Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis, 1A-358-387/2019

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2019-12-16
Bylos Nr.: 1A-358-387/2019
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Jolanta Čepukėnienė, Regina Pocienė, Algimantas Valantinas
Nuteistasis: T. B., D. R.
Nukentėjusysis: M. P.
Advokatai: Ramūnas Dobrovolskis, Aidas Mažeika, Muradas Bakanas, Romaldas Brilius

Kategorijos

1.2.14.4.2Kvalifikuotas turto prievartavimas (BK 181 str. 2-3 d.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-358-387/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-02920-2017-6Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.4.2.; 1.2.23.2.2.2 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. gruodžio 16 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės, Reginos Pocienės, Algimanto Valantino (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

sekretoriaujant Audronei Rasiulienei,dalyvaujant prokurorui Šarūnui Astrauskui,nuteistajam T. B., jo gynėjui advokatui Romaldui Briliui,nuteistajam D. R., jo gynėjui advokatui Aidui Mažeikai,nukentėjusiajam M. P.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. B., nuteistojo D. R. ir jo gynėjo advokato Ramūno Dobrovolskio bei Šiaulių apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Egidijaus Kerio apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2019 m. birželio 18 d. nuosprendžio, kuriuo:

T. B. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, nustatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 181 straipsnio 2 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje, ir nuteistas:

- pagal BK 181 straipsnio 2 dalį 3 (trejų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme;

- pagal BK 260 straipsnio 3 dalį 10 (dešimties) metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu, paskiriant T. B. subendrintą 10 (dešimties) metų 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 15 d. nuosprendžiu T. B. paskirta bausme, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedant Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 15 d. nuosprendžiu nuteistajam paskirtos ir neatliktos bausmės dalį ir paskiriant galutinę subendrintą 10 (dešimties) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Į T. B. paskirtos bausmės laiką įskaitytas jo sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2017 m. sausio 19 d. iki 2017 m. liepos 19 d.

Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Bausmės pradžią nurodyta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

T. B. paskirta kardomoji priemonė – intensyvi priežiūra – pakeista į suėmimą, suimant jį teismo posėdžių salėje.

D. R. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, nustatytą BK 181 straipsnio 2 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką D. R. įskaitytas laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2017 m. sausio 19 d. iki 2017 m. balandžio 26 d.

Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Bausmės pradžią nurodyta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

Kardomosios priemonės – 2000 Eur užstatas ir rašytinis pasižadėjimas neišvykti – D. R. pakeistos į suėmimą.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. T. B. ir D. R. nuteisti už tai, veikdami bendrininkų grupe, neturėdami teisėto pagrindo, panaudodami fizinį smurtą, atvirai T. B. naudai vertė asmenį suteikti turtinę teisę, o būtent: 2017 m. sausio 19 d., apie 20 val. 25 min., Mažeikių mieste, (duomenys neskelbtini), ties namu (duomenys neskelbtini), D. R. sudavus nukentėjusiajam M. P. du smūgius kumščiu į krūtinę, abu sugriebė nukentėjusiajam už rankų ir T. B. pagrasinus panaudoti fizinį smurtą, tai yra pasakius: ,,Jei nevažiuosi, būsi sulaužytas“, prievarta, prieš nukentėjusiojo valią įsodino nukentėjusįjį į D. P., nesusijusio su šia nusikalstama veika, vairuojamą automobilį ,,Mercedes Benz“ E220, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuriame važinėjant po Mažeikių miestą neteisėtai, neturėdami pagrindo bei grasindami prieš nukentėjusįjį panaudoti fizinį smurtą, T. B. naudai reikalavo iš nukentėjusiojo M. P. pasirašyti nenustatytos pinigų sumos skolos vekselį, t. y. tokiais bendrais veiksmais vertė M. P. suteikti T. B. turtinę teisę į nenustatytą pinigų sumą.

2. Be to, T. B. nuteistas už tai, kad neteisėtai disponavo labai dideliu narkotinių medžiagų kiekiu, o būtent: nuo nenustatyto laiko, bet ne vėliau, kaip nuo 2017 m. sausio 19 d., neteisėtai laikė labai didelį kiekį – 173,220 g narkotinės medžiagos – kanapių dervos nuomojamo gyvenamojo namo, esančio Mažeikiuose, (duomenys neskelbtini), virtuvinių baldų komplekto pakabinamoje spintelėje iki tol, kol šią narkotinę medžiagą 2017 m. sausio 20 d. 3.45 val. kratos metu rado ir paėmė Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai.

II. Apeliacinių skundų teisiniai argumentai

3. Apeliaciniame skunde T. B. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2019 m. birželio 18 d. nuosprendžio dalį dėl jo pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal BK 181straipsnio 2 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį bei priimti apeliantui naują – išteisinamąjį – teismo nuosprendį.

3. 1. Apeliantas nurodo, kad skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes pirmosios instancijos teismas padarė esminius BPK pažeidimus – pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Dėl šios priežasties byloje buvo klaidingai nustatytos faktinės aplinkybės, o tai nulėmė neteisingą baudžiamojo įstatymo pritaikymą. T. B. teigimu, priimdamas dėl jo apkaltinamąjį nuosprendį, teismas taip pat vadovavosi duomenimis, kurie buvo gauti neteisėtais būdais ir šiais savo veiksmais pažeidė BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimus.

