- Teismas
- Klaipėdos apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-11-23
- Bylos Nr.
- 2-8266-676/2018
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Ieškinys patenkintas iš dalies.
- Teisėjas
- Raimondas Dilys
- Atsakovas
- V. V.
- Ieškovas
- Kauno švara
- Kategorijos
- 3.2.6.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Kauno švara“ ieškinį atsakovei V. V., dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė prašo priteisti iš atsakovės 244,54 EUR skolą už atliekų tvarkymą, bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovė iki 2017 m. kovo mėnesio buvo nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), savininkė. Prievolė mokėti mokestį už komunalinių atliekų tvarkymą atsakovei atsirado CK 6.2 straipsnio, Lietuvos Respublikos Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio, Kauno miesto savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo taisyklių, Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimų 2008-11-13 Nr. T-545, 2009-09-03 Nr. T-456, 2010-03-20 Nr. T-103, 2010-11-25 Nr. T-708, 2013-07-18 Nr. T-451, T-452 pagrindu. Vietinė rinkliava už komunalinių atliekų tvarkymą Kauno miesto savivaldybės teritorijoje nenustatyta ir ieškovei buvo pavesta sudaryti sutartis su komunalinių atliekų turėtojais. Pasiūlymas visiems atliekų turėtojams sudaryti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartį pagal individualiai aptartas sąlygas buvo pateiktas 2013 m. rugpjūčio 3 d. dienraštyje „Kauno diena" ir ieškovės interneto svetainėje www.svara.lt. Papildomai informacija patalpinta 2013-08-30 sąskaitoje. Nekilnojamojo turto objekto savininkas (atsakovė) po 45 dienų į ieškovę dėl komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutarties pagal individualiai aptartas sąlygas pasirašymo nesikreipė, pageidavimų nei raštu, nei žodžiu nepareiškė. Atsakovė laikoma sudariusi sutartį pagal standartines sąlygas. Pagal šias sąlygas ieškovė įpareigota tvarkyti komunalines atliekas, o atsakovė - apmokėti už suteiktas atliekų tvarkymo paslaugas pagal pateiktas sąskaitas. Tai, kad tarp šalių nėra rašytinės komunalinių atliekų tvarkymo sutarties nereiškia, kad ieškovė neturi pagrindo reikalauti iš atsakovės sumokėti skolą už suteiktas atliekų tvarkymo paslaugas, o atsakovė neturi pareigos už tai ieškovei sumokėti. Šalių veiksmai rodo, kad tarp jų yra susiklostę prievoliniai teisiniai santykiai. Ieškovė tvarko atliekas, atsakovė naudojasi ieškovės paslauga, tačiau už ją nemoka.
Teismo posėdžio metu ieškovės atstovės Indrė Rudžionytė, Liudmila Jakimuk ieškinį prašė tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovė V. V. atsiliepimu į ieškinį su reikalavimais nesutiko, prašo ieškinį atmesti. Nurodė, kad ginčo laikotarpiu ieškovės kaip ieškinio pagrindas nurodyti Kauno miesto savivaldybės priimti norminiai aktai dėl atliekų tvarkymo negaliojo, nes nebuvo tinkamai paskelbti vietos spaudoje, todėl jais net teismas, nei ieškovė remtis negali. Ieškovė, prašydama priteisti tariamą atsakovės skolą už ieškovės suteiktas atliekų vežimo paslaugas, nepateikė teismui jokių duomenų, kad atsakovei buvo realiai ir faktiškai suteiktos atliekų išvežimo paslaugos, nurodant jų apimtį ir kainą. Atsakovės nuolatinės gyvenamoji vieta buvo ginčo laikotarpiu Neringoje, kur ji taip pat mokėjo už atliekų tvarkymą. Prašo taikyti ieškiniui už laikotarpį nuo 2012 m. balandžio 1 d iki 2013 m. gegužės 25 d. sutrumpintą 5 metų senatį, kadangi ieškovė jį praleido. Ieškovės priskaičiuoti mokesčiai už atliekų tvarkymą buvo periodiniai, nes turėjo būti mokami periodiškai. Reikalavimams dėl periodiškai mokamo atliekų tvarkymo mokesčio turi būti taikomas sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas.
Teismo posėdžio metu atsakovė V. V. prašė ieškinį atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
bylos duomenimis nustatyta, kad iki 2017 m. kovo mėnesio butas, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausė atsakovei V. V.. Byloje pateiktas apyvartos žiniaraštis už suteiktas paslaugas (b.l. 8-9) įrodo skolos susidarymo laikotarpį. Pateiktame apskaitos žiniaraštyje užfiksuotas mokėjimas už suteiktas paslaugas patvirtina, jog atsakovė žino savo pareigą mokėti už jai teikiamas komunalines paslaugas. Ieškovės į bylą pateikti raginimai atsakovei patvirtina, kad atsakovė nuolatos buvo įspėjama apie pareigą sumokėti už jai teikiamas atliekų tvarkymo paslaugas (b. l. 14-17). Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.38 straipsnis numato, kad prievolės turi būti vykdomos tinkamai ir laiku. Prievolė mokėti mokestį už komunalinių atliekų tvarkymą atsakovei atsirado CK 6.2 straipsnio, Lietuvos Respublikos Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio, Kauno miesto savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo taisyklių, Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimų 2008 m. lapkričio 13 d. Nr. T-545, 2009 m. rugsėjo 3 d. Nr. T-456, 2010 m. kovo 20 d. Nr. T-103, 2010 m. lapkričio 25 d. Nr. T-708, 2013 m. liepos 18 d. Nr. T-451, T-452 pagrindu. Bylos duomenimis vietinė rinkliava už komunalinių atliekų tvarkymą Kauno miesto savivaldybės teritorijoje nenustatyta ir ieškovei buvo pavesta sudaryti sutartis su komunalinių atliekų turėtojais. Pasiūlymas visiems atliekų turėtojams sudaryti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartį pagal individualiai aptartas sąlygas buvo pateiktas 2013 m. rugpjūčio 3 d. dienraštyje „Kauno diena" ir ieškovės interneto svetainėje www.svara.lt.; papildomai informacija patalpinta 2013 m. rugpjūčio 30 d. sąskaitoje. Nekilnojamojo turto objekto savininkas (atsakovė) po 45 dienų į ieškovę dėl komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutarties pagal individualiai aptartas sąlygas pasirašymo nesikreipė, pageidavimų nei raštu, nei žodžiu nepareiškė. Atsakovė laikoma sudariusi sutartį pagal standartines sąlygas. Pagal šias sąlygas ieškovė įpareigota tvarkyti komunalines atliekas, o atsakovė - apmokėti už suteiktas atliekų tvarkymo paslaugas pagal pateiktas sąskaitas. Tai, kad tarp atsakovės ir ieškovės nėra rašytinės komunalinių atliekų tvarkymo sutarties nereiškia, kad ieškovė neturi pagrindo reikalauti iš atsakovės sumokėti skolą už suteiktas atliekų tvarkymo paslaugas, o atsakovė neturi pareigos už tai ieškovei sumokėti. Šalių veiksmai rodo, kad tarp jų yra susiklostę prievoliniai teisiniai santykiai. Ieškovė tvarko atliekas, atsakovė naudojasi ieškovės paslauga, tačiau už ją nemoka.
Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatyta, kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą.
Pagal Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį vietinė rinkliava yra savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje, todėl atsakovei vietinės rinkliavos mokėjimas yra piniginė prievolė ir ją vienašališkai atsisakyti įvykdyti draudžiama (CK 6.59 straipsnis). Pareiga mokėti už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą įteisinta Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies, 11 straipsnio 1 dalies 8 punkto, 12 straipsnio 2 punkto, Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalies pagrindu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuojantis vienodą teisės taikymo praktiką šios kategorijos bylose, yra nurodęs, jog rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas, ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis, vietinės rinkliavos objektas negali būti laikomas komunaline paslauga (šiukšlių išvežimu), vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, tvarkomas savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje (administracinė byla Nr. A525-471/2010). Įvertinus nurodytą, teismas neturi teisinio pagrindo netenkinti ieškovės reikalavimo dėl vietinės rinkliavos iš atsakovės priteisimo.
Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalis nustato, kad vietinė rinkliava – tai savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje, o 11 straipsnio l dalies 8 punktas – kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą; 3 straipsnis – kad vietinės rinkliavos mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, o rinkliavos mokėjimo visuotinumo principo reikalavimas jiems nustatytas Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalis „teršėjas moka“. Pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsnį savivaldybių institucijos organizuoja komunalinių atliekų tvarkymo sistemas, būtinas jų teritorijoje susidarančioms komunalinėms atliekoms tvarkyti, o įstatymo 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog tai, kaip vykdomi savivaldybių atliekų tvarkymo taisyklėse nustatyti reikalavimai, kontroliuoja savivaldybių institucijos. Pagal Rinkliavų įstatymo bei Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatas savivaldybių institucijų kompetencijai yra priskirta funkcija atitinkamos savivaldybės teritorijoje organizuoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemą bei suteikta teisė nustatyti vietinę rinkliavą už naudojimąsi šios sistemos paslaugomis. Tokiu būdu ir pagal CK 6.1. straipsnį rinkliavos mokėjimas yra atsakovės prievolė, kuri turi būti vykdoma tinkamai (CK 6.38 straipsnis) ir kurią vienašališkai atsisakyti įvykdyti draudžiama (CK 6.59 straipsnis). Bylos duomenimis atsakovė skolinga ieškovei 244,54 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, suskaičiuotos už laikotarpį nuo 2012 m. gegužės 31 d. iki 2017 m. vasario 28 d.
Ieškovė prašo iš atsakovės priteisti rinkliavos mokestį už laikotarpį nuo 2012 m. gegužės 31 d. iki 2017 m. vasario 28 d. Mokesčių teisiniuose santykiuose senaties terminai, per kuriuos gali būti išieškomi mokesčiai (tarp jų rinkliavos ir kiti privalomi mokėjimai) paprastai yra nustatomi arba konkretaus mokesčio mokėjimo klausimus reglamentuojančiame teisės akte, arba Mokesčių administravimo įstatyme, kuris konkretaus mokesčio mokėjimo klausimus reglamentuojančio teisės akto atžvilgiu yra bendroji teisės norma, t.y., šios teisės normos tarpusavyje sąveikauja, kaip specialioji ir bendroji teisės normos. Rinkliavų įstatyme nuostatų dėl senaties terminų nėra įtvirtinta, todėl šiam klausimui spręsti turi būti vadovaujamasi Mokesčių administravimo įstatymo nuostatomis. Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 68 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog tuo atveju, jeigu kitaip nenustatyta atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. Pažymėtina, jog tokios praktikos analogiškose bylose (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 3 dalis) nuosekliai laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT 2012 m. spalio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2405/2012; 2015 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1202-575/2015). Kartu akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog mokestiniuose ginčuose mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senatį teismas privalo taikyti ex officio (savo iniciatyva)(LVAT 2005 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A15-485/2005 ir kt.).
Įvertinus minėtas nuostatas, nagrinėjamo ginčo pobūdį, spręstina, kad šiuo atveju MAĮ 68 straipsnio taikymo požiūriu šioje teisės normoje nustatyto termino skaičiavimo pradžia nagrinėjamos bylos kontekste yra sietina su ieškovės kreipimosi į teismą dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo diena. Atitinkamai iš byloje esančių duomenų matyti, kad ieškovė su ieškiniu dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo į teismą kreipėsi 2018 m. birželio 4 d., todėl, vadovaujantis nurodytomis nuostatomis, ieškovei iš atsakovės priteistina vietinė rinkliava galėjo būti apskaičiuojama už einamuosius (2018 m.) ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo 2018 m. sausio 1 d., t. y. už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d., taigi vietinės rinkliavos skolos išieškojimui už laikotarpį iki 2012 m. gruodžio 31 d. yra pasibaigęs priverstinio išieškojimo senaties terminas, todėl reikalavimas priteisti rinkliavą už laikotarpį nuo 2012 m. gegužės 31 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. negali būti tenkinamas.
Įvertinus aukščiau nurodytą teisinį vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą reglamentavimą bei byloje nustatytas faktines aplinkybes, daroma išvada, kad ieškovės reikalavimas dalyje priteisti iš atsakovės per laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2017 m. vasario 28 d. susidariusį rinkliavos įsiskolinimą yra pagrįstas ir teisėtas, todėl tenkintinas, ieškovei priteistina iš atsakovės 223,21 Eur skolos (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų.
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnis 1 dalis).
Ieškovė pateikė duomenis jog nagrinėjamoje byloje sumokėjo 20 EUR žyminio mokesčio; ieškinį patenkinus iš dalies (91,27 %), ieškovei priteistina iš atsakovės 18,25 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 10 punktas, 2 dalis, 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis, 2 dalis). Atsakovė duomenų apie turėtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, todėl jos bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimas nesprendžiamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, teismas
nusprendžia:
ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Kauno švara“, įmonės kodas: 132616649, iš atsakovės V. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 223,21 Eur (du šimtus dvidešimt tris eurus 21 centų) skolos, 18,25 Eur (aštuoniolika eurų 25 centus) bylinėjimosi išlaidų.
Kitoje dalyje ieškinį atmesti.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmus .