Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėjas A. M. (toliau – ir pareiškėjas) ir atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K, ir atsakovės atstovas) atstovas į bylos nagrinėjimą neatvyko. Bylos šalims apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta teisės aktų nustatyta tvarka, jos prašymų dėl bylos nagrinėjimo nepateikė.

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimasatsiliepimu į skundą (b. l. 5-9)prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.Paaiškino, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K buvo pristatytas 2014 m. lapkričio 18 d. ir patalpintas į 7,38 kv. m ploto kamerą Nr. 113,vėliau perkeltas į tokio pat ploto kamerą Nr. 387, kuriose buvo laikomas vienas. Pareiškėjas 2014 m. lapkričio 19 d. kameroje Nr. 387 buvo laikomas su trimis asmenimis,2014 m. lapkričio 20 d. 7,38 kv. m ploto kameroje Nr. 398 ir laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 21 d. iki 2014 m. lapkričio 24 d. tokio patploto kameroje Nr. 397 buvo laikomas vienas. Pareiškėjas 2014 m. lapkričio 25 d. buvo konvojuotas į Alytaus pataisos namus. Nurodė, kad kamerų langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Už kamerų valymą bei tvarkymą atsakingi patys tardymo izoliatoriuje laikomi nuteistieji ir suimtieji, šiam tikslui į kameras visą laiką išduodamas reikalingas inventorius (t. y.šluota, semtuvas, šiukšliadėžė, kibiras), kalcinuota soda, skirta kriauklių ir unitazų valymui. Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su uždarąją akcine bendrove „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri nuolat vykdo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus, kiekvienais metais ši sutartis buvo pratęsiama. Minėta paslaugų teikimo sutartis buvo sudaryta ir 2015 metais. 2013 m. gruodžio 30 d. Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį ir su uždarąja akcine bendrove „Dezinfa“, kuri taip pat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.Lukiškių TI-K nuomone, pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, jo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, o reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti. Pareiškėjas nekonkretizavo, kuo būtent pasireiškė jam tariamai padaryta žala, o žalos dydžiui pagrįsti nepateikė jokių įrodymų.Atsakovės atstovo nuomone, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai veikė (neveikė) neteisėtai, tai pat būtina nustatyti, ar toks veikimas ar neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą, kadangi civilinei atsakomybei kilti turi būti nustatytas ir žalos padarymo faktas.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilęs dėl pareiškėjo prašomos priteisti 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildino iš tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K neužtikrinimo.

Ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatos. Jame įtvirtintos viešosios civilinės atsakomybės specifika, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė, lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybei civilinė atsakomybė atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m.balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008; 2010 m.rugsėjo23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-1003/2010; 2013 m.gruodžio2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-520-2473/2013 ir kt.).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m.rugpjūčio19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Be to, sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m.lapkričio7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-1500/2013).

Neteisėta veika CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu, todėl nagrinėjamoje byloje aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuriame nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

Kaip faktinį neturtinės žalos atsiradimo pagrindą pareiškėjas skunde nurodė jo laikymą perpildytose Lukiškių TI-K kamerose, neužtikrinant minimalios gyvenamojo ploto normos.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos sudarymas – pagrindinis reikalavimas, kurį valstybė privalo užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims, o minimalaus gyvenamosios patalpos (palatos) ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios, gydymo aplinkos prielaida (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 9 d. aprobuotas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nagrinėjant bylas dėl bausmių vykdymo ir kardomojo suėmimo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų viešojo administravimo srityje, apibendrinimas, Administracinė jurisprudencija Nr. 26, 2014,p. 460-564).

Ginčo laikotarpiu tardymo izoliatoriaus patalpų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus reglamentavusioje, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojusioje nuo 2010 m. balandžio 11 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010), minimali gyvenamojo ploto norma kamerų tipo patalpose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. Vienam asmeniui turintis tekti minimalus gyvenamųjų patalpų tardymo izoliatoriuje plotas yra nurodytasKalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 ,,Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124). Šio įsakymo 1.3 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

Teismas sprendžia, kad Lukiškių TI-K pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas, 2014 m. lapkričio 18 d. pristatytas į Lukiškių TI-K,buvo patalpintas į 7,38 kv. m ploto kamerą Nr. 113,vėliau perkeltas į tokio pat ploto kamerą Nr. 387, kuriose buvo laikomas vienas. 2014 m. lapkričio 19 d. kameroje Nr. 387 pareiškėjas buvo laikomas su trimis asmenimis.2014 m. lapkričio 20 d. 7,38 kv. m ploto kameroje Nr. 398 ir laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 21 d. iki 2014 m. lapkričio 24 d. tokio patploto kameroje Nr. 397 pareiškėjas buvo laikomas vienas. 2014 m. lapkričio 25 d. pareiškėjas buvo konvojuotas į Alytaus pataisos namus (b. l. 5, 10-12).Teismas neturi pagrindo abejoti šiais atsakovės atstovo teiktais duomenimis. Pareiškėjas, gavęs atsakovės atstovo atsiliepimą, dėl jame nurodytų duomenų ginčo nekėlė. Įvertinus šiuos duomenis, darytina išvada, kadpareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2014 m. lapkričio 18 d. iki 2014 m. lapkričio 24 d., iš viso 7 paras, iš jų – 1 parąpažeidžiant Įsakymo Nr. V-1241.3 punktenustatytą vienam asmeniui turinčio tekti minimalaus plotoreikalavimą (kameroje Nr. 387, kuomet joje buvo laikomas su dar trimis asmenimis), o 6 paras – šio reikalavimo nepažeidžiant. Nurodytų argumentų pagrindu konstatuotina, jog Lukiškių TI-K pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau kaip 3,6 kv. m kameros ploto ir neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.

Pareiškėjas savo teisių pažeidimus grindė ir tuo, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo drėgna, nešvaru, buvo tarakonų.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (2009 m. liepos 10 d. akto redakcija, galiojusi nuo 2009 m. liepos 17 d. iki 2016 m. sausio 28 d.) 13 punkte nustatyta, kad tardymo izoliatoriuose gyvenimo ir buities sąlygos kamerose turi atitikti Lietuvos Respublikos higienos normas.Lietuvos higienos normos HN 76:20106 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Pagal šios higienos normos 24 punktą, gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema, o pagal 26 punkte pateiktą lentelę, gyvenamosiose ir bendros paskirties patalpose šaltuoju metų periodu santykinė oro drėgmė turi būti 35-60 proc., oro judrumas – 0,05-0,15 m/s. Minėtos higienos normos X skirsnio, reglamentuojančio reikalavimus, susijusius su gyvenamųjų patalpų valymu, dezinfekavimu, priežiūra, 60 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją), kurį teisės akto nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Informacija apie profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą registruojama laisvės atėmimo vietų administracijos nustatyta tvarka. Pagal šio skirsnio 58 punktą,laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Tam tikslui jie turi būti aprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi.

Išanalizavus teismui pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro (toliau – ir Vilniaus VSC) patikrinimo aktų rezultatus (b. l. 13-28), darytina išvada, jog byloje nėra duomenų, kad šios įstaigos specialistaipareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpiu būtų tikrinę kamerų Nr. 113, 387 ir 398, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, atitiktį Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimams, o Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos fizikinių tyrimų skyriaus specialistai būtų atlikę oro drėgmės ir judrumo matavimus šiose kamerose. Taigi, ginčo laikotarpiu nustatyta tvarka nėra užfiksuota pažeidimų, susijusių su šiais šiluminės aplinkos, vėdinimo reikalavimais nurodytose kamerose, dezinsekcijos organizavimu bei kamerose laikomų asmenų aprūpinimu valymo inventoriumi.Minėtos aplinkybės taip pat leidžia teigti, kad ginčo laikotarpiu dėl netinkamų laikymo sąlygų į Lukiškių TI-K administraciją ir Vilniaus VSC nei pareiškėjas, nei kiti kamerose Nr. 113, 387 ir 398 laikomi asmenys nesikreipė.Pažymėtina, jog pareiškėjas nepateikė duomenų, kad dėl šių jo nurodytų pažeidimų ginčo laikotarpiu būtų reiškęs pretenzijas, skundus Visuomenės sveikatos centrui ar kitoms kompetentingoms institucijoms, o kad pareiškėjas jo laikymo Lukiškių TI-K metu su prašymais ar skundais dėl laikymo sąlygų nesikreipė į šios įstaigos administraciją, patvirtina ir atsakovo atstovo byloje pateiktos 2015 m. lapkričio 12 d. pažymos Nr. 24-7884duomenys (b. l. 10).

Kartu įvertinusteismui pateiktų Vilniaus VSC patikrinimo aktų rezultatus (b. l. 13-28), galima teigti, kadir ne ginčo laikotarpiu pareiškėjo skunde nurodomų pažeidimų tiek kamerose Nr. 113, 387 ir 398, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, tiek kitose tikrintose kamerose Vilniaus VSC specialistai nenustatė. Iš 2014 m. vasario 14 d. patikrinimo akto Nr. 13 (13.3)-PA-122 matyti, kad operatyvioji kontrolė buvo atlikta kameroje Nr. 398, kurioje oro drėgmės ir judrumo matavimai nebuvo atlikti, o Lietuvos higienos normos HN 76:2010 kitų reikalavimų pažeidimų Vilniaus VSC specialistai nenustatė (b. l. 23-24). 2014 m. vasario 17 d. patikrinimo akto Nr. 13 (13.3)-PA-125 duomenimis,kameroje Nr. 113,kurioje operatyvioji kontrolė atlikta 2014 m. vasario 14 d., išmatuota santykinė oro drėgmė, matuojant 0,1 m ir 1,1 m aukštyje, buvo 46 proc., kas atitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 26 punkto reikalavimus, kameroje yra langas, patalpa vėdinama natūraliai per langą, langas apkaltas plėvele, tačiau atsidaro (b. l. 13-14). Aplinkybę, kad kameroje Nr. 387 vėdinama per langą, nepažeidžiant Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punkto reikalavimų, patvirtina ir 2014 m. vasario 10 d. patikrinimo akto Nr. 13 (13.3)-PA-93 duomenys (b. l. 20).Teismo vertinimu, nustatyti duomenys iš esmės patvirtina atsakovės atstovo atsiliepime pateiktą informaciją, kad Lukiškių TI-K kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, langai vėdinimui yra pritaikyti(b. l. 8), o pareiškėjas skunde ir neteigia, kad jam nebuvo sudarytos sąlygos kameras vėdinti, taip pašalinant drėgmės perteklių, atidarius langus. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad byloje nesant kitų įrodymų dėl drėgmės pertekliaus kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, konstatuotiLukiškių TI-K neteisėtus veiksmusCK 6.271 straipsnio prasme nėra pagrindo.