3. 2. Pasak apelianto, jo veiksmai negali būti kvalifikuojami pagal BK 181 straipsnio 2 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį, nes jis nepadarė jam inkriminuojamų nusikaltimų. Anot nuteistojo, tam, kad jis būtų pripažintas kaltu dėl turto prievartavimo, prokuroras turėjo įrodyti, o teismas nagrinėjimo metu nustatyti, jog T. B. tyčia ir visi jo veiksmai buvo nukreipti į turto užvaldymą ar turtinės teisės įgijimą. Apelianto teigimu, šios aplinkybės byloje nenustatytos, o dėl jo priimtas nuosprendis yra grindžiamas vien prielaidomis ir abejonėmis.

3. 3. Pasak T. B., jis atvyko į kaltinime nurodytą vietą, turėdamas vienintelį tikslą – pasikalbėti su nukentėjusiuoju dėl apeliantui priklaususio automobilio sudeginimo. Anot nuteistojo, jis ketino pasikalbėti ramiai, šią aplinkybę patvirtina tai, jog tik atvykęs jis prisistatė tiek nukentėjusiajam, tiek kartu su juo buvusiems asmenims. Kartu su nukentėjusiuoju išvažiavo iš įvykio vietos todėl, kad kiti kartu buvę asmenys buvo neblaivūs ir kišosi į jų pokalbį. Apeliantas pažymi, kad M. P. niekas nevertė sėstis į mašiną, pastarasis tai padarė savo noru. Nuteistojo teigimu, priešingos skundžiamame nuosprendyje minimos faktinės įvykio aplinkybės, nustatytos vadovaujantis vien nenuosekliais nukentėjusiojo parodymais. Vertindamas M. P. paaiškinimus, T. B. akcentuoja, kad šis net kelis kartus buvo apklausiamas naktį iš 2017 m. sausio 19 d. į 20 d. tol, kol nenurodė, kad įsėdo į automobilį ne savo noru. Vėliau nukentėjusysis savo parodymus pakeitė, todėl, apelianto nuomone, apygardos teismas negalėjo jais vadovautis pripažindamas jį (T. B.) kaltu. Analizuodamas K. G., R. Š. parodymus, T. B. pažymi, kad M. P. nurodytų aplinkybių dėl jam neva išsakytų grasinimų ir reikalavimo sėstis į automobilį, negalėjo patvirtinti nė vienas iš įvykio vietoje buvusių liudytojų.

3. 4. Pasak apelianto, įvertinus jo, D. R. ir liudytojo D. P. paaiškinimus bei palyginus juos tarpusavyje, matyti, kad jie sutampa ir tuo pačiu paneigia skundžiamo nuosprendžio teiginius, jog T. B. “važinėjant po Mažeikių miestą neteisėtai, neturėdamas pagrindo ir grasindamas prieš nukentėjusįjį panaudoti fizinį smurtą, savo naudai reikalavo iš jo pasirašyti nenustatytos pinigų sumos vekselį”.

3. 5. Pateikdamas byloje surinktų įrodymų (K. G. tekstinio ir garsinio pranešimo apie žmogaus pagrobimą, nukentėjusiojo pareiškimo ‑ protokolo apie padarytą nusikalstamą veiką ir jo vėlesnių apklausos protokolų, liudytojų policijos pareigūnų M. N., A. B., A. B., T. A., S. B. ir M. J. parodymų) vertinimą, nagrinėdamas nukentėjusiojo pareiškimo ‑ protokolo apie nusikalstamą veiką surašymo aplinkybes ir policijos pareigūnų veiklą reglamentuojančius teisės aktus, apeliantas abejoja jį sulaikiusių ir ikiteisminiame tyrime dalyvavusių policijos pareigūnų objektyvumu. Nurodo, kad jie veikė tendencingai, siekdami surinkti kuo daugiau tikrovės neatitinkančių duomenų, neva pagrindžiančių T. B. kaltę dėl jam inkriminuojamų nusikaltimų padarymo.

3. 6. Anot apelianto, byloje esant nustatytai aplinkybei, kad nukentėjusįjį į policijos komisariatą, pažeisdamas Policijos patrulių veiklos instrukcijos 26.2 punkto reikalavimus, vežė tik vienas pareigūnas – M. N. – ir nesant tarnybiniame automobilyje šios kelionės metu daryto garso ir (ar) vaizdo įrašo, galima pagrįstai teigti, kad policijos pareigūnas bendravo su nukentėjusiuoju siekdamas jį paveikti, įtikinėdamas nurodyti kaltinimui palankias aplinkybes. Anot nuteistojo, tokią išvadą patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai bei tas faktas, kad aukščiau minėtas įrašas į bylą taip ir nebuvo pateiktas.

