- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-03-31
- Bylos Nr.
- I-1868-815/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04892-2016-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Ernestas Spruogis
- Pareiškėjas
- V. V.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Ernestas Spruogis rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I
1. Pareiškėjas V. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su 2016 m. gruodžio 19 d. skundu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 1–3).
2. Pareiškėjas skunde nurodo, kad jis buvo konvojuojamas nežmoniškomis, asmens garbę ir orumą žeminančiomis, keliančiomis pavojų sveikatai sąlygomis, šis žmogaus teisių pažeidimas – sisteminis, nors valstybė turi užtikrinti, jog kalinamas asmuo nepatirtų didesnių ribojimų, negu tie, kurie paprastai būdingi laisvės atėmimo bausmės įgyvendinimui, kad kalinamų asmenų orumas bei kitos elementarios žmogaus teisės ir laisvės, įtvirtintos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija) ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, būtų gerbiamos, skundą grindžia iš esmės tokiais argumentais.
2.1. Pasak pareiškėjo, 2016 m. spalio 25 d., pabaigus juridinius veiksmus ir perkeliant jį iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI) į Kauno tardymo izoliatorių (toliau – ir Kauno TI), konvojaus pareigūnas, girdint kitiems suimtiesiems ir nuteistiesiems, keletą kartų vertė jį pakartoti ne tik gimimo datą, bet ir straipsnius, todėl kiti nuteistieji suprato, pagal kokius straipsnius pareiškėjas nuteistas (149, 150 straipsniai). Po to pareigūnas garsiai perskaitė tuos straipsnius ir pakomentavo, tuo sudarė konfliktinę situaciją, nes tarp kalinių yra pasidalijimas į luomus ir kastas.
Pareiškėjas turi judėjimo negalią (dėl atsivėrusių žaizdų kojose). Nešant daiktus į automobilį, pareigūnas specialiai vertė pareiškėją eiti per balas, nors pareiškėjas buvo su šlepetėmis, jį savo auliniais batais stengėsi dar labiau aptaškyti, taigi, pareiškėjas šlapiomis kojomis buvo įgrūstas į konvojaus automobilį ir 3,5 val. vežamas į Kauno TI. Pasak pareiškėjo, visą kelionės laikotarpį jį įžeidinėjo ne tik kaliniai, bet ir pareigūnai, žemino jį ir grasino susidorojimu. Tik atvykus į Kauno TI ir dėl operatyvaus Kauno pareigūnų darbo buvo išvengta konfliktinės situacijos.
2.2. Pasak pareiškėjo, 2016 m. lapkričio 8 d. jis buvo konvojuojamas iš Šiaulių TI į Kauno TI. Konvojavimo transporte su pareiškėju buvo dar 2 konvojuojamieji. Konvojaus pareigūnas vieno iš suimtųjų klausinėjo apie pareiškėjo straipsnius ir siūlė kelionės metu patalpinti į atskirą patalpą. Suimtasis atsisakė, motyvuodamas tuo, kad jam užtenka savo. Kaune pareiškėją pareigūnai vėl apsaugojo nuo sukiršintų kitų nuteistųjų.
2.3. Pareiškėjas, pagrįsdamas skundą, remiasi, be kita ko, Konvencijos 3 straipsniu, 1988 m. gruodžio 9 d. Jungtinių Tautų principų, kuriais siekiama apsaugoti kalinamus asmenis, sąvadu Nr. A/RES/43/173 (toliau – ir Sąvadas), Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 7 straipsniu, Europos Sąjungos pagrindinių laisvių chartijos 4 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21, 29 straipsniais, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 ir 6.271 straipsniais, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika (bylomis Sukhovoy prieš Rusiją, Benediktov prieš Rusiją), Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d. nutarimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika (administracine byla Nr. A261-1802/2013), nurodo, kad konvojaus pareigūnai, savo veiksmais, elgesiu, žodžiais sukeldami konfliktinę situaciją, pažeidė pareiškėjo teises, viršijo savo įgaliojimus, sudarė sąlygas nusikalstamai veikai, pareiškėjo kankinimui, todėl pareiškėjui priteistina jo prašoma neturtinės žalos atlyginimo suma už patirtus pažeminimus, įžeidimus, psichologinę baimę ir emocinį stresą, už kitiems asmenims perduotą informaciją, kurstymą padaryti nusikaltimą.
II
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Viešojo saugumo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, kad su pareiškėjo skundu kategoriškai nesutinka tiek dėl skundo turinio, tiek dėl prašomos priteisti neturtinės žalos atlyginimo sumos, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą ir nemotyvuotą, savo poziciją grindžia iš esmės tokiais argumentais (b. l. 13–15).
1. Pareiškėją Tarnybos pareigūnai priėmė konvojuoti 2016 m. spalio 25 d. Šiaulių TI ir buvo konvojuojamas į Kauno TI. Pareiškėjas buvo perduotas Kauno TI budėtojui, pretenzijų ar nusiskundimų dėl konvojavimo nepareiškė (žyma kelionės lape, konvojuojamųjų perdavimo skiltyje). Tarnybos pareigūnai konvojavo pareiškėją 2016 m. lapkričio 8 d. iš Šiaulių TI į Kauno TI, Konvojavimo dokumentuose nėra jokių įrašų apie galimus pažeidimus pareiškėjo atžvilgiu. Pareiškėjas konvojaus metu galėjo konvojaus viršininkui pateikti skundus žodžiu ar raštu, pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakyme Nr. 1R-240/1V-246 „Dėl konvojavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Konvojavimo taisyklių (toliau – ir Konvojavimo taisyklės) 137 punktą konvojaus viršininkas apie tai daro įrašus konvojaus kelionės ar postų žiniaraščiuose, tačiau duomenų apie pareiškėjo nusiskundimus konvojavimo dokumentuose nėra. Po konvojavimo pareiškėjas galėjo raštu kreiptis į Tarnybą su skundu, nurodydamas konkrečius galimus pažeidimus, tokiu atveju kreipimasis laiku būtų sudaręs galimybes objektyviai ir visapusiškai ištirti nusiskundimus, o nustačius pažeidimus – įvardyti kaltininkus ir imtis prevencinių priemonių pažeidimams ateityje užkardyti. Pareiškėjas nesikreipė į Tarnybą, kuri skundo atveju būtų pradėjusi tarnybinį patikrinimą, kurio metu visapusiškai ir objektyviai būtų ištirtos konvojavimo aplinkybės, nustatytos faktinės objektyvios aplinkybės. Manytina, kad pareiškėjo kaltinimai, nedokumentuoti ir nekonstatuoti kaip faktinės objektyvios aplinkybės, yra subjektyvios asmeninės pareiškėjo prielaidos ir nuomonės. Tarnyba neturi duomenų, kad pareiškėjas pasinaudojo minėta galimybe ginti savo teises. Pareiškėjas, siekdamas ginti savo galimai pažeistas teises, jokių tinkamų ir pakankamų veiksmų laiku neatliko, jokiomis savo teisėmis ir galimybėmis nepasinaudojo, todėl galimai neturi jokio pagrindo kaltinti jo teisių ir / ar teisėtų interesų pažeidimu. Tarnyba, pateikdama teismui įrodymus, pagrįstai mano, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą žalą galimai yra tik jo subjektyvios prielaidos ir nuomonės.
2. Tarnybos konvojaus pareigūnai pareiškėjo konvojavimo metu elgėsi pagal Konvojavimo taisyklių reikalavimus, konvojavimas buvo vykdomas tinkamai. Pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės neužfiksuotos, Tarnybai nežinomos. Tik nustačius Tarnybos pareigūnų neteisėtus veiksmus, kurie galėtų būti vertinami kaip žalą sukėlęs veiksnys, galima spręsti klausimą dėl žalos atlyginimo. Konvojaus viršininkas, pasikeitimo punkte priimdamas konvojuojamąjį, pagal Konvojavimo taisykles privalo vizualiai identifikuoti konvojuojamąjį pagal nuotrauką ir jo asmens bylos pažymos duomenis (62.6 punktas). Asmens bylos pažymos duomenys nurodyti 64 punkte, taip pat kada ir pagal kokį (-ius) Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso straipsnį (-ius) asmuo įtariamas, pateiktas kaltinamasis aktas ar nuteistas (64.6. punktas). Tik konvojaus viršininkas pagal savo kompetenciją ir vadovaudamasis teisės aktų reikalavimais gali nuspręsti ir paskirti vietas konvojuojamiesiems specialiuosiuose automobiliuose, kiti konvojuotojai tokių galių neturi.
3. Pagal Konvojavimo taisyklių 114 punktą specialiojo transporto kamerų, transporto priemonių ir konvojaus patalpų durys užrakinamos, raktus saugo konvojaus viršininkas. Įlaipinant konvojuojamuosius į specialųjį automobilį ar išlaipinant iš jo, raktus gali saugoti prie kamerų esantis konvojuotojas. Pagal Konvojavimo taisyklių 38.10 punktą konvojaus viršininkas, pasibaigus konvojuojamųjų priėmimui (perdavimui) į specialiuosius automobilius (kitą specialųjį transportą), privalo patikrinti, ar kamerų (uždarų patalpų) durys gerai užrakintos, o raktus nuo kamerų durų saugoti pats.
4. Pristačius konvojuojamuosius į paskirties punktą, pagal Konvojavimo taisyklių 142 punktą bendrą pristatytų į Kalėjimų departamentui pavaldžią įstaigą ar teritorinės policijos įstaigos areštinę konvojuojamųjų skaičių konvojaus viršininkas įrašo į konvojaus kelionės žiniaraštį, o pristatytų konvojuojamųjų pavardes ir kitus duomenis surašo į konvojuojamųjų apskaitos žurnalą, praneša apie konvojuojamųjų skaičių ir jų kategorijas Kalėjimų departamentui pavaldžios įstaigos ar teritorinės policijos įstaigos areštinės budėtojui, perduoda jam konvojuojamųjų asmens bylas ir kitus dokumentus, taip pat, konvojuojamiesiems matant, perduoda budėtojui jų pinigus ir jiems draudžiamus turėti daiktus bei vertingus daiktus, kurie konvojaus viršininkui buvo perduoti iš atvykusio konvojaus. Pagal Konvojavimo taisyklių 144 punktą, priimdamas kiekvieną konvojuojamąjį, Kalėjimų departamentui pavaldžios įstaigos ar teritorinės policijos įstaigos areštinės budėtojas pasirašo konvojaus kelionės žiniaraštyje ir parašą patvirtina antspaudu, kuriame turi būti atitinkamos įstaigos, organizuojančios ir vykdančios konvojavimą, pavadinimas, žodis „KONVOJUS“ ir antspaudo numeris.
5. Konvojuotojai, organizuodami ir vykdydami konvojavimą. vadovaujasi principu, kad visi konvojuojamieji lygūs, nepaisant jų kilmės, lyties, socialinės ar turtinės padėties, tautybės ar rasės, politinių pažiūrų ir partiškumo, išsilavinimo, kalbos, religinių ar kitokių įsitikinimų, genetinių savybių, seksualinės orientacijos, veiklos rūšies ir pobūdžio, gyvenamosios vietos ir kitų Lietuvos Respublikos įstatymuose neįtvirtintų aplinkybių.
6. Taigi, akivaizdu, kad pareiškėjas nesiėmė visų jam prieinamų, įmanomų priemonių, gindamas savo teises, tinkamai suformuluodamas skundą, pagrįstai sukonkretindamas skundo reikalavimus. Pareiškėjas pateikė skunde neatitinkančią objektyvių faktinių aplinkybių informaciją apie Tarnybos vykdytą jo konvojavimą. Pareiškėjo skundo teiginiai grindžiami tik jo subjektyviomis prielaidomis ir nuomonėmis, todėl jo teiginiai vertintini kritiškai ir atmestini. Tarnyba, analizuodama administracinės bylos aplinkybes, nenustatė jokių teisiškai aktualių faktų ar aplinkybių, kurios patvirtintų esant tiesioginį ryšį tarp galimai pareiškėjo patirtos neturtinės žalos ir konvojavimo įvykio, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl 20 000 Eur neturtinės žalos priteisimo. Pareiškėjo skunde pateikti argumentai dėl tariamai padarytos jam neturtinės žalos nepagrįsti nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, yra nekonkretūs, deklaratyvūs, paremti vien tik abstrakčiais teiginiais ir bendromis frazėmis apie įstatymuose įtvirtintą asmens teisę į žalos atlyginimą. Akivaizdu, kad pareiškėjas nepagrindė valstybės civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo, o prašoma atlyginti neturtinės žalos suma prieštarauja teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams. Nepagrįstais kaltinimais pareiškėjas pozicionuoja save kaip nukentėjusįjį, o jo reikalavimas atlyginti tariamai patirtą neturtinę žalą traktuotinas kaip galimai nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita.
