskaityti su visais kreditoriais UAB „S.V.“ tuo metu dėl sunkios finansinės padėties negalėjo. Pasirašydamas minėtą sutartį pastarasis neva tai tikėjosi, kad iš perkeltų pinigų UAB „S.V.“ darbuotojams bus išmokėtas darbo užmokesčio įsiskolinimas (t. 2 b.l. 99, 105, 107, 182, 183).

Ši, nuteistojo V. S. pozicija iš esmės pakeista tik nuteistojo V. S. gynėjo advokato J. Binevič apeliaciniame skunde, kuriame akcentuojama, kad apie įmonės nemokumą, jos sunkią finansinę padėtį 2008-10-17 skolos perkėlimo sutarties sudarymo metu V. S. nežinojo. Todėl pastarojo veiksmai, gynėjo nuomone, negali būti vertinami kaip skolininko nesąžiningumas.

Tačiau byloje surinktų įrodymų visuma paneigia apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus.

Iš byloje surinktų dokumentų analizės matyti, kad pagal 2008-09-15 sudarytą akcijų pirkimo –pardavimo sutartį tapęs vieninteliu UAB „S.V.“ akcininku, V. S. paskirtas šios įmonės direktoriumi. Tą pačią dieną pagal priėmimo-perdavimo aktą, pastarajam buvo perduota ir visa įmonės dokumentacija, iš kurios buvo matyti, kad bendrovė, jos akcijų pirkimo-pardavimo metu, turėjo kreditorių, finansinių bei kitų skolų, neišmokėtų atlyginimų (t. 2 b.l. 39-47, 49-59; t. 3 b.l. 1-3, 4-5). Nustatyta aplinkybė leidžia teigti, kad jau UAB „S.V.“ akcijų pirkimo dieną, t.y. 2008-09-15, nuteistajam buvo žinoma komplikuota įmonės finansinė padėtis.

Apie UAB „S.V.“ nemokumą V. S. buvo informuotas ir bendrovės darbuotojų. Kaip matyti iš nukentėjusiųjų R. G., V. Č. parodymų, V. S. prisistačius nauju UAB „S.V.“ direktoriumi, jam buvo pasakyta apie tai, kad įmonė yra jiems skolinga darbo užmokestį. Vėliau dėl darbo užmokesčio išieškojimo jie kreipėsi į teismą, kadangi žinojo, kad UAB „S.V.“ turėjo kreditorių, ir tikėjosi, kad pastariesiems atsiskaičius, dalis pinigų bus pervesta darbo užmokesčio įsiskolinimui padengti. Tačiau proceso eigoje sužinoję apie UAB „S.V., jos kreditoriaus UAB „F.I.“ ir jos debitoriaus „E.“ ir Co sudarytą skolos perkėlimo sutartį bei nuteistajam V. S. ir toliau nevykdant pareigos su jais atsiskaityti, dėl pastarojo neteisėtų veiksmų kreipėsi į prokuratūrą (t. 1 b.l. 60-61, 100; t. 2 b.l. 184, 185).

Byloje esantys kiti rašytiniai įrodymai taipogi neabejotinai patvirtina, jog V. S. einant UAB „S.V.“ direktoriaus pareigas, dar iki 2008-10-17 sudarytos skolos perkėlimo sutarties buvo žinoma, jog įmonė neatsiskaitydavo už jai suteiktas paslaugas bei pristatytas prekes, taip pat nemokėjo darbo užmokesčio darbuotojams bei įstatymų numatytų įmokų valstybei, dėl ko UAB „S.V.“ susidarė sunki finansinė padėtis, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas. Vilniaus apygardos teismo 2008-09-29 nutartimi UAB „S.V.“ atžvilgiu pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, siekiant užtikrinti UAB „Hansa Lizingas“ ieškiniu reikalaujamą 106 406,71 Lt sumą (t. 2 b.l. 5). Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008-10-07 nutartimi UAB „S.V.“ taikytos laikinosios apsaugos priemonės dėl 7281,91 Lt įsiskolinimo A. K. užtikrinimo. Dėl šios gi sumos UAB „S.V.“ atžvilgiu priimtas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008-10-07 teismo įsakymas (t. 1 b.l. 88, t. 4 b.l. 6, 7). 2008-10-10 Vilniaus apygardos teismas nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priėmė sprendimą areštuoti UAB „S.V.“ nekilnojamąjį bei kilnojamąjį turtą 115 804 Lt sumai, siekiant užtikrinti UAB „ANR“ ieškinio reikalavimus (t. 2 b.l. 5, t. 4 b.l. 32-33). Iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Vilniaus skyriaus 2008-10-07 rašto Nr. (9.1) 7-P-52, kuris buvo siunčiamas antstoliui A. B., o taip pat ir UAB „S.V.“, matyti, kad 2008-09-19 VSDFV Vilniaus skyriuje priimtas sprendimas Nr. (8.2)-7-10-1357 dėl skolos išieškojimo priverstine tvarka iš UAB „S.V.“, kadangi, liudytoja byloje apklaustos VSDFV Vilniaus skyriaus vyriausiosios specialistės D. J. teigimu, pati įmonė socialinio draudimo įmokas mokėjo tik iki 2008 m. sausio mėn., dėl ko, kaip matyti iš minėto sprendimo, 2008 m. rugsėjo 16 dienai susidarė 18 349,37 Lt įsiskolinimas (t. 4, b.l. 1; t. 1 b.l. 109).

Kad įmonė turėjo įsiskolinimų ir kitiems kreditoriams dar iki nuteistasis perėmė įmonės valdymą, patvirtina ir Vilniaus apygardos teismo 2010-12-07 nutartyje dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „S.V.“ nustatytos aplinkybės. UAB „S.V.“ neatsiskaičius su UAB „L. B.“ už prekes laikotarpiu nuo 2008-07-31 iki 2008-08-31, susidarė 11 264,17 Lt skola. Už prekes, iš UAB „S.P.C.“ įsigytas laikotarpiu nuo 2008-05-23 iki 2008-08-01, susidarė 20847,43 Lt įsiskolinimas. Dėl šios priežasties nurodytoms įmonėms draudimo išmokas išmokėjęs draudikas E. H. K.-AG kreipėsi į teismą, inicijuodamas bankroto procedūrą (t. 2 b.l. 34). Apie akivaizdžią UAB „S.V.“ bankroto grėsmę liudija ir bendrovės turtui taikytas kartotinis turto areštas (t. 4, b.l. 9-16). Tuo tarpu apie įmonės areštuotą turtą, ką ne kartą patvirtino ir pats nuteistasis, pastarasis žinojo dar iki 2008-10-17 sudarytos skolos perkėlimo sutarties (t. 2 b.l. 99-100, 107, 183).

Aukščiau išdėstytos aplinkybės ir byloje surinkti rašytiniai įrodymai, tame tarpe tie, kuriais, priimdamas skundžiamą nuosprendį rėmėsi pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegijos nuomone, leidžia atmesti kaip nepagrįstus apeliacinio skundo teiginius, kad byloje nėra nei vieno finansinio dokumento, kuris patvirtintų arba paneigtų UAB „S.V.“ sunkią ekonominę padėtį ar nemokumo būseną, kaip ir tai, kad V. S. neturėjo galimybės susipažinti su įmonės finansiniais dokumentais, kadangi jie neegzistavo. Byloje surinktų objektyvių duomenų visumos analizė leidžia padaryti neabejotiną išvadą, kad V. S., UAB „S.V.“ vardu sudarydamas 2008-10-17 skolos perkėlimo sutartį, pagal kurią UAB „S.V.“ perleido UAB „E.“ ir Co jos turimą reikalavimą UAB „F.I.“ 127 704,85 Lt sumai, suvokė, jog tokiu būdu tenkina tik vieno iš UAB „S.V.“ turimų kreditorių reikalavimus, dėl ko daro turtinę žalą likusiems kreditoriams, kadangi dėl sunkios įmonės ekonominės padėties, jos nemokumo, kai akivaizdžiai gresia bankrotas, neturi galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų. Tokie nesąžiningi V. S. veiksmai pirmosios instancijos teismo pagrįstai įvertinti kaip skolininko nesąžiningumas pagal BK 208 straipsnio 1 dalį.

Įvertinus tai, kas pasakyta, apelianto prašymas skirti UAB „S.V.“ ekonominę ekspertizę arba skirti užduotį specialistui yra nepagrįstas. BPK 1 straipsnyje įtvirtintas išsamaus nusikalstamų veikų atskleidimo reikalavimas neįpareigoja teisėsaugos institucijų atlikti visus įmanomus procesinius veiksmus tais atvejais, kai iš byloje nustatytų objektyvių faktinių aplinkybių galima padaryti neabejotiną išvadą dėl asmens, kurio atžvilgiu inicijuotas baudžiamasis procesas kaltės padarius pastarajam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Atkreiptinas apelianto dėmesys ir į tai, kad įrodymais gali būti ne tik duomenys, tiesiogiai patvirtinantys ar paneigiantys reikšmingą aplinkybę, bet ir duomenys, padedantys nustatyti tarpinius faktus, patikrinti kitus įrodymus, bei patikrinti ar paneigti tiriamas versijas, ir tokių duomenų, kaip jau minėta, pagrįsti nuteistojo V. S. kaltei dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 208 straipsnio 1 dalyje, padarymo, byloje pakanka. Byloje surinkti įrodymai yra ištirti ir įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų. Tuo tarpu tai, kad įrodymai buvo įvertinti ne taip, kaip to norėtų apeliantas, nėra pagrindas konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė BK 2 straipsnio nuostatas ar BPK 305 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus reikalavimus, neva, formaliai konstatuodamas, jog byloje surinkti įrodymai leidžia tvirtinti, kad V. S. veikoje yra visi BK 208 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymiai.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, bei įvertinusi surinktus įrodymus bendrame bylos kontekste, teisėjų kolegija konstatuoja, jog V. S. kaltė, padarius jam inkriminuojamą BK 208 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą yra įrodyta, jo veiksmų juridinis vertinimas yra teisingas, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais argumentais.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

nuteistojo V. S. gynėjo advokato Jurij Binevič apeliacinį skundą atmesti.