3. 7. T. B. nurodo, kad policijos pareigūnas M. J., su kuriuo jis nuo pat ankstyvos jaunystės nesutaria ir kuris užima Mažeikių policijos komisariate pakankamai aukštas pareigas, neturėdamas teisės šio ikiteisminio tyrimo metu atlikti jokių procesinių veiksmų, ne tik bendravo su M. P., sulaikė jį, pristatė apklausai į teismą, įspėjo dėl melagingų parodymų davimo bei gresiančios atsakomybės, bet ir buvo puikiai susipažinęs su kitais šio ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis. Anot nuteistojo, šios aplinkybės ir tai, kad M. J. proceso metu davė visiškai nelogiškus ir melagingus parodymus, patvirtina, kad priimdamas skundžiamą nuosprendį apygardos teismas negalėjo vadovautis šio asmens paaiškinimais.

3. 8. Apeliantas akcentuoja, kad paprastai tam, kad nusikalstama veika būtų kvalifikuota kaip turtinės teisės įgijimas pasirašant vekselius, turi būti surasti ir paimti jau paruošti vekseliai, jų ruošiniai ar pan., tačiau nagrinėjamu atveju minėti dokumentai nebuvo rasti nei nuteistojo namuose, nei automobilyje. Pasak T. B., taip yra todėl, kad jis jų neturėjo, nes neketino reikalauti iš nukentėjusiojo jų pasirašymo. Be to, nuteistojo teigimu, jam inkriminuota nusikalstama veika negalėjo būti įvykdyta per tokį trumpą laiko tarpą, nes nuo nukentėjusiojo įlipimo į automobilį iki jų sulaikymo praėjo tik kelios minutės. T. B. pažymi, kad liudytojui K. G. skambinant pagalbos telefonu, jis jau matė policijos pareigūnų automobilį, tačiau atliekant ikiteisminį tyrimą nebuvo net bandyta nustatyti, kiek galėjo trukti nukentėjusiojo ir nuteistųjų kelionė nuo M. P. įlipimo į mašiną vietos iki tos vietos, kur automobilis buvo sustabdytas policijos pareigūnų.

3. 9. Apeliantas nurodo nesutinkantis su jo nuteisimu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, nes niekada neturėjo ir nelaikė savo namuose narkotinių medžiagų – kanapių dervos. Anot T. B., jis nežino kaip ši narkotinė medžiaga atsirado jo gyvenamosiose patalpose. Pasak apelianto, galima daryti tik prielaidą, kad ją iki kratos atlikimo ar kratos darymo metu atsinešė patys pareigūnai.

3. 10. Apeliantas ginčija pas jį namuose atliktos kratos teisėtumą, pažymėdamas, kad: jam nebuvo paskelbtas nutarimas kratai daryti; nuteistasis nebuvo supažindintas su šiuo dokumentu; nutarimas jam nebuvo įteiktas pasirašytinai; T. B. nebuvo prašyta iki kratos pradžios atiduoti visus daiktus, kurių ketino ieškoti pareigūnai kratos metu; nenustatyta kas, kada ir kokiu tikslu nutarime daryti kratą padarė rankraštinį įrašą “nutarimas paskelbtas T. B.. Atsisakė nuo parašo” ir jį pasirašė. Pasak nuteistojo, minėti pažeidimai leidžia pagrįstai teigti, kad nutarimas kratai daryti buvo priimtas ir jame esantis rankraštinis įrašas buvo padarytas ne 2017 m. sausio 20 d., tad kratos atlikimo metu tyrėja L. G. jokio BPK 149 straipsnio reikalavimus atitinkančio dokumento neturėjo. Apeliantas taip pat nurodo, kad minėto procesinio sprendimo nuorašas jam nebuvo įteiktas nei prieš kratos darymą, nei netgi po jos atlikimo. Šią aplinkybę patvirtina tai, kad nutarimo skiltyje “nutarimas paskelbtas, nutarimo nuorašas įteiktas” jokio įrašo nėra. Pasak T. B., šie pažeidimai leidžia daryti išvadą, kad pas jį atlikta krata buvo neteisėta, padaryta neturint tam teisinio pagrindo, nes buvo pažeisti BPK 145 straipsnio 1 ir 5 dalių reikalavimai, tad ir šios procesinės prievartos priemonės rezultatai negali turėti įrodomosios reikšmės.

3. 11. Apeliantas taip pat ginčija kratos protokolo teisėtumą ir jame užfiksuotų duomenų teisingumą, akcentuodamas, kad: byloje nėra duomenų, patvirtinančių būtinumą kratą atlikti nedelsiant, nakties metu; iš kratos protokolo neįmanoma nustatyti kaip ir kur buvo ieškoma nutarime nurodytų daiktų, neužfiksuoti kratą atlikusių pareigūnų veiksmai, jų eiliškumas; krata buvo iš karto nutraukta pareigūnams suradus rudos spalvos medžiagos masę, nors jos metu turėjo būti ieškoma vekselių ir jų ruošinių; visi policijos pareigūnai iš karto nuėjo į antrą aukštą, kur vėliau buvo rastos narkotinės medžiagos; nors pareigūnai turėjo ieškoti dokumentų, atliekant kratą dalyvavo kinologas su specialiai apmokytu šuniu; tyrėja neįrašė į kratos atlikimo protokolą nