Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) ieškinį atsakovui V. A. dėl vartojimo ginčo išnagrinėjimo iš esmės ir teisės negrąžinti atsakovui už daiktą sumokėtos kainos pripažinimo; trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, – uždaroji akcinė bendrovė (duomenys neskelbtini), išvadą byloje teikianti institucija – Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Bylos šalių reikalavimų, argumentų ir atsikirtimų esmė

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

II. Apylinkės teismo nustatytos faktinės aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

12. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų, taip pat bylos šalių ir jų atstovų paaiškinimų teismo posėdyje nustatyta ir byloje nėra ginčo, kad atsakovui V. A. nuosavybės teise priklauso automobilis „Alfa Romeo Stelvio“ (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (žr. 2024 m. balandžio 19 d. išrašą). Atsakovas aptariamą automobilį remontavo autoservise, esančiame (duomenys neskelbtini). Šiam automobiliui suremontuoti buvo reikalingos priekinės dešinės pusės durys. Atsakovas 2023 m. rugsėjo 7 d. pamatė ieškovės internetinėje parduotuvėje www.srotas24.lt skelbimą apie parduodamas „Alfa Romeo Stelvio“ priekines dešinės pusės duris. Aptariamos prekės skelbimo aprašyme nurodyta, kad: prekė yra naudota ir turi pabraižymų bei naudojimo žymių; visada būtina patikrinti skelbime esančiose nuotraukose pateiktą detalių būklę, nes prekė gali turėti įlenkimų, įbrėžimų, korozijos žymių, smulkių pažeidimų. Tačiau iš aptariamo skelbimo nuotraukų nustatyta ir byloje nėra ginčo, kad durys, pavaizduotos skelbimo nuotraukose, buvo be įlenkimų (žr. dokumente Nr. (duomenys neskelbtini) esantį skelbimą).

13. Byloje taip pat nėra ginčo, kad atsakovas 2023 m. rugsėjo 7 d. ieškovės internetinėje parduotuvėje www.srotas24.lt nuotoliniu būdu, paspaudęs varnelę, jog susipažino su pirkimo sąlygomis ir taisyklėmis, nusipirko pirmiau nurodytą prekę – automobilio „Alfa Romeo Stelvio“ priekines dešinės pusės duris ir tą pačią dieną mokėjimo pavedimu sumokėjo ieškovei 365 Eur prekės kainą (žr. dokumente Nr. (duomenys neskelbtini) esančius: 2023 m. rugsėjo 7 d. mokėjimo nurodymą ir skelbimą). Ieškovė 2023 m. rugsėjo 18 d. išrašė atsakovui PVM sąskaitą faktūrą. Aptariamoje sąskaitoje pirkėju nurodytas atsakovas V. A. (žr. kartu su ieškiniu pateiktą sąskaitą).

14. Ieškovė ginčo prekei pristatyti pasitelkė trečiojo asmens UAB (duomenys neskelbtini) kurjerį. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo automobilis, kuriam suremontuoti buvo reikalingos ginčo durys, prekės pirkimo metu buvo remontuojamas autoservise, esančiame (duomenys neskelbtini), atsakovas nurodė pristatyti duris būtent autoserviso adresu: (duomenys neskelbtini). UAB (duomenys neskelbtini) kurjeris 2023 m. rugsėjo 18 d. 13.14 val. pristatė atsakovui ginčo prekę jo nurodytu adresu (duomenys neskelbtini). Prekę atsiėmė ne atsakovas, bet autoserviso vadovas M. N. (žr.: pristatymo patvirtinimą, pateiktą dokumente Nr. (duomenys neskelbtini); viešai skelbiamus duomenis: (duomenys neskelbtini).

15. Iš byloje esančių fotonuotraukų nustatyta, kad atsakovas 2023 m. rugsėjo 18 d. 14.40 val. nufotografavo duris (žr. fotonuotraukas ir jų metaduomenis dokumente Nr. (duomenys neskelbtini). Iš byloje esančio elektroninio susirašinėjimo nustatyta, kad atsakovas 2023 m. rugsėjo 18 d. 17.02 val. išsiuntė ieškovei elektroninį laišką, kuriame nurodė: „Durys sulankstytos. Kaip grąžinti užsakymą?“. Be to, atsakovas 2023 m. rugsėjo 20 d. išsiuntė ieškovei elektroninį laišką, kuriame nurodė: „Sveiki, iškvieskite kurjerį pasiimti blogos prekės šiuo adresu: (duomenys neskelbtini).“. Ieškovė atsakydama į atsakovo 2023 m. rugsėjo 18 d. ir 20 d. elektroninius laiškus, išsiuntė atsakovui elektroninį laišką, kuriame nurodė: „Jeigu Jūs gavote pažeistą pakuotę, turėjote supildyti pretenziją kurjeriui ir jos nepriimti. Tokiu atveju prekė grįžtų pas mus ir mes patys spręstume klausimą su kurjeriu. Tai kaip jūs pretenzijos neužpildėte ir prekę atsiėmėte. Tai kaip mums įrodyti, kad ne jūs ją pažeidėt kurjeriams?“.

17. Tarnyba 2023 m. spalio 27 d. priėmė nutarimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl V. A. prašymo“, kuriuo patenkino vartotojo atsakovo V. A. reikalavimą, pripažino pagrįstu reikalavimą nutraukti automobilio durų pirkimo–pardavimo sutartį ir grąžinti už jas 365 Eur.

18. Atsakovas 2023 m. lapkričio 16 d. įregistravo automobilį „Alfa Romeo Stelvio“ (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir savo nuosavybės teisę į jį.

20. Atsakovas 2024 m. sausio 8 d. savo sąskaita išsiuntė ieškovei ginčo duris, siekdamas grąžinti prekę. Tačiau ieškovė nepriėmė prekės. Byloje nėra ginčo, kad šiuo metu ginčo durys yra pas atsakovą.

Dėl vartotojo ir verslininko sąvokų, įrodinėjimo naštos paskirstymo įrodinėjant vartotojo statusą, ginčo sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo sutarties, šalių teisinių santykių kvalifikavimo

21. Byloje pirmiausia kilo ginčas dėl to, ar atsakovas yra vartotojas ir ar šalių sudaryta sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo sutartis.

23. Pagal CK 6.228¹ straipsnio 1 dalį vartojimo sutartimi verslininkas įsipareigoja perduoti vartotojui prekes nuosavybės teise arba suteikti paslaugas vartotojui, o vartotojas įsipareigoja priimti prekes ar paslaugas ir sumokėti jų kainą. CK nustatytais atvejais vartojimo sutartimis laikomos ir kitos verslininko ir vartotojo sudarytos sutartys. Vartotoju pripažįstamas fizinis asmuo, su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais (vartojimo tikslais) siekiantis sudaryti ar sudarantis sutartį, o verslininku – fizinis ar juridinis asmuo ar kita organizacija, ar jų padalinys, savo prekybos, verslo, amato arba profesijos tikslais siekiantys sudaryti ar sudarantys sutartis, įskaitant asmenis, veikiančius verslininko vardu arba jo naudai (CK 6.2281 straipsnio 2, 3 dalys). Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatyme (toliau – VTAĮ) pateiktos analogiškos vartotojo ir verslininko sąvokos (VTAĮ 2 straipsnio 20, 25 punktai).

24. Kasacinio teismo praktikoje, remiantis teisės aktuose pateikta vartojimo sutarties samprata, suformuluoti esminiai požymiai, kuriuos atitinkanti sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, veikiantis savo verslo (plačiąja prasme) tikslais) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-161-403/2020 22 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

25. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, teismui konkrečiu atveju sprendžiant, ar sudaryta sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo, būtina identifikuoti sutarties šalis (vartotoją ir prekių (paslaugų) tiekėją) ir nustatyti, kokio tikslo, sudarydama sutartį, siekia viena iš sutarties šalių – vartotojas. Jeigu kyla abejonių dėl fizinio asmens prekės (paslaugos) įsigijimo (naudojimo) tikslo, teismas turi vertinti visas reikšmingas konkrečios sutarties sudarymo aplinkybes, sutarties turinį, pobūdį, šalių elgesį po sutarties sudarymo, galimus tikslus ir pan. ir, remdamasis faktinių bylos duomenų ir nustatytų aplinkybių visuma, spręsti, koks buvo sutarties tikslas.

26. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad atsakovas kaip pirkėjas ir ieškovė kaip pardavėja 2023 m. rugsėjo 7 d. sudarė nuotolinę pirkimo–pardavimo sutartį. Byloje nėra ginčo, kad ieškovė yra verslininkė. Taigi ginčo pirkimo–pardavimo sutartis atitinka vartojimo sutartims keliamą subjektiškumo požymį – atsakovas yra fizinis asmuo ir pirkėjas, o ieškovė – verslininkė ir pardavėja.

27. Tačiau, kaip jau pirmiau šiame sprendime nurodyta, tam, kad atsakovas būtų laikomas vartotoju, turi būti įvykdytos dvi kumuliatyvios sąlygos. Taigi tam, kad atsakovas – fizinis asmuo santykiuose su ieškove – verslininke būtų traktuojamas kaip vartotojas, o jų sudaryta sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo sutartis, būtina identifikuoti atsakovo veikimą siekiant patenkinti asmeninius poreikius.

28. Pirmiau šiame sprendime jau nurodyta, kad atsakovui kaip fiziniam asmeniui nuosavybės teise priklauso automobilis „Alfa Romeo Stelvio“ (žr. 2024 m. balandžio 19 d. išrašą). Atsakovas 2023 m. rugsėjo 7 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu remontavo aptariamą automobilį autoservise. Šiam automobiliui suremontuoti buvo reikalingos priekinės dešinės pusės durys. Todėl atsakovas 2023 m. rugsėjo 7 d. ieškovės internetinėje parduotuvėje www.srotas24.lt nuotoliniu būdu nusipirko priekines dešinės pusės duris. Akcentuotina, kad byloje esantis mokėjimo dokumentas patvirtina, kad būtent atsakovas kaip fizinis asmuo sumokėjo ieškovei 365 Eur prekės kainą (žr. dokumente Nr. (duomenys neskelbtini) esantį 2023 m. rugsėjo 7 d. mokėjimo nurodymą). Atsakovas teismo 2024 m. balandžio 22 d. posėdyje paaiškino, kad nusipirko daužtą automobilį ir ginčo prekės pirkimo metu turėjo tikslą jį suremontuoti bei naudoti tik savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti. Atsakovas ir jo atstovas teismo posėdžiuose paaiškino, kad atsakovas, suremontavęs automobilį, jį įregistravo savo vardu ir kurį laiką naudojo tik savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti, su šeima važiavo į kelionę ir pan.

29. Pažymėtina, kad šiuo atveju atsakovo deklaravimas, jog siekdamas įsigyti ginčo prekę jis veikė kaip vartotojas, suponuoja ieškovei pareigą paneigti atsakovo kaip vartotojo prezumpciją. Siekiant, kad vartotojas neprarastų jam teisės aktais garantuojamos apsaugos, įrodinėjimo našta negali būti perkeliama silpnesniajai šio santykio šaliai – vartotojui. Tokios pozicijos taip pat laikomasi nuoseklioje kasacinio teismo praktikoje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-161-403/2020 38 punktą; 2024 m. balandžio 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-82-1120/2024 30 punktą ir kt.).

30. Akcentuotina, kad teismas 2024 m. balandžio 22 d. posėdyje paskirstydamas įrodinėjimo pareigą dėl vartotojo statuso šioje byloje, išaiškino ieškovei, kad būtent ji turi pareigą paneigti atsakovo kaip vartotojo prezumpciją. Tačiau ieškovė neįvykdė šios savo pareigos ir neįrodė, kad atsakovas duris siekė įsigyti su verslu susijusiais tikslais.

31. Pirmiausia pažymėtina, kad ieškovė jokiuose savo procesiniuose dokumentuose, t. y. nei ieškinyje, nei dublike, neginčijo, jog atsakovas yra vartotojas ir buvo sudaryta vartojimo sutartis. Teismas 2024 m. vasario 22 d. nutartimi skirdamas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka teismo posėdyje, nustatė šalims terminą iki 2024 m. kovo 20 d. pateikti teismui papildomus įrodymus ar prašymus dėl dokumentų išreikalavimo. Ieškovė iki teismo nustatyto termino taip pat neginčijo, kad atsakovas yra vartotojas ir buvo sudaryta vartojimo sutartis ir tik likus iki teismo posėdžio vos kelioms dienoms, t. y. 2024 m. balandžio 14 d., pateikė teismui prašymą išreikalauti iš atsakovo transporto priemonės, kuriai buvo pirktos ginčo durys, nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus. Vis dėlto teismas 2024 m. balandžio 16 d. rezoliucija tenkino ieškovės prašymą ir išreikalavo iš atsakovo pirmiau nurodytus automobilio nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus, taip pat savo iniciatyva išreikalavo duomenis iš kelių transporto priemonių registro. Tiek iš atsakovo pateiktų dokumentų, tiek taip pat ir iš teismo savo iniciatyva išreikalauto kelių transporto priemonių registro išrašo nustatyta, kad automobilis, kuriam įsigytos ginčo durys, įregistruotas atsakovo fizinio asmens vardu. Vėliau teismo 2024 m. balandžio 22 d. posėdyje ieškovė, siekdama paneigti atsakovo kaip vartotojo prezumpciją, prašė išreikalauti iš atsakovo automobilio panaudos sutartį. Teismas tenkino ir šį ieškovės prašymą.

32. Iš byloje esančios panaudos sutarties nustatyta, kad atsakovas su MB (duomenys neskelbtini) 2023 m. gruodžio 12 d. sudarė aptariamo automobilio „Alfa Romeo Stelvio“ panaudos sutartį. Pagal šią sutartį atsakovas 2023 m. gruodžio 12 d. perdavė MB (duomenys neskelbtini) laikinai ir neatlygintinai valdyti bei naudotis automobiliu „Alfa Romeo Stelvio“ (panaudos sutarties 1 punktas). Panaudos sutarties 5 punkte nurodyta, kad atsakovas gali naudotis automobiliu asmeniniams ir šeimos poreikiams tenkinti darbo dienomis nuo 16 iki 8 val., taip pat savaitgaliais bei švenčių dienomis, o panaudos gavėja MB (duomenys neskelbtini) – likusiu laiku (žr. panaudos sutartį, pateiktą dokumente Nr. (duomenys neskelbtini). Byloje nėra ginčo, kad atsakovas yra MB (duomenys neskelbtini) vadovas.

33. Nepaisant to, kad ieškovė teisingai nurodo, jog pagal panaudos sutartį automobilis šiuo metu naudojamas taip pat ir juridinio asmens reikmėms, tačiau teismas atkreipia dėmesį, jog kvalifikuojant sutartį kaip vartojimo sutartį asmens tikslai konkrečios sutarties atžvilgiu yra nustatomi sutarties sudarymo metu. Todėl nagrinėjamos bylos kontekste svarbus yra aptariamos panaudos sutarties sudarymo laikas ir kokio tikslo siekė atsakovas būtent 2023 m. rugsėjo 7 d. ginčo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu.

36. Net jeigu ir būtų šioje byloje nustatyta, kad ginčo sutartis sudaryta dvigubo naudojimo – tiek verslo, tiek asmeninio – tikslu, nėra jokio pagrindo daryti išvados, jog sutartimi buvo siekiama patenkinti atsakovo poreikius, reikšmingai susijusius su jo verslu. Tokia išvada daryta, įvertinus byloje esančių įrodymų visetą, be kita ko įvertinus visas ginčo sutarties sudarymo aplinkybes, taip pat atsakovo elgesį po sutarties sudarymo, tai, kad atsakovas, suremontavęs automobilį, vis dėlto įregistravo jį savo, bet ne juridinio asmens vardu, taip pat kurį laiką po remonto naudojo automobilį išimtinai tik asmeniniams poreikiams tenkinti, o panaudos sutartį su juridiniu asmeniu sudarė tik po trijų mėnesių po ginčo sutarties sudarymo. Be to, pagal panaudos sutartį atsakovas gali naudotis automobiliu asmeniniams ir šeimos poreikiams tenkinti darbo dienomis nuo 16 iki 8 val., taip pat savaitgaliais bei švenčių dienomis. Todėl net jeigu ir būtų nustatyta, kad ginčo sutartis sudaryta dvigubo naudojimo tikslu, šiuo konkrečiu atveju, įvertinus visų byloje nustatytų aplinkybių ir byloje esančių įrodymų visetą, įsigytų ginčo durų naudojimas komercinės veiklos tikslui buvo visiškai nereikšmingas.

37. Teismas pasisakydamas dėl ieškovės argumentų, kad atsakovas yra juridinio asmens vadovas ir turi patirties sudarant sandorius, pažymi, jog tokios aplinkybės yra susijusios tik su subjektyviosios atsakovo padėties vertinimu, bet ne su vertinimu, ar atsakovas ginčo sutartį sudarė savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti. Pagal nusistovėjusią Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) praktiką nacionalinis teismas, taikydamas nacionalinės teisės aktus, ypač nacionalinio įstatymo, priimto konkrečiai direktyvai įgyvendinti, nuostatas, turi pareigą jas aiškinti kuo labiau atsižvelgdamas į susijusios direktyvos tekstą ir tikslą, kad būtų pasiektas joje nustatytas rezultatas. ESTT 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (toliau – Direktyva 93/13/EEB) nuostatų aiškinimo kontekste yra nurodęs, kad vartotojo sąvoka yra objektyvi ir nepriklauso nuo konkrečių žinių, kurių gali turėti atitinkamas asmuo, arba informacijos, kurią jis faktiškai turi. ESTT yra išaiškinęs, kad net advokatas gali būti laikomas vartotoju, kai tas advokatas siekia tikslų, nesusijusių su jo profesija. Advokato, kuris su fiziniu ar juridiniu asmeniu, veikiančiu savo verslo, prekybos ar profesijos tikslais, sudaro sutartį, kuri nesusijusi su vertimusi advokato profesija, padėtis yra mažiau palanki nei to asmens. Tokiu atveju, net jei būtų manoma, kad advokatas turi aukšto lygio specialiųjų žinių, tai neleidžia preziumuoti, kad santykiuose su pardavėju arba tiekėju jis nėra silpnesnioji šalis (ESTT 2015 m. rugsėjo 3 d. sprendimas byloje Horațiu Ovidiu Costea prieš SC Volksbank România SA, C-110/14, 21, 25–27 punktai). Taigi pagal ESTT formuojamą praktiką sąvoka „vartotojas“ aiškintina atsižvelgiant į šio asmens padėtį konkrečios sutarties atveju, pagal tos sutarties pobūdį ir asmens tikslus, o ne vertinant subjektyvią šio asmens padėtį (einamas pareigas). Todėl ieškovės nurodyti teiginiai, kad atsakovas yra juridinio asmens vadovas ir turi patirties sudarant sandorius, taip pat niekaip neįrodo, jog ginčo pirkimo–pardavimo sutartis neatitinka vartojimo sutarčiai būtinų požymių.

38. Teismas, atsižvelgęs į tai, kas pirmiau nurodyta, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių, taip pat ne tik kiekvieno byloje esančio įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir byloje esančių įrodymų visetą pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, be kita ko atsakovo paaiškinimus ir jų nuoseklumą, jo elgesį sudarant sutartį ir po ginčo sutarties sudarymo, konstatuoja, kad ginčo pirkimo–pardavimo sutartis atitinka vartojimo sutarčiai būtinus požymius, todėl kvalifikuotina kaip vartojimo sutartis. Dėl visų pirmiau nurodytų motyvų darytina išvada, kad šalys sudarė nuotolinę vartojimo pirkimo–pardavimo sutartį (CK 6.350 straipsnio 1 dalis, 6.228⁸ straipsnio 1 dalis).

Dėl prekės (ne)atitikties pirkimo–pardavimo sutarties sąlygoms, pirkėjo (ne)atidumo atsiimant prekę ir pirkėjo teisės nutraukti pirkimo–pardavimo sutartį

39. Tarp bylos šalių taip pat kilo ginčas dėl to, ar atsakovas turi teisę nutraukti ginčo sutartį, grąžinti ieškovei pardavimo objektu buvusią prekę ir atgauti už ją sumokėtus pinigus.

41. Pirmiausia pažymėtina, kad bendrieji reikalavimai pagal pirkimo–pardavimo sutartį perduodamam daiktui nustatyti CK 6.327 straipsnyje. Jame nurodyta, kad parduodamų daiktų kokybė, kiekis ir kiti kriterijai turi atitikti sutarties sąlygas, o jeigu sutartyje nėra nurodymų, – įprastus reikalavimus (CK 6.327 straipsnio 1 dalis).

42. Tačiau vartojimo pirkimo–pardavimo sutarčių atveju, be bendrųjų pirkimo–pardavimo sutartinių santykių reglamentavimo nuostatų, CK 6.350–6.370 straipsniuose įtvirtintos specialiosios teisės normos dėl didesnės pirkėjo – vartotojo teisių apsaugos, nustatant papildomus reikalavimus, kuriuos turi atitikti sutarties dalykas, pažeistų pirkėjo teisių gynybos būdus, kai jam parduotas netinkamos kokybės daiktas, daikto trūkumų prezumpciją ir kt. Vartojimo sutarčių atveju pardavėjas visais atvejais garantuoja daiktų kokybę (garantija pagal įstatymą) (CK 6.363 straipsnio 1 dalis). CK 6.363 straipsnio 2 dalyje be kita ko nustatyta, kad prekės turi atitikti aprašymą, rūšį, kiekį ir kokybę ir turėti funkcionalumo, suderinamumo, sąveikumo ir kitas savybes, kaip numatyta pirkimo – pardavimo sutartyje; atitikti bet kokią konkrečią paskirtį, dėl kurios vartotojui reikia šių prekių; būti pristatytos su visais priedais ir instrukcijomis. Be to, prekės turi atitikti paskirtį, dėl kurios tos rūšies prekės paprastai naudojamos, taip pat atitikti tokias savybes ir ypatybes, kuriomis paprastai pasižymi tokios pat rūšies prekės ir kurių vartotojas gali pagrįstai tikėtis atsižvelgiant į prekių pobūdį ir į bet kokius pardavėjo ar kitų asmenų (įskaitant gamintoją) arba jų vardu pateiktus viešus pareiškimus, visų pirma, prekes reklamuojant ar jas ženklinant (CK 6.363 straipsnio 3 dalis).

