Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos:1.2.14.1.1.; 1.2.14.6.1.; 2.1.2.11.; 2.1.7.; 2.1.15.3.3.1.; 2.2.2.3.1.2.; 2.4.; 2.4.6.; 2.4.7.

2014 m. balandžio 30 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gražvydo Poškaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo M. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nuosprendžio, kuriuo V. N. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 3 dalį viešaisiais darbais 6 mėnesiams, įpareigojant neatlygintinai išdirbti po 20 valandų per mėnesį visuomenės labui.

Taip pat šiuo nuosprendžiu V. N. dėl kaltinimo pagal BK 178 straipsnio 1 dalį išteisintas, kadangi neįrodyta, kad jis padarė šią nusikalstamą veiką.

Nukentėjusiojo M. S. civilinis ieškinys atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. N. nuteistas už tai, kad jis pasisavino jam patikėtą nedidelės vertės svetimą turtą, t. y. laikotarpiu nuo 2012-10-10 apie 11 val., iki 2012-10-25, apie 13 val., tiksli data ir laikas tyrimo metu nenustatyti, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), pasisavino jam patikėtą nukentėjusiajam M. S. priklausantį 70 Lt vertės siaurapjūklį ir 150 Lt vertės elektrinį šlifuoklį „Bosch“, tokiu būdu pasisavino svetimo turto už 220 Lt.

Apeliaciniu skundu nukentėjusysis M. S. prašo panaikinti teismo nuosprendį ir priimti kitą nuosprendį – pripažinti V. N. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje, priteisti iš V. N. 1130 Lt jam turtinės žalos atlyginimui už magnetolą „Pioneer“, elektrinį šlifuoklį, plytelių pjaustymo stakles, veržliaraktį, atsuktuvą, 550 Lt sumokėtus pinigus avansu, kėdutę-įrankių dėžę, supjaustytą taburetę. Nesutinka su nuosprendžiu, nes mano, kad teismas neteisingai aiškino faktines bylos aplinkybes, neteisingai vertino liudytojų parodymus ir dėl to neteisingai kvalifikavo V. N. padarytą veiką. Nurodo, kad V. N. prisipažino nepranešęs ir neatsiklausęs, savavališkai paėmęs jo (apelianto) siaurapjūklį ir automobilinį šlifuoklį „Bosch“, juos pridavęs į lombardą, kadangi norėjo išgerti, todėl mano, kad tokia V. N. veika atitinka BK 178 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką. Taip pat nurodo, kad jis buvo priverstas paskolinti grąžtą „Black & Deker“, plytelių pjaustymo stakles, universalųjį veržliaraktį, siaurapjūklį tam, kad V. N. baigtų tualeto remonto darbus, kadangi V. N. savo įrankius pardavė lombardui, o gautus pinigus pragėrė. Be to, nurodo, kad V. N. buvo sumokėjęs už remonto darbus avansu, nes V. N. pinigų išprašė vaikų mokslams, avalynei, vaistams, taip pat davė 50 Lt verslo pažymėjimui įsigyti, 50 Lt asmens tapatybės dokumentams susitvarkyti. Teigia, kad teismas nepagrįstai rėmėsi už daugkartines vagystes teisto V. N. parodymais, kaip teisingais, nes byloje aiškiai nurodytas pastarojo vagystės tikslas – nusipirkti alkoholio. Nurodo, kad iš dalies sutinka su teismo išvadomis dėl V. N. patikėto grąžto ir elektrinio kampinio šlifuoklio „Bosch“, veržliarakčio ir atsuktuvo vagystės, tačiau automobilis poliruoklis „Bosch“, automobilinė magnetola „Pioneer-2000“ nelabai panaudotini tualeto remonto darbams. Teigia, kad magnetolos „Pioneer-2000“ atpažinimas buvo atliktas netinkamai, kadangi liudytojai A. K. iš pateiktų atpažinti trijų magnetolų tik viena buvo „Pioneer“, be to, liudytoja nepateikė jokių magnetolos įsigijimo dokumentų, todėl mano, kad teismas nepagrįstai šią magnetolą priskyrė A. K., o ne jo nuosavybe. Taip pat skunde nurodoma, kad tyrėja nepagrįstai jį apkaltino šmeižiant V. N. vien dėl to, kad jis V. N. pavadino vagimi, tačiau pats V. N. save vadino vagimi ir nepagrįstai jį pavadino dideliu nusikaltėliu, užsiimančiu neteisėta veikla – mokesčių slėpimu, neteisėtai įdarbinančiu V. N., dėl to darbo inspekcija atliko tyrimą.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas bei prokurorė prašė nukentėjusiojo apeliacinį skundą atmesti.

Pagal suformuotą teismų praktiką, nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 1 ir 3 dalys, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 1.1 punktas). BPK 20 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia byloje esančias aplinkybes, ir, tik remdamasis patikimais bylos duomenimis, teismas gali padaryti teisingas ir pagrįstas išvadas dėl nusikaltimo požymių ir nusikaltimą padariusių asmenų. To paties straipsnio 5 dalis numato, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie yra patikimi, įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visumą. Teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, išanalizavus tokių duomenų gavimo tvarką, patikrinus baudžiamojo proceso įstatyme nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais, bei prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet ir jų visetą, ir tai leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (2007-06-28 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus ,,Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga“). Taigi, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir nukentėjusysis, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, padarė pagrįstas bei motyvuotas išvadas dėl V. N. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 183 straipsnio 3 dalyje.

Iš nukentėjusiojo apeliacinio skundo turinio matyti, kad nukentėjusysis nesutinka dėl V. N. nuteisimo pagal BK 183 straipsnio 3 dalį bei jo išteisinimu pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, kadangi, apelianto nuomone, V. N. savavališkai paėmė ir lombarde užstatė ne tik kaltinime nurodytus du įrankius, bet ir kitus remonto darbams jam duotus naudotis elektrinius įrankius, taip pat pavogė automagnetolą „Pioner-2000“ ir automobilį poliruoklį „Bosch“.

BK 178 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui už svetimo turto pagrobimą, o BK 183 straipsnyje – už patikėto ar jo žinioje buvusio svetimo turto pasisavinimą. Pagal teismų praktiką vagystei būdinga tai, kad svetimas turtas neteisėtai slapta ar atvirai neatlygintinai paimamas, pasisavinamas, taip kaltininkui įgyjant galimybę neteisėtai valdyti, naudotis ir disponuoti turtu pagal savo valią. Tuo tarpu turto pasisavinimui būdinga tai, kad kaltininkas neteisėtai, neatlygintinai jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą paverčia savo turtu, t. y. pasisavina. Skirtumas tarp šių dviejų nors ir panašių nusikalstamų veikų yra tai, kad vagystės atveju kaltininkas yra visiškai svetimas užvaldomo turto atžvilgiu, o turto pasisavinimo atveju – turtas jam yra patikėtas, yra jo žinioje užimamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu, t. y. turtas kaltininkui nėra visiškai svetimas.

Nukentėjusysis parodė, kad V. N. ir Ž. B. leido naudotis jam priklausančius įrankius, kadangi V. N. savo darbo įrankius buvo užstatęs lombarde (11, 12, 190 b. l.). Liudytojas Ž. B. patvirtino, kad nukentėjusysis jiems davė savo įrankius remonto darbams atlikti, tačiau dalį įrankių jie buvo atsinešę ir savų, kad spalio 25 d. grįžęs iš parduotuvės į butą, kur buvo palikęs dirbti V. N., pastarojo neberado, kaip neberado ir jų kuprinės su įrankiais, todėl apie V. N. veiksmus papasakojo nukentėjusiajam, kuris peržiūrėjęs savo daiktus, neberado kelių įrankių (20, 21, 190–191 b. l.). Ikiteisminio tyrimo metu ir teisme V. N. prisipažino išnešęs iš nukentėjusiojo buto tik siaurapjūklį ir elektrinį šlifuoklį „Bosch“ ir juos užstatęs lombarde (46–47, 51–52, 189–190 b. l.). Minėti daiktai buvo rasti UAB „(duomenys neskelbtini)“ (24–27 b. l.). Įvertinus šiuos nuteistojo, liudytojo, nukentėjusiojo parodymus bei byloje surinktus kitus įrodymus, daroma išvada, kad nukentėjusiajam susitarus su V. N. bei Ž. B. dėl bute atliekamų remonto darbų, t. y. rangos darbų, ir suteikus šių darbų atlikimui reikiamas priemones (įvairius elektrinius įrankius), tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo susiklostė sutartiniai santykiai, kurių pagrindu nukentėjusysis M. S. savo įrankius patikėjo nuteistajam. Kadangi V. N. prisipažino neatsiklausęs M. S. išnešęs siaurapjūklį ir elektrinį šlifuoklį „Bosch“ iš buto, kuriame jam buvo leista naudotis šiais nukentėjusiojo jam duotais įrankiais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuos du įrankius V. N. pasisavino, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai V. N. pripažino kaltu šiuos įrankius pasisavinus ir teisingai jo veiką kvalifikavo pagal BK 183 straipsnio 3 dalį, nes pasisavintų daiktų vertė neviršija 3 MGL dydžio.

Nukentėjusysis skunde teigia, kad iš jo buvo pavogta daugiau įrankių, taip pat ir automagnetola „Pioneer-2000“ bei automobilis poliruoklis „Bosch“, tačiau, kaip pats nukentėjusysis nurodė, jis neturi šių daiktų priklausomybės jam patvirtinančių dokumentų (pvz., pirkimo dokumentų). Nuteistasis prisipažino pasisavinęs tik siaurapjūklį ir elektrinį šlifuoklį bei neigė ėmęs kitus nukentėjusiojo nurodytus daiktus. Liudytojas Ž. B. parodė, kad su veržliarakčiu jis pats dar po pareiškimo policijai dirbo, be to, nežino kokio atsuktuvo pasigedo nukentėjusysis, nes bute tų atsuktuvų buvo daug. Tokius liudytojo parodymus patvirtina įvykio vietos apžiūros protokole bei fotonuotraukose užfiksuoti duomenys, jog bute automagnetolos bei įrankiai sudėti kartu su kitais daiktais buto koridoriuje (1 t., 4–8 b. l.). Taip pat byloje pareigūnams nepavyko nustatyti, kad kituose lombarduose V. N. vardu būtų įkeisti daiktai. Įvertinus paminėtas aplinkybes bei atsižvelgus į tai, kad bute vyko remonto darbai, nukentėjusiojo įrankiai, kuriais buvo leista naudotis, nebuvo paslėpti, o buvo sudėti atviroje vietoje, kad remonto darbus atlikdavo ne tik nuteistasis, tačiau ir liudytojas Ž. B. (1 t., 21, 40 b. l.), daroma išvada, kad byloje surinkti duomenys nepatvirtina, jog V. N. pavogė ar pasisavino iš nukentėjusiojo M. S. elektrinį vibracinį šlifuoklį „Bosch“, plytelių pjaustymo stakles, universalų veržliaraktį, atsuktuvą, o nuteistojo kaltę grįsti vien nukentėjusiojo subjektyvia nuomone vien dėl to, kad V. N. anksčiau yra teistas, negalima, nes visos abejonės ir prielaidos yra vertinamos kaltinamojo naudai.

Nukentėjusysis apklausos metu nurodė neva iš jo pagrobtos automagnetolos požymius – ant automagnetolos korpuso kairėje priekinėje pusėje yra stambi valdymo rankenėlė, juoda spalva, nuimamas valdymo skydelis, automagnetolos modelis – „2000“, eurojungtis (1 t., 11 b. l.), tačiau M. S. pripažino, kad neturi jokių dokumentų, pagrindžiančių tokius savo teiginius. Nukentėjusiojo teiginių, jog lombarde rasta jam priklausanti automagnetola „Pioneer“ nepatvirtina ir kiti byloje surinkti duomenys. Liudytojas Ž. B. parodė, kad magnetolos, kurią nukentėjusysis neva atpažino lombarde, pas M. S. bute nematė, kadangi pas nukentėjusįjį buvo senesnės kasetinės magnetolos ir nukentėjusysis iš karto nieko nesakė apie dingusią magnetolą. Be to, iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad automagnetolos buvo sudėtos atviroje vietoje ir jos vizualiai atrodo senesnių modelių nei lombarde rasta ir byloje apžiūrėta magnetola „Pioneer“ (1 t., 4–8, 29–31 b. l.). Be to, iš bylos matyti, kad 2012-10-12 V. N. lombarde, esančiame (duomenys neskelbtini), užstatė elektrinį šlifuoklį „Bosch“, o automagnetolą tame pačiame lombarde tą pačią dieną užstatė kitas asmuo – A. K. (1 t., 25, 26 b. l.). Iš lombardo sutarties su A. K. dėl automagnetolos užstatymo matyti, kad automagnetola pristatyta dėžėje, o automagnetolos pas nukentėjusįjį bute buvo sudėtos be pakuočių, viena ant kitos. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja apklausta A. K. patvirtino atnešusi į lombardą automagnetolą, kad V. N. ji nepažįsta (1 t., 32–33 b. l.). Be to, liudytoja atpažino jai rodomą automagnetolą (1 t., 34–35 b. l.). Nukentėjusysis teigia, kad automagnetolos atpažinimas yra neteisėtas, nes liudytojai buvo pateikta atpažinti tik viena „Pioneer“ markės automagnetola. Pagal BPK 193 straipsnyje nurodyta, kad daiktai parodomi atpažinti tarp kitų tos rūšies daiktų ir parodomų atpažinti daiktų turi būti ne mažiau kaip trys. Iš daiktų ir kitų objektų parodymo atpažinti protokolo duomenų matyti, kad liudytojai A. K. atpažinti buvo pateiktos trys automagnetolos, kurios vizualiai panašios. Nors A. K. atpažinti buvo pateikta tik viena „Pioneer“ markės automagnetola, tačiau liudytoja nurodė, jog šią automagnetolą atpažįsta iš jos individualių bruožų: iš garso jungtuko, krentančios apdailos detalės ir kt. bruožų. Atsižvelgiant į tai, kad liudytojai buvo pateiktos atpažinti trys automagnetolos ir A. K. nurodė išskirtinius bruožus, pagal kuriuos ji atpažįsta savo automagnetolą, daroma išvada, kad šis procesinis veiksmas – daiktų (automagnetolų) parodymas atpažinti buvo atliktas iš esmės teisingai, nepažeidžiant BPK 193 straipsnio reikalavimų. Dėl to nėra pagrindo šio procesinio veiksmo pripažinti niekiniu. Taigi, įvertinus paminėtas aplinkybes, ir atsižvelgiant į tai, kad A. K. automagnetolą į lombardą pristatė dėžutėje, daroma išvada, kad lombarde rasta automagnetola „Pioneer-2000“ nuosavybės teise nepriklausė nukentėjusiajam, todėl pagrįstai nuteistasis dėl automagnetolos „Pioneer“ vagystės iš nukentėjusiojo išteisintas, neįrodžius, kad jis šią veiką padarė.

Kadangi neįrodyta, kad V. N. pasisavino ar pagrobė iš nukentėjusiojo pastarojo nurodytus kitus daiktus, pagrįstai pirmosios instancijos teismas nukentėjusiojo pareikštą civilinį ieškinį atmetė (BPK 115 straipsnio 3 dalies 1 punktas). Pastebėtina, kad didžiąją nukentėjusiojo civilinio ieškinio dalį sudaro apelianto teigimu V. N. sumokėti pinigai už darbą ir papildomos išlaidos dokumentų tvarkymui, tačiau atsižvelgiant į tai, kad tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo buvo susiformavę civiliniai santykiai (rangos darbai), ginčai kilę iš tokių santykių, tarp jų ir dėl atsiskaitymo už darbus, turi būti sprendžiami teisme civilinio proceso tvarka ir nėra šios baudžiamosios bylos (svetimo turto pasisavinimo ar vagystės) nagrinėjimo dalykas, todėl teisėjų kolegija išsamiau dėl to nepasisako.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiamas nuosprendis, kuriuo V. N. nuteistas už dviejų įrankių pasisavinimą, o dėl kitų daiktų – elektrinio vibracinio šlifuoklio „Bosch“, plytelių pjaustymo staklių, universalaus veržliarakčio, atsuktuvo pasisavinimo bei automagnetolos „Pioneer“ vagystės išteisintas, yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti jį nukentėjusiojo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti nukentėjusiojo M. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nuosprendžio.