III
Pareiškėjas, nesutikdamas su atsakovės Lietuvos valstybės atstovės, t. y. Tarnybos, atsiliepimu, pateikė teismui 2017 m. vasario 27 d. raštą, kuriame, be kita ko, nurodė: pareiškėjas dokumentais negali patvirtinti savo teiginių, tai galėtų padaryti nebent akistatos su konvojuojamaisiais ir pareigūnais metu, tačiau to nenori, nes tai sudarytų pretekstą kitiems nuteistiesiems su juo susidoroti; konvojaus pareigūnai vieno konvojavimo metu neteisėtai klausinėjo ir apsimetė, kad nežino, ką reiškia kaltinimas (nuteisimas) pagal 150 straipsnį, konvojavimo metu 3–4 kartus įjungė vidinį prožektorių; kito konvojavimo metu lydintis pareigūnas garsiai klausė, tam tikru žodžiu apibūdindamas pareiškėją (prašyme nurodyta) taip, kad girdėtų kiti konvojuojamieji, be to, palijus pareiškėjas buvo vedamas per balas ir specialiai aptaškomas; pareiškėjas dėl atsivėrusių trofinių opų (nuo 2016 m. birželio 2 d.) kenčia nepakeliamus skausmus ir turi judėjimo negalią, o lydintis pareigūnas, į tai nekreipdamas dėmesio, reiškė nuomonę apie pareiškėją; pareiškėjui nebuvo duota laiko pareikšti priekaištus konvojaus viršininkui, pareiškėjas tik buvo saugiai perduotas Kauno TI pareigūnams, kurie užtikrino, kad pareiškėjas būtų saugiai laikomas nuo kitų asmenų; Tarnybos argumentai dėl to, kad pareiškėjas nesikreipė į konvojaus viršininką, neturi pagrindo; perduodant konvojuojamuosius asmenis netikrinamos konvojavimo sąlygos ar konvojuojamųjų tarpusavio aiškinimaisi, tikrinami tik patys asmenys (ar neturi sužalojimų) ir asmeniniai daiktai; pareiškėjas stengėsi kuo greičiau patekti į saugią aplinką ir išvengti įžeidinėjimų, todėl neišsakė savo komentarų konvojaus viršininkui; pareiškėjas be trofinių opų ir judėjimo negalios (juda tik su ramentais ar vežimėliu), dar serga ir sunkia lėtine obstrukcine liga, nuo 2009 m. nustatyta smegenų išeminė liga ir kraujotakos sutrikimai bei širdies nepakankamumas, širdies angina ir kt.; pareiškėjas, pagrįsdamas savo poziciją, remiasi, be kita ko, EŽTT praktika (bylomis Sukhovoy prieš Rusiją, Benediktov prieš Rusiją), Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 16 d. nutarimu, LVAT praktika (administracinėmis bylomis Nr. A444-619/2008, Nr. A500-107/2013, Nr. A438-859/2013, Nr. A662-2009/2013, Nr. A261-1802/2013) (b. l. 77–81).
Motyvuojamoji dalis
Teismas, išnagrinėjęs skundo, atsiliepimo ir prašymo į atsiliepimą motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,
konstatuoja:
1.1. Remiantis Tarnybos pateiktais kelionės žiniaraščiais, pareiškėjas V. V. buvo konvojuojamas: 2016 m. spalio 25 d. iš Šiaulių TI į Kauno TI (kelionės žiniaraščio kopija b. l. 16–18)); 2016 m. lapkričio 8 d . iš Šiaulių TI į Kauno TI (žiniaraščio kopija b. l. 19–21)).
1.2. Remiantis pareiškėjo sveikatos istorijos kopija, be kita ko, nustatyta (b. l. 27–71): pareiškėjas serga lėtine obstrukcine liga, sunkia forma (J44.8) (b. l. 28), taip pat diagnozuotos kojų trofinės opos (b. l. 35, 40, 53); pareiškėjui nuo 2013 m. kovo 10 d. iki 2021 m. kovo 2 d. nustatytas 40 proc. darbingumo lygis dėl ligų (I11.0 (hipertenzinė širdies liga su širdies nepakankamumu (staziniu); I20 (krūtinės angina); I25 (lėtinė išeminė širdies liga); J44.8 (lėtinė obstrukcinę plaučių liga); M54.1 (radikulopatija)) (2014 m. kovo 12 d. darbingumo lygio pažyma, DL-1 Nr. 0807092 (b. l. 30)); 2016 m. spalio 25 d. ir 2016 m. lapkričio 8 d. pareiškėją leista konvojuoti (b. l. 32, 33); pareiškėjas 2016 m. spalio 28 d. klausė gydytojo pulmonologo, ar ligos gali sušvelninti paskirtą bausmės laiką (b. l. 32); pareiškėjas ne kartą skundėsi kojų skausmu (b. l. 35, 36, 43, 48, 51, 52, 53).
2. Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas V. V. prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti už tai, kad pareigūnai pagarsino jo duomenis kitiems nuteistiesiems, taip pat kad pareiškėją vedė per balas.
Šioje administracinėje byloje sprendžiant, ar pareiškėjo prašymas yra pagrįstas ir gali būti tenkinamas, pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civiliniame kodekse ir kituose įstatymuose nustatyta tvarka. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (Civilinio kodekso 6.246 straipsnis); priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (Civilinio kodekso 6. 247 straipsnis); teisės pažeidimu padarytai žalai (Civilinio kodekso 6.249 straipsnis). Šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisydama konkretaus valstybinės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Neįrodžius bent vienos iš minėtų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. spalio 20 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A858-2233/2011 konstatavo:
„Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą). Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, kurio taikymui tokiais atvejais būdingi svarbūs ypatumai, nes tokia materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta ir už kurią yra kompensuojama, turinio ir dėl to (jos dydis nesvarbu) pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą). Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kuris yra konstatavęs, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008). Atkreiptinas dėmesys, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais būdingi svarbūs ypatumai: neturtinė žala yra skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Neturtiniai praradimai susiję su netektimis, kurios negali būti nedelsiant apskaičiuojamos konkrečia materialine ekonomine forma.
Teismų praktikoje (žr., pvz., 2007 m. birželio 26 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/07; 2008 m. balandžio 16 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/08; Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14); 2010 m. birželio 23 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A858-940/2010) taip pat laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.
Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaip neturtinė žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (žr., pvz., 2006 m. gegužės 17 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2006; 2007 m. lapkričio 15 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).“
3. Ypač pabrėžtina, kad pareiškėjas V. V. nurodo, kad dokumentais negali patvirtinti savo teiginių, tai galėtų padaryti nebent akistatos su konvojuojamaisiais ir pareigūnais metu, tačiau to nenori, nes tai sudarytų pretekstą kitiems nuteistiesiems su juo susidoroti. Kitaip tariant, teismas jokių duomenų apie, esą, padarytus pažeidimus neturi ir negali surinkti. Dar daugiau, pareiškėjas turėjo galimybę pateikti pretenzijas, nusiskundimus žodžiu arba raštu Tarnybos konvojaus pareigūnams. Konvojavimo metu visi teisėti konvojuojamųjų skundai sprendžiami, vadovaujantis Konvojavimo taisyklių 137 punktu, apie tai įrašoma konvojaus dokumentacijoje, tačiau dokumentacijoje konvojuojamojo V. V. nusiskundimų, pretenzijų, prašymų konvojaus pareigūnams neužfiksuota. Teismas pabrėžia, kad pareiškėjas privalėjo pretenzijas reikšti, nes šiuo atveju jis nepateikė ne tik Tarnybos veiksmų neteisėtumo įrodymų, bet ir žalos įrodymų.
4. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad Viešojo saugumo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos neatliko jokių teisei priešingų veikų, pareiškėjas nereiškė pretenzijų dėl konvojavimo metu patirtų nepatogumų atsakovei, todėl, nesant bent vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo. Dar daugiau, pareiškėjas neįrodė ir jokio žalos fakto. Pareiškėjo skunde išsakyti nusiskundimai nėra patvirtinti jokiais objektyviais įrodymais, o abstraktūs teiginiai apie psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, orumo pažeminimą, nervinę įtampą ir nepatogumus nėra pakankami galimai padarytai žalai įrodyti. Darytina išvada, kad pareiškėjo V. V. skundas dėl neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, yra atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo V. V. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.