43. Taigi pagrindinė pardavėjo pareiga pagal vartojimo pirkimo–pardavimo sutartį yra perduoti pirkėjui sutartį atitinkančią prekę. Pirkimo–pardavimo sutarties dalyku esanti prekė pripažįstama tinkamos kokybės, jeigu ji atitinka įprastus tokioms prekėms keliamus reikalavimus ir pagrįstus vartotojo lūkesčius. Vartojimo sutarčių atveju pardavėjas visais atvejais garantuoja daiktų kokybę.

44. Vartotojas, kreipdamasis dėl netinkamos kokybės prekės pardavimo, turi nurodyti, kad įsigyta prekė neatitinka įprastų tokioms prekėms keliamų reikalavimų ir pagrįstų vartotojo lūkesčių, t. y. daikto savybės turi atitikti sudarytos sutarties sąlygas. Pardavėjas atsako už bet kokį neatitikimą, kuris buvo nuosavybės teisės perėjimo pirkėjui momentu, net jeigu tas neatitikimas paaiškėja vėliau. Akcentuotina, kad būtent pardavėjas, vykdydamas jam priskirtą įrodinėjimo pareigą, privalo įrodyti, kad parduoto daikto savybės atitinka pirkimo–pardavimo sutartį. Šiuo atveju tokią pareigą turėjo būtent ieškovė.

45. Pardavėjo pareiga garantuoti parduodamo daikto kokybę neapima tik tų atvejų, kai daikto trūkumai pirkėjui buvo žinomi arba tokie akivaizdūs, kad kiekvienas atidus pirkėjas juos būtų pastebėjęs be jokio specialaus tyrimo (CK 6.327 straipsnio 2 dalis, 6.333 straipsnio 2 dalis). Pardavėjas taip pat gali remtis kitais jo atsakomybę šalinančiais (ribojančiais) pagrindais: pagal CK 6.327 straipsnio 4 dalį, 6.333 straipsnio 3 dalį pardavėjas, net ir esant įstatyme ar sutartyje nustatytam kokybės garantijos terminui, nebus laikomas atsakingu už daiktų trūkumus, jeigu įrodys, kad šie atsirado po daiktų perdavimo pirkėjui dėl jo netinkamo naudojimosi daiktu arba trečiųjų asmenų kaltės, arba nenugalimos jėgos. Tačiau šioje byloje ieškovė neįrodė tokių aplinkybių.

46. Pirmiau šiame sprendime jau nurodyta, kad iš prekės skelbimo fotonuotraukų nustatyta ir byloje nėra ginčo, kad automobilio durys, pavaizduotos skelbimo fotonuotraukose, buvo be įlenkimų (žr. dokumente Nr. (duomenys neskelbtini) esantį skelbimą). Ieškovė ginčo prekei pristatyti pasitelkė trečiojo asmens UAB (duomenys neskelbtini) kurjerį. Todėl ieškovė, teigdama, kad ji išsiuntė atsakovui neįlenktas duris, t. y. tokias, kokios pavaizduotos ir aprašytos skelbime, turėjo pareigą tai įrodyti. Teismas 2024 m. balandžio 22 d. posėdyje išaiškino ieškovei šią pareigą. Į teismo klausimus, ar yra įrodymų, kurie patvirtintų, kad ieškovė išsiuntė atsakovui nesulankstytas (neįlenktas) duris, t. y. tokias, kokios pavaizduotos skelbimo fotonuotraukose, ieškovės atstovas atsakė, jog tokių įrodymų nėra, nes vaizdo įrašai neišlikę. Taigi byloje nėra absoliučiai jokių įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovė išsiuntė atsakovui būtent tokios būklės duris, kokios jie pavaizduoti pardavimo skelbime esančiose fotonuotraukose. Ieškovės teiginiai neva ieškovės atsakovui išsiųsta prekė buvo be jokių apgadinimų (t. y. be įlenkimo) nes priešingu atveju kurjeris nebūtų priėmęs prekės iš ieškovės, atmestini kaip nepagrįsti. UAB (duomenys neskelbtini) siuntų pristatymo taisyklių 8.4 papunktyje, kuriuo remiasi ieškovė, nekalbama apie tai, kad kurjeris turi teisę nepriimti pažeistos prekės, bet tik nurodyta, jog kurjeris turį teisę nepriimti netinkamai supakuotos prekės (žr. taisyklių, pateiktų kartu su dubliku, 8.4 papunktį: „Kurjeris turį teisę nepriimti nesupakuotos, blogai supakuotos, nepažymėtos arba netinkamai paženklintos siuntos, nestandartinių išmatavimų siuntos arba siuntos, neatitinkančios užsakymo metu pateiktos informacijos, ir pan. <...>“). Trečiasis asmuo UAB (duomenys neskelbtini) pagal ieškovės kartu su dubliku pateiktas taisykles netikrina siunčiamos prekės kokybės, pažeidimų ir pan. Trečiasis asmuo savo atsiliepime patvirtino, jog jam nežinoma, kaip atrodė ginčo siuntos turinys, t. y. kaip atrodė pakuotėje buvusios ginčo durys, ir jis negali patvirtinti, kad durys buvo neįlenktos. UAB (duomenys neskelbtini) atsiliepime pažymėjo, kad netikrina siuntos turinio. Duomenų, kurie leistų teigti priešingai, byloje nėra.

49. Šiame kontekste teismas taip pat pažymi, kad viso teisminio proceso metu ieškovė buvo nenuosekli, keitė savo poziciją. Ieškovės atstovas teismo posėdyje iškėlė klausimą neva atsakovo fotonuotraukose pavaizduotos durys galbūt apskritai yra ne tos, kurias jis įsigijo iš ieškovės. Tuomet teismui paskyrus pertrauką ir atsakovui pateikus fotonuotraukas su metaduomenimis, patvirtinančiais, kad atsakovas jas darė tą pačią prekės pristatymo dieną, t. y. 2023 m. rugsėjo 18 d., nedelsdamas po prekės pristatymo, t. y. 14.40 val., taip pat toje pačioje vietoje, kur ir buvo pristatyta ginčo prekė, t. y. adresu (duomenys neskelbtini), ir teismui paklausus ieškovės, kaip dar turėtų būti identifikuotos durys bei pasiūlius atlikti daikto apžiūrą, ieškovės atstovas visgi pakeitė savo poziciją ir nurodė, kad nebeginčija aplinkybės, jog fotonuotraukose pavaizduotos durys yra ginčo durys. Tačiau ieškovės atstovo teigimu, neva atsakovas neįrodė ginčo durų trūkumų, neva nepateikė defektinio akto ar kitų įrodymų, patvirtinančių, kad įsigyta prekė yra su trūkumu.

50. Akcentuotina, kad dėl įrodymų pakankamumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Teismas vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, privalo vadovautis teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis) (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. rugsėjo 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-253-381/2023 86 punktą ir kt.).

51. Teismas pažymi, kad byloje nėra ginčo, jog daikto trūkumas ginčo atveju – nulenktas durų kampas. Aptariamas nulenktas durų kampas vizualiai akivaizdžiai matomas visose byloje esančiose fotonuotraukose, kurias atsakovas siuntė taip pat ir ieškovei, Tarnybai ir vėliau pateikė teismui. Iš skelbimo fotonuotraukų nustatyta ir byloje nėra ginčo, kad durys, pavaizduotos skelbimo fotonuotraukose, buvo be jokių įlenkimų (žr. dokumente Nr. (duomenys neskelbtini) esantį skelbimą). Teismui apžiūrėjus byloje esančias nuotraukas, nekilo jokių abejonių dėl to, kad ginčo durų kampas yra nulenktas. Dėl visų pirmiau nurodytų priežasčių, įvertinus byloje nustatytų aplinkybių ir byloje esančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad atsakovas įrodė, jog prekė yra su trūkumu – atsakovas gavo skelbimo aprašymo neatitinkančią prekę – įlenktas duris.

54. Be to, atsakovas visuose savo procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdyje nuosekliai paaiškino, kad kurjeris, 2023 m. rugsėjo 18 d. 13.14 val. pristatęs prekę, išvyko nesulaukęs, kol prekė bus patikrinta, todėl atsakovas neturėjo galimybės pasinaudoti prekės patikrinimo teise. Kita vertus, dėl pirkimo–pardavimo sutartinių santykių specifikos pirkėjo pareiga elgtis rūpestingai negali būti prilyginta pardavėjo pareigai garantuoti perduodamo daikto tinkamumą – už parduodamo daikto kokybę yra atsakingas būtent pardavėjas, šiuo atveju ieškovė. Ieškovės argumentai, kad atsakovas netikrindamas prekės ją atsiimant iš kurjerio, prisiėmė prekės trūkumo riziką, atmestini kaip nepagrįsti bei prieštaraujantys teisingumo ir sąžiningumo principams. Pažymėtina, kad įstatyme nenustatyta pirkėjo pareiga patikrinti prekę. Pagal CK 6.328 straipsnį pirkėjas turi teisę, bet ne pareigą, patikrinti perkamo daikto kokybę. Tai, kad atsakovas nepasinaudojo šia savo teise, nepanaikina ieškovės atsakomybės už daikto kokybę.

55. Teismas pasisakydamas dėl ieškovės argumentų, kad pagal pirkimo taisykles atsakovas turėjo pareigą patikrinti siuntą kartu su kurjeriu, o atsakovui to nepadarius, neva ieškovė atleidžiama nuo atsakomybės, pažymi, jog pagal CK 6.228² straipsnio 1 dalį vartotojai negali atsisakyti CK jiems nustatytų teisių. Vartojimo sutarčių sąlygos, kurios tiesiogiai ar netiesiogiai panaikina ar apriboja CK nustatytas vartotojų teises, negalioja. Byloje nustatyta ir nėra ginčo, kad atsakovas 2023 m. rugsėjo 7 d. ieškovės internetinėje parduotuvėje nuotoliniu būdu, paspaudęs varnelę, patvirtino, jog susipažino su pirkimo sąlygomis ir taisyklėmis. Taigi bylai aktualios redakcijos pirkimo sąlygos ir taisyklės yra sudedamoji ginčo pirkimo–pardavimo sutarties dalis. Ginčui aktualios redakcijos pirkimo sąlygų ir taisyklių skiltyje „Prekių pristatymas“ nurodyta: „Gavus prekes, būtina patikrinti siuntą kartu su tiekėju arba jo atstovu. Vartotojas, atsiimdamas prekes, privalo patikrinti jų būklę, kokybę, kiekį, atkreipti dėmesį, ar nėra pažeista siuntinio pakuotė, ar gautas būtent jam skirtas siuntinys ir pan. Jeigu siuntinys turi neatitikimų, vartotojas nedelsiant turi užpildyti prekių pristatymo dokumentą ar laisvos formos aktą, informuojantį apie prekių neatitikimus. Vartotojui pasirašius prekių pristatymo dokumentą ir nepaminėjus apie prekių neatitikimus, pažeidimus, laikoma, kad prekė pristatyta saugiai ir siuntinio kokybė atitiko vartotojo lūkesčius. Tokiu atveju tiekėjas tampa atleistas nuo atsakomybės dėl prekės pažeidimo, jeigu tai – ne gamyklinis brokas.“ (žr. taisykles, pateiktas dokumente Nr. (duomenys neskelbtini). Ieškovės atstovas teismo 2024 m. balandžio 22 d. posėdyje patvirtino, kad aptariamose taisyklėse nurodytas ieškovės atstovas (žr.: „Gavus prekes, būtina patikrinti siuntą kartu su tiekėju arba jo atstovu <...>“) yra ieškovės pasitelktas kurjeris. Taigi pirmiau nurodyta sąlyga, kad: „<...> vartotojui pasirašius prekių pristatymo dokumentą ir nepaminėjus apie prekių neatitikimus, pažeidimus, laikoma, kad prekė pristatyta saugiai ir siuntinio kokybė atitiko vartotojo lūkesčius bei tokiu atveju tiekėjas tampa atleistas nuo atsakomybės dėl prekės pažeidimo <...>“ tiesiogiai panaikina CK 6.364¹ straipsnyje nustatytą vartotojo, kuriam buvo parduotas netinkamos kokybės daiktas, teisę reikšti reikalavimus pardavėjai. Atsižvelgiant į tai, aptariama taisyklių nuostata nelaikytina turinčia įtakos vartotojui ginant savo teises nusipirkus netinkamos kokybės – mechaniškai pažeistas, įlenktas duris. Be to, kaip pirmiau jau nurodyta, CK 6.328 straipsnyje įtvirtina pirkėjo teisė prieš priimant daiktus juos patikrinti, tačiau nepasinaudojimas šia teise niekaip negali paneigti pardavėjo pareigos, įtvirtintos CK 6.327 straipsnio 3 dalyje, pagal kurią pastarasis pagal sutartį ir CK atsako už bet kokį neatitikimą, kuris buvo nuosavybės teisės perėjimo pirkėjui momentu, net jeigu tas neatitikimas paaiškėja vėliau.

57. Ieškovė net neįrodinėjo, kad atsakovo įsigytos durys atitinka atsakovui pateiktą aprašymą ir jas galima naudoti pagal konkrečią, atsakovo interesus atitinkančią paskirtį. CK 6.364¹ straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad vartotojas neturi teisės nutraukti sutartį, jeigu trūkumas yra nedidelis. Tačiau būtent pardavėja, t. y. ieškovė, turėjo pareigą įrodyti, kad trūkumas yra nedidelis (žr. CK 6.364¹ straipsnio 5 dalį). Taigi vartotojui (atsakovui) byloje įrodžius, kad daiktas yra su trūkumu, t. y. su įlenkimu, kilus ginčui dėl vienašalio sutarties nutraukimo, kaip pirkėjo (vartotojo) pažeistų teisių gynimo būdo, taikymo galimumo, būtent ieškovė turėjo įrodyti, kad daikto trūkumas yra nedidelis, mažareikšmis ir dėl to nesudaro pagrindo sutarčiai nutraukti. Vis dėlto ieškovė to nepadarė, byloje net neįrodinėjo, kad prekės trūkumas yra nedidelis, bet tik apsiribojo deklaratyviais teiginiais, kurie neparemti absoliučiai jokiais byloje esančiais įrodymais. Atsakovas teismo posėdyje paaiškino, kad durų įlenkimas yra esminis prekės trūkumas, nes neįmanoma atstatyti durų, pataisyti juos taip, kad būtų įmanoma naudoti juos pagal paskirtį ir tam tikslui, kuriam jis pirko ginčo duris. Taigi atsakovo įsigytos durys neatitiko daikto, kurį jis pagrįstai galėjo tikėtis gauti pagal sutartį ir pagal ieškovės skelbime nurodytą informaciją, kokybės ir tinkamumo pagal paskirtį standartus.

58. Apibendrinant tai, kas nurodyta, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad ginčo prekė atitiko pagrįstus atsakovo kaip pirkėjo lūkesčius ir buvo galima ją naudoti pagal įprastą paskirtį. Atsakovas pagrįstai tikėjosi gauti neįlenktas duris. Taigi atsakovas negavo to, ko tikėjosi iš sutarties, ieškovės atsakovui parduotos prekės savybės neatitiko įprastų tokio daikto savybių, be papildomų pataisymų šio daikto nėra galimybės naudoti tam tikslui, kuriam atsakovas jį ketino naudoti, ir žinodamas apie šį trūkumą, atsakovas apskritai nebūtų šio daikto pirkęs. Todėl teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių ir byloje esančių įrodymų visetą, be kita ko, abiejų ginčo šalių elgesį po sutarties sudarymo, konstatuoja, kad, nagrinėjamos bylos atveju pardavėjai netinkamai vykdant sutartinius įsipareigojimus, vartotojui, kaip silpnesniajai sutarties šaliai, turi būti suteikta galimybė reikalauti nutraukti sutartį ir grąžinti sumokėtus pinigus; atsakovo pasirinktas teisių gynimo būdas šiuo konkrečiu atveju yra proporcingas sutarties pažeidimui. Dėl visų pirmiau nurodytų motyvų atsakovo reikalavimas nutraukti sutartį ir grąžinti už prekę sumokėtus pinigus pripažintinas pagrįstu (CK 6.333, 6.363 straipsnio 7 dalis).

59. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta anksčiau, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas nutraukti tarp ieškovės ir atsakovo sudarytą nuotolinę pirkimo–pardavimo sutartį ir taikyti restituciją, įpareigojant atsakovą pardavėjos (t. y. ieškovės) sąskaita grąžinti ieškovei įsigytą prekę – automobilio duris, o ieškovę – grąžinti atsakovui 365 Eur. Šalims išaiškinama, kad atsakovas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos ieškovės sąskaita privalo grąžinti ieškovei automobilio duris, o ieškovė, gavusi sugrąžintą prekę arba vartotojo pateiktus įrodymus, kad prekė buvo išsiųsta, turi ne vėliau kaip per14 (keturiolika) dienų grąžinti atsakovui už prekę sumokėtą kainą (CK 6.364³ straipsnio 4 dalies 1, 2 punktai).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

60. Pagal CPK 93 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtintas bendrąsias bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykles šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą; jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Todėl, atmetus ieškinį, atsakovui priteistinos bylinėjimosi išlaidos iš ieškovės.

61. Byloje nustatyta, kad atsakovas patyrė 2 330 Eur bylinėjimosi išlaidų, t. y. turėjo 630 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti rengiant atsiliepimą į ieškinį, 1 000 Eur rengiant tripliką, 150 Eur rengiant du papildomus prašymus ir 550 Eur rengiantis bei atstovaujant teismo posėdžiuose. Atsakovas iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos pateikė teismui visas 2 330 Eur dydžio patirtas bylinėjimosi išlaidas patvirtinančius įrodymus. Ieškovė neginčija atsakovo prašomo priteisti bylinėjimosi išlaidų dydžio.

62. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (toliau – Rekomendacijos) 2 punkte numatyta, kad nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, rekomenduojama atsižvelgti ne tik į maksimalius dydžius, bet taip pat ir į bylos sudėtingumą, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, advokato darbo laiko sąnaudas bei kitas svarbias aplinkybes. Rekomendacijų 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

63. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, atsakovo patirtų bylinėjimosi išlaidų dienomis, t. y. 2024 m. sausio, vasario ir balandžio mėn. galioję užpraėjusių ketvirčių (2023 metų trečiąjį ketvirtį ir ketvirtąjį ketvirtį) vidutiniai mėnesiniai bruto darbo užmokesčiai šalies ūkyje (be individualių įmonių) buvo 2 018,20 Eur ir 2 110,30 Eur. Todėl maksimalus rekomenduotinas priteisti išlaidų dydis: už atsiliepimą – 5 045,50 Eur (2,5 X 2 018,20 Eur); už tripliką – 3 027,30 Eur (1,5 X 2 018,20 Eur); už prašymą – 211,03 Eur (0,1 X 2 110,30 Eur); už vieną atstovavimo teisme ir pasirengimo teismo posėdžiui valandą 211,03 Eur (0,1 X 2 110,30 Eur). Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, akivaizdu, kad atsakovo prašomos priteisti 2 330 Eur išlaidos advokato pagalbai apmokėti ne tik neviršija galiojusio maksimalaus rekomenduotino priteisti išlaidų dydžio, bet yra taip pat ženkliai mažesnės negu rekomenduotinas maksimalus dydis.

64. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, įvertinus advokato darbo ir laiko sąnaudas rengiant procesinius dokumentus ir atstovaujant teismo posėdžiuose, byloje sprendžiamus klausimus, konstatuotina, kad atsakovo prašomos priteisti 2 330 Eur išlaidos advokato pagalbai apmokėti yra pagrįsto ir protingo dydžio, nepaisant to, kad viršija ieškinio sumą, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, todėl nėra jokio pagrindo jų mažinti. Dėl to, atmetus ieškinį, atsakovui iš ieškovės priteistina 2 330 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 straipsnio 2 dalis, 98 straipsnis).

65. Vadovaujantis CPK 96 straipsnio 1 dalimi, valstybei iš ieškovės priteistinos procesinių dokumentų siuntimo išlaidos, t. y. 16,57 Eur, nes iš šalies į valstybės biudžetą išieškotina bendra bylinėjimosi išlaidų suma yra didesnė negu Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 (keistu 2023 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. 1R-386/1K-411) nustatyta minimali valstybei iš šalies priteistina bylinėjimosi išlaidų suma (8 Eur) (CPK 92 straipsnis, 96 straipsnio 6 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 260 straipsniu, 270 straipsniu, 279 straipsniu,

nusprendžia:

Atmesti ieškinį ir ginčą išspręsti iš esmės.

Nutraukti ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir atsakovo V. A. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) sudarytą nuotolinę pirkimo–pardavimo sutartį dėl automobilio „Alfa Romeo Stelvio“ priekinių dešinės pusės durų įsigijimo pagal užsakymą Nr. (duomenys neskelbtini).

Įpareigoti atsakovą V. A. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini) sąskaita grąžinti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei (duomenys neskelbtini) (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini) automobilio „Alfa Romeo Stelvio“ priekines dešinės pusės duris.

Įpareigoti ieškovę uždarąją akcinę bendrovę (duomenys neskelbtini) (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini) per 14 (keturiolika) kalendorinių dienų nuo automobilio „Alfa Romeo Stelvio“ priekinių dešinės pusės durų gavimo arba atsakovo V. A. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) pateiktų įrodymų apie automobilio „Alfa Romeo Stelvio“ priekinės dešinės pusės durų išsiuntimą ieškovei gavimo grąžinti atsakovui V. A. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) už prekę sumokėtus 365 Eur (tris šimtus šešiasdešimt penkis eurus).

Priteisti atsakovui V. A. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2 330 Eur (du tūkstančius tris šimtus trisdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti valstybei iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini) 16,57 Eur (šešiolika eurų 57 ct) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų atlyginimo. Ši suma turi būti įmokėta Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5662. Sumokėjimą patvirtinantį dokumentą būtina pristatyti į Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.