- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Data
- 2020-01-30
- Bylos Nr.
- AN2-56-478/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 4-13-3-00297-2019-1
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Palikti apylinkės teismo nutarimą (nutartį) nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti
- Teisėjas
- Jūratė Jakubonienė (pirm.)
- Pažeidėjas
- A. Ž.
- Institucija
- Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Teisės skyriaus Alytaus administracinių bylų nagrinėjimo ir teisės poskyris
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patraukto asmens A. Ž. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2019 m. lapkričio 19 d. nutarimo A. Ž. administracinio nusižengimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
1. Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2019 m. lapkričio 19 d. nutarimu A. Ž. buvo pripažintas kaltu padaręs administracinius nusižengimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 290 straipsnio 1 ir 4 dalyse, ir vadovaujantis ANK 38 straipsnio 2 dalimi, paskirtas nuobaudas subendrinus, nubaustas 1 050 Eur (vieno tūkstančio penkiasdešimties eurų) bauda. Vadovaujantis ANK 290 straipsnio 9 dalimi, A. Ž. už administracinio nusižengimo, numatyto ANK 290 straipsnio 4 dalyje, padarymą skirtas teisės medžioti atėmimas 2 (dvejiems) metams. Jis nubaustas dėl to, kad, turėdamas teisę medžioti, 2019 m. liepos 10 d. apie 23.00 val. buvo su į dėklą neįdėtu medžiokliniu ginklu ir medžiojo prie kelio (duomenys neskelbtini) sav., medžioklės ploto vienete „(duomenys neskelbtini)“, neturėdamas medžioklės lapo, suteikiančio teisę medžioti šiame medžioklės ploto vienete, ir su graižtviniu šautuvu CZ 455, 17 HMR, Nr. (duomenys neskelbtini), neturinčiu būtinosios šaudmens energijos šauti į stirninus, tai yra kurio kulkos energija 100 metrų atstumu yra mažesnė kaip 1000 džaulių, šovė į stirniną, kurio nesumedžiojo. Tokiais veiksmais A. Ž. pažeidė Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2000 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 258, 16.2 papunkčio reikalavimus, numatančius, kad medžioklės metu privaloma turėti, be kitų dokumentų, ir galiojantį medžioklės lapą; 58.2.1 papunkčio reikalavimus, draudžiančius būti medžioklės plotuose su į dėklą neįdėtu medžiokliniu ginklu, nesant įrašo apie medžiotoją tam medžioklės plotų vienetui išduotame medžioklės lape, arba medžioti teritorijose, kuriose jis medžioti neturi teisės; 58.22.1 papunkčio reikalavimus, draudžiančius medžioti stirnas graižtvinių ginklų šoviniais, kurių kulkos energija 100 metrų atstumu yra mažesnė kaip 1000 džaulių.
Šalies argumentai
2. Apeliaciniame skunde A. Ž. prašo panaikinti 2019 m. lapkričio 19 d. Alytaus apylinkės teismo nutarimo dalį, kuria jis pripažintas kaltu padarius administracinį nusižengimą, numatytą ANK 290 straipsnio 4 dalyje, ir šioje dalyje administracinio nusižengimo bylą nutraukti.
2.1. Skunde apeliantas nurodo, kad teismas netinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė visiškai nepagrįstą ir niekuo neįrodytą išvadą, kad jis 2019 m. liepos 10 d. medžiojo medžioklės ploto vienete „(duomenys neskelbtini)“, neturėdamas medžioklės lapo, suteikiančio teisę medžioti šiame medžioklės ploto vienete, todėl jis nesutinka, kad padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 290 straipsnio. 4 dalyje. Apelianto nuomone, byloje surinktus įrodymus teismas vertino neobjektyviai, nors jis ir su juo kartu buvę liudytojai R. Š. ir R. B. betarpiškai dalyvavo ir matė visą medžioklės eigą. Jie visi davė išsamius ir vienodus parodymus, tačiau teismas šiais parodymais nesivadovavo, motyvuodamas tuo, kad vertina juos kaip nepatikimus, nes jie turėjo pakankamai laiko suderinti savo parodymus iki teismo posėdžio. Teismas už pagrindą paėmė ir rėmėsi liudytojų G. B. ir J. J. parodymais, nors šie liudytojai visiškai nebuvo ir nedalyvavo medžioklėje, jų nebuvo nei šūvio metu, nei iš karto po šūvio, todėl jie objektyviai negalėjo matyti ir žinoti, kurioje vietoje šūvio metu buvo A. Ž. ir kur stovėjo stirninas, kur jis po šūvio nuėjo ir kur nubėgo stirninas, ką po šūvio veikė kiti medžioklėje dalyvavę asmenys. G. B. ir J. J. į įvykio vietą atvyko tik po kelių valandų po šūvio, todėl apie medžioklės eigą girdėjo tik iš kitų asmenų pasakojimų, kuriuos vėliau bandė traktuoti jiems naudinga linkme.
2.2. Skunde apeliantas nurodo, kad teismas be pagrindo rėmėsi institucijos sudaryta įvykio schema, kurioje pažymėta A. Ž. stovėjimo vieta šūvio metu ir stirnino nubėgimo trajektorija, kurios neva tai buvo „(duomenys neskelbtini)“ medžiotojų klubo medžioklės plotų vienete, nes ši schema sudaryta vienpusiškai tik aplinkos apsaugos pareigūnų iniciatyva ir pagal jų įsivaizduojamus norus. A. Ž. tokios įvykio schemos nepasirašė ir su ja niekada nesutiko ir nesutinka. Teismui apeliantas yra pateikęs savo nubraižytą šio įvykio schemą, kuri idealiai atitinka tiek jo, tiek kitų betarpiškai šį įvykį mačiusių liudytojų R. Š., R. B. parodymus, tačiau teismas šia schema visiškai nesivadovavo ir apie jos įrodomąją reikšmę net neužsiminė. Skundo autoriaus teigimu, teismas buvo subjektyvus ir palaikė tik aplinkos apsaugos departamento, kaip institucijos, kaltinančios A. Ž., poziciją ir šios institucijos teikiamus netiesioginius įrodymus bandė pritraukti prie įvykio aplinkybių ir administracinio nusižengimo protokole jam suformuoto kaltinimo. Teismas rėmėsi ne tiesioginiais, o išvestiniais įrodymais, kurie šioje situacijoje negali būti vertinami kaip patikimi ir neginčijami įrodymai, galintys patvirtinti A. Ž. kaltę ar neteisėtus veiksmus. A. Ž. neginčija fakto, kad, norėdamas įsitikinti, ar medžiodamas nesužeidė žvėries, ir po šūvio eidamas stirnino pėdsakais, jis įėjo į „(duomenys neskelbtini)“ medžiotojų būrelio plotus, tačiau tai jis padarė eidamas be ginklo, ir tai daryti nedraudžia medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklės.
2.3. Skunde apeliantas pažymi, kad asmens kaltė tiek administracinėje, tiek baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos jam inkriminuojamos veikos ar administracinio nusižengimo. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą yra pažymėta, kad, sprendžiant tiek administracinės, tiek baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kadangi tiek administracinėje, tiek baudžiamojoje teisėje galioja tie patys kaltės nustatymo principai, todėl Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber, Messeguė and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgment of 20 March 2001 ir kiti). Todėl, apelianto nuomone, objektyviai ir nešališkai įvertinus šioje byloje surinktus įrodymus, darytina išvada, kad A. Ž. veiksmuose nėra administracinio nusižengimo, numatyto ANK 290 straipsnio 4 dalyje, sudėties.
Atsiliepimas
3. Atsiliepime į A. Ž. apeliacinį skundą Institucija prašo apeliacinio skundo netenkinti. Nurodo, kad teismas išsamiai ir objektyviai įvertino byloje surinktus duomenis ir padarė teisingas, tik neginčijamai įrodymais pagrįstas išvadas, todėl skundžiamas nutarimas turi būti paliktas galioti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
4. A. Ž. apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl netenkintinas.
5. Apeliaciniame skunde A. Ž. nesutinka su jo nubaudimu pagal ANK 290 straipsnio 4 dalį, todėl apygardos teismas nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą patikrina apeliacinio skundo ribose (ANK 652 straipsnis).
6. ANK 569 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Iš šios teisės normos galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu, paremtu įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma, kai išnagrinėjus reikšmingus faktus, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
7. Aukštesnysis teismas, išanalizavęs bylos medžiagą ir įvertinęs joje surinktus įrodymus, konstatuoja, kad byloje yra pakankamai duomenų, jog A. Ž. padarė ginčijamą administracinį nusižengimą, o jo kaltės neigimą apylinkės teismas pagrįstai vertino kritiškai kaip siekimą išvengti atsakomybės. Kaip matyti iš skundžiamo nutarimo turinio, apylinkės teismas išsamiai pasisakė, dėl kokių priežasčių vienų liudytojų parodymais tiki, o kitų ne, todėl vien tai, jog teismas liudytojų parodymus ar kitus įrodymus vertino ne taip, kaip norėtų apeliantas, nesudaro pagrindo pripažinti, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Apeliaciniame skunde pateikiami subjektyvūs A. Ž. palankiai dėstomi samprotavimai, kurie nėra nauji ir skundžiamu teismo nutarimu argumentuotai įvertinti, todėl išvados dėl apelianto kaltės nekeičia. Visus šiuos pateiktus argumentus pirmosios instancijos teismas nuosekliai ir išsamiai išanalizavo ir dėl jų motyvuotai pasisakė, todėl apeliacinės instancijos teismas su pirmos instancijos teismo išdėstytais motyvais iš esmės sutinka ir jų detaliai nekartoja, tik atsako į esminius apeliacinio skundo argumentus.
8. Apeliantas savo kaltę kategoriškai neigia, tvirtindamas, jog nei J. J., nei G. B. nematė jo su iš dėklo išimtu ginklu „(duomenys neskelbtini)“ medžioklės plotuose, R. Š. ir R. B. patvirtino, kad matė, jog šūvio metu A. Ž. buvo „(duomenys neskelbtini)“ medžioklės plotuose, todėl, nesant nė vieno objektyvaus įrodymo, kad jis medžiojo „(duomenys neskelbtini)“ medžioklės plotuose, administracinio nusižengimo byla šioje dalyje turi būti nutraukta. Nors A. Ž. savo nekaltumą grindžia tuo, kad teismas turėjo vadovautis jo paties ir liudytojų R. Š. ir R. B. teisme duotais išsamiais ir vienodais parodymais, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad apelianto teiginiai, jog į stirtiną jis šovė ne „(duomenys neskelbtini)“, o „(duomenys neskelbtini)“ medžioklės plotuose, vertintini kritiškai kaip gynybinė pozicija, siekiant išvengti administracinės atsakomybės. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir argumentuotai išanalizavo visų byloje apklaustų asmenų paaiškinimus bei parodymus, lygino juos tarpusavyje, taip pat vertino jų atitikimą rašytinei bylos medžiagai ir nustatė, jog paties apelianto ir liudytojų R. B. bei R. Š. parodymai prieštarauja iš karto po įvykio jų pačių duotiems paaiškinimams, taip pat ir liudytojų G. B. bei J. J. nuosekliems parodymams. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad A. Ž., R. Š. ir R. B. teisme vieningai nurodė naują aplinkybę, kad A. Ž. tik išlipus iš automobilio ir einant sėlinti stirtino, R. Š. jam parodė, kur yra „(duomenys neskelbtini)“ būrelio medžioklės plotai ir nurodė, kad neperžengtų medžioklės plotų ribų ir šautų, jei stirninas bus kaimynų plote, todėl A. Ž. žinojo tvarką ir į stirniną šovė, būdamas „(duomenys neskelbtini)“ medžioklės plotuose. Tačiau bylos duomenys patvirtina, kad iš karto po įvykio R. Š. savo paaiškinime nurodė, kad A. Ž., sėlindamas stirniną, gerai nežinodamas ribų, įžengė į kaimyninį medžioklės plotą. Iš esmės tas pačias aplinkybes nurodė ir pats A. Ž.. Jis paaiškino, kad jį medžioklės vadovas išleido „(duomenys neskelbtini)“ medžioklės plotuose, kur jis, eidamas palei krūmus ir nežinodamas, kad yra atsidūręs kituose plotuose, pastebėjo stirniną, įvertino, kad šis yra selekcinis, tada į jį šovė, o medžiodamas buvo įsitikinęs, kad yra „(duomenys neskelbtini)“ medžioklės plotuose. Į įvykio vietą atvykę G. B., J. J. ir S. K. taip pat patvirtino, kad rasti medžiotojai pripažino, jog medžioja ne savo medžioklės plotuose, buvo įsitikinę, kad ten „(duomenys neskelbtini)“ būrelio plotai. A. Ž. teigė nežinojęs, kad ten yra „(duomenys neskelbtini)“ klubo medžioklės plotai, tačiau pripažino, kad medžiojo šioje teritorijoje, nurodė tai padaręs ne tyčia, o suklydęs. Tokie jo veiksmai rodo, kad jis pasitikėjo savo klaidingu įsitikinimu, kad medžiojo tame plote, kur turi teisę medžioti, tačiau prieš šaudamas nedėjo jokių pastangų išsiaiškinti, ar tikrai yra leidžiamoje jam medžioti teritorijoje – „(duomenys neskelbtini)“ medžiotojų būrelio medžioklės plote. Įvertinus aptartą, daroma išvada, kad byloje nustatytos aplinkybės patvirtina A. Ž. nusižengimą padarius ne tyčiniais veiksmais, tačiau lengvabūdišku elgesiu, kuris pagal ANK 9 straipsnį nurodo į neatsargią kaltės formą.
9. Nustatytų aplinkybių kontekste pažymėtina, kad ANK neišskiria veikų, kurios gali būti padaromos tik tyčia ar neatsargiai, ar esant ir vienai, ir kitai kaltės formai. Tad kiekvieno nusižengimo atveju reikia spręsti, kokia kaltės forma gali būti padaromas konkretus nusižengimas. Pagal teismų praktiką tokio pobūdžio bylose nurodoma, kad nėra jokio pagrindo išvadai, kad pagal ANK 290 straipsnį administracinėn atsakomybėn asmenys gali būti traukiami tik už tyčinius teisės aktų, reglamentuojančių medžioklę, pažeidimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartys administracinio teisės pažeidimo bylose Nr. 2AT-23-2013, 2AT-76-2014). Teigti, kad tokie medžiotojo veiksmai galimi tik esant tiesioginei tyčiai, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Praktiką bendrosios kompetencijos teismams Lietuvos Respublikoje formuojantis Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kaip matyti iš aukščiau paminėtų duomenų, dar 2012 metais sprendė, kad ATPK 85 straipsnyje (atitinkantis šiuo metu galiojantį ANK 290 straipsnį) numatyti medžioklės taisyklių pažeidimai gali būti padaromi tiek tyčia, tiek ir dėl neatsargumo. Aptartos teismų praktikos kontekste analizuojant nagrinėjamos administracinio nusižengimo bylos medžiagą neabejotina, kad A. Ž. inkriminuojami neteisėti veiksmai, atitinkantys medžioklės taisyklių 16.2 ir 58.2.1 punktus, yra susiję su dalyvavimu medžioklėje nesilaikant tam tikrų teisės aktų keliamų reikalavimų.
10. Aukštesniojo teismo vertinimu, ir kitas A. Ž., R. B. bei R. Š. nurodytas, apelianto gynybinę versiją paaiškinančias aplinkybes: dėl automobilio pervarymo, stirnino paieškų vykdymo, pažeidėjo pateiktos schemos išdėstymo, pirmosios instancijos teismas paneigė išsamiai ir objektyviai išanalizuodamas ir įvertindamas bylos duomenų visumą. Sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, aukštesnysis teismas pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams, šios analizės nekartoja, tik konstatuoja, kad nepritarti skundžiamame nutarime išdėstytam įrodymų vertinimui ir išvadoms dėl apelianto kaltės įrodytumo neturi objektyvaus pagrindo. Skunde apeliantas teigia, kad įrodymai buvo vertinami subjektyviai, kad teismas nepagrįstai nesivadovavo jo pateikta įvykio schema, kuri idealiai atitinka tiek jo, tiek kitų betarpiškai šį įvykį mačiusių liudytojų R. Š., R. B. parodymus. Kaip jau minėta, teismas nuodugniai pasisakė, kodėl nesivadovauja A. Ž., R. B. bei R. Š. teisme pateikta versija, todėl logiška, kad šią versiją atitinkanti apelianto pateikta įvykio schema taip pat teismo nebuvo laikoma patikimu, faktines aplinkybes atitinkančiu įrodymu. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, apeliantas be jokio faktinio pagrindo teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutarimą, buvo subjektyvus ir palaikė tik aplinkos apsaugos departamento, kaip institucijos, kaltinančios apeliantą, poziciją ir šios institucijos teikiamus netiesioginius įrodymus bandė pritraukti prie įvykio aplinkybių ir administracinio nusižengimo protokole jam suformuoto kaltinimo. Pažymima, jog be to, kad byloje nėra nustatyta jokių objektyvių duomenų, kuriais remiantis galima būtų abejoti institucijos pareigūnų J. J., G. B. ir S. K. parodymais, kurie yra duoti prisiekus, logiški ir nuoseklūs nuo pat tyrimo pradžios, atitinka rašytinę, vaizdinę administracinio nusižengimo byloje surinktą medžiagą, dėl ko netikėti jų paaiškinimais teismas neturėjo pagrindo, taip pat nėra ir duomenų, leidžiančių manyti, kad šie liudytojai melagingai siekia nurodyti nesamus A. Ž. teisės pažeidimus ir tokiu būdu nepagrįstai jį patraukti administracinėn atsakomybėn. Tai, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutarimą, vadovavosi nuosekliais aplinkos apsaugos departamento pareigūnų parodymais, kuriuos atitiko ir kiti byloje ištirti įrodymai, niekaip nerodo teismo subjektyvumo ar jo šališkumo.
11. Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, byloje esančius rašytinius įrodymus, tinkamai taikė įstatymo nuostatas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą. Apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių dėl administracinėn atsakomybėn patraukto asmens kaltės pažeidus Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 16.2, papunkčio reikalavimus, kas atitinka ANK 290 straipsnio 4 dalyje numatyto administracinio nusižengimo sudėtį. Naujų aplinkybių ar įrodymų, kurių teismas neištyrė ar kurių pagrindu galima būtų daryti išvadą, jog A. Ž. administracinio nusižengimo nepadarė, apeliaciniame skunde nenurodyta, todėl naikinti skundžiamą nutarimą ir administracinio nusižengimo bylą pažeidėjo atžvilgiu nutraukti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, A. Ž. apeliacinis skundas netenkinamas, o Alytaus apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 19 d. nutarimas paliekamas galioti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2019 m. lapkričio 19 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje palikti nepakeistą ir A. Ž. apeliacinio skundo netenkinti.
Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.