- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-12-03
- Bylos Nr.
- e2-1618-516/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01100-2015-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rasa Gudžiūnienė
- Atsakovas
- M. B., akcinei bendrovei „Swedbank“, E. Š.
- Ieškovas
- V. Š.
- Trečiasis asmuo
- Kauno miesto
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės M. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 5 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos civilinėje byloje Nr. e2-4975-866/2015 pagal ieškovo V. Š. ieškinį atsakovams akcinei bendrovei „Swedbank“, M. B., E. Š. dėl reikalavimo perleidimo sutarties pripažinimo apsimestiniu sandoriu, trečiasis asmuo – Kauno miesto 6 – ojo notarų biuro notarė J. R.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ginčas byloje kilo dėl laikinųjų apsaugos priemonių – vykdymo veiksmų sustabdymo ir uždraudimo perleisti ginčijamą reikalavimo teisę – taikymo.
Šalies argumentai
Ieškovas V. Š. (toliau – ir ieškovas) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams M. B., E. Š. ir akcinei bendrovei „Swedbank“ (toliau – ir AB„Swedbank“), kuriame prašė: 1) pripažinti apsimestine ir negaliojančia 2015 m. vasario 24 d. reikalavimo perleidimo sutartį ST-15-8568, sudarytą tarp atsakovų AB „Swedbank“ ir M. B.; 2) pripažinti, kad V. Š. dalis solidarioje su E. Š. prievolėje AB „Swedbank“ pagal 2003 m. liepos 1 d. kredito sutartį Nr. 03-019044-IN su jos pakeitimais, sudaro 50 procentų; 3) pripažinti, kad atliekant veiksmus, susijusius su 2015 m. vasario 24 d. reikalavimo perleidimo sutartimi ST-15-8568, atsakovė E. Š. visiškai įvykdė solidariąją jos ir ieškovo V. Š. prievolę AB „Swedbank“ pagal 2003 m. liepos 1 d. kredito sutartį Nr. 03-019044-IN su jos pakeitimais; 4) pripažinti negaliojančiu Kauno miesto 6 - ojo notarų biuro notarės J. R. vykdomąjį įrašą Nr. 3799 dėl 541 343,06 EUR skolos išieškojimo. Ieškinyje nurodė, kad ginčijamą sandorį sudariusi M. B. yra tik statytinis asmuo, o tikrasis jo sudarymu suinteresuotas asmuo yra atsakovė E. Š.. Ieškovo teigimu, ginčijamą sandorį sudariusius asmenis sieja artimi ryšiai, šio sandorio sudarymui galimai buvo panaudotos atsakovės E. Š. piniginės lėšos, kas patvirtina, kad sudarytu sandoriu suinteresuoti kiti, nei jį sudarę, asmenys bei sandoris yra apsimestinis dėl subjekto.
Ieškinio reikalavimams užtikrinti ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones: 1) sustabdyti antstolio R. B. žinioje esančios vykdomosios bylos Nr. 0085/15/00811 vykdymą; 2) uždrausti atsakovei M. B. perleisti bet kokiam asmeniui reikalavimą, įgytą 2015 m. vasario 24 d. reikalavimo perleidimo sutarties ST-15-8568, sudarytos su AB „Swedbank“, pagrindu; 3) uždrausti atsakovei M. B. atsisakyti sutartinės hipotekos, kurios identifikavimo kodas pagal hipotekos registro duomenis yra (duomenys neskelbtini), nustatytos nekilnojamam turtui, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), prievolės pagal 2003-07-01 kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) įvykdymo užtikrinimui. Prašyme nurodė, kad teismui pripažinus, jog tikrasis suinteresuotas sandoriu asmuo ir jo šalis yra ne atsakovė M. B., bet atsakovė E. Š., ieškovas nebebūtų solidarus su atsakove E. Š. skolininkas banko arba atsakovės M. B. atžvilgiu, o tik E. Š. skolininkas. Tokiu atveju, jo vykdytinos prievolės dalis sumažėtų dvigubai, lyginat su prievolės dydžiu, buvusiu iki sandorio sudarymo ir nurodytu antstolio raginime. Šiuo metu vykdomas priverstinis išieškojimas gali būti užbaigtas iki teismo sprendimo nagrinėjamoje byloje priėmimo. Teismui priėmus galimai palankų ieškovui sprendimą, susidarytų situacija, kad išieškotos lėšos buvo perleistos netinkamam kreditoriui, kas sudarytų pagrindą naujam teisminiam procesui. Ieškovo manymu, teisminio nagrinėjimo metu atsakovei M. B. atitekęs išieškotas turtas galėtų būti paslėptas, ir/ar apsunkintas suvaržymais ir/ar perleistas tretiesiems asmenims, kas apsunkintų ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą, todėl būtina sustabdyti antstolio R. B. žinioje esančios vykdomosios bylos Nr. 0085/15/00811 vykdymą. Be to, kadangi tik įsiteisėjusiu teismo sprendimu šioje byloje bus nustatyta kokio dydžio prievolę ir kokiam asmeniui ieškovas turėtų įvykdyti, o tuo pačiu ir kokio dydžio būtų ieškovo galimas regresinis reikalavimas į E. Š. arba įvykdymo atgręžimo dydis, turėtų galioti M. B. naudai nustatyta E. Š. turtui hipoteka, uždraudžiant M. B. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo atsisakyti šios hipotekos.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2015 m. birželio 5 d. nutartimi prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino iš dalies, ieškovo V. Š. ieškinio reikalavimams užtikrinti taikė laikinąsias apsaugos priemones – sustabdė antstolio R. B. žinioje esančios vykdomosios bylos Nr. 0085/15/00811 vykdymą, uždraudė atsakovei M. B. perleisti bet kokiam asmeniui reikalavimą, įgytą 2015 m. vasario 24 d. reikalavimo perleidimo sutarties ST-15-8568, sudarytos su AB „Swedbank“ pagrindu, kitoje dalyje ieškovo prašymą atmetė.
Teismas padarė išvadą, kad ieškinio patenkinimo atveju, atsakovo AB „Swedbank“ nuosavybėn turėtų būti grąžinama reikalavimo teisė į skolininkus (ieškovą V. Š. bei atsakovę E. Š.), o atsakovė M. B. turėtų grąžinti atsakovui AB „Swedbank“ lėšas, kurias gavo iš skolininkų.
Įvertinęs ieškinio reikalavimų pobūdį, teismas konstatavo, kad byloje taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių tikslas – eliminuoti grėsmes, galinčias sukliudyti ar esmingai apsunkinti perleistos turtinės teisės (reikalavimo teisės į skolininkus) bei lėšų (kurias atsakovė M. B. gautų iš skolininkų, įgyvendindama ginčijamą reikalavimo perleidimo sutartį) grąžinimą ieškovui.
Aplinkybes, kad nagrinėjamu atveju nėra tiesioginių įrodymų, jog atsakovė M. B. ketina perleisti turtines teises, kylančias iš ginčijamos reikalavimo perleidimo sutarties, ar kitaip jas suvaržyti, teismas vertino kaip savaime nepaneigiančias grėsmę, kad atsakovė kaip šių turtinių teisių savininkas ateityje tokia galimybe bandys pasinaudoti.
Atsižvelgęs į nurodytas faktines aplinkybes ir išvadas, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas uždrausti atsakovei M. B. perleisti bet kokiam asmeniui reikalavimą, įgytą 2015 m. vasario 24 d. reikalavimo perleidimo sutarties, sudarytos su AB „Swedbank“, pagrindu.
Pasisakydamas dėl vykdomosios bylos sustabdymo, teismas pažymėjo, kad preliminariai ieškinio reikalavimai yra pagrįsti, todėl lėšų išieškojimas pats savaime gali sukelti grėsmę šioje byloje priimto galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui (CPK 12 str., 144 str. 1 d., 178 str.). Teismas sutiko su ieškovo argumentais, kad teismui patenkinus ieškinį, o antstoliui pradėjus vykdymo veiksmus ir galimai tik iš ieškovo įkeisto turto, susidarytų situacija, kuomet išieškojimas būtų įvykdytas netinkamam kreditoriui ir netinkama apimtimi, ko pasėkoje būtų pažeistos ieškovo teisės ir interesai. Dėl šios priežasties bei vadovaudamasis laikinųjų apsaugos priemonių ekonomiškumo ir proporcingumo principais, teismas sprendė, kad stabdytini antstolio R. B. vykdymo veiksmai vykdomojoje byloje Nr. 0085/15/00811.
Prašymą dalyje dėl uždraudimo atsakovei M. B. atsisakyti sutartinės hipotekos, teismas atmetė, nustatęs, kad šios prašomos laikinosios apsaugos priemonės iš esmės neatitinka pareikšto ieškinio dalyko.
III. Atskirojo skundo argumentai
Atsakovė M. B. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 5 d. nutartį, ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Nepagrįsta teismo išvada, kad ieškovas tikėtinai pagrindė savo ieškinio reikalavimus. Apeliantės manymu, įvertinus ieškinyje nurodytus argumentus bei juos pagrindžiančius įrodymus, akivaizdu, kad ieškinys yra nepagrįstas, o civilinė byla iškelta tikslu vilkinti pradėtą vykdymo procesą. Spręsdamas klausimą dėl ieškinio reikalavimų pagrįstumo, teismas netinkamai įvertino ieškovo nurodytas aplinkybes, kad M. B. yra tik statytinė, pasinaudojusi trečiųjų asmenų suteiktu finansavimu ginčijamam sandoriui sudaryti. Apeliantės teigimu, ginčijamo sandorio sudarymo metu ji turėjo 550 000 EUR vertės turtą, už perleidžiamą reikalavimo teisę susimokėjo iš savo asmeninės sąskaitos piniginėmis lėšomis, kurias paveldėjo po tėvo mirties. Apeliantės manymu, argumentai dėl trečiųjų asmenų finansavimo ginčijamam sandoriui sudaryti yra nepagrįsti, nes išieškojus visą prievolę iš ieškovo, jis kaip solidarus skolininkas, gali pasinaudoti teise reikalauti iš atsakovės E. Š. grąžinti jam atsakovei priklausančią sumokėti turto dalį.Apeliantės nuomone, ieškinio reikalavimas nustatyti ieškovo dalį solidariojoje prievolėje, niekaip neįtakotų jos, kaip kreditorės, teisės reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium (CK 6.6 str. 4 d.). Esant nepagrįstiems ieškinio reikalavimams, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas suteikia ieškovui nepagrįstą pranašumą, tuo tarpu kreditoriaus interesai vykdomojoje byloje yra nepagrįstai varžomi.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d., 338 str.).
Byloje kilo ginčas dėl teismo taikytų laikinųjų apsaugos priemonių – vykdymo veiksmų sustabdymo ir draudimo perleisti reikalavimo teisę, teisėtumo ir pagrįstumo.
Teismų praktikoje yra susiformavę laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kriterijai bei aplinkybės, kurios turi būti įvertintos sprendžiant dėl tokių priemonių taikymo, tarp jų ir poreikį užtikrinti kitų suinteresuotų asmenų teises, naujų teisinių ginčų atsiradimo tikimybę. Konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumą gali nulemti priežastys, susijusios su byloje pareikštų materialinių teisinių reikalavimų dalyku, jų pobūdžiu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte įtvirtinta laikinoji apsaugos priemonė – išieškojimo vykdymo procese sustabdymas – gali būti taikoma, kai, prasidėjus vykdymo procesui, skolininkas ar kitas asmuo įstatymų nustatyta tvarka ginčija vykdomąjį dokumentą, kurio pagrindu atliekamas išieškojimas, kai trečiasis asmuo ginčija tarp kitų asmenų sudarytą sandorį, kurio pagrindu priimto teismo ar arbitražo sprendimo vykdymo procesas jau prasidėjo; ši laikinoji apsaugos priemonė gali būti taikoma ir tais atvejais, kai vykdomąjį dokumentą ar sandorį ginčija ne skolininkas, o kitas suinteresuotas asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-678/2013). Lietuvos apeliacinis teismas savo praktikoje yra pasisakęs, kad vienas iš teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – išieškojimo vykdymo procese sustabdymo – tikslų yra užtikrinti galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą, t. y. restitucijos tinkamą įgyvendinimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-534/2014).
Nagrinėjamu atveju teismas sprendė, kad antstoliui pradėjus vykdymo veiksmus galimai tik iš ieškovo įkeisto turto, ieškinio patenkinimo atveju susidarytų situacija, kad išieškojimas būtų įvykdytas netinkamam kreditoriui ir netinkama apimtimi, ko pasėkoje būtų pažeistos ieškovo teisės. Apeliacinės instancijos teismas byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste sprendžia, kad nurodyta teismo išvada yra nepagrįsta.
Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas ir atsakovė E. Š. 2003 m. liepos 1 d., būdami santuokoje, sudarė kredito sutartį su atsakovu AB „Swedbank“. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 10 d. nutartimi, nutraukus ieškovo ir atsakovės E. Š. santuoką, prievolė kreditoriui AB „Swedbank“, pagal 2003 m. liepos 1 d. kredito sutartį, palikta solidaria. Prievolės užtikrinimui hipoteka įkeistas tiek ieškovui, tiek atsakovei E. Š. priklausantis nekilnojamasis turtas. 2015 m. vasario 24 d. reikalavimo perleidimo sutartimi, AB „Swedbank“ perleido reikalavimo teisę į solidarius skolininkus V. Š. ir E. Š. naujajai kreditorei M. B., kuri reikalavimo sumą 545 643 Eur sumokėjo 2015 m. vasario 27 d.
Įvertinus nurodytas bylos faktines aplinkybes, matyti, kad ieškinio reikalavimo dėl ginčijamos reikalavimo perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia patenkinimo atveju, atsakovė M. B. turėtų grąžinti bankui teisę į šį reikalavimą, tuo tarpu bankas jai turėtų grąžinti už ginčijamą reikalavimą sumokėtą pinigų sumą. Atitinkamai, šio reikalavimo pagrindu M. B. išieškotos piniginės lėšos turėtų būti išskaičiuotos iš jai grąžintinų už reikalavimą sumokėtų pinigų. Taigi, reikalavimo perleidimo sandorio pripažinimo negaliojančiu atveju restitucija būtų taikoma tarp šio sandorio šalių, o ne tarp kreditoriaus (bet kurio iš jų – esamos ar buvusio) ir skolininkų (ieškovo V. Š. ir E. Š.). Reikalavimo teisės grąžinimo atveju, būtent kreditorius turėtų teisę spręsti klausimą dėl reikalavimo į solidariuosius skolininkus įgyvendinimo būdo – ar reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 str.), taigi, kreditorių teisių į skolininkus apimtis, nepriklausomai nuo kreditoriaus asmens, išliktų nepakitusi. Nurodytos aplinkybės paneigia teismo išvadą, kad ieškinio patenkinimo atveju, nesustabdžius vykdymo veiksmų, būtų pažeistos ieškovo teisės bei iškiltų poreikis inicijuoti naujus teisminius procesus dėl atsakovei M. B. išieškotų lėšų grąžinimo.
Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes bei padarytas išvadas, apeliacinis teismas konstatuoja, kad skundžiama teismo nutartimi pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė – vykdymo veiksmų sustabdymas yra tiesiogiai nesusijusi su ieškinio reikalavimu dėl ginčijamos reikalavimo teisės perleidimo sutarties pripažinimo apsimestiniu ir negaliojančiu sandoriu, šioje proceso stadijoje yra neadekvati ir neatitinka šalių interesų pusiausvyros užtikrinimo bei ekonomiškumo ir proporcingumo principų, todėl šioje dalyje skundžiama teismo nutartis naikintina.
Apeliacinis teismas, pasisakydamas dėl skundžiama teismo nutartimi taikytos kitos priemonės – draudimo perleisti ginčijamą reikalavimo teisę, pažymi, kad šios priemonės taikymas nagrinėjamoje byloje materialiniu teisiniu aspektu yra galimas, kadangi tiesiogiai susijęs su reikalavimu dėl ginčijamos reikalavimo perleidimo sutarties pripažinimo apsimestine ir niekine. Atskirajame skunde apeliantė ginčija šio ieškinio reikalavimo pagrįstumą, nurodydama, kad šio sandorio sudarymo metu turėjo pakankamai lėšų jo įsigijimui, už įgytą reikalavimo teisę atsiskaitė iš savo asmeninių lėšų. Šių aplinkybių apeliacinis teismas nevertina, kadangi jos yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas bei gali būti įvertintos tik teismui priimant sprendimą dėl ginčo esmės (galutiniame teismo sprendime). Apeliacinio teismo vertinimu, skundžiamos nutarties turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, preliminariai įvertinęs pareikštą reikalavimą ir pateiktus įrodymus, padarė išvadą, jog esamoje proceso stadijoje ieškinys yra tikėtinai pagrįstas. Taigi, atskirojo skundo argumentas, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, neatsižvelgė į prima facie kriterijų, atmestinas kaip neturintis faktinio pagrindo.
Nustačius, jog pagal preliminarų bylos duomenų vertinimą yra prielaidų manyti, jog ieškovui palankus sprendimas byloje galėtų būti priimtas, toliau turėtų būti sprendžiama, ar yra kita laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtina sąlyga – reali grėsmė galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui, jeigu nebūtų taikomas draudimas perleisti ginčijamą reikalavimo teisę. Atsižvelgdamas į abiejų šalių interesų pusiausvyros principą, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta pagrįsta pirmosios instancijos teismo poziciją, kad tokio ginčo atveju objektyviai egzistuoja poreikis išlaikyti buvusią iki kreipimosi į teismą padėtį nepakitusią, neleidžiant perleisti tretiesiems asmenims ginčijamos reikalavimo teisės ir padėti išvengti neigiamų padarinių ieškovui – poreikio inicijuoti naujus teisminius ginčus, ginčijant reikalavimo teisės į ieškovą, kaip solidarųjį skolininką, perleidimą kitiems asmenims. Nors remiantis informacinės teismų sistemos LITEKO duomenimis, byla pirmosios instancijos teisme yra išnagrinėta ir Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 12 d. sprendimu ieškinys yra atmestas, byloje yra paduotas apeliacinis skundas, taigi, poreikis išlaikyti buvusią iki kreipimosi į teismą padėtį nepakitusią nėra išnykęs.
Konstatavus abiejų CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų sąlygų egzistavimą, pripažįstama, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino šio byloje pareikšto reikalavimo pobūdį ir prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių sąsajumą, galimą grėsmę būsimam teismo sprendimui įvykdyti bei taikydamas minėtą priemonę nepažeidė šiam civilinio proceso institutui keliamų tikslų (CPK 185 str.).
Remdamasis išdėstytomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis iš dalies keistina, panaikinant jos dalį, kuria taikyta laikinoji apsaugos priemonė - vykdomosios bylos sustabdymas, likusioje dalyje teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 4 p.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 5 d. nutartį pakeisti, panaikinant nutarties dalį, kuria ieškovo V. Š. ieškinio reikalavimams užtikrinti taikyta laikinoji apsaugos priemonė – antstolio R. B. žinioje esančios vykdomosios bylos Nr. (duomenys neskelbtini) vykdymo sustabdymas.
Kitas pirmosios instancijos teismo nutarties dalis palikti nepakeistas.