- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-01-13
- Bylos Nr.
- N-62-953-12
- Teisminio proceso Nr.
- 4-65-3-00244-2010-1
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Romanas Klišauskas, Antanas Ablingis (pran.)
- Kategorijos
- 42.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo V. P. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 29 d. nutarties V. P. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
VĮ Panevėžio miškų urėdijos (toliau – ir Institucija) 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutarimu V. P. pripažintas kaltu padarius Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 85 straipsnio („Teisės aktų, reglamentuojančių medžioklę, pažeidimas“) 4 dalyje numatytą veiką skiriant už tai teisės medžioti atėmimą vieneriems metams ir šešiems mėnesiams. Nutarime nurodyta, jog nuobauda V. P. skirta už tai, kad šis pažeidė Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių (toliau – Medžioklės taisyklių) 60.2 ir 60.3 punktų reikalavimus, t. y. 2010 m. vasario 19 d., apie 17.30 val., VĮ Panevėžio miškų urėdijos profesionalios medžioklės plotuose (Krekenavos girininkijoje) neteisėtai sumedžiojo šerną.
II.
Panevėžio apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs V. P. skundą, 2010 m. spalio 29 d. nutartimi jį atmetė. Teismas nurodė, jog Institucijos pareigūnai, vykdydami reidą profesionalios medžioklės plotuose 2010 m. vasario 19 d., apie 17.30 val., išgirdo šūvį, girininkas J. L. nedelsiant automobiliu atvykęs prie pašarinės aikštelės per žiūronus pamatė, kaip du vyrai nutempė nušautą šerną į mišką ir užbėrė paliktus pėdsakus, jis ėmė sekti tų žmonių pėdsakais, prie jo prisijungė K. A., kuris sekė vienais pėdsakais, o J. L. - kitais. Po kurio laiko K. A. pasivijo ir sustabdė pamiške einantį V. P., kurio batų pėdsakai atitiko įvykio vietoje rastus pėdsakus ir J. L. atpažino jį kaip vieną iš vyrų, vilkusių nušautą šerną. Teismas pabrėžė, jog šie faktai nustatyti liudytojų J. L., K. A., V. I. parodymais, A. R. ir V. P. paaiškinimais, todėl dėl jų ginčo byloje nėra, tačiau V. P. neigia dalyvavęs neteisėtoje medžioklėje, tvirtina tik netikėtai po išgertuvių atsidūręs miške. Tokius V. P. paaiškinimus teismas pripažino neįtikinamais ir duodamais siekiant išvengti atsakomybės, be to, jo paaiškinimai nėra nuoseklūs, asmuo painiojosi detalėse, kai kurie paaiškinimai (apie atsiradimo miške aplinkybes) nelogiški. Teismas pabrėžė, jog neturi pagrindo netikėti liudytojo J. L. parodymais, todėl laiko įrodyta, kad V. P. dalyvavo neteisėtai sumedžiojant šerną, o šiuo atveju tas faktas, kad nėra nustatyta, kuris iš medžioklėje dalyvavusių asmenų nušovė šerną, kad nėra rastas medžioklėje naudotas ginklas, esminės reikšmės byloje neturi. Dėl liudytojų V. A. ir V. V. parodymų teismas pažymėjo, jog jie neturi įrodomosios vertės, nes asmenys buvo sulaikyti tame pačiame miške, tačiau jokių įrodymų, kad jie būtų atvykę į mišką medžioti, kad būtų veikę kartu su V. P., nėra surinkta, be to, jie nematė, kaip buvo sulaikytas V. P. ir ką jis veikė iki to laiko.
Teismas nurodė, jog priimtu nutarimu V. P. nubaustas už medžiojimą medžioklės plotuose be galiojančio leidimo naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius. Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad leidimas medžiojamųjų gyvūnų ištekliams naudoti – tai dokumentas, kuris šio įstatymo nustatyta tvarka suteikia teisę naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius tam tikrame medžioklės plotų vienete. Atsižvelgus į Medžioklės įstatymo 10 straipsnio 3 dalies nuostatas, numatančias, kad leidimas naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete išduodamas tik vienam medžioklės plotų naudotojui ne trumpesniam kaip 10 metų laikotarpiui, daro išvadą, kad leidimas naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius siejamas su konkrečiu medžioklės plotų vienetu ir šių plotų naudotoju, o ne su teise naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius apskritai. Tokiu būdu laiko, kad medžiotojas, medžiojantis svetimuose medžioklės plotuose, medžioja be galiojančio leidimo naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius ir gali būti traukiamas administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 85 straipsnio 4 dalį.
