- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-09-15
- Bylos Nr.
- 1A-494-175-2011
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Algerdas Urbšys (pirm.), Svetlana Jurgaitienė, Jurgis Kiškis
- Nuteistasis
- D. V.
- Nukentėjusysis
- R. A.
- Advokatai
- Diana Višinskienė
Pranešėjas Algerdas Urbšys Baudžiamoji byla Nr. 1A-494-175/2011
Teisėja Audronė Levinskienė Teisminio proceso 1-65-1-00185-2010-0
KAUNO APYGARDOS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. rugsėjo 15 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Algerdo Urbšio, teisėjų Svetlanos Jurgaitienės, Jurgio Kiškio, sekretoriaujant Audronei Stankevičiūtei, dalyvaujant prokurorei Vitalijai Gabartienei, gynėjai advokatei Dianai Višinskienei, nuteistajam D. V., nukentėjusiajam R. A.,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. V. apeliacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 18 d. nuosprendžio, kuriuo D. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal LR BK 135 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams 4 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Aprašomoji dalis
nustatė:
D. V. nuteistas už tai, kad 2010-02-12 apie 20 val. rajone, (duomenys neskelbtini) g., prie pastato Nr. (duomenys neskelbtini), tyčia, netrukus po kilusio tarpusavio konflikto, sudavė R. A. golfo lazda ne mažiau kaip 4 kartus į galvos sritį, dešinę šlaunį, padarydamas R. A. muštines žaizdas kaktos kairėje, pakaušio dešinėje, kairio momens srityje, poodines kraujosruvas kairės akies vokuose, dešinėje šlaunyje, atvirą įspaustinį kaktikaulio lūžį kairėje pusėje, tuo sukeldamas R. A. sunkų sveikatos sutrikdymą, nes sužalojimas dėl įspaustinio kaktikaulio lūžio vertinamas kaip sunkus sveikatos sutrikdymas.
Šalies argumentai
Nuteistasis D. V. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Kauno rajono apylinkės teismo 2011-04-18 nuosprendį ir paskirti švelnesnę bausmę. Apelianto nuomone, teismas jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis turėjo pripažinti tai, kad jis savo noru atlygino žalą ligonių kasoms, nusikalstamos veikos padarymą įtakojo provokuojantis nukentėjusiojo R. A. elgesys, o taip pat nusikalstama veika padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį sukėlė neteisėti nukentėjusiojo R. A. ir R. R. veiksmai. Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes ir teigia, kad užsipuldamas R. A., R. R. sunkių pasekmių (sunkaus sveikatos sutrikdymo) jis nesiekė, neteisėtų veiksmų ėmėsi tik dėl jų pačių neteisėto elgesio, buvo susijaudinęs bei įsižeidęs, norėjo, kad tiek R. R., tiek R. A. išpuoliai prieš jį nebepasikartotų. Apeliantas prašo sprendžiant klausimą dėl švelnesnės bausmės skyrimo atsižvelgti ir į tai, kad nors praeityje jis yra teistas, tačiau teistumas išnykęs, jis jauno amžiaus, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, nuo nusikaltimo padarymo praėję daug laiko, jis suprato neigiamus savo elgesio padarinius, dirba, savo noru atlygino žalą ligonių kasoms, rūpinasi ir prižiūri specialiosios nuolatinės priežiūros poreikį turinčią senelę, naujų nusikalstamų veikų nepadarė. Be to, jis atsiprašė nukentėjusiojo R. A., pastarasis jam atleido, jie yra sudarę sutartį dėl padarytos žalos atlyginimo. Teismui nepaskyrus švelnesnės bausmės, jis praras darbą ir negalės R. A. atlyginti žalos, be to, nebus kam rūpintis ir prižiūrėti specialiosios nuolatinės priežiūros poreikį turinčią senelę.
Teismo posėdyje prokurorė prašo apeliacinį skundą atmesti, nukentėjusysis, nuteistasis ir jo gynėja prašo apeliacinį skundą tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo D. V. apeliacinis skundas atmestinas.
Nuteistasis teigia, kad teismas jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis turėjo pripažinti tai, kad nusikalstamos veikos padarymą įtakojo provokuojantis nukentėjusiojo R. A. elgesys, o taip pat nusikalstama veika padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį sukėlė neteisėti nukentėjusiojo R. A. ir R. R. veiksmai. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais nuteistojo teiginiais.
LR BK 59 str. 1 d. 6 p. numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė – veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys. Tai reiškia, kad kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Provokuojančiu reikėtų laikyti tokį elgesį, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali būti įžeidimas, smurtas arba kitokie tyčiniai veiksmai, nukreipti tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis, ir pan. Rizikingu reikėtų laikyti tokį elgesį, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį.
Tuo tarpu LR BK 59 str. 1 d. 10 p. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažįstama tai, kad veika padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį sukėlė neteisėti nukentėjusiojo asmens veiksmai. Norint konstatuoti šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės buvimą, būtina nustatyti du momentus: 1) neteisėtus nukentėjusiojo asmens veiksmus prieš kaltininką; 2) kaltininko didelį susijaudinimą, kurį sukelia neteisėti nukentėjusiojo asmens veiksmai. Be to, ši aplinkybė pripažįstama atsakomybę lengvinančia tada, jeigu kaltininko nusikalstami veiksmai seka iš karto po nukentėjusiojo asmens neteisėto poelgio kaip greitas atsakas į tai. Neteisėtais nukentėjusiojo veiksmais pripažįstami bet kokie prieš kaltininką ar kitą asmenį nukreipti priešingi teisei veiksmai, kurie gali reikštis kėsinimusi į kaltininko ar kito asmens gyvybę ir sveikatą, turtą, smūgių sudavimu, kankinimu, laisvės atėmimu ir pan., taip pat psichiniu poveikiu – grasinimu panaudoti fizinį smurtą, tyčiojimusi, įžeidimu, šantažu ir pan.
Įvertinus baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, nėra pagrindo nukentėjusiojo R. A. elgesį laikyti provokuojančiu, ir juolab pripažinti, kad veika padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį sukėlė neteisėti nukentėjusiojo veiksmai. Faktiniais bylos duomenimis nustatyta, kad konfliktas kilo tarp nuteistojo D. V. ir R. R.. Jie apsižodžiavo. R. R. sudavė nuteistajam į veidą. Nuteistasis nurodė, kad R. A. tuo metu nieko nedarė. Tada nuteistasis pasišalino. Po to jis vėl priėjo prie R. R., kaip pats nurodė išsiaiškinti. Nukentėjusysis parodė, kad R. V. staugė ne savu balsu, todėl paėmė jį už atlapo ir pasakė nerėkti. Nuteistasis vėl pasišalino, o po to sėdo į automobilį ir pamatęs einančius R. R. ir R. A. pasivijo juos. Išlipęs iš automobilio pasiėmė golfo lazdą ir ėmė vytis R. R. su R. A.. Pasivijęs R. A. sudavė pastarajam kelis smūgius, padarydamas specialisto išvadoje nurodytus sužalojimus, kurie sukėlė sunkų R. A. sveikatos sutrikdymą. Įvertinus šias aplinkybes, matyti, kad D. V. įniršį sukėlė ne nukentėjusiojo, o R. R. veiksmai, būtent su R. R. nuteistasis aiškinosi santykius. Beje, kad neteisėtų D. V. veiksmų priežastis buvo tai, jog. R. R. sudavė nuteistajam D. V. per veidą, patvirtino ir liudytojas V. Š.. Tuo tarpu nukentėjusiojo elgesys buvo mažareikšmis ir negalėjo turėti įtakos nusikaltimui.
Kaip jau minėta, LR BK 59 str. 1 d. 10 p. numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė gali būti pripažįstama tik tuomet, kai nustatoma, jog nusikaltimas padarytas tuojau po neteisėtų veiksmų atlikimo. Tuo tarpu iš paties nuteistojo D. V. parodymų aišku, kad smurtinius veiksmus, t.y. smūgius golfo lazda jis sudavė R. A. neiškart po to, kai R. A. paėmė jį už atlapo ar R. R. sudavė jam į veidą.
Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad teismai, vadovaudamiesi LR BK 59 str. 1 d. 3 p., nustato atsakomybę lengvinančią aplinkybę tada, kai kaltininkas pats savo noru ar jo valia kiti asmenys nukentėjusiajam atlygino ar pašalino visą žalą iki teismo nuosprendžio priėmimo, o jį apskundus – iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme (2007 m. birželio 28 d. Apžvalga; Išvadų 14 punktas). Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme pateiktas nukentėjusiojo R. A. prašymas neskirti nuteistajam realios laisvės atėmimo bausmės, kuriame taip pat nurodoma, kad nuteistasis ir nukentėjusysis susitarė dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Tačiau nors nuteistasis ir susitarė su nukentėjusiuoju dėl žalos atlyginimo, atlygino žalą Ligonių kasoms, tai nepripažįstama jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kadangi LR BK 59 str. 1 d. 3 p. numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama tik tuomet, kai žala visiškai atlyginama. Tuo tarpu šiuo atveju yra tik susitarimas dėl žalos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam.
Teismas, paskyrė nuteistajam D. V. bausmę, laikydamasis bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų LR BK 54 str. 2 d. Teismas atsižvelgė į tai, kad D. V. padarė sunkų nusikaltimą. Jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi. Teismas, nors ir nepripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe, to, kad kaltinamasis atlygino nusikaltimu padarytą žalą, tačiau skirdamas bausmę, visgi atsižvelgė į tai, kad D. V. atlygino Ligonių kasoms žalą už R. A. gydymą. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad D. V. yra jauno amžiaus, dirba, galimai prižiūri nuolatinės slaugos poreikį turinčią senelę. Teismas įvertino ir tai, kad nusikaltimas padarytas netiesiogine tyčia. Įvertinus visas paminėtas aplinkybes, apylinkės teismas paskyrė D. V. sankcijos minimumui artimesnę bausmę. Pažymima, kad už LR BK 135 str. 1 d. numatyto nusikaltimo padarymą skiriama laisvės atėmimo iki dešimties metų. Todėl D. V. paskirtą vienerių metų keturių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, laikyti aiškiai per griežta ir dar labiau švelninti nėra teisinio pagrindo. D. V. paskirta bausmė neprieštarauja teisingumo principui. Skirti švelnesnę, negu sankcijoje numatyta, bausmę, t.y., taikyti LR BK 62 str. ar 54 str. 3 d. nuostatas taip pat nėra teisinio pagrindo. Nuteistasis nurodo, kad jam atliekant laisvės atėmimo bausmę nebus kam prižiūrėti močiutės, tačiau byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad be nuteistojo D. V. daugiau nebūtų kam ja pasirūpinti.
Atsižvelgiant į išdėstytą daroma išvada, kad apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo D. V. apeliacinį skundą atmesti.