- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-07-04
- Bylos Nr.
- A-146-1284-08
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Laimė Baltrūnaitė (pran.), Romanas Klišauskas
- Pareiškėjas
- T. M.
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus apskrities viršininko administracijai
- Advokatai
- Romualdas Venckevičius
- Kategorijos
- 11.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos T. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos T. M. prašymą trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities viršininko administracijai dėl termino atnaujinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja patikslintu prašymu (2 t., 86-89 l.) prašė teismo atnaujinti terminą pateikti nuosavybės teises ir giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinančius dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į B. V. nuosavybės teise valdytus ir paveldėtus 2 ha 9270 m², 2 ha 1921 m² ir 2 ha 3816 m² žemės sklypus Rybiškių dvarelyje, Vilniaus mieste (pagal dabartinį administracinį teritorinį suskirstymą – (duomenys neskelbtini).
Pareiškėjos įgaliotas atstovas prašyme paaiškino, kad 1991 metais pareiškėja Vilniaus miesto savivaldybei pateikė prašymą dėl 7,5 ha žemės sklypo grąžinimo. Kartu su prašymu pateikė 1959 m. vasario 19 d. savo senelio B. R. V., mirusio 1960 m. liepos 31 d., testamentą kuriuo jis visą savo turtą, kuris jam priklausys jo mirties dieną, paliko savo anūkei T. V. M., t.y. pareiškėjai. Iš Lietuvos Respublikos valstybės įstaigų nebuvo gauti archyviniai dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teises į grąžintiną žemę. Teko kreiptis į Lenkijos Respublikos archyvus, iš kur buvo gautas Vilniaus miesto 1-ojo rajono teismo vykdytojo biuro notariškai patvirtintas pranešimas apie tai, kad 1938 m. lapkričio 28 d. iš viešųjų varžytinių buvo parduotas mirusio K. D.-D. fondui priklausęs Vilniaus miesto ribose, Rybiškių dvarelyje, esantis nekilnojamas turtas, kurį sudarė 14 ha bendro ploto trys žemės sklypai. Vienu iš šių sklypų (apie 8 ha) naudojosi nuomininkas B. V. (pareiškėjos senelis). Iš Lenkijos Respublikos taip pat buvo gauta 1938 m. lapkričio 28 d. notaro patvirtinta sutartis ir žemėlapiai, patvirtinantys, kad I., J. ir J. V. (pareiškėjos dėdės ir teta) bendrai įgijo žemės sklypą, kurį minėtame dvarelyje iki varžytinių buvo išsinuomojęs jų tėvas B. V., ir po to jiems priklausė atitinkami žemės sklypai (2 ha 1921 m², 2 ha 3816 m² ir 2 ha 9270 m²). Pareiškėjos dėdė J. V. (mirė 1973 m. rugpjūčio 22 d.) ir teta J. V. (mirė 1952 m. sausio 28 d.) šeimų nebuvo sukūrę, o dėdė I. V. 1939 metų rugsėjo mėnesį buvo pašauktas atlikti karo prievolę į Lenkijos kariuomenę ir nuo to laiko apie jį nėra jokių žinių. Pareiškėjos tėvas V. V. mirė 1985 m. rugsėjo 20 d., motina Z. M. -2004 metais. Pareiškėjos atstovo nuomone, archyviniai dokumentai patvirtina, kad pareiškėja yra vienintelė teisėta J. V., I. V. ir J. V. nekilnojamojo turto paveldėtoja (sklypus po minėtų asmenų mirties turėjo paveldėti jų tėvas B. V., kuris testamentu visą turtą paliko pareiškėjai). Jokie kiti asmenys į B. V. turėtą žemę nepretenduoja.
Pareiškėjos atstovo teigimu, įstatymo nustatytas terminas pateikti nuosavybės teisių atkūrimui reikalingus dokumentus buvo praleistas dėl svarbių priežasčių, nes ieškant dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises ir giminystės ryšį su buvusiu savininku, reikėjo kreiptis ne tik į Lietuvos Respublikos valstybines įstaigas, bet ir į Lenkijos Respublikos archyvus, todėl reikalingų dokumentų paieška, jų notarinis patvirtinimas bei vertimas užtruko iki 2007 metų sausio mėnesio.
Atsiliepimas
Tretysis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities viršininko administracija atsiliepime į pareiškėjos patikslintą prašymą (2 t., 91-92 l.) prašė bylą spręsti teismo nuožiūra. Atsiliepime paaiškino, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriuje yra nuosavybės teisių atkūrimo byla Nr. 24A dėl nuosavybės teisių atkūrimo į pareiškėjos senelio B. V. iki nacionalizacijos turėtą žemę Vilniaus mieste, tačiau šioje byloje nėra dokumentų, įrodančių, kad B. V. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė žemę Rybiškų palivarke. Apie dokumentų nepakankamumą pareiškėja informuota buvo informuota 1996 m. spalio 3 d., 2000 m. spalio 19 d., 2001 m. gegužės 23 d. raštais. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, pareiškėjos pateikti dokumentai neįrodo, kad B. V. iki 1940 m. liepos 22 d. nuosavybės teise valdė jos nurodytą žemę. Be to, pareiškėja nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad J. V. ir J. V. neturėjo šeimos ir vaikų, bei įrodymų, patvirtinančių, kad I. V. yra miręs.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. spalio 18 d. sprendimu prašymą atmetė.
Teismas nurodė, jog pagal 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 10 straipsnio 1 dalį (2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. IX-2490 redakcija) nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises pateikti iki 2001 m. gruodžio 31 d. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalis (2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. IX-2490 redakcija) nustato, kad iki 2003 m. gruodžio 31 d. kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas ir pridedami nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai, o piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Teismas konstatavo, jog asmenys, turėję teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (tokiais laikomi asmenys, atitinkantys Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio reikalavimus), prašymus atkurti nuosavybės teises galėjo paduoti iki 2001 m. gruodžio 31 d., o nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus - iki 2003 m. gruodžio 31 d. Terminas paduoti aukščiau nurodytus dokumentus gali būti atnaujinamas tiems asmenims, kurie atitiko Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio reikalavimus, tačiau šio įstatymo nustatytais terminais minėtos galimybės nerealizavo dėl svarbių priežasčių.
Teismas iš bylos medžiagos nustatė, kad pareiškėja 1992 m. sausio 19 d. Vilniaus miesto valdybai pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į 7,5 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (2 t., 66 l.) bei prašymą tarpininkauti, kad būtų išduotas valstybinio archyvo pažymėjimas apie minėtą B. V. nuosavybės teise iki 1940 m. valdytą žemės sklypą (2 tomas,73 l.). Teismas pažymėjo, kad pareiškėja savo teisę atkurti nuosavybės teises į B. V., mirusio 1960 m. liepos 31 d., valdytą žemės sklypą (duomenys neskelbtini) grindžia B. V. 1959 m. vasario 19 d. testamentu, kuriuo jis visą savo turtą, jam priklausiusį jo mirties dieną, taip pat namų valdą, esančią (duomenys neskelbtini) (dabar - (duomenys neskelbtini)), paliko savo anūkei, t.y. pareiškėjai, teigiančiai, kad ji yra vienintelė teisėta savo dėdžių J. V. ir I. V. bei tetos J. V. nekilnojamo turto paveldėtoja (1 t., 10-11, 12-13 l.; 2 t., 13-14, 24-25, 86-89 l.).
Teismas konstatavo, kad atvejus, kuriems esant Lietuvos Respublikos piliečiai turi teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, nustato Atkūrimo įstatymo 2 straipsnis. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punkte (2003 m. spalio 14 d. įstatymo Nr. IX-1759 redakcija) nurodoma, kad nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą atkuriamos asmenims, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą, o šiems mirus - jų sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams) ar šių asmenų sutuoktiniui bei vaikams. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktas nustato, kad nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą atkuriamos asmenims, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo-pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat asmenims, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą. Atsižvelgdamas į minėtas įstatymo nuostatas, teismas padarė išvadą, kad teisę į nuosavybės teisių atkūrimą asmuo gali įgyti šiais atvejais :1) kai jam miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą; 2) kai asmeniui, iki tol nuosavybės teise nevaldžiusiam tam tikro nekilnojamojo turto, šis turtas perleidžiamas a) nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba b) sutartimis (pirkimo-pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu); 3) tuo atveju, kai asmuo, įgijęs turtą vienu iš a) arba b) atvejų nurodytų būdų, testamentu palieka šį turtą kitiems asmenims (šiuo atveju teisė į nuosavybės teisių atkūrimą atsiranda palikimą pagal tokį testamentą priėmusiems asmenims).
Šalies argumentai
Teismas nustatė, jog pareiškėja, pateikdama prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nepateikė jokių nuosavybės teises į B. V. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę (duomenys neskelbtini), patvirtinančių dokumentų, nors apie tokių dokumentų trūkumą ji buvo informuota Vilniaus apskrities valdytojo administracijos Vilniaus miesto nuosavybės teisių į žemę atstatymo tarnybos 1996 m. spalio 3 d. raštu Nr. 53-V1-470, Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2000 m. spalio 19 d. raštu Nr. 31/00-22 1031 bei 2001 m. gegužės 23 d. raštu Nr. 31/01/22-1461 (2 t., 60 - 61, 65-66 l.). Iš byloje esančių archyvinių dokumentų teismas nustatė, kad 1938 m. lapkričio 28 d. iš viešųjų varžytinių buvo parduotas Vilniaus miesto ribose, Rybiškių dvarelyje esantis nekilnojamasis turtas, kurį sudarė 14 ha bendro ploto trys žemės sklypai. Vienu iš šių sklypų (8 ha ploto) iki varžytinių naudojosi nuomininkas B. V. (1 t., 48-50 l.; 2 t., 54-56 l.). Varžytinių metu B. V. vaikai (pareiškėjos dėdės ir teta) I., J. ir J. V. įsigijo tėvo nuomojamą žemės sklypą (atitinkamai 2 ha 1921 m²; 2 ha 3816 m² ir 2 ha 9270 m² ploto žemės sklypais) savo nuosavybėn (1 t., 33-35, 37-40, 41-47, 51-54, 58-60 l.; 2 t., 36-38, 39-45, 46-49, 50-53, 57-59 l.). Teismas nustatė, kad byloje esantys dokumentai patvirtina, jog J. V. mirė 1973 m. rugpjūčio 22 d., J. V. - 1952 m. sausio 28 d. (1 t., 28-29, 30-32 l.; 2 t., 29-30, 32-34 l. ), o apie I. V. mirties faktą byloje duomenų nėra.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo konstatavimu, pareiškėja pagal B. V. 1959 m. vasario 19 d. testamentą neįgijo teises atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), nes byloje esantys dokumentai (1 t., 48-50 l.; 2 t., 54-56, 98 l.) patvirtina tik B. V. valdymo Kryžiškių dvare 6,70 ha ploto žemės sklypą faktą bei iki 1938 m. lapkričio 28 d. viešųjų varžytinių naudojimosi nekilnojamuoju turtu, esančiu (duomenys neskelbtini), žemės nuomos sutarties pagrindu faktą. Teismas nustatė, kad byloje nėra dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėjos nurodytas buvęs turto savininkas B. V. iki nacionalizacijos (1940 metų liepos 22 d.) nuosavybės teise valdė nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini). Taip pat nustatė, kad byloje nėra dokumentų, įrodančių, jog nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini), šio turto savininkų, t.y. I., J. ir J. V., buvo perleistas pareiškėjos seneliui B. V., nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo - pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu). Vadovaudamasis Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktų nuostatomis, teismas padarė išvadą, kad pareiškėja neturi teisės pretenduoti atkurti nuosavybės teises į minėtą nekilnojamąjį turtą. Konstatavęs, kad pareiškėja neturi teisės pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), teismas nusprendė, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pareiškėja praleido terminą dokumentams, patvirtinantiems nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikti, taip pat nėra teisinio pagrindo atnaujinti praleistą terminą nurodytiems dokumentams pateikti.
III.
Pareiškėja apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 18 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.Apeliantės nuomone, teismas klaidingai įvertino bylos aplinkybes, neteisingai pritaikė procesines teisės normas, priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.
2. Teismo motyvas, kad byloje neva nėra dokumentų, patvirtinančių, jog pareiškėjos nurodyto turto savininkas B. V. iki nacionalizacijos (1940 m. liepos 22 d.) nuosavybės teise valdė nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), nepagrįstas. Apeliantės teigimu, B. V. varžytinėse įsigijo savo vaikų I., J. ir J. V. vardu tris žemės sklypus (2 ha 9270 m², 2 ha 1921 m² ir 2 ha 3816 m² ploto) buvusiame Rybiškių dvarelyje Vilniaus mieste (dabar - (duomenys neskelbtini)), sumokėdamas grynaisiais pinigais. Prasidėjus antrajam pasauliniam karui, I. V. buvo pašauktas į Lenkijos Respublikos kariuomenę ir dingo be žinios. Jo vardu įsigytą žemės sklypą nuo įsigijimo dienos valdė ir naudojo tėvas B. V., nes jis vienintelis turėjo šalia šių žemės sklypų pasistatęs trobesius, laikė gyvulius ir turėjo reikalingus padargus žemei įdirbti. J. ir J. V. jų vardu įsigytuose sklypuose nebuvo pasistatę jokių trobesių ir šiais žemės sklypais nesinaudojo. Sovietų Sąjungai aneksavus Vilniaus kraštą, J. ir J. V., siekdami išvengti represijų ir ištrėmimo, perdavė jiems priklausančius sklypus savo tėvui B. V., už kurio lėšas minėti sklypai buvo įsigyti. Prasidėjus karui įteisinti nuosavybės teisių perdavimą de jure nebuvo jokių galimybių, nes okupacinė valdžia panaikino Lenkijos Respublikos įstaigas Vilniaus krašte, o Vilniaus kraštą perdavus Lietuvai, netrukus prasidėjo nacionalizacijos procesas, buvo priimti teisės aktai dėl privatinės nuosavybės panaikinimo. Apeliantės nuomone, yra pagrindas pripažinti, kad B. V. iki nacionalizacijos (1940 m. liepos 22 d.) de fakto nuosavybės teise valdė minėtą nekilnojamąjį turtą. Pasak apeliantės, tai patvirtina ir jos 2007 m. spalio 8 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo posėdyje pateikti dokumentai. Teismui buvo pateikta Lietuvos ypatingojo archyvo 2007 m. rugsėjo 18 d. pažyma Nr. P2-7659 apie tai, kad pareiškėja ir jos tėvai V. ir Z. V. buvo įtraukti į sąrašus asmenų, numatytų ištremti už Lietuvos SSR ribų. Tai patvirtina, kad buvo tiesioginė sovietinių represijų grėsmė pareiškėjos tėvo seseriai J. ir broliui J. V., kurie perdavė nuosavybės teises savo tėvui, siekdami išvengti politinio susidorojimo ir ištrėmimo. Teismui taip pat buvo pateikta 1941 m. gegužės 13 d. LTSR Vilniaus miesto Vykdomojo komiteto komunalinio ūkio skyriaus pažyma Nr.1973, kurioje pažymėta, kad testatorius B. V. (V.) „yra gavęs valdyti Kryžiškės dvare apie 6,70 ha žemės sklypą su teise statyti jame trobesius". Apelientės nuomone, ši pažyma patvirtina, kad sovietinė valdžia iki nacionalizacijos pripažino de jure B. V. nuosavybės teises į minėtus tris žemės sklypus, esančius dabartinėje (duomenys neskelbtini), ir nuo 1939 metų Raudonajai Armijai plečiant karinio Vilniaus oro uosto ribas, konfiskavo ir nacionalizavo šiuos sklypus, mainais skirdama 6,70 ha žemės sklypą Kryžiškės dvare su teise statyti jame trobesius.
Žemesnės instancijos teismas
2. 2007 m. spalio 8 d. teismo posėdyje pareiškėjos atstovai informavo teismą (tai nurodyta teismo posėdžio protokole), kad dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo rengiasi kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą. Pasak apeliantės, Vilniaus apygardos administracinis teismas pažeisdamas Administracinių bylų teisenos įstatymo 18 ir 19 straipsnių reikalavimus, viršydamas savo kompetencijos ribas, išnagrinėjo ir konstatavo juridinę reikšmę turintį faktą, kad testatorius B. V. iki 1940 metų liepos 22 d. nacionalizacijos neįgijo nuosavybės teisių į tris sklypus Liepkalnio g. 99, Vilniuje (tariamai byloje dokumentų, patvirtinančių B. V. nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą). Pripažinęs minėtą juridinę reikšmę turintį faktą, teismas padarė nepagrįstą bei neteisėtą išvadą, kad pareiškėja neturi teisės pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir nėra teisinio pagrindo atnaujinti praleistą terminą nurodytiems dokumentams pateikti. Pažymėjo, kad galiojantys teisės aktai nesieja prašymų atnaujinti prašymų atkurti nuosavybės teises padavimo terminą nagrinėjimo su reikalavimais išnagrinėti ir nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus.
Atsiliepimas
3. Pirmosios instancijos teismas neteisingai pritaikė procesines teisės normas, nes 2007 m. spalio 8 d. teismo posėdyje nedalyvavo kita proceso šalis - Vilniaus apskrities viršininko administracija. Pažymėjo, kad savo atsakymuose pareiškėjai ir atsiliepime teismui tretysis suinteresuotas asmuo teigė, kad nepateiktas žemės perdavimo aktas ar kiti dokumentai, patvirtinantys, kad pareiškėjos senelis (testatorius B. V.), jos tėvai ar ji pati buvo įsigiję žemės ir ją valdė. Kadangi 2007 m. spalio 8 d. teismo posėdyje Vilniaus apskrities viršininko administracijos atstovas nedalyvavo, jis negalėjo atsakyti į teismo ir pareiškėjos atstovų klausimus dėl pareiškėjos atstovų teismui pateiktų įrodymų, patvirtinančių B. V. nuosavybės teises ir paneigiančių Vilniaus apskrities viršininko administracijos pateiktus duomenis, todėl teismui nebuvo galimybės visapusiškai ir objektyviai ištirti visas svarbias bylai aplinkybes.
Žemesnės instancijos teismas
4. Teismas neatsižvelgė į istorines ir teisines aplinkybes, skundžiamu sprendimu užkirto kelią sovietinių represijų aukoms ir jų įpėdiniams atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliantės nuomone Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas turėtų būti panaikintas ir byla perduota šiam teismui nagrinėti iš naujo, kadangi pirmosios instancijos teismas neteisingai pritaikė procesinės teisės normas, neteisingai įvertino bylos dokumentus ir dėl to priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.
Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas turi teisę panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo, jeigu: 1) sprendimas panaikinamas dėl šio įstatymo 142 straipsnyje nurodytų pagrindų; 2) bylos aplinkybėms išaiškinti būtina surinkti daug naujų įrodymų; 3) pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ne visus byloje pareikštus reikalavimus. Be to, ABTĮ 141 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais apeliacinės instancijos teismas priima naują sprendimą, jeigu naujas bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme gali užvilkinti galutinio sprendimo priėmimą. ABTĮ 142 straipsnio 2 dalyje nurodyti atvejai, kurie gali būti pripažinti sprendimo negaliojimo pagrindais, o 1 dalyje nustatyta, kad procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Teigdama, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai pritaikė procesinės teisės normas, apeliantė nenurodė kokia ABTĮ 141 straipsnio 2 dalies nuostata buvo pažeista, tačiau pagal apeliacinio skundo turinį (pareiškėja teigia, kad 2007 m. spalio 8 d. teismo posėdyje nedalyvavo kita proceso šalis, kuriai nepateikus paaiškinimų dėl teismo posėdyje pareiškėjos pateiktų įrodymų teismas neturėjo galimybės visapusiškai ir objektyviai ištirti visas bylai svarbias aplinkybes; teismas, viršydamas ABTĮ 18,19 straipsniais nustatytą kompetenciją, išnagrinėjo ir konstatavo juridinę reikšmę turintį faktą, kad B. V. iki 1940 metų liepos 22 d. nacionalizacijos neįgijo nuosavybės teisių į tris žemės sklypus (duomenys neskelbtini) ir kad byloje tariamai nėra dokumentų, patvirtinančių jo nuosavybės teises į minėtą nekilnojamąjį turtą) šie pareiškėjos argumentai yra artimiausi ABTĮ 142 straipsnio 1 dalies 1 ir 7 punktuose nurodytiems atvejams. Todėl kolegija patikrino, ar nėra sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų ABTĮ 142 straipsnio 1 dalies 1 punkte (byla išnagrinėta <...> pažeidžiant funkcinio, rūšinio ar išimtinio teritorinio priskirtinumo atitinkantiems teismams taisykles) ir 7 punkte (pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą, kai nebuvo nors vieno iš proceso dalyvių, kuriam nustatyta tvarka nepranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą, ir toks asmuo šia aplinkybe grindžia savo apeliacinį skundą).
Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėja prašė teismo atnaujinti terminą dokumentams dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti. Teismas, išnagrinėjęs šią administraciniams teismams teismingą bylą, dėl minėto pareiškėjos prašymo priėmė ABTĮ 88 straipsnio 1 punkte nurodytos rūšies sprendimą – pareiškėjos prašymą atmetė kaip nepagrįstą. Motyvuojamojoje teismo sprendimo dalyje išdėstytais argumentais yra grindžiama rezoliucinėje sprendimo dalyje pateikiama teismo išvada dėl ginčo. Teismo sprendimu nustatytos teisės ar pareigos išdėstomos teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje (ABTĮ 87 straipsnio 4 dalis, 88 straipsnis). Taigi sprendimo motyvuojamosios dalies (ABTĮ 87 straipsnio 4 dalis) argumentas dėl pareiškėjo nurodytos žemės savininko iki nacionalizacijos (1940 metų liepos 22 d.) yra įrodymų, kuriais remdamasis teismas priėmė sprendimą dėl pareiškėjos prašymo, vertinimas (ABTĮ 57 straipsnis), o ne juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas. Taikyti ABTĮ 142 straipsnio 1 dalies 1 punktą nėra pagrindo.
ABTĮ 142 straipsnio 1 dalies 7 punktas gali būti taikomas nustačius tokias aplinkybes: 1) teismas išnagrinėjo bylą, kai nebuvo nors vieno iš proceso dalyvių, kuriam nustatyta tvarka nepranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą; 2) toks asmuo šia aplinkybe grindžia savo apeliacinį skundą. Taigi, ABTĮ 142 straipsnio 1 dalies 7 punktas galėtų būti taikomas pagal proceso dalyvio, kuriam nebuvo pranešta apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą, apeliacinį skundą. Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš bylos medžiagos, apie teismo posėdį bylos šalims buvo pranešta ir žinoma. To neneigia ir pati apeliantė. Taikyti ABTĮ 142 straipsnio 1 dalies 7 punktą nėra pagrindo. Kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 78 straipsnio 3 dalies ir 79 straipsnio 5 dalies nuostatas bylos šalių ir jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems buvo apie teismo posėdį tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Taigi, aplinkybė, kad teismas išnagrinėjo bylą nedalyvaujant trečiojo suinteresuoto asmens atstovui, kuriam apie teismo posėdžio laiką ir vietą buvo pranešta, negali būti laikomas procesinės teisės normų pažeidimu.
Patikrinusi bylą kolegija apeliantės argumentus, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė procesinės teisės normas, atmeta kaip nepagrįstus. Kitų pagrindų (ABTĮ 141, 143 straipsniai) tenkinti apeliacinį skundą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo taip pat nenustatyta.
Pareiškėja kreipėsi į teismą, prašydama atnaujinti terminą nuosavybės teises į žemę ir giminystės ryšį su žemės savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti. Kaip matyti iš Vilniaus apskrities viršininko administracijos pateiktos nuosavybės teisių atkūrimo bylos Nr.24a (toliau – ir Atkūrimo byla), pareiškėja prašymą (2 t., b.l.66) atkurti nuosavybės teises į 7,5 ha žemės (duomenys neskelbtini) Vilniaus miesto valdybai pateikė 1992 m. sausio 19 d., t.y. nepraleidusi įstatymu nustatyto termino.
1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo Nr.VIII-359 (toliau – ir Atkūrimo įstatymas), kuris pakeitė nuo 1997 m. liepos 9 d. netekusį galios 1991 m. birželio 18 d. (įsigaliojo 1991 m. rugpjūčio 1 d.) Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos įstatymą Nr. I-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atstatymo įstatymas, 21 straipsnio 1 dalis nustato, kad piliečių prašymai atkurti nuosavybės teises, pateikti Atstatymo įstatymo nustatytais terminais ir neišnagrinėti iki Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo, nagrinėjami bei sprendimai dėl jų priimami laikantis šio įstatymo nuostatų. Iki 2004 m. spalio 26 d. galiojusi Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalių redakcija nustatė naikinamuosius terminus (prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimui – iki 2001 m. gruodžio 31 d., nuosavybės teises ir giminystės ryšį su buvusiu savininkių padavimui – iki 2003 m. gruodžio 31 d.). Pagal minėtos redakcijos Atkūrimo įstatymą, šių terminų praleidimas, nepriklausomai nuo praleidimo priežasčių, kėlė teisines pasekmes – teisės atkurti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą netekimą. Pagal nuo 2004 m. spalio 26 d. galiojančios Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalies redakcijos (2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr.IX-2490 redakcija) nuostatas šie terminai prarado naikinamąjį pobūdį ir tapo atnaujintinais terminais. Minėtos redakcijos Atkūrimo įstatymo 10 straipsnis numato, kad piliečiams, praleidusiems nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Atsižvelgus į tai, kad įstatymų leidėjas prašymų dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo ir dokumentų pateikimui buvo nustatęs ilgus (atitinkamai apie 10 ir 12 metų) terminus, kurie pretendentams, jei jie elgėsi apdairiai ir rūpestingai, buvo pakankami savo valiai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pareikšti ir dokumentams pateikti, praleisti terminai gali būti atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nepriklausiusios nuo pretendentų valios priežastys, kurios buvo kliūtis laiku pasinaudoti įstatymu suteikta teise. Kad terminų praleidimo priežastys yra svarbios įrodymus turi pateikti prašymą dėl terminų atnaujinimo pateikusi bylos šalis.
Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalies prasme (2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr.IX-2490 redakcija) prašymus administraciniam teismui dėl terminų dokumentams, patvirtinantiems nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku, paduoti atnaujinimo gali pateikti asmenys, kurie atitinka Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje nustatytas subjektiškumo sąlygas; per įstatymo nustatytą terminą yra pateikę prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo; prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo nagrinėjanti institucija administracine tvarka konstatavo, kad pretendentas dokumentus pateikė praleidęs įstatymu nustatytą terminą. Pretendento prašymas atkurti nuosavybės teises į žemę gali būti patenkintas esant šioms sąlygoms: 1) asmuo yra nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą teisinių santykių tinkamas subjektas (Atkūrimo įstatymo 2 straipsnis); 2) pateikė įstatyme nurodytoms institucijoms prašymą, nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus (Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalis, 11,17 straipsniai); 3) prašymą ir dokumentus pateikė iki įstatymu nustatyto termino, arba, jei šie terminai buvo praleisti, teismas šiuos terminus atnaujino (Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalys); 4) prašymą pateikusio nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą teisinių santykių tinkamo subjekto pateikti dokumentai patvirtina, kad nusavintos žemės savininkas ją nuosavybės teise valdė iki 1940 m. liepos 22 d. Sprendžiant klausimą dėl terminų dokumentams dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti atnaujinimo yra svarbu ar prašymą teikia asmuo, turinis subjektinę teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Todėl pirmosios instancijos teismas sprendime dėl pareiškėjos subjektinės teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pasisakė pagrįstai.
Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjos pozicija subjektinės teisės į nuosavybės teisės atkūrimą aspektu (Atkūrimo įstatymo 2 straipsnis) nėra nuosekli. Nei 2007 m. kovo 29 d. prašyme Vilniaus apskrities viršininko administracijai, nei prašyme bei patikslintame prašyme teismui dėl termino atnaujinimo, nei apeliaciniame skunde pareiškėja nenurodė, kuris Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio punktas jai suteikia subjektinę teisę pretenduoti, kad jai būtų atkurtos nuosavybės teisės į jos nurodytą žemę. Pažymėtina ir tai, kad minėtuose dokumentuose pareiškėja nevienodai nurodo kas buvo žemės savininkas iki žemės nacionalizacijos.
1992 m. sausio 19 d. prašyme pareiškėja žemės savininko nenurodė, tačiau iš tos pačios dienos prašymo Vilniaus miesto valdybai tarpininkauti, kad būtų išduotas valstybės archyvo pažymėjimas apie išlikusį B. V. R., gim. 1876 m., nekilnojamąjį turtą (7,5 ha žemės) spręstina, kad pareiškėjos prašymas buvo pateiktas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jos senelio B. V. (mirusio 1960 m. liepos 31 d.) žemę. Mirusio savininko mirusiojo vaiko vaikų teisė atkurti nuosavybės teises į jiems tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį numatyta 1992 m. sausio 17 d. įsigaliojusios redakcijos Atstatymo įstatymo 2 straipsnyje (1992 m. sausio 14 d. įstatymas Nr.I-2200). Kadangi prašymo pateikimo metu pareiškėjos V. V. tėvas buvo miręs (1985 m.) ir pareiškėja pateikė apsisprendimo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės pažymėjimą (prašymo pateikimo metu pilietis nuosavybės teisę ir giminystės ryšius patvirtinančių dokumentų pateikti neprivalėjo), pareiškėja formaliai atitiko Atstatymo įstatymo 2 straipsnio 1 straipsnio 2 punkte numatytą subjektiškumo sąlygą dėl nuosavybės teisės atkūrimo į atitinkamą dalį savo senelio iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdyto nekilnojamojo turto. Ar pretendento prašymas dėl nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo yra pagrįstas sprendžiama tik tada, kai Lietuvos Respublikos pilietis pateikia nuosavybės teisę ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus.
Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjos senelis B. V. turėjo tris vaikus: V. V. (pareiškėjos tėvas,1985 m. mirė), J. V. (1952 m. mirė, duomenų apie santuoką byloje nėra), J. V. (1973 m. mirė, mirties liudijime įrašyta, kad vedęs nebuvo) ir I. V. (apie jį byloje duomenų nėra, pasak pareiškėjos, 1939 metų rugsėjo mėnesį jis buvo pašauktas į Lenkijos kariuomenę ir dingo be žinios). Remdamasi šiais duomenimis 2007 m. kovo 29 d. prašyme Vilniaus apskrities viršininko administracijai ir 2007 m. birželio 21 d. prašyme teismui dėl terminų dokumentams pateikti atnaujinimo, pareiškėja nurodė, kad žemė (7,5 ha), į kurią ji pretenduoja, 1938 m. lapkričio 28 d. buvo nupirkta varžytinėse (iki varžytinių B. V. ją buvo išsinuomojęs) ir iki nacionalizacijos buvo J. V., I. V. ir J. V. (atitinkamai 2 ha 1921 m², 2 ha 3816 m² ir 2 ha 9270 m²) nuosavybė. Taip pat nurodė, kad joks kitas pretendentas nepareiškė valios atkurti nuosavybės teisę į žemę ir ji yra vienintelė savo dėdžių ir tetos turėtos žemės paveldėtoja. Pagal tokius giminystės ryšius nuosavybės teisių atkūrimas Atstatymo įstatymu ir Atkūrimo įstatymu nebuvo ir nėra numatytas. Patikslintame prašyme dėl terminų atnaujinimo pareiškėja nacionalizuotos žemės savininkais nurodo savo dėdes bei tetą (J. V., I. V., J. V.) ir teigia, kad sklypus po jų mirties turėjo paveldėti jų tėvas B. V. (pareiškėjos senelis), kuris testamentu visą turtą paliko pareiškėjai. Apeliaciniame skunde pareiškėja teigia, kad 1938 m. B. V. varžytinėse žemę įsigijo savo vaikų vardu ir ją de fakto valdė iki nacionalizacijos (1940 m. liepos 22 d.), tačiau dėl to meto istorinių aplinkybių J. V., I. V. ir J. V. žemės nuosavybės teisių perdavimo savo tėvui įforminti negalėjo. Nustatyta, kad pareiškėja 2008 m. gegužės 22 d. , t,y. po skundžiamo teismo sprendimo priėmimo, kreipėsi į Vilniaus miesto 3 apylinkės teismą (Lietuvos teismų informacinėje sistemoje (Liteko) 2008 m. gegužės 22 d. užregistruota, kad šis prašymas priimtas nagrinėti) nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad 1939 m. rugsėjo 1 d. J. V., I. V. ir J. V. naminėmis sutartimis jiems priklausančius sklypus dovanojo (perleido) savo tėvui B. V., kuris šią žemę nuosavybės teise valdė iki 1940 m. liepos 22 d. taigi, šiame prašyme pareiškėja nurodė naują aplinkybę - 1939 m. rugsėjo 1 d. sudarytas namines sutartis, kurių anksčiau neminėjo. Minėta bylos medžiaga leidžia daryti išvadą, kad pareiškėja neturi tvirtos ir aiškios pozicijos kuri Atkūrimo įstatymo nuostata jai suteikia subjektinę teisę pretenduoti, kad būti atkurta nuosavybės teisė į jos nurodytą žemę.
Nors pareiškėja prašyme ir patikslintame prašyme dėl terminų atnaujinimo teigia, kad kartu su prašymu dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo ji pateikė 1959 m. vasario 19 d. B. V. testamentą, tačiau bylos medžiaga šių pareiškėjos teiginių nepatvirtina. 1992 m. sausio 19 d. prašyme jokie priedai nenurodyti. Iš Atkūrimo bylos dokumentų nustatyta, kad kopiją 1959 m. testamento, kuriame nurodyta, kad B. V. visą savo turtą, kuris jam priklausys jo mirties dieną, kur ir koks jis bebūtų, taip pat jam priklausančią namų valdą (duomenys neskelbtini) palieka savo anūkei T. M., pareiškėja Vilniaus apskrities viršininko administracijai pateikė 2007 m. kovo 29 d. (2 t., 8-10,13-14 l.). Kolegija pažymi, kad pareiškėjos prašymo atkurti nuosavybės teises į B. V. žemę pateikimo metu galiojęs Atstatymo įstatymo 2 straipsnis nenumatė, kad nuosavybės teisės į išlikusį turtą gali būti atkurtos pagal mirusio turto savininko testamentą. Tokia teisė Lietuvos Respublikos piliečiams atsirado pagal Atkūrimo įstatymą (įsigaliojo 1997 m. liepos 9 d.). Šio įstatymo (1997 m. liepos 1 d. įstatymo Nr. VIII-359 redakcija) 2 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustatė, kad nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą. Įstatymu leidėjas 1999 m. gegužės 13 d. įstatymu Nr. VIII-118 papildė Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalį 5 punktu (galioja 2003 m. spalio 14 d. įstatymo Nr. IX-1759 redakcija) nustatančiu, kad nuosavybės teisės taip pat atkuriamos piliečiams, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat piliečiams, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą. Šie piliečiai (norintys atkurti nuosavybės teises) turi kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Pagal Atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies ir 1997 m. rugsėjo 29 d. Vyriausybės nutarimu Nr.1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Atkūrimo tvarka) 12 punktu nustatytą teisinį reglamentavimą, įstatymų nustatyta tvarka sudaryti testamentai, nors juose ir nebūtų duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą, nuosavybės teises patvirtinančiais dokumentais gali būti laikomi tik tuo atveju, jeigu testatorius mirė iki Atstatymo įstatymo įsigaliojimo dienos (1991 m. rugpjūčio 1 d.). Todėl pareiškėja, remdamasi 1959 m. testamentu, galėjo pretenduoti atkurti nuosavybės teises į B. V. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą tik nuo Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo dienos (1997 m. liepos 9 d.). Subjektinę teisė pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą remiantis Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalį 5 punktu piliečiai įgijo pagal 1999 m. gegužės 13 d. įstatymą Nr. VIII-118 (įsigaliojo 1999 m. birželio 2 d.) su sąlyga, jei jie kreipėsi į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir teismas tokį faktą nustatė.
Teismui priimant skundžiamą sprendimą pareiškėja savo subjektinę teisę į nuosavybės teisių atkūrimą iš esmės grindė 1959 m. B. V. testamentu. Vilniaus apskrities viršininko administracija 2007 m. balandžio 20 d. rašte Nr. S22-480 pareiškėjai nurodė, kad jos pateikti dokumentai (testamentas ir kt.) nepatvirtina fakto, jog testatorius B. V., gyvenęs (duomenys neskelbtini), iki 1940 metų nacionalizacijos valdė nuosavybės teise žemės sklypą. Pareiškėjos 2008 m. gegužės 22 d. kreipimasis į bendrosios kompetencijos teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo patvirtina, kad ji sutinka, jog jos anksčiau pateikti dokumentai neįrodo, kad B. V. iki 1940 m. nacionalizacijos buvo pareiškėjos nurodyto žemės sklypo savininkas.
Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad pareiškėjos pateikti dokumentai neįrodo, jog B. V. iki 1940 m. nacionalizacijos buvo pareiškėjos nurodytos žemės savininkas. Tam, kad pareiškėjai pagal turimą testamentą galėtų būti atkurta nuosavybės teisė į žemę, turi būti pateikti dokumentai, kad testatorius iki 1940 m. liepos 22 d. nuosavybės teise valdė žemės sklypą. Pats testamentas pareiškėjos nuosavybės teisės į žemę neįrodo. Kartu kolegija pažymi, kad 1959 m. testamentas, nors ir nepatvirtina fakto, kad B. V. iki nacionalizacijos buvo pareiškėjos nurodyto žemės sklypo savininkas, tačiau formaliąja prasme pareiškėja pagal 1959 m. B. V. testamentą gali pretenduoti, kad jai būtų atkurtos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, kuris priklausė testatoriui nuosavybės teise iki nacionalizacijos. Taigi, testamentas galėtų būti teikiamas trečiajam asmeniui kaip dokumentas, kuris įrodo ne B. V. nuosavybės teisė į žemę, o pareiškėjos subjektinę teisę į nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytu pagrindu. Institucijai, įgaliotai nagrinėti piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, konstatavus, kad piliečio pateikti dokumentai apie nuosavybės teises yra nepakankamai, pilietis gali kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo (tuo pačiu metu ir dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nurodyto termino atnaujinimo). Nagrinėjamu atveju pareiškėja prašo administracinio teismo atnaujinti terminą pateikti dokumentus, kuriuos tretysis suinteresuotas asmuo pripažino nepakankamais patvirtinti, kad B. V. iki nacionalizacijos buvo pareiškėjos nurodytos žemės savininkas. Tokiu atveju pareiškėja turėjo teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo (tą ji padarė po skundžiamo teismo sprendimo priėmimo) ir termino dokumentams pateikti atnaujinimo, o ne prašyti administracinio teismo, kad jis atnaujintų terminą dokumentams pateikti, kuriuos tretysis suinteresuotas asmuo administracine tvarka pripažino nepakankamais patvirtinti, kad testatorius B. V. iki nacionalizacijos buvo pareiškėjos nurodytos žemės savininkas. Taigi, pareiškėjos nurodyti dokumentai gali būti reikšmingi nustatant juridinę reikšmę turintį faktą.
Be to, kolegija pažymi, kad net ir tuo atveju, jei pareiškėjos pateikti dokumentai neabejotinai patvirtintų, jog B. V. iki nacionalizacijos buvo pareiškėjos nurodytos žemės savininkas, pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų, jog dokumentų pateikimo terminą ji praleido dėl svarbių priežasčių. Apeliaciniame skunde šiuo klausimu nenurodyti jokie argumentai. Iš Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1996 m. spalio 3 d., 2000 m. spalio 19 d., 2001 m. gegužės 23 d. raštų matyti, kad tretysis suinteresuotas asmuo ne kartą siūlė pareiškėjai pateikti dokumentus, patvirtinančius nuosavybės teisę į žemę. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėja nuo prašymo pateikimo iki 2003 m. gruodžio 31 d. (per daugiau nei 10 metų) ėmėsi kokių nors veiksmų (susirašinėjo su archyvais ar kitomis įstaigomis, kt.) dokumentams surasti. Dokumentus, kurie, pareiškėjos manymu, patvirtina nuosavybės teisę į žemę (tarp jų 1959 m. testamentą), pareiškėja Vilniaus apskrities viršininko administracijai pateikė 2007 m. kovo 29 d. Pareiškėjos argumentai apie ilgas dokumentų paieškas yra abstraktaus pobūdžio, nepagrįsti jokiais konkrečiais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje pareiškėjos atstovai negalėjo nurodyti kokie veiksmai dėl dokumentų paieškos buvo atlikti iki 2003 m. gruodžio 31 d.
Remdamasi išdėstytais argumentais kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino tinkamai, įstatymus taikė teisingai, procesinių teisės normų nepažeidė, bylą išsprendė iš esmės teisingai. Tenkinti apeliacinį skundą ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo nėra pagrindo. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 18 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
pareiškėjos T. M. apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.