III.
Nesutikdamas su Panevėžio apygardos administracinio teismo nutartimi, V. P. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo teismo nutartį panaikinti ir bylą nutraukti. Apeliaciniame skunde nurodo, jog teismo nutartis neteisėta ir nepagrįsta, nes jokio pažeidimo jis nepadarė, o juo labiau nemedžiojo. Pažymi, kad jam suformuluotas kaltinimas abstraktus, nenurodyta, kokius konkrečius jo veiksmus Institucija laikė medžiojimu bei Medžioklės taisyklių pažeidimu. Taip pat nurodo, jog už vieną ir tą patį pažeidimą jam surašyti du protokolai ir priimti du nutarimai, taip pažeidžiant jo teisę, kad niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą du kartus. Teigia, jog supranta, kad teismas neprivalėjo besąlygiškai priimti jo paaiškinimus dėl pažeidimo, tačiau atmesti juos vien tvirtinant, kad jis siekia išvengti atsakomybės, taip pat negalėjo.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą VĮ Panevėžio miškų urėdija prašo jį atmesti palaikydama teismo nutarties motyvus. Papildomai nurodo, jog apeliantas du kartus nebuvo nubaustas, nes pirmąjį 2010 m. kovo 3 d. nutarimą Panevėžio apygardos administracinis teismas 2010 m. birželio 23 d. nutartimi panaikino ir grąžino bylą nagrinėti iš naujo, todėl šalinant teismo nutartyje nurodytus trūkumus V. P. surašytas naujas protokolas ir priimtas naujas nutarimas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
V. P. jam inkriminuotą pažeidimą neigia teigdamas, jog pirmosios instancijos teismas jo kaltę nustatė netinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus, be to, jam pareikštas kaltinimas abstraktus, o skundžiamu nutarimu jis nubaustas antrą kartą už tą patį pažeidimą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į ATPK 257 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, patikrino byloje esančius įrodymus. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino surinktus įrodymus ir juos įvertino nepažeisdamas proceso įstatymų reikalavimų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad V. P. kaltė, padarius ATPK 85 straipsnio 4 dalyje numatytą pažeidimą, visiškai įrodyta, veika kvalifikuota ir nuobauda, atsižvelgus į jos parinkimui reikšmingas aplinkybes, individualizuota tinkamai. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo nutarties argumentacija dėl bylai reikšmingų aplinkybių nustatymo, todėl jos nebekartoja. Papildomai pabrėžtina, jog apelianto tvirtinimas, kad yra baudžiamas už 2010 m. vasario 19 d. įvykį antrą kartą, nepagrįstas. Iš prijungtos bylos medžiagos matyti, kad dėl to paties įvykio 2010 m. kovo 2 d. priimtas pastarojo atžvilgiu nutarimas Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartimi panaikintas ir bylą grąžinta iš naujo tirti Institucijai tam, kad administracinio teisės pažeidimo protokole bei nutarime būtų aiškiai identifikuoti neteisėti V. P. veiksmai. Vykdant šiuos teismo nurodymus, Institucija surašė naują administracinio teisės pažeidimo protokolą ir priėmė naują nutarimą, kas nelaikytina baudimu antrą kartą. Tiek protokole, tiek nutarime ir teismo nutartyje aiškiai įvardinti asmens veiksmai, kurie užtraukė šiam atsakomybę, asmuo nuo pareikšto kaltinimo teisme gynėsi, todėl apeliacinio skundo teiginiai dėl neva abstraktaus kaltinimo – taip pat nepagrįsti.Apeliantas tvirtina, jog teismas jo paaiškinimus atmetė vien pripažinęs, kad jis siekia išvengti atsakomybės, kas šiuo atveju nepakankama. Nagrinėjamu aspektu pažymėtina, jog toks apelianto teiginys klaidingas. Pirmosios instancijos teismas V. P. paaiškinimais nesirėmė bylos įrodymų kontekste nustatęs daugybę netikslumų (asmuo painiojosi detalėse), neįtikinamumo bei nelogiškumų, ir tokia teismo pozicija buvo išsamiai motyvuota. Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu,
nutaria:
V. P. apeliacinį skundą atmesti.
Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.