Dėl pareiškėjo teiginio, kad kamerose buvo nešvaru, teismas sprendžia, kad pats pareiškėjas turėjo įgyvendinti iš paminėtų Lietuvos higienos normos HN 76:2010 58 punkto nuostatų kylančią pareigą, panaudojant Lukiškių TI-K pareigūnų išduotus valymo inventorių ir priemones, pasirūpinti kamerųšvara bei tvarka.Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad užtikrindami šią tardymo izoliatoriuje laikomų asmenų pareigą, į kameras išduoda švarai palaikyti reikalingą inventorių ir priemones – šluotą, semtuvą, šiukšliadėžę, kibirą, kriauklių ir unitazų valymui skirtą kalcinuotą sodą. Atsakovės atstovo atsiliepime nurodytas aplinkybes iš esmės patvirtina2014 m. vasario 17 d. patikrinimo akte Nr. 13 (13.3)-PA-125 ir2014 m. vasario 14 d. patikrinimo akte Nr. 13 (13.3)-PA-122 Vilniaus VSC specialistų užfiksuota informacija. Iš nurodytų patikrinimo aktų nustatyta, kad remiantis Lukiškių TI-K 2013 m. rugsėjo 6 d. įsakymu Nr. 1-136 patvirtintu Suimtųjų (nuteistųjų) gyvenamųjų patalpų tvarkymo ir jose esančio turto naudojimo tvarkos aprašu,Lukiškių TI-K yra numatyta suimtuosius (nuteistuosius), paskirtus tvarkyti gyvenamąsias patalpas, aprūpinti valymo priemonėmis ir inventoriumi (b. l. 23). Patalpų valymui, sanitarinių įrenginių dezinfekcijai naudojama kalcinuota soda, kuri skiriama kiekvienai kamerai, duomenys apie kalcinuotos sodos išdavimą registruojami žurnale; patikrintose kameros (buvo tikrinta ir kamera Nr. 113) buvo valymui skirtas inventorius (b. l. 13-14). Nurodytų argumentų pagrindu, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas skunde ir neteigė, jog kamerų švarai ir tvarkai palaikyti reikalingas inventorius bei priemonėsLukiškių TI-K jam nebuvo išduodami, taip pat į tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K administracijai būtų teikęs skundus dėl kameros valymo darbams neišduodamo valymo inventoriaus ir (ar) priemonių (b. l. 10), teismas pareiškėjo teiginius, kad kameroje buvo nešvaru, vertina kaip nepagrįstus.

Byloje nustatyti duomenys patvirtina, kad ginčo laikotarpiu galiojo tarp Lukiškių TI-K ir uždarosios akcinės bendrovės „Dezinfa“ 2013 m. gruodžio 30 d. sudaryta paslaugų teikimo sutartis Nr. VLN-P-2013/255. Šia sutartimi uždaroji akcinė bendrovė „Dezinfa“ įsipareigojo lankyti objektą ir atlikti, be kita ko, ir tarakonų kontrolę ir naikinimą (dezinsekciją) du kartus per kalendorinį mėnesį (b. l. 30-33). 2014 m. vasario 14 d. patikrinimo akto Nr. 13 (13.3)-PA-122 duomenimis, ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-Kbuvo sudaręs sutartį ir su uždarąja akcine bendrove „Profilaktinės dezinfekcijos stotis“. Iš paminėto patikrinimo akto taip pat matyti, kad informacija apie atliktus profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo darbus registruojama kenkėjų kontrolės žurnale, o operatyviosios kontrolės metu patikrintoje kameroje Nr. 404 buitinių parazitų buvimo vizualiai nenustatyta (b. l. 23).Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų teikęs Lukiškių TI-K administracijai prašymuskamerose, kuriose buvo laikomas, atlikti dezinsekciją. Tokių duomenų nepateikė ir pareiškėjas. Teismo vertinimu, nurodyti duomenys patvirtina, kad Lukiškių TI-K administracija įstaigoje organizuoja profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą, nepažeisdamaLietuvos higienos normos HN 76:2010 60 punkto reikalavimų. O kadangi pareiškėjo argumentai nagrinėjamu aspektu nelaikytini pakankamai aiškiais ir detalizuotais, jie yra deklaratyvūs ir abstraktūs, nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis, nesusieti su jokiais konkrečiais laike ir vietoje apibrėžtais galimai neteisėtais pareigūnų veiksmais, teismas neturi galimybės patikrinti, ar asmens teisės iš tikrųjų galėjo būti pažeistos, todėl skunde nurodomų aplinkybių nepakanka konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus CK 6.271 straipsnio prasme.Pareiškėjas laikytinas neįvykdžiusiu pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, 2013 m.vasario8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013).

Pareiškėjo teigimu, neturtinė žala jam atsirado ir dėl to, kad Lukiškių TI-K tik vieną kartą per dieną 1 val. buvo vedamas pasivaikščioti į kiemelį, nors tokia praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą, kuri Antrojoje bendrojoje ataskaitoje [CPT/Inf (92)3] išaiškino, kad suimtasis (nuteistasis) turi teisę ne mažiau kaip 8 val. per dieną praleisti lauke.

Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto (2002) 1 – Rev.2006 II skyriaus „Įkalinimas“ pateiktos ištraukos iš trečiosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (93)12] 47 punkte numatyta, kad „Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą mano, kad turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 val. ar daugiau) ne jų kamerose (angl.outside their cells), užsiimti skirtingo pobūdžio tikslinguose užsiėmimuose. Taigi minėtame standarte 8 ir daugiauval. laikotarpis rekomenduojamas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne, kaip nurodo pareiškėjas, laiko praleidimui lauke. Be to, teismas atkreipia dėmesį į Antrosios bendrosios ataskaitos [CPT/Inf (92)3] 48 punktą, kuriame nurodyta, kad reikalavimas, jog kaliniams mažiausiai 1 val. per dieną būtų leidžiama būti lauke, yra pripažįstamas kaip pagrindinė jų teisė (prieiga per http://www.cpt.coe.int/lang/ltu/ltu-standards.pdf nuorodą).Atsižvelgus į išdėstytą, darytina išvada, jog asmenų, laikomų Lukiškių TI-K, teisė į nacionaliniais teisės aktais nustatytus 1 val. trukmės pasivaikščiojimus gryname ore neprieštarauja minėto komiteto rekomendacijoms, todėl pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Atsižvelgęs į byloje nustatytų aplinkybių visumą, teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam tinkamo ploto kameroje buvo pažeista. Tačiau vien ši aplinkybė, atsižvelgiant į sąlyginai neilgą šio pažeidimo trukmę (pažeidimastruko tik1 parą), teismo vertinimu, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį sąlygomis. Tokią išvadą teismas daro, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, kurioje nurodyta, kad vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis (2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1864/2013, 2013 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-913/2013, 2014 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-68/2014).

Vertindamas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., 2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-143-1966/2008, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-662-2009/2013, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-1946/2013 ir kt.). CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Aptarta nuostata teismų praktikoje aiškinama kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-1281/2013; 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-1211/2013). Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Kaip pažymėta administracinėje byloje Nr. A-444-1211/2013, atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju turėtų spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-1211/2013). Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-143/2012 ir kt.).

Teisminėje praktikoje ir teisės teorijoje neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-146-1527/2012 ir kt.). Teismas sprendžia, kad pareiškėjas dėl minimalaus plotoneužtikrinimo Lukiškių TI-Kkameroje Nr. 387 galėjo jausti tam tikrus nepatogumus, tačiau įvertinus tokių nepatogumų trukmę ir mastą, akivaizdu, kad jie buvę vienkartiniai bei trumpalaikiai.Pareiškėjas nekonkretizavo, kaip nustatyti trumpalaikiai, vienkartiniai pažeidimai sąlygojo atitinkamos apimties neigiamų pasekmių atsiradimą.Teismas nenustatė, jog nustatytas kalinimo sąlygų pažeidimas būtų padaręs ilgalaikį ir gilų žalingą poveikį pareiškėjo psichinės ar fizinės sveikatos būklei. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl kalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje taip pat nenustatyta, kad Lukiškių TI-Kpareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Taigi, atsižvelgęs į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo kalinimo sąlygų, pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę, intensyvumą, taip pat įvertinęs kumuliatyvų pareiškėjo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K kamerose poveikį, teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas patyrė tam tikrą neturtinę žalą, tačiau šiuo atveju nėra pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, atitinkantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. redakcija Nr. XII-2399) 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo A. M. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygasbuvo pažeista, o reikalavimą dėl 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.