Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Onos Gasiulytės, Virginijaus Kairevičiaus ir Rūtos Petkuvienės (kolegijos pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (ieškovės) V. D. M. – M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 28 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje, pradėtoje pagal ieškovės V. D. M. – M. ieškinį dėl darbo ginčų komisijos sprendimo panaikinimo atsakovui viešajai įstaigai Vilniaus miesto klinikinei ligoninei, trečiasis asmuo viešoji įstaiga Vilniaus miesto klinikinės ligoninės Antakalnio filialas.

Aprašomoji dalis

nustatė

Apeliacinėje byloje sprendžiama dėl drausminės nuobaudos – papeikimo, paskirtos neatvykus į darbą ir apie neatvykimą neinformavus administracijos, pagrįstumo ir teisėtumo.

2. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama panaikinti Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos 2016-01-19 sprendimą darbo byloje Nr. APS-36-23266. Minėtu sprendimu darbo ginčų komisija nusprendė ieškovės prašymą atsakovui VšĮ Vilniaus miesto klinikinės ligoninės Antakalnio filialui dėl drausminės nuobaudos panaikinimo atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 1).

3. Atsakovas viešoji įstaiga (toliau – VšĮ) Vilniaus miesto klinikinė ligoninė pateiktame atsiliepime su ieškiniu nesutiko, prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad drausminė nuobauda ieškovei paskirta 2015-11-13 ieškovei neatvykus į darbą ir apie tai iš anksto neįspėjus nei savo kolegių, nei laboratorijos skyriaus vedėjos - medicinos biologės G. V.. Pažymėjo, jog drausminė nuobauda paskirta remiantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau - DK) 235 straipsnio 2 dalies 9 punkto, 273 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindais, nepažeidus drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos ir įvertinus ieškovės padarytą pažeidimą bei pateiktą pasiaiškinimą dėl neatvykimo į darbą (b. l. 52-54).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. birželio 28 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė, palikdamas Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos 2016-01-19 sprendimą darbo byloje Nr. APS-36-23266 nepakeistą.

5. Įvertinęs šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus, 2015-11-12 prašymo dėl išleidimo į Santariškių dienos stacionarą dėl akių procedūrų 2015-11-13, adresuoto Antakalnio ligoninės filialo direktoriui R. T., nepateikimo aplinkybes, konstatavo, jog ieškovė neinformavo darbdavio atsakingų atstovų apie neatvykimą į darbą, taip pažeisdama Vidaus darbo tvarkos taisyklių 12.8 punktą, DK 228 straipsnį. Konstatavo, jog prašymo leisti neatvykti į darbą palikimas kolegei nelaikytinas tinkamu darbdavio administracijos informavimu.Vertino, jog ieškovės elgesys, kuomet žinodama pareigą apie nebuvimą darbe dėl asmeninių priežasčių ar sveikatos priežasčių, informuoti direktorių ar skyriaus vedėją ir jo nevykdė, laikytinas sąmoningu ir pripažino, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovė vedėjos neinformavo ne dėl objektyvių priežasčių, o dėl pačios ieškovės subjektyvaus situacijos vertinimo ir administracijos nurodymų nepaisymo.

6. Ieškovės teiginius, jog atsakovo administracija, skirdama drausmines nuobaudas, siekia ją atleisti iš darbo dėl amžiaus, vertino kaip deklaratyvaus pobūdžio ir nepagrįstus įrodymais. Pažymėjo, jog ieškovė darbo drausmės pažeidimą padarė dėl savo kaltės, be to, nepaneigė aplinkybės, jog už vėlavimą į darbą jai buvo skiriamos pastabos žodžiu.

7. Teismas nenustatė, jog ieškovei skirta drausminė nuobauda neproporcinga padarytam pažeidimui bar pažeista drausminės nuobaudos skyrimo tvarka. Pažymėjo, jog pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punktą nebuvimas darbe be svarbių priežasčių yra traktuojamas kaip šiurkštus darbo drausmės pažeidimas, už kurį įstatyme numatyta griežčiausia sankcija – atleidimas iš darbo DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu, tačiau darbdavys, įvertinęs ieškove nebuvimo darbe priežastį, pasinaudojo teise skirti lengvesnio pobūdžio drausminę nuobaudą (b. l. 90-94).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

8. Ieškovė pateiktame apeliaciniame skunde su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu nesutinka. Nurodo tokius esminius nesutikimo argumentus:

8.1. iki 2015 m. liepos mėnesį pasikeitusios administracijos neturėjo drausminių nuobaudų ar kitokių pastabų dėl darbo drausmės bei tvarkos pažeidimų;

8.2. drausminės nuobaudos paskyrimas susijęs su pasiūlymo išeiti iš darbo aplinkybe. Mano, jog drausminė nuobauda paskirta ne dėl faktinės nebuvimo darbe aplinkybės, bet dėl to, jog asmeniškai neįteikė prašymo vedėjai;

8.3. drausminė nuobauda paskirta nepagrįstai, kadangi dėl nebuvimo darbe aplinkybės niekas nenukentėjo, nebuvo pateikti skundai, o kolegė, kurios darbo valandos yra ilgesnės nei apeliantės, „nepersidirbo“ (b. l. 102-105).

9. Atsakovas atsiliepime prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti ir atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo tokius nesutikimo su apeliaciniu skundu esminius argumentus:

9.1. prašymo leisti neatvykti į darbą vieną dieną palikimas kolegei nelaikytinas tinkamu darbdavio administracijos informavimu, todėl teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovės elgesys nesąžiningas, o ji piktnaudžiavo savo teise;

9.2. nevykdydama pareigos informuoti darbdavio administraciją apie neatvykimą į darbą pažeidė atsakovo Vidaus darbo tvarkos taisyklių 12.8 punktą, DK 228 straipsnį bei esminius darbo teisių įgyvendinimo principus;

9.3. ieškovei paskirta drausminė nuobauda yra proporcinga darbo drausmės pažeidimui, ji paskirta įvertinus priežastis, dėl kurių ieškovė nebuvo darbe, aplinkybę, jog nebuvo padaryti žalingi padariniai, darbuotojos darbo stažą, jos specifinį darbo pobūdį, susijusį su didesnio atsakingumo, rūpestingumo reikalavimais;

9.4. ieškovė nepagrindė aplinkybės, jog atsakovas tyčia kuria ieškovei tokias situacijas, kurias būtų galima vertinti kaip nusižengimus darbo tvarkai, o argumentai, jog siekiama ją atleisti iš darbo dėl amžiaus, yra deklaratyvaus pobūdžio (b. l. 110-114).

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10. Apeliaciniu skundu apeliantė įrodinėja, jog drausminė nuobauda paskirta nepagrįstai, kadangi prašymas neatvykti į darbą paliktas kolegei, kuri esant reikalingumui būtų pateikusi darbdaviui, o skirdamas drausminę nuobaudą darbdavys siekia ją atleisti iš darbo. Taip pat nurodo, jog dėl jos nebuvimo darbe niekas nenukentėjo ir nebuvo gauta skundų.

11. Darbo drausmės pažeidimas yra darbo pareigų nevykdymas arba netinkamas jų vykdymas dėl darbuotojo kaltės (DK 234 straipsnis). Darbo drausmės pažeidimui konstatuoti ir drausminei atsakomybei taikyti turi būti nustatyta darbo drausmės pažeidimo sudėtis, t. y. subjektas (prasižengęs darbuotojas), objektas (tam tikroje įmonėje, įstaigoje, organizacijoje nustatyta darbo tvarka), objektyvieji požymiai (neteisėta darbuotojo veika, t. y. darbo pareigų, nustatytų norminių teisės aktų, neatlikimas arba netinkamas jų atlikimas); subjektyvieji požymiai (pažeidusio darbo drausmę darbuotojo kaltė).

12. Pagrindinės darbuotojų pareigos, kurių privalo laikytis visi darbuotojai, nustatytos DK 228 straipsnyje. Darbuotojo pareigos taip pat gali būti nustatytos ir kituose DK straipsniuose ar kituose įstatymuose bei lokaliniuose teisės aktuose. Šių paskirtis atskleidžiama DK 4 straipsnio 3 dalyje, kurioje nustatyta, kad įmonėse, įstaigose, organizacijose gali būti priimami vietiniai (lokaliniai) norminiai teisės aktai, nustatantys darbo įstatymais ir kitais norminiais teisės aktais nereglamentuotas darbo sąlygas ir papildomas, palyginti su nustatytomis įstatymuose bei kituose norminiuose teisės aktuose, darbo, socialines ir buities lengvatas darbuotojams arba atskiroms jų grupėms.

13. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog pagal 2015 m. lapkričio mėnesio darbo grafiką apeliantė 2015-11-13 turėjo dirbti nustatytomis darbo valandomis – nuo 08:00 val. iki 13:42 val. (b. l. 37). Matyti, jog apeliantei drausminė nuobauda – papeikimas paskirta 2015-11-23 įsakymu Nr. P1-442K, konstatuojant, jog ieškovė 2015-11-13 dieną neatvyko į darbą, apie neatvykimą neinformavo l.e.p. laboratorijos vedėjos – medicinos biologės G. V., tokiais veiksmais pažeisdama vidaus darbo tvarkos taisyklių 12.8 punktą (b. l. 36).

14. Pagal VšĮ Vilniaus miesto klinikinės ligoninės Antakalnio direktoriaus 2013 m. vasario 21 d. įsakymu Nr. V-21 patvirtintų Vidaus tvarkos taisyklių 12.8 punktą apeliantė privalo laikytis darbo drausmės – laikytis nustatytos darbo laiko trukmės, visą darbo laiką skirti darbui ir tiksliai vykdyti vadovo ar jo paskirto asmens nurodymus (b. l. 32, 35). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad kiekvienas darbuotojas (tiek supažindintas su lokaliniais teisės aktais, tiek ir su jais nesupažindintas) privalo laikytis norminiuose teisės aktuose nustatytų reikalavimų, t. y. be kita ko, laikytis įstatymų ir darbo drausmės, veikti sąžiningai (DK 35, 228 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-592/2008).

15. Nustatyta, jog apeliantė su Vidaus tvarkos taisyklėmis buvo supažindinta, o supažindinimo fakto neginčija (b. l. 35; CPK 178 straipsnis). Priešingai, pirmosios instancijos teismo posėdyje nurodė, jog žinojo, kad turėjo informuoti administraciją apie savo nebuvimą darbe, tokiu būdu pripažindama, kad nustatytos tvarkos nesilaikė. Todėl apeliacinės instancijos teismas, nekartodamas apylinkės teismo nustatytų faktinių aplinkybių, konstatuoja, jog ieškovės prašymo pateikimas kolegei, kuri turėjo jį paduoti administracijai tik pasigedus ieškovės darbe, nelaikytinas tinkamu administracijos informavimu.

16. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, ieškovė nepagrįstai remiasi aplinkybe, jog neturėjo galimybės informuoti administracijos apie neatvykimą į darbą. Iš ieškovės į bylą pateiktų medicininių dokumentų matyti, jog ieškovė nuolat lankosi VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos akių ligų centre, jai atliekamos planinės procedūros, todėl apie jų atlikimo laiką ieškovė turėjo žinoti gerokai anksčiau nei 2015-11-13, juolab kad 2015-10-09 epikrizėje nurodyta kontrolė po 4 savaičių dėl pakartotinės injekcijos (b. l. 65-72). Be to, byloje nustatyta, jog ieškovė kartu su vedėja 2015-11-12 buvo konferencijoje, todėl tikėtina, jog ir konferencijos metu turėjo galimybę bent žodžiu informuoti vedėją apie neatvykimą į darbą sekančią dieną. Pažymėtina, jog aplinkybės, kad darbdavio administracija buvo informuota kokia nors forma (žodžiu, raštu), išskyrus prašymo palikimą kolegei, ieškovė neįrodinėja (CPK 178 straipsnis), todėl tikėtina, jog administracija apskritai nebuvo informuota iki 2015-11-13 dienos apie ieškovės neatvykimą į darbą. Taigi apeliacinės instancijos teismas, pritardamas apylinkės teismo argumentams, sprendžia, jog nurodytos aplinkybės pagrįstai sudaro pagrindą vertinti ieškovės veiksmus kaip darbo drausmės pažeidimą.

17. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliantės argumentai, kuriais ji įrodinėja paskirtos drausminės nuobaudos nepagrįstumą, negali būti vertintini kaip pateisinantys ieškovės veiksmus, kuriais pažeistas Vidaus tvarkos taisyklių 12.8 punktas. Pažymėtina, jog administracijos darbuotojų pasikeitimas bei pasikeitusios administracijos darbuotojų veiksmai, vertinant darbuotojų elgesį, neturi priežastinio ryšio su apeliantės elgesiu, kurį nulėmė pačios apeliantės požiūris į darbą, jos suvokimas apie darbo drausmę ir jos kaip darbuotojos pareigas. Taigi aplinkybė, jog pasikeitusi administracija griežčiau vertino darbuotojų pareigą informuoti apie neatvykimą į darbą dėl asmeninių priežasčių, nesudaro pagrindo spręsti, jog drausminė nuobauda paskirta nepagrįstai.

18. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos argumentui, jog atsakovo administracija, skirdama ieškovei drausmines nuobaudas, siekia ją atleisti iš darbo dėl amžiaus. Nors ieškovė minėtą argumentą nurodo ir apeliaciniame skunde, tačiau ir apeliacinės instancijos teismui nepateikti įrodymai, kurie sudarytų pagrindą konstatuoti ieškovės argumento pagrįstumą. Pažymėtina, jog darbdavio siekis, kad darbuotojai laikytųsi vidaus tvarkos taisyklių negali būti vertinamas kaip tikslas atleisti ieškovę iš darbo dėl amžiaus, kadangi ieškovė darbo drausmės nusižengimą padarė dėl savo kaltės, ignoruodama vidaus tvarkos taisykles, kurias, kaip jau buvo minėta, žinojo.

19. Teisėjų kolegija nepasisako dėl drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos bei jos proporcingumo padarytam pažeidimui, kadangi su minėta tvarka bei drausminės nuobaudos proporcingumu susijusių apylinkės teismo išvadų ieškovė apeliaciniame skunde neginčija. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nepasisako ir dėl kitų apeliantės argumentų, kadangi jie neturi reikšmės priimto teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas taip pat gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., Helle v. Finland judgement of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60).

20. Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, visapusiškai išaiškino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą ir sprendimą, todėl panaikinti ar pakeisti sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais ir argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Sprendimo negaliojimo absoliučių pagrindų nenustatyta (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

21. CPK normos yra viešosios teisės normos. Bylinėjimosi išlaidos reglamentuojamos CPK, todėl jų mokėjimas, paskirstymas, grąžinimas, priteisimas yra vertinami kaip teismo veikla veikiant exofficio. Nagrinėjamoje byloje apeliacinis skundas yra atmestas. Atmetus apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos neperskirstomos (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Atsakovas nepateikė bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių įrodymų (CPK 98 straipsnis). Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 3 eurų sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį bei Teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutarė:

apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.