Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis

2019-05-20 · Administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla Nr. II-308-1015/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-05-20
Bylos Nr.
II-308-1015/2019
Teisminio proceso Nr.
4-68-3-01374-2019-8
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjas
Ingrida Mikužytė
Pareiškėjas
N. K.
Administracinio nusižengimo byla Nr. II-308-1015/2019Teisminio proceso Nr. 4-68-3-01374-2019-8Procesinio sprendimo kategorija: 10; 21.10.4 (S)
VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMASNUTARTIS2019 m. gegužės 20 d.Vilnius
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Ingrida Mikužytė,sekretoriaujant Rasai Pladaitei,dalyvaujant pareiškėjui N. K.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi N. K., gim. (duomenys neskelbtini) d., gyvenančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, skundą dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 3 policijos komisariato 2019 m. vasario 5 d. nutarimo Nr. 14-ANR_N-244-2019 panaikinimo ir administracinio nusižengimo teisenos nutraukimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

N. K. (toliau – ir pareiškėjas) 2019 m. vasario 5 d. nutarimu pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimo kodekso (toliau – ANK) 226 straipsnį buvo skirta 500 eurų bauda ir administracinio poveikio priemonė – daiktų konfiskavimas už tai, kad jis 2019 m. sausio 29 d., apie 11.00 val., Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime adresu Lukiškių skg. 6, Vilniuje, pranešė pro apsaugą draudžiamus daiktus: bevielio ryšio modemą „Huawei“, kompiuterio pakrovimo laidą, baltos spalvos USB laikmeną, 4Port slim hub, sulankstomą peiliuką.

Šalies argumentai

Pareiškėjas N. K. pateikė Vilniaus miesto apylinkės teismui skundą, kuriame prašo panaikinti Institucijos nutarimą ir administracinio nusižengimo bylos teiseną jo atžvilgiu nutraukti. Skunde nurodoma, kad 2019 m. sausio 29 d., apie 11 val. jis buvo Lukiškių tardymo izoliatoriuje kalėjime, kaip advokatas gynė klientą baudžiamojoje byloje. Su savimi turėjo nuosavus - kompiuterį Samsung NP900X3F ir tik šios serijos (NP900) skirtą maitinimo bloką su laidu, mobilų telefoną Samsung Note 9, bevielio (mobilaus) ryšio modemą Huawei, USB laidinį sudedamą šakotuvą, USB 2gb „flash“ informacijos laikmeną, 3 cm sulankstomą peiliuką, kuris įkrito už kuprinės pamušalo ir buvo surastas tik rentgeno ieškiklio pagalba. Kalėjimo pirmame poste jis paliko kompiuterį ir mobilų telefoną, kitiems daiktams įdėti vietos daiktadėžėje tiesiog nebeliko, todėl su likusiais daiktais nuėjo į TI-K teritoriją. Antrame poste buvę pareigūnai paklausė, ar jis turi draudžiamų įnešti daiktų. Jis atsakė, kad nežino, lyg visus draudžiamus įnešti daiktus paliko pirmame poste. Pareigūnai jį patikrino ir rado nutarime nurodytus daiktus, kuriuos, pareigūnų teigimu, yra draudžiama įnešti į kalėjimą. Jis pasiūlė šiuos daiktus palikti antrame poste, tačiau pareigūnai nesutiko ir pasakė, kad juos reikėjo palikti pirmame poste. Po kliento apklausos kalėjime, jis parašė paaiškinimą dėl pas jį rastų daiktų. Jam buvo pranešta, kad jis turės palaukti policijos, kuriai bus perduoti atimti daiktai. Iš jo paimti daiktai buvo sumesti į maišelį, neįpakuoti, todėl jie galėjo būti pakeisti arba pamesti, nes surašant nutarimą jis tų daiktų nematė. Surašant administracinio nusižengimo protokolą, jis pripažino faktines aplinkybes dėl nurodytų daiktų suradimo kuprinėje ir jų sulaikymo, tačiau nurodė, kad nėra tikras, ar tikrai šie daiktai draudžiami įsinešti, nes draudžiamų daiktų sąrašo nematė ir jam niekas apie tai nesakė.

Skunde taip pat teigiama, kad ANK 226 straipsnyje esanti teisės norma yra blanketinė, nukreipianti į kitus teisės aktus. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. birželio 26 d. Nr. V-262 „D. Į. į laisvės atėmimo vietų įstaigas (išeinančių iš jų) asmenų apžiūros ir jų daiktų patikrinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, kurį neva jis pažeidė, 1-o priedo 2 punkte yra nurodytas draudžiamų įsinešti daiktų sąrašas. Jam inkriminuojamas Įsakymo 2.8 (garso, vaizdo įrašymo (fiksavimo) prietaisus, optinius prietaisus, bet kokias ryšio priemones (telefonus, jų dalis, priedus, SIM korteles, informacijos laikmenas ir pan.) ir 3.2 (kompiuterius) punktuose nurodytų draudžiamų įnešti į įkalinimo įstaigas daiktų pažeidimas. 2.8 punkte nurodytas daiktų sąrašas nėra baigtinis, o tai reiškia, kad asmuo, įeinantis į įkalinimo įstaigą, turi būti aiškiai informuotas, kokie konkrečiai daiktai įtraukti į draudžiamų daiktų sąrašą. Mobilaus ryšio modemas, kuris taip pat buvo tarp atimtų daiktų, taipogi nėra paminėtas draudžiamų daiktų sąraše, galimai priskirti jį galima prie žodžio trumpinio „...ir pan.“ Konkrečiai vardijant atimtas kompiuterio įkroviklis su laidu, USB šakotuvas apskritai nėra ryšio priemonė, jų dalis ar priedas, nes yra tik tam tikro modelio kompiuterių priedai. Pažymėtina, kad Įsakymo 2.8. punkto skliaustuose išvardintas nebaigtinis daiktų sąrašas yra pagalbinio pobūdžio aiškinantis šios normos „ryšio priemonės“ žodžius. Tačiau pagalbinio pobūdžio normos dalis aiškiai prieštarauja jos pagrindinei nuostatai, išplėsdama objektus nepriskirtus prie ryšio priemonių. Tai sukelia teisinę dviprasmybę ir piktnaudžiavimo galimybes. Vertinti, kokiai draudžiamų daiktų kategorijai daiktas priskirtinas, turėtų kompetentingas asmuo, specialistas, bet ne įkalinimo įstaigos kontrolieriai, ir tik tiesiogiai ir konkrečiai išvardijant draudžiamų daiktų sąraše. Be to, Kalėjimų departamento direktoriaus įsakyme Nr. V-262, kurį jis neva pažeidė, nustatyta, kad „.Asmenys, įeinantys į laisvės atėmimo vietų įstaigas (toliau - įstaigos), negali įsinešti daiktų ir reikmenų, kurie nurodyti šio aprašo 1 priede. Teisę įsinešti į įstaigas tarnybinius mobiliuosius telefonus turi asmenys, nurodyti šio aprašo 2 priede. Iki asmens apžiūros ir jo daiktų patikrinimo tikrinamasis asmuo informuojamas apie daiktus ir reikmenis, kurių jis negali įsinešti į įstaigą, ir jam pasiūloma tokius daiktus ir reikmenis atiduoti saugoti į tam specialiai įrengtas patalpas...“. Pareiškėjo nuomone, tai turėtų reikšti, kad prieš atliekant patikrinimą pareigūnai turėjo tiesiog jam aiškiai nurodyti, kokie būtent ir kodėl konkretūs daiktai yra draudžiami ir suteikti jam galimybę palikti šiuos daiktus poste esančiose daiktų saugojimo patalpose. Taigi šios normos vykdymui Lukiškių TI-K nebuvo sudarytos reikiamos sąlygos ir šios nuostatos neįvykdymas negali būti perkeltas lankytojams. Taip pat, būdamas advokatu jis laikosi nuostatos, kad neturėdamas specialių žinių ryšio reguliavimo ir priemonių srityje, reikia pasikliauti specialistų žiniomis. Vienintelis toks kompetentingas specialistas Lietuvoje yra Ryšių reguliavimo tarnyba, kurios veiklos nuostatai patvirtinti Vyriausybės. Elektroninių ryšių įstatymo 3 straipsnis pateikia sąvokas, naudojamas apibrėžiant reguliuojamą sritį, jo 2 punktas nurodo: „Aparatūra ir (arba) įrenginiai - elektriniai ir (arba) elektroniniai gaminiai ir įranga, turintys elektrinių ir (arba) elektroninių dalių.“ Šio įstatymo 3 str. 22 p. vartoja sąvoką „galinis įrenginys“, kuris skirtas priimti ir (arba) perduoti informaciją įrenginys ar jo atitinkama dalis, skirti tiesiogiai ar netiesiogiai bet kokiomis priemonėmis būti prijungti prie viešųjų ryšių tinklų. Kaip matyti, cituojamas įstatymas naudoja visiškai kitas sąvokas. Akivaizdu, kad kalėjimo pareigūnai, kurie atlieka asmenų patikrą įleidžiant (išleidžiant) į įkalinimo įstaigas, nėra ryšio priemonių specialistai ir vadovaujasi Kalėjimų departamento direktoriaus nurodytu Įsakymu, kuriame nurodytas draudžiamu daiktų sąrašas nėra baigtinis, netikslus ir prieštaraujantis bendrosioms Įsakymo punktų nuostatoms, o tai reiškia, kad atsiranda terpė nevienodo norminio akto taikymui ir net piktnaudžiavimui. Cituojamo Įsakymo Nr. V-262 2.4. punktas draudžia įnešti bet kokius: „.. aštrius, smailius, aštriabriaunius daiktus, kurie gali sužeisti arba gali būti perdaryti taip, kad būtų galima sužeisti;“. Susidaro kolizinė situacija, kad kinų valgymo lazdelių du komplektai, kurie pagaminti iš kieto specialiai apdoroto bambuko ir gulėjo kuprinėje, nesukėlė įtarimo kalėjimo pareigūnams, tačiau mažas manikiūrinis peiliukas, kuris seniai buvo laikomas pamestu ir užkrito už kišenių pamušalo, buvo priskirtas prie draudžiamų daiktų. Akivaizdu, kad tai kažkoks selektyvus pačių pareigūnų sugalvotas daiktų (o gal - asmenų) atrankos būdas, kuris leidžia piktnaudžiauti jiems suteiktomis pareigomis.

Atsiliepimas

Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 3 policijos komisariatas atsiliepimu į skundą prašė N. K. skundo netenkinti, nes priimtas nutarimas yra teisėtas bei pagrįstas.

Šalies argumentai

Pareiškėjas N. K. teismo posėdyje palaikė skundo reikalavimas, prašė jį tenkinti bei papildomai nurodė, kad jis kompiuterį ir mobilaus ryšio telefoną paliko daiktadėžėje. Laidai ir kiti konfiskuoti daiktai buvo jo kuprinėje, kuri buvo apžiūrėta kitoje patalpoje. Tyčios įnešti draudžiamus daiktus jis neturėjo. Įeinant į tokias patalpas, į laidus ir tokius dalykus niekas nekreipdavo dėmesio. Kalėjimo pareigūnai vadovavosi Kalėjimų departamento direktoriaus 2014 m. birželio 26 d. įsakymu Nr. V-262, kuriame nurodyta, kad negalima įnešti visų ryšio priemonių, jų nedetalizuojant. Jis abejoja, ar iš jo paimti laidai ar USB šakotuvas yra ryšio priemonė ir šį klausimą turėtų spręsti specialistas, o ne kalėjimo pareigūnas. Tarp iš jo paimtų daiktų yra mobiliojo ryšio modemas, tačiau jis be SIM kortelės neveikia. USB laikmena apskritai nepriskiriama prie ryšio junginių, nes ją naudoti galima bet kur. Jis jau nekalba apie USB šakotuvą ir kroviklį, skirtą tam tikros serijos kompiuteriui. Į kalėjimą jis ėjo pas klientą ir tai buvo valstybės garantuojamos teisinės pagalbos skiriamas klientas, t.y. jis ėjo pas žmogų, jo nepažinodamas, todėl jokios tyčios nešti į kalėjimą draudžiamus daiktus jis neturėjo. Kadangi aukščiau minėtame Kalėjimų departamento direktoriaus įsakyme nėra konkrečiai išvadinti draudžiami įnešti daiktai, teisė spręsti apie draudžiamus daiktus suteikta kontrolieriui, nors tai turėtų daryti specialistai. Jis apgailestauja, kad įvyko toks įvykis, bet tyčios ar savo kaltės jis neįžvelgia. Mano, kad pareigūnai atkreipė dėmesį į nereikšmingą dalyką, kurį traktuoja kaip draudžiamus daiktus. Rastas peiliukas buvo užkritęs už pamušalo ir jis laikė jį pamestu, nors į jo turimas kinietiškas lazdeles niekas nekreipė dėmesio, o jos taip pat gali sužaloti žmogų. Taip pat nurodė, kad į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą jis eidavo dažnai, palikdamas kompiuterį ir telefoną jis pagalvojo, kad įvykdė prievolę nenešti neleistinų daiktų. Pirmame poste jis klausė pareigūno, ar gali palikti kuprinę, nes jam reikėjo tik orderio knygelės ir pareigūnas jam pasiūlė daiktus palikti ant palangės. Kadangi pareigūnas nesiruošė saugoti jo ant palangės paliktų daiktų, o įdėti kuprinės į daiktadėžę galimybės nebuvo, nes ji buvo per maža, jis paėmė kuprinę su savimi. Apžiūrint iš jo paimtą modemą niekur nėra užfiksuota, kad jame buvo SIM kortelė, o be kortelės jis neveikia. Be to, pagal galiojančią teisingumo ministro patvirtintą tvarką, klientas visada yra apžiūrimas po susitikimo su advokatu, siekiant užkardyti neleistinų daiktų perdavimą į kalėjimą, o ne advokatas. Jis tikrai nematė A4 formato lapo, pakalbinto prie durų, kuriame nurodyti draudžiami įnešti daiktai.

Liudytojas E. Z. teismo posėdyje nurodė, kad jis yra Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo darbuotojas. Liudytojas nurodė, kad tikslios datos neatsimena, į kalėjimą atėjo pareiškėjas. Jis pasiūlė jam palikti poste visus draudžiamus įnešti daiktus, paaiškino, kad yra keturios spintelės, skirtos kompiuteriams. Pareiškėjas pasakė, kad jis portfelio nepaliks, todėl jis liepė jam viską iškraustyti ir praeiti iki jų. Pareiškėjas viską iškraustė ir nuėjo iki antro posto, kur paaiškėjo, kad jis paliko ne visus draudžiamus įnešti daiktus. Jis sakė pareiškėjui, kad draudžiami įnešti daiktai yra narkotinės medžiagos, ginklai, receptiniai vaistai, viskas, kas susiję su elektronika. Be to, pas juos yra stendas, kuriame nurodyti visi įnešti draudžiami daiktai, prie išėjimo durų yra pakabintas A4 formato lapas su tokių daiktų sąrašu. Jeigu yra didelė rankinė, jos palikti poste galimybės nėra, nes spintelės yra mažos, tačiau yra didesnės spintelės, skirtos advokatams, tyrėjams. Liudytojas neatsimena, ar pareiškėjas prašė palikti kuprinę. Postas yra filmuojamas.

Liudytoja V. S. teismo posėdyje nurodė, kad ji dirba Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime. Poste, kuriame ji dirba, tikrinami asmenys, kurie atvyksta į nuteistųjų asmenų susitikimus, tikrina taip pat atėjusius advokatus, prokurorus, pareigūnus. Ji turi patikrinti daiktus, taip pat atlikti visų įeinančių žmonių apžiūrą. Prieš patikrinimą klausiama, ar jie turi draudžiamų daiktų, t.y. telefonų, kvepalų, banko kortelių ir t.t. Apie šių daiktų turėjimą ji net neturi klausti, nes draudžiamų daiktų sąrašai yra iškabinti ir kol vedamas suimtasis, asmenys turi laiko susipažinti su viešai pateikta ir iškabinta informacija. Ji advokato N. K. paklausė, ar jis turi draudžiamų daiktų ir jie buvo išvardinti. Jis pasakė, kad tokių daiktų neturi. Pažodžiui ji neatsimena, ką tiksliai pasakė advokatas, viskas yra užfiksuota tarnybiniame pranešime. Ji paprašė į dėžę įdėti kuprinę, kur per monitorių galima matyti, kas joje yra. Liudytoja per monitorių pastebėjo modemą, sulankstomą peilį, laidą. Aptikusi šiuos daiktus, ji paprašė advokato juos ištraukti. Jis ištraukė daiktus ir padėjo ant stalo. Ji pasakė, kad tai yra draudžiami įnešti daiktai. K. pasakė, ar gali palikti tuos daiktus ant lentynėlės poste. Ji atsakė, kad tokių daiktų saugoti negali, jie turi būti paliekami įeinant į postą, kur visi žmonės palieka daiktus. Buvo iškviesta policija, parašytas tarnybinis pranešimas, informuotas tiesioginis vadovas. Ji neatsimena, ką aiškino N. K., kai daiktai buvo išimti. Liudytoja tiksliai atsimena, kad klausė, ar jis turi draudžiamų daiktų ir išvardino, ar turi telefonų, modemų, kvepalų, banko kortelių, nes tai populiariausi daiktai, kuriuos atsineša advokatai. Žmonės jau turi žinoti, kad tokių daiktų neštis negalima. Visi žmonės patikrinami rentgenu. Ji taip pat yra tikrinama, kai ateina į darbą. Kai asmuo užeina į postą, t.y. taip vadinamą kontrolės punktą, yra paduodami pažymėjimai ir draudžiami daiktai. Tada žmogus užeina per lauką į kitą pastatą, praeina koridoriumi ir ten stovi rentgeno aparatas. Jį praėjus suorganizuojamas susitikimas. Draudžiamų daiktų sąrašas yra pirmame poste. Kitas sąrašas iškabintas laukiamajame, kur laukia advokatas susitikimo, ten yra stendas. Trečias sąrašas yra ten, kur atliekamas patikrinimas ir ketvirtas sąrašas yra toje pačioje patalpoje stende. Liudytoja patvirtino savo tarnybiniame pranešime nurodytas aplinkybes.

Institucijos, priėmusios skundžiamą nutarimą - Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 3 policijos komisariato atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimą vietą ir laiką jam buvo pranešta tinkamai, gautas prašymas bylą nagrinėti jiems nedalyvaujant. Atsižvelgiant į nurodytas byla nagrinėjama institucijos atstovui nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

N. K. skundas atmestinas.

ANK 226 straipsnyje yra numatyta atsakomybė už neteisėtą daiktų ir reikmenų įnešimą, perdavimą ar bandymą juos perduoti laisvės atėmimo vietose, sulaikytųjų sulaikymo vietose laikomiems asmenims arba neteisėtas daiktų ir reikmenų gavimas iš šių asmenų. Šios veikos yra alternatyvios, todėl administracinei atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent vienas iš šiame ANK straipsnyje nurodytų veikos objektyviųjų požymių. Pažymėtina, kad nurodyta teisės norma yra blanketinė, nukreipianti į kitus teisės aktus. Atitinkamas teisinis reguliavimas dėl daiktų, draudžiamų įnešti į laisvės atėmimo vietas ar sulaikytųjų sulaikymo vietas, numatytas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktorius 2014-06-26 įsakymu Nr. V-262 patvirtintame Įeinančių į laisvės atėmimo vietų įstaigas (išeinančių iš jų) asmenų apžiūros ir jų daiktų patikrinimo tvarkos apraše (toliau – ir Aprašas). Aprašo 4 punktas numato, kad asmenys, įeinantys į laisvės atėmimo vietų įstaigas, negali įsinešti daiktų ir reikmenų, kurie nurodyti šio aprašo 1 priede; iki asmens apžiūros ir jo daiktų patikrinimo tikrinamasis asmuo informuojamas apie daiktus ir reikmenis, kurių jis negali įsinešti į įstaigą, ir jam pasiūloma tokius daiktus ir reikmenis atiduoti saugoti ė tam specialiai įrengtas patalpas. Aprašo 6 punktas numato, kad asmenų, įeinančių į įstaigas (išeinančių iš jų) apžiūros ir daiktų patikrinimo procedūros privalomai atliekamos naudojant stacionarius metalo ieškiklius ir / ar introskopus. Asmenys į įstaigas įleidžiami tik juos patikrinus pagal procedūros, nustatytas šiame apraše.

Aprašo 1 priede yra nurodytas Draudžiamų įsinešti ir turėti laisvės atėmimo vietų įstaigose daiktų sąrašas, kurio 2.4 punkte numatyta, kad asmenims į laisvės atėmimo vietų įstaigas draudžiama įsinešti ir turėti aštrius, smailius, aštriabriaunius daiktus, kurie gali sužeisti arba gali būti perdaryti taip, kad būtų galima sužeisti; o 2.8 punkte – garso, vaizdo įrašymo (fiksavimo) prietaisus, optinius prietaisus, bet kokias ryšio priemones (telefonus, jų dalis, priedus, SIM korteles, informacijos laikmenas ir pan.).

Pirmiausia pažymėtina, kad administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo neneigia faktinių bylos aplinkybių dėl nutarime nurodytų daiktų suradimo jo kuprinėje, tačiau, kaip matyti tiek iš skundo turinio, tiek ir iš jo pasisakymų teismo posėdžio metu, jis nepripažįsta subjektyviosios pusės – tyčios įsinešti draudžiamus daiktus, teigdamas, kad jis nėra tikras, ar šiuos daiktus iš tikrųjų yra draudžiama įsinešti į įkalinimo įstaigą, nes draudžiamų daiktų sąrašo jis nematė ir niekas jam apie tai nesakė, o kalėjimo pareigūnai, pareiškėjo manymu, nėra tinkami specialistai nustatant, ar pas jį rasti daiktai yra priskiriami ryšio priemonėms.

Teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, sprendžia, jog byloje surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių N. K. kaltę, padarius ANK 226 straipsnyje numatytą nusižengimą.

Žemesnės instancijos teismas

Dėl tam tikrų reikšmingų bylai faktinių aplinkybių pirmiausia pažymėtini liudytojų – Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo pareigūnų E. Z. ir V. S., parodymai. Teismo posėdyje apklaustas liudytoju E. Z., nagrinėjamo įvykio dieną dirbęs Lukiškių tardymo izoliatoriaus –kalėjimo kontrolės punkte, t.y. pirmame poste, parodė, kad advokatui N. K. atėjus į kalėjimą susitikti su suimtuoju, jis pasakė jam iškrauti ir palikti draudžiamus įnešti daiktus bei įvardijo juos, t.y. narkotinės medžiagos, ginklai, receptiniai vaistai ir viskas, kas susiję su elektronika. Be to, kaip nurodė, pas juos prie įėjimo gerai matomoje vietoje yra stendas su informacija, kuriame nurodyti visi įsinešti draudžiami daiktai. Advokatas pasakė, kad jis savo kuprinės nepaliks, todėl jam jo buvo paprašyta išimti draudžiamus daiktus ir palikti; jis paliko kompiuterį, mobilų telefoną, pasakė, kad daugiau nieko neturi ir su kuprine nuėjo toliau.

Apklausta teismo posėdyje liudytoja V. S., dirbusi nagrinėjamo įvykio dieną antrame poste (patikrinusi daiktus introskopu bei aptikusi jau nurodytus minėtus daiktus), nurodė, kad advokatui N. K. atėjus susitikti su suimtuoju, ji paklausė, ar jis turi draudžiamų įsinešti daiktų, t.y. telefonų, modemų, kvepalų, banko kortelių, nes tai populiariausi daiktai, kuriuos atsineša advokatai. N. K. atsakė, kad tokių daiktų su savimi neturi. Tikrinant N. K. priklausančią kuprinę introskopu, per monitorių buvo pastebėtas į modemą, USB atminties laikmeną, sulankstomą peilį bei kompiuterio pakrovimo laidą panašūs daiktai. N. K. buvo paprašyta ištraukti iš kuprinės šiuos daiktus ir jis ištraukė bevielio ryšio modemą „Huawei“, kompiuterio pakrovimo laidą, USB atminties laikmeną, sulankstomą peilį, šakotuvą „4 port Slim HUB“ bei padėjo juos ant stalo. Liudytoja pasakė, kad tai yra draudžiami įnešti daiktai. N. K. paklausė, ar gali palikti tuos daiktus ant lentynėlės poste. Ji atsakė, kad tokių daiktų saugoti negali, jie turi būti paliekami įeinant į postą, kur visi žmonės palieka daiktus. Tą pačią dieną buvo iškviesta policija, parašytas tarnybinis pranešimas, informuotas vadas.

Pažymėtina, kad teismas neturi pagrindo netikėti šių liudytojų parodymais, kadangi jie yra nuoseklūs, neprieštaraujantys jų tarnybiniuose pranešimuose nurodytoms aplinkybėms bei kitai byloje esančiai medžiagai.

Vilniaus pataisos namai pateikė teismui vaizdo įrašą (be garso), kuriame užfiksuotas N. K. asmeninių daiktų patikrinimas antrame poste, jam atvykus į įkalinimo įstaigą. Šiame vaizdo įraše yra užfiksuota, kaip N. K. kuprinė yra tikrinama intraskopu ir po šio patikrinimo N. K. ištraukia iš kuprinės nutarime nurodytus daiktus bei deda juos ant stalo. Po to į postą ateina pareigūnas su fotoaparatu ir fotografuoja ant stalo esančius daiktus. Minėtų daiktų nuotraukos yra pridedamos prie administracinio nusižengimo bylos medžiagos. Be to, teismui buvo pateiktos prie įėjimo durų esančio stendo nuotraukos, kuriose aiškiai nurodyti daiktai, kuriuos yra draudžiama įnešti į įkalinimo įstaigą. Iš pateiktų nuotraukų aiškiai matosi, kad stendas su aktualia informacija pakabintas prie durų, prie pat daiktų saugojimo spintelių ir yra labai gerai matomas. Stende pateiktoje informacijoje aiškiai nurodyta nepamiršti įdėti mobilaus ryšio telefonus ir bevielio ryšio interneto modemus į saugojimo spintelę. Taip pat šiame stende yra nurodyta, kad įeiti į įstaigą su asmeniniais ginklais yra draudžiama bei prie šio užrašo yra pavaizduotas raudoname apskritime nupieštas pistoletas ir peilis, perbraukti raudona linija. Pažymėtina, kad liudytoja V. S. taip pat parodė, kad detali informacija apie draudžiamus į įstaigą įsinešti daiktus (t. y. draudžiamų daiktų sąrašai) yra iškabinti ne vienoje vietoje – tiek pirmame kontrolės poste, tiek patalpoje, kurioje laukiama susitikimo su suimtuoju, tiek ir toje patalpoje, kur buvo atliktas konkretus patikrinimas.

Savo ruožtu įvertinęs konkrečius N. K. įneštus į Lukiškių tardymo izoliatorių – kalėjimą, daiktus, teismas sprendžia, kad jie pripažintini kaip draudžiami įsinešti į laisvės atėmimo vietas daiktai, nurodyti jau minėto Aprašo 1 priedo 2.4 ir 2.8 punktuose.

Taigi nurodyti byloje esantys duomenys neabejotinai patvirtina faktą, kad N. K., pirmajame kontrolės poste, saugojimo spintelėje palikęs tik mobiliojo ryšio telefoną ir kompiuterį, nors ir turėjo kuprinėje daiktus, priskirtinus prie draudžiamų įnešti į laisvės atėmimo vietą (bevielio ryšio modemą „Huawei“, kompiuterio pakrovimo laidą, baltos spalvos USB laikmeną, USB šakotuvą 4Port slim hub, sulankstomą peiliuką), nurodė, kad draudžiamų daiktų neturi, bei su minėtais daiktais, praėjęs pirmąjį kontrolės postą, įėjo į laisvės atėmimo įstaigos patalpas (pagal paaiškinimus, po pirmojo kontrolės posto, siekiant susitikti su suimtuoju, praeinamas kiemas ir tada jau patenkama į pastatą, kur praeinama koridoriumi bei ateinama į asmenų ir daiktų patikrinimo patalpą, kurią praėjus, asmuo nuvedamas į susitikimą su suimtuoju). Šiuo aspektu pažymėtina, kad iš teismui pateiktų duomenų matyti, jog stendas su aktualia informacija apie įsinešti draudžiamus daiktus yra pakabintas gerai matomoje vietoje, todėl administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo turėjo jį matyti bei susipažinti su jam reikšminga informacija, jeigu jam iki šiol ši informacija buvo nežinoma, nors kalėjime, kaip suimtųjų gynėjas, kaip nurodė, jis lankėsi ne pirmą kartą. Be to, kaip minėta, iš liudytojos V. S. parodymų matyti, kad draudžiamų daiktų sąrašas yra ne tik pirmame poste esančiame stende, kur, be kita ko, ir vaizdinėmis priemonėmis yra pavaizduoti įsinešti draudžiami daiktai (jų dalis), kitas sąrašas su konkrečiai išvardintais įsinešti draudžiamais daiktais yra iškabintas laukiamajame, kur advokatas laukia susitikimo su suimtuoju, bei tolimesnėje – apžiūros atlikimo patalpoje. Tad informacijos apie draudžiamus įsinešti į įkalinimo vietą daiktus yra pakankamai ir advokatas, reguliariai besilankantis įkalinimo įstaigoje, kaip suimtųjų gynėjas, turi visas galimybes su jam aktualia informacija susipažinti, nes kaip kvalifikuotas teisininkas puikiai supranta, kad įstatymų ar kitų teisės aktų nežinojimas nuo administracinės atsakomybės neatleidžia (ANK 2 str. 2 d.). Juolab pastebėtina, kad minėti liudytojais apklausti pareigūnai taip pat parodė, kad prieš pareiškėjo įleidimą į pastatą bei prieš jo tikrinimą, jie klausė N. K., ar neturi draudžiamų įsinešti daiktų, išvardindami atitinkamas populiariausias tokių daiktų grupes. Duomenų, paneigiančių tokius parodymus, teismas neturi. Ir netgi vertinant pareiškėjo paaiškinimus, kad V. S. jam neišvardino draudžiamų daiktų, bei kad jai paklausus, ar jis neturi draudžiamų įsinešti daiktų, jis atsakė – kad nežino, ar neturi, vis dėlto byloje nėra jokių duomenų, kad jam kilus abejonių dėl konkrečių daiktų (t. y. ar jie nėra priskiriami prie draudžiamų daiktų), jis būtų teiravęsis pareigūno ir aiškinęsis, ar vis dėlto tokie daiktai nėra draudžiami įsinešti. Atitinkamai kritiškai vertintini ir pareiškėjo paaiškinimai, kad jis neatkreipė dėmesio į patalpose buvusias nuorodas, stenduose pakabintus kažkokius vidinius teisės aktus, jų neskaitė ir pan., pažymint, jog, kaip minėta, kaip profesionalus teisininkas, jis turėjo suvokti, kad patekimui į laisvės atėmimo vietas yra taikomi atitinkami griežti saugumo reikalavimai bei kad jis turi pareigą tokių reikalavimų nepažeisti, atitinkamai – išsiaiškinti teisės aktuose nurodytus reikalavimus bei kilus klausimams bei abejonėms – išspręsti tai.

Taigi jeigu asmeniui kyla abejonių, ar pas jį esantys konkretūs daiktai priskiriami draudžiamiems įsinešti, jis turi galimybę šiuos daiktus parodyti pirmame poste budinčiam pareigūnui bei pasiteirauti, ar juos būtina palikti. Nagrinėjamu atveju N. K. tokia galimybe nepasinaudojo, palikęs spintelėje kompiuterį ir mobilaus ryšio telefoną, nurodė pareigūnui, kad draudžiamų daiktų daugiau neturi ir praėjo pirmą postą su įsinešti draudžiamais daiktais, tarp kurių buvo ir bevielio ryšio modemas „Huawei“, nors prie pirmo posto esančiame stende buvo aiškiai nurodyta, kad būtina nepamiršti įdėti bevielio ryšio interneto modemus į saugojimo spintelę. N. K. teiginys, kad pas jį rastas modemas negali būti laikomas ryšio priemone, nes jis buvo be įdėtos SIM kortelės, todėl neveikiantis, vertinamas kritiškai kaip nelogiškas, kadangi draudimas įsinešti ryšio priemones yra savo pobūdžiu absoliutus ir negali būti aiškinamas kaip reikalaujantis, jog tokia ryšio priemonė būtų veikianti, paruošta veikimui ir pan. Vadovaujantis tokia pareiškėjo logika, tektų konstatuoti, kad draudžiama įsinešti ryšio priemone mobiliojo ryšio telefonas galėtų būti laikomas tik su visais priedais, būtinais jam naudotis pagal paskirtį, bei veikiantis, vis dėlto akivaizdu, kad toks aiškinimas negalimas, nes neatitiktų minėto teisinio reguliavimo – siekio užtikrinti, kad atitinkamose laisvės atėmimo vietose esantys asmenys (suimtieji ar atliekantys laisvės atėmimo bausmes) negautų priėjimo prie daiktų, kuriuos jiems draudžiama turėti. Atitinkamai ir dėl kitų daiktų akivaizdu, jog jie patenka į priede nurodytų draudžiamų įsinešti daiktų sąrašą, bei asmens paaiškinimai, jog jų priskirtinumą draudžiamiems daiktams (kiek tai susiję su ryšio priemonėmis, jų priedais) gali nustatyti tik specialistas, šiuo atvejų – Ryšių reguliavimo tarnybos specialistas, teismo vertintini kritiškai, nes iš esmės nurodyti daiktai nėra tokio pobūdžio, kad priskiriant juos draudžiamiems negalėtų būti taikomas akivaizdumo kriterijus. Kaip minėta, liudytojas E. Z. parodė, kad jis pasiūlė atėjusiam advokatui palikti draudžiamus daiktus ir pasakė pareiškėjui, kad draudžiami įnešti daiktai yra narkotinės medžiagos, ginklai, receptiniai vaistai ir viskas, kas susiję su elektronika. Jeigu atėjusiam į įkalinimo įstaigą advokatui nėra aišku, ar pas jį kuprinėje buvę daiktai - bevielio ryšio modemas, kompiuterio pakrovimo laidas, USB atminties laikmena, šakotuvas gali būti siejami su elektronika, jis, kaip jau buvo minėta, galėjo šiuos daiktus parodyti pareigūnui ir pasiteirauti, ar juos būtina palikti. Administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo to nepadarė, ir, palikdamas kompiuterį ir mobilaus ryšio telefoną, nurodė pareigūnui, kad daugiau draudžiamų daiktų neturi bei pateko į laisvės atėmimo įstaigos patalpas. Minėta, kad Kalėjimų departamento direktoriaus 2014 m. birželio 26 d. įsakymo Nr. V-262 pirmo priedo 2.8 punkte yra aiškiai išvadinta, kad į laisvės atėmimo vietų įstaigas draudžiama įsinešti ir turėti garso, vaizdo įrašymo (fiksavimo) prietaisus, optinius prietaisus, bet kokias ryšio priemones (telefonus, jų dalis, priedus, SIM korteles, informacijos laikmenas ir pan.). Tad kviesti specialistus ir aiškintis, ar, pavyzdžiui, rasta USB laikmena yra priskiriama informacijos laikmenai, kurią draudžiama įsinešti, o modemas, šakotuvas, kompiuterio pakrovimo laidas gali būti laikomi ryšio priemonės dalimis, yra netikslinga, nes kompiuterį, kaip ryšio priemonę, pareiškėjas visgi paliko spintelėje, suprasdamas, kad jo įsinešti negalima, nors jis aukščiau minėtame Kalėjimų departamento direktoriaus įsakyme taip pat nėra konkrečiai įvardintas, kaip pavyzdžiui telefonas ar informacijos laikmena, kurią pareiškėjas vis tik įsinešė. Dėl įsinešto peiliuko pažymėtina, kad iš pateiktų nuotraukų, kuriose jis užfiksuotas, visgi pažymėtina, kad jis nėra jau toks mažas, kaip teigiama, dėl ko negalėtų būti vertinamas kaip draudžiamas įsinešti aštrus daiktas, kuris gali sužeisti, taigi prieš eidamas į įkalinimo įstaigą jis turėjo pareigą įsitikinti, ar tarp jo turimų ir įsinešamų daiktų nėra draudžiamų įsinešti aštrių daiktų.

Kaip negalintys pašalinti atsakomybės vertintini ir pareiškėjo argumentai, kad kuprinėje taip pat jis turėjo, pavyzdžiui, pašto vokus su ženklais, kurie taip pat gali būti laikomi ryšio priemonėmis, tačiau jie nebuvo paimti, ar kad jis taip pat turėjo lazdeles iš bambuko (skirtas valgyti kinų maistą), tačiau jos taip pat nebuvo paimtos kaip aštrūs ir galintys sužaloti daiktais, kadangi, kaip matyti iš liudytojos V. S. paaiškinimų, ji minėtų daiktų nematė (kuprinę tikrinant introskopu), jie nebuvo išimti ir parodyti pareigūnams, taigi dėl to, ar jie gali būti vertinami kaip draudžiami įsinešti daiktai, iš esmės nėra šioje byloje nagrinėjamas klausimas, nes tai pagal byloje esančius duomenis nebuvo užfiksuota.

Kitas N. K. teiginys, kad kuprinę su joje esančiais daiktais jis pasiėmė su savimi todėl, kad ji netilpo į daiktų saugojimo spintelę kartu su paliktu kompiuteriu ir mobilaus ryšio telefonu, taip pat nevertintinas kaip pagrįstas bei galintis šalinti jo atsakomybę. Iš teismui pateiktų nuotraukų matyti, kad daiktų saugojimo spintelės iš tiktųjų nėra labai didelės, tačiau iš N. K. kuprinės išimti konkretūs daiktai taip pat nebuvo dideli ir jie laisvai galėjo tilpti į spintelę kartu su paliktu kompiuteriu ir mobilaus ryšio telefonu (ar atskirai). Tad šiuo atveju nėra jokio pagrindo teigti, kad sudėjus į spintelę mobilų telefoną ir kompiuterį, joje vietos kitiems pas jį rastiems daiktams nebuvo. Kita vertus, palikti daiktų saugojimo spintelėje kuprinės nebuvo jokios būtinybės, nes neštis kuprinę į susitikimą su suimtuoju niekas nedraudžia, jeigu joje nėra draudžiamų įsinešti daiktų.

N. K., nesutikdamas su jo atžvilgiu priimtu nutarimu, nurodė ir tam tikrus argumentus, susijusius su teisiniu reguliavimu – kad yra kolizija tarp aukštesnes galios (t. y. tarp Teisingumo ministro įsakymo bei žemesnės galio teisės akto – konkretaus šioje byloje taikytino Kalėjimų departamento direktoriaus patvirtinto Įeinančių į laisvės atėmimo vietų įstaigas (išeinančių iš jų) asmenų apžiūros ir jų daiktų patikrinimo tvarkos aprašo).

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu yra patvirtintos Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės. Kaip matyti, N. K. remiasi teisiniu reguliavimu, nurodytu šiose taisyklėse, o būtent – nuostata, kad suimtajam po susitikimo su gynėju daroma krata; jam leidžiama turėti su bylos tyriniu susijusių dokumentų ir užrašų (Taisyklių 35 punktas). Nors, kaip matyti iš pareiškėjo pozicijos, nurodytą nuostatą jis aiškina kaip numatančią, jog advokatas (gynėjas), susitinkantis su suimtuoju, negali būti tikrinamas, o tikrinamas pats suimtasis, ar jis po susitikimo neturi atitinkamų draudžiamų daiktų, bei kad tai konkuruoja su žemesnės galios akte – Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu patvirtintame apraše nustatytu teisiniu reguliavimu, vis dėlto su tokiu nurodytų nuostatų aiškinimu nesutiktina. Pirmiausia pažymėtina, kad pagal Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 1 ir 2 punktus, šios taisyklės reglamentuoja kardomosios priemonės – suėmimo (kardomojo kaltinimo) vykdymo tvarkos ir sąlygų įgyvendinimą, taip pat suimtųjų teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką, jos privalomos tardymo izoliatoriams, taip pat laisvės atėmimo vietų ligoninėms teikiant sveikatos priežiūros paslaugas suimtiesiems. Taigi iš esmės šios taisyklėse įtvirtintas teisinis reguliavimas skirtas detalizuoti suimtųjų statusą, jų teises ir pareigas, suėmimo vykdymo tvarką ir pan. Atitinkamai tai, kad jau minėtoje pareiškėjo cituotoje taisyklių nuostatoje nurodoma, kad daroma suimtojo krata, negali būti aiškinama kaip reiškianti, jog į susitikimą atvykęs advokatas negali būti tikrinamas tuo aspektu, ar jis neturi, atvykdamas į tardymo izoliatorių, tam tikrų draudžiamų daiktų, nes, kaip minėta, taisyklės ir nėra skirtos detaliai reglamentuoti kitų asmenų (ne suimtųjų) patekimo (įėjimo, siekiant aplankyti, susitikti su suimtaisiais ir pan.) tvarkos bei sąlygų. Savo ruožtu būtent tokius teisinius santykius (dėl kitų asmenų patekimo į laisvės atėmimo vietas, siekiant susitikti su jose laikomais asmenimis) reguliuojanti tvarka yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 122 patvirtintose Įėjimo į pataisos įstaigas ir išėjimo iš jų taisyklėse, kurios, pastebėtina, taikomos ir areštinėse ir kardomojo kaltinimo vietose (tardymo izoliatoriuose) (Taisyklių 2 punktas). Įėjimo į pataisos įstaigas ir išėjimo iš jų taisyklių VIII skyriuje yra numatytos nuostatos dėl asmenų, įeinančių į pataisos įstaigas ir išeinančių iš jų apžiūros bei daiktų tikrinimo, be kita ko, kad asmenys, įeinantys į pataisos įstaigų ir kitų objektų, kuriuose dirba nuteistieji, teritorijas, negali įsinešti daiktų, kurių sąrašą nustato Kalėjimų departamento direktorius, daiktai, kurių negalima įsinešti, atiduodami saugoti į tam specialiai įrengtas patalpas (43 punktas); asmenų apžiūros ir daiktų patikrinimo taisykles nustato Kalėjimų departamento direktorius (45 punktas). Taigi akivaizdu, jog teisingumo ministro nustatytose taisyklėse yra numatyta, kad asmenys, įeinantys į pataisos įstaigas (taip pat – ir tardymo izoliatorius, šių taisyklių 2 punktas), yra apžiūrimi bei tikrinama, ar jie neturi draudžiamų įsinešti daiktų; jokių nuostatų, kad advokatams (gynėjams) būtų daromos atitinkamos išimtys iš šios bendros taisykles, nėra nustatyta. Be to, šiose taisyklėse yra daroma akivaizdi nuorodą į jau minėtas Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu patvirtintas taisykles dėl draudžiamų įsinešti daiktų. Todėl nurodytų argumentų visuma lemia, kad kiek tai susiję su aktualiais teisiniais santykiai, negalima konstatuoti kolizijos buvimo tarp aukštesnės galios teisės akto ir žemesnės galios teisės akto (Kalėjimų departamento direktoriaus patvirtinto Aprašo).

Atsižvelgęs į aukščiau nurodytas aplinkybes bei argumentus, liudytojų E. Z., V. S. parodymus, jų tarnybinius pranešimus, daiktų paėmimo protokolą, pateiktus vaizdo įrašą ir nuotraukas, teismas sprendžia, kad byloje yra surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių N. K. kaltę, padarius ANK 226 straipsnyje numatytą nusižengimą. Pastebėtina, kad ANK 226 straipsnyje numatyto nusižengimo sudėtis (neteisėtas daiktų įnešimas) yra formali – nėra reikalavimo nustatyti ir įnešimo tikslą – pvz., perduoti suimtajam, susitarimą dėl to ir pan. Savo ruožtu pripažintina, kad N. K. pagal byloje esančius duomenis veikė tyčia (netiesiogine tyčia), pažymint, kad kaip jis ne kartą nurodė, iki šiol kažkokių problemų, patenkant į laisvės atėmimo vietas, įsinešant laidus ir pan., nekildavo, niekam niekas neužkliūdavo, kas vertintina, kaip savo atitinkamų veiksmų suvokimas, tačiau sąmoningas veikimas, galimai nesiekiant atitinkamų pasekmių. Taip pat spręstina, kad skundžiamu nutarimu N. K. paskirta minimali administracinė nuobauda parinkta tinkamai, įvertinus jo asmenybę, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Esant nurodytoms aplinkybėms, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 3 policijos komisariato 2019 m. vasario 5 d. nutarimas Nr. 14-ANR_N-244-2019 yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 642 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 3 policijos komisariato 2019 m. vasario 5 d. nutarimą Nr. 14-ANR_N-244-2019 palikti nepakeistą ir N. K. skundo netenkinti.

Nutartis per dvidešimt dienų nuo jos paskelbimo dienos gali būti skundžiama Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėja Ingrida Mikužytė