Panevėžio apygardos teismo nutartis

2013-02-11 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-92-72-2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-02-11
Bylos Nr.
1A-92-72-2013
Teisminio proceso Nr.
1-50-1-00100-2012-3
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Sigitas Bagdonavičius, Pranas Šimkus
Nukentėjusysis
I. K.
Nuteistasis
A. L.
Advokatai
Arvydas Alekna
Kategorijos
Teisėjas Vytautas Krikščiūnas Baudž. byla Nr. 1A-92-72/2013
Teisminio proceso Nr. 1-50-1-00100-2012-3 Procesinio sprendimo kategorija 2.4.6.
(S)PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDUBaudž.byla Nr.1A-00265-145-2006-592013 m. vasario 11 d. Procesinio sprendimo kategorijaPanevėžys1.2.14.5.3;2.4.8.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Tomo Zdanavičiaus, teisėjų Sigito Bagdonavičiaus ir Prano Šimkaus, sekretoriaujant Daivai Liandzbergienei, dalyvaujant prokurorei G. V., nukentėjusiajam I. K., jo atstovei advokatei D. G., nuteistojo A. L. gynėjui advokatui Arvydui Aleknai, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo I. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nuosprendžio, kuriuo A. L. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 str. 4 d ir jam paskirta 10 MGL (1300 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 66 ir 65 str., į bausmės laiką įskaitytas laikas, išbūtas laikinajame sulaikyme nuo 2012-04-03 iki 2012-04-04 – 1 diena, vieną dieną prilyginant 2 MGL (260 Lt) dydžio baudai. A. L. dėl kaltinimo pagal BK 178 str. 3 d. išteisintas, neįrodžius jo dalyvavimo įvykdant kompiuterio vagystę iš I. K. buto, esančio (duomenys neskelbtini), Panevėžyje (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 str. 5 d. 2 p.). I. K. pareikštas civilinis ieškinys dėl 2000 Lt turtinės ir 5000 Lt neturtinės žalos atmestas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. L. nuteistas už tai, kad 2012 m. kovo 24 dieną, apie 24 val. Panevėžio mieste, prie klubo „N. T.“, esančio 9duomenys neskelbtini), būdamas D. O. priklausančiame automobilyje „AUDI A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pamatęs, kad ant sėdynės yra iškritęs mobilusis telefonas ir žinodamas, kad telefonu naudojasi I. K., pagrobė šį UAB „A.“ priklausantį, mobiliojo ryšio telefoną „NOKIA 6730“, IMEI numeris (duomenys neskelbtini), 195 litų vertės.

A. L. buvo kaltinamas tuo, kad 2012 m. kovo 25 dieną, laikotarpiu nuo 16 val. iki 20.30 val., Panevėžyje, atrakinęs duris 2012-03-24 apie 24 val. iš D. O. automobilio „AUDI A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) paimtais I. K. buto raktais, įsibrovė į I. K. priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, ir slapta pagrobė svetimą, I. K. priklausantį turtą – nešiojamąjį kompiuterį „HP DV6033EO“, 2000 litų vertės.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nukentėjusysis I. K. prašo pakeisti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-12-07 nuosprendį ir A. L. pripažinti kaltu pagal BK 178 str. 2 d. bei jam paskirti vieną iš minėto straipsnio sankcijoje numatytų alternatyvių bausmių, kurią, vadovaujantis BK 63 str., subendrinti su pagal BK 178 str. 4 d. paskirta bausme. Tenkinti jo civilinį ieškinį dėl nusikalstama veika padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo ir iš A. L. priteisti 2000 Lt turtinės ir 5000 Lt neturtinės žalos. Nurodo, kad nesutinka su nuosprendžio dalimi, kuria A. L. išteisintas pagal BK 178 str. 2 d. dėl jam priklausančio turto - 2000 Lt vertės nešiojamo kompiuterio vagystės iš buto. Yra įsitikinęs, kad šį jo turtą, kaip ir kitą turtą – mobiliojo ryšio telefoną, pagrobė būtent A. L.. Teismas konstatavo, kad mobiliojo ryšio telefoną A. L. pagrobė būdamas D. O. priklausančiame automobilyje, pamatęs jį ant automobilio sėdynės ir žinodamas, kad juo naudojasi jis (nukentėjusysis). Tačiau važiuojant D. O. automobiliu, ant sėdynės jam iškrito ne tik mobiliojo ryšio telefonas, bet ir buto raktai. Tuo yra visiškai įsitikinęs, nes įlipdamas į automobilį jis juos tikrai turėjo, o išlipęs iš jo ir po to, kai jo neįleido į klubą, įsėdęs į taksi automobilį, raktų iš karto pasigedo. Važiuojant D. O. automobiliu, tik jis ir A. L. sėdėjo ant automobilio galinės sėdynės, todėl niekas kitas raktų paimti negalėjo. Kad buto raktus kartu su mobiliojo ryšio telefonu paėmė A. L. tokiomis aplinkybėmis, kurias jis išdėstė, patvirtino ir pats A. L. ikiteisminio tyrimo metu. Ikiteisminio tyrimo metu kaip įtariamasis apklaustas A. L. savo kaltę visiškai pripažino ir davė detalius parodymus apie įvykio eigą. Šiuos savo parodymus A. L. patvirtino ir atliekant jo duotų parodymų patikrinimą vietoje. Parodymų patikrinimo įvykio vietoje metu A. L. jo bute parodė vietą, iš kurios paėmė nešiojamą kompiuterį, bei vietą, kurioje jį kartu su pagrobtu mobiliojo ryšio telefonu pardavė nepažįstamam asmeniui. Šie A. L. parodymai, su juo atlikto ir protokole užfiksuoto tyrimo veiksmo duomenys visiškai atitiko kitus byloje surinktus, teisme ištirtus ir skundžiamame teismo nuosprendyje išdėstytus įrodymus, kurių visuma sudaro nenutrūkstamą grandinę, patvirtinančią A. L. kaltę ne tik dėl mobiliojo ryšio telefono, bet ir dėl jam priklausančio nešiojamo kompiuterio vagystės. Mano, kad vėlesni A. L. ikiteisminio tyrimo metu bei teisme duoti paaiškinimai akivaizdžiai neįtikinami ir duoti siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Atkreipia dėmesį į tai, kad su A. L. jo pirminių duotų parodymų patikrinimas vietoje buvo atliktas praėjus savaitei po jo paleidimo iš laikinojo sulaikymo, nesant jokios grėsmės jam vėl būti sulaikytam. Todėl A. L. iškeltos versijos, kad jis prisipažino, jog pavogė jo nešiojamą kompiuterį tik todėl, kad jį kuo greičiau paleistų iš laikinojo sulaikymo, kad jis parodymų patikrinimo metu parodė vietą, kurioje pas jį svečiuodamasis matė kompiuterį, vertinama kritiškai ir atmetama. Atkreipia dėmesį ir į A. L. elgesį po nusikalstamų veikų padarymo. Iš pradžių, kai jis kreipėsi į policiją, A. L. neigė paėmęs ir jo mobiliojo ryšio telefoną, o savo kaltę pripažino tik surinkus duomenis apie jo SIM kortelės naudojimą iš jo (nukentėjusiojo) pavogtame telefone. A. L. įvairias būdais bandė atlyginti jam kompiuterio vagyste padarytą žalą ir tai darė niekieno neverčiamas, neneigdamas savo kaltės dėl kompiuterio vagystės. Mano, kad išdėstytos aplinkybės akivaizdžiai patvirtina, jog teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių A. L. kaltę dėl jam priklausančio kompiuterio vagystės, todėl dėl šios dalies priėmė nepagrįstą nuosprendį. Nurodo, kad dėl kompiuterio pagrobimo jis patyrė 2000 Lt žalą, ir kadangi už šią žalą yra atsakingas A. L., jį pripažinus kaltu, iš jo jam priteistinas 2000 Lt žalos atlyginimas. Dėl kompiuterio vagystės jis patyrė ir neturtinės žalos, kurią vertina 5000 Lt ir kuri taip pat turi būti priteistina iš A. L.. Teismo posėdžio metu nukentėjusysis, jo atstovė advokatė ir prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti, nuteistojo A. L. gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, jame nukentėjusysis I. K. nesutinka tik su ta nuosprendžio dalimi, kuria A. L. išteisintas pagal BK 178 str. 2 d. dėl jam priklausančio turto - 2000 Lt vertės nešiojamo kompiuterio vagystės iš jo (nukentėjusiojo) buto, ir prašo šią nuosprendžio dalį pakeisti, A. L. pripažinti kaltu pagal BK 178 str. 2 d. ir jam paskirti vieną iš minėto straipsnio sankcijoje numatytų alternatyvių bausmių, kurią, vadovaujantis BK 63 str., subendrinti su pagal BK 178 str. 4 d. paskirta bausme, taip pat tenkinti jo pareikštą civilinį ieškinį ir iš A. L. priteisti 2000 Lt turtinės ir 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą apeliacinio skundo ribose (BPK 320 str. 3 d.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 str. nuostatų, pagrįstai A. L. išteisino pagal BK 178 str. 2 d., neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ir keičiami. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų yra pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Remiantis BPK 1 str. 1 d. nuostatomis, nuosprendis teisingas, t. y. teisėtas ir pagrįstas gali būti tik tuo atveju, kai viso bylos baudžiamojo proceso metu yra išsamiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, t. y. būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs, kad niekas nekaltas nebūtų nubaustas.

BPK normos įpareigoja teismą išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes, teisingai įvertinti įrodymus, pagrįsti savo išvadas byloje ištirtais, patikimais, neginčijamais įrodymais bei visa tai tinkamai aprašyti nuosprendyje. BPK 20 str. 5 d. nurodyta, kad teisėjas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją, palyginus ją su informacija, gaunama iš kitų šaltinių. Pagal BPK 20 str. 3 d. įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia byloje esančias aplinkybes. Todėl apkaltinamojo nuosprendžio išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, kaltinamojo kaltė negali būti grindžiama spėjimais ir prielaidomis. Tik remdamasis patikimais bylos duomenimis teismas gali padaryti teisingas ir pagrįstas išvadas dėl nusikaltimo požymių ir nusikaltimą padariusių asmenų.

Apeliacinės instancijos teismas nemato pagrindo teigti, kad teismo išvados neatitinka įrodymų turinio ir kad vertinant įrodymus buvo pažeisti BPK 20 str. 5 d. reikalavimai. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad A. L. išteisintinas neįrodžius, jog jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 str. 2 d., pagrįsta teisiamajame posėdyje ištirtų ir motyvuotai teismo nuosprendyje įvertintų įrodymų visetu. Nukentėjusiojo apeliacinio skundo argumentai kolegijai neduoda pagrindo abejoti priimto nuosprendžio teisėtumu, pagrįstumu ir daryti priešingą išvadą negu tą, kurią padarė pirmosios instancijos teismas, pripažinęs byloje surinktus įrodymus nepakankamais A. L. kaltei dėl I. K. priklausančio turto - 2000 Lt vertės nešiojamo kompiuterio vagystės iš jo (nukentėjusiojo) buto, patvirtinti. Kartu pažymėtina tai, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų ir nukentėjusysis gali teismui tik pateikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau jie teismui nėra privalomi. Tokių pasiūlymų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Tai, kad nukentėjusysis apeliaciniame skunde nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindamas, dar nereiškia, jog buvo pažeistos įrodymų vertinimą reglamentuojančios BPK normos ir nesudaro pagrindo keisti ar naikinti teismo priimto sprendimo.

Byloje nustatyta, kad vagystės išvakarėse (2012-03-24) A. L. svečiavosi pas nukentėjusįjį I. K. namuose, kur jie vartojo alkoholinius gėrimus. Pas I. K. namuose dar buvo D. O. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo L.. Apie 24 val. D. O. savo automobiliu „Audi A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) A. L. ir I. K. nuvežė į klubą „N. T.“. Apsaugos darbuotojui į klubą neįleidus I. K., nes jis buvo per daug girtas, pastarasis taksi automobiliu grįžo į namus, tačiau į juos neįėjo, nes nebeturėjo namų raktų. I. K. tuo pačiu taksi automobiliu nuvyko pas savo brolį, pas kurį pernakvojęs 2012-03-25 apie 13 val. sugrįžo į namus, buto duris atsirakino atsarginiu raktu. Bute viskas buvo gerai. Tada nukentėjusysis I. K., užrakinęs buto duris, vėl išėjo pas savo brolį, o apie 22.30 val. sugrįžęs į namus rado buto duris atrakintas ir iš buto pavogtą nešiojamąjį kompiuterį. Iš 2012-03-26 įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad į nukentėjusiojo butą buvo patekta be laužimo žymių, todėl kolegija šiuo atveju visiškai sutinka su apylinkės teismo padaryta išvada, kad į nukentėjusiojo butą patekęs asmuo duris atsirakino buto raktu. Nors byloje ir nustatyta, kad A. L., būdamas D. O. priklausančiame automobilyje „Audi A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (kai vyko į klubą „N. T.“) pagrobė ant sėdynės iškritusį I. K. mobiliojo ryšio telefoną (už tai yra nuteistas tuo pačiu skundžiamu nuosprendžiu), tačiau kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, kad byloje nėra surinkta pakankamai neginčytinų, akivaizdžių A. L. kaltę dėl I. K. priklausančio turto - 2000 Lt vertės nešiojamo kompiuterio vagystės iš jo (nukentėjusiojo) buto pagrindžiančių įrodymų.

Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, kaltinimas A. L. dėl nešiojamo kompiuterio vagystės iš nukentėjusiojo I. K. buto buvo grindžiamas ir nukentėjusiojo I. K. parodymais. Tačiau pastebėtina, kad pats nukentėjusysis tik daro prielaidą, kad jo buto raktai galėjo iškristi važiuojant D. O. automobiliu ir kad juos galėjo paimti A. L.. Nukentėjusysis nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme, išskyrus tai, kad taksi automobilyje, kuriuo važiavo namo, po to, kai jo į klubą „N. T.“ neįleido apsaugos darbuotojas, nes jis buvo pernelyg girtas, apsižiūrėjęs suprato, kad nebeturi buto raktų, negalėjo nurodyti, kas išvažiuojant į naktinį klubą užrakino jo buto duris, kur buvo jo buto raktai ir kokiomis aplinkybėmis jie dingo. Nukentėjusysis atmetė versiją, kad jo buto raktus galėjo paimti į klubą „N. T.“ jį vežęs D. O., nes, pasak jo, pastarasis yra geras jo draugas. Tačiau, kaip teisingai skundžiamame nuosprendyje nurodė apylinkės teismas, byloje nebuvo ištirti duomenys dėl galimai ketvirto automobiliu važiavusio asmens – L. galimybės pasisavinti nukentėjusiojo I. K. buto raktus. Kolegija pažymi, kad be nukentėjusiojo I. K. parodymų, kuriais jis tik spėja, kad jo buto raktus galėjo pagrobti A. L., byloje nėra kitų, objektyvių ir neginčytinų A. L. kaltę dėl I. K. priklausančio turto - 2000 Lt vertės nešiojamo kompiuterio vagystės iš jo (nukentėjusiojo) buto, galinčių patvirtinti įrodymų. Byloje nėra nė vieno asmens, mačiusio A. L. galimai paimant I. K. buto raktus ar galimai įsibraunat į I. K. butą. Atlikus kratą A. L. gyvenamose patalpose, juose nebuvo rastas nukentėjusiojo I. K. nešiojamas kompiuteris. Kolegija visiškai sutinka su skundžiamame nuosprendyje apylinkės teismo padaryta išvada, kad A. L. kaltės dėl I. K. priklausančio turto - 2000 Lt vertės nešiojamo kompiuterio vagystės iš jo (nukentėjusiojo) buto, neįrodo ir jo telefoninių pokalbių išklotinės. Nors iš jų ir matyti, kad A. L. mobiliojo ryšio telefonas vagystės dieną rišosi prie bokštų, esančių nukentėjusiojo gyvenamoje teritorijoje, tačiau, kaip teisingai skundžiamame nuosprendyje nurodė apylinkės teismas, iš A. L. telefoninių pokalbių išklotinių ir bazinių stočių adresų galima nustatyti tik jo judėjimą įvykio dieną Panevėžio mieste, tačiau šie duomenys jokiu būdu neįrodo, kad būtent A. L. vagystės vietoje atliko kokius nors vagystės objektyviąją pusę apibrėžiančius veiksmus. Negalima sutikti ir su apeliacinio skundo argumentais, kad A. L. kaltę dėl I. K. priklausančio turto - 2000 Lt vertės nešiojamo kompiuterio vagystės iš jo (nukentėjusiojo) buto, patvirtina paties A. L. pirminiai parodymai ir jo parodymai, duoti parodymų patikrinimo vietoje metu. Ikiteisminio tyrimo metu A. L. pirmosios apklausos metu savo kaltę pripažino, nurodydamas I. K. buto raktų ir nešiojamo kompiuterio iš jo buto pagrobimo aplinkybes bei vėliau šias aplinkybes patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu. Tačiau vėlesnėse apklausose ir teisme A. L. kaltu jau nebeprisipažino, nurodydamas, kad jokių I. K. buto raktų jis neėmė ir jų iškritusių nematė, o pirminėje apklausoje jis kaltu prisipažino, nes bijojo, kad jo ilgai nepaleis iš areštinės, apie sulaikymą nežinojo jo tėvai, buvo Šv. Velykos, todėl siekė kuo greičiau ištrūkti į laisvę, parodymų patikrinimo metu jis parodė ne vietą, iš kur pavogė kompiuterį, o vietą, kurioje jis vagystės išvakarėse svečiuodamasis pas I. K. bute matė padėtą kompiuterį. Taigi šiuo atveju kolegija, atsižvelgusi į tai, kad A. L. iš tiesų vagystės išvakarėse svečiavosi pas I. K. bute ir, kaip pats nurodė, matė kambaryje ant stalelio padėtą kompiuterį, nelaiko A. L. kaltės įrodymu tai, kad jo parodymų patikrinimo vietoje metu nurodyta vieta kambaryje ant stalelio, nuo kurio jis neva paėmė nešiojamą kompiuterį, visiškai atitiko nukentėjusiojo parodymus dėl vietos bute, iš kur buvo pagrobtas kompiuteris, juolab kad nukentėjusysis nenurodė, kad A. L. vagystės išvakarėse svečiuojantis pas jį bute jo nešiojamas kompiuteris buvo padėtas ne kambaryje ant stalelio, o kokioje nors kitoje vietoje. Kolegija visiškai sutinka ir su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad šiuo atveju ir ta aplinkybė, jog A. L. bandė atlyginti I. K. dėl kompiuterio vagystės padarytą žalą, nėra neginčytinas A. L. kaltės įrodymas, nes prieš tai galimai neteisingai prisiėmęs kaltę dėl kompiuterio vagystės, siekdamas susitaikyti su nukentėjusiuoju ir išvengti bet kokių tolimesnių problemų su policija, A. L. galimai stengėsi iki minimumo sumažinti tikimybę, kad nukentėjusysis toliau reikš kokias nors pretenzijas dėl dingusio turto ir jam vėl teks atsidurti policijoje. Kaip teisingai skundžiamame nuosprendyje nurodė apylinkės teismas, tai patvirtina ir nukentėjusiojo I. K. teisme duoti parodymai, kurių metu jis patvirtino kalbėjęs su A. L. ir jam sakęs, kad jeigu atlygins už telefoną ir kompiuterį patirtą žalą, galės „tada gyventi, kaip gyvenęs“. Kaip liudytoja apklausta E. V. teisme taip pat parodė, kad A. L. jai sakė, jog prisipažino pavogęs kompiuterį, nes norėjo, jog jį greičiau paleistų, sakė, kad nori, jog viskas pasibaigtų. Kaip liudytojas apklaustas G. L. teisme patvirtino, kad sūnus jam sakė, jog jam „perša“ kompiuterį, kurio jis neėmė.

Taigi iš visų paminėtų duomenų kolegija sprendžia, kad išskyrus nukentėjusiojo I. K. parodymus, kuriais jis tik spėja, jog jo buto raktus galėjo pagrobti ir į jo butą galėjo patekti A. L. bei A. L. pirminį prisipažinimą, kurį vėliau jis pats paneigė, nėra kitų objektyvių duomenų, kuriais remiantis būtų galima daryti neabejotiną išvadą, jog būtent A. L. pagrobė I. K. buto raktus ir patekęs į jo butą pagrobė nešiojamąjį kompiuterį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“, 3.1.8 punkte teismams išaiškinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas tinkamai įvertino bylos medžiagą ir visiškai pagrįstai rėmėsi baudžiamojoje teisėje ypatingai svarbiu principu – in dubio pro reo, reiškiančiu, kad jeigu jau abejonės egzistuoja, jas reikia aiškinti kaltinamojo naudai, dėl to pagrįstai konstatavo, kad šiuo atveju neįrodyta, jog A. L. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 str. 2 d., ir jį dėl šios veikos išteisino.

BPK 115 str. 3 d. numatyta, kad priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teismas atmeta civilinį ieškinį, jeigu neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo darant nusikalstamą veiką, arba palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos. Byloje nustatyta, kad nukentėjusiojo pareikštas civilinis ieškinys yra susijęs su jo patirtais nuostoliais dėl kompiuterio vagystės iš jo buto. Dėl šio daikto vagystės A. L. išteisintas nenustačius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, todėl apylinkės teismas pagrįstai nukentėjusiojo I. K. civilinį ieškinį atmetė.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad priėmus išteisinamąjį nuosprendį BPK 303 str. 5 d. 2 p. numatytu pagrindu – neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, pagal BPK 303 str. 6 d. teismas po nuosprendžio įsiteisėjimo bylą perduoda prokurorui, kad šis imtųsi priemonių nustatyti tą nusikalstamą veiką padariusį asmenį. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, apylinkės teismas, pripažinęs byloje surinktus įrodymus nepakankamais A. L. kaltei patvirtinti ir A. L. išteisinęs BPK 303 str. 5 d. 2 p. numatytu pagrindu, jame nurodė, jog nuosprendžiui įsiteisėjus byla turi būti perduota prokurorui, kad jis imtųsi priemonių nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui nustatyti.

Taigi atsižvelgusi į pirmiau išdėstytas aplinkybes kolegija daro išvadą, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

Nukentėjusiojo I. K. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Tomas ZdanavičiusVytautas NorkūnasTeisėjai Sigitas BagdonavičiusPranas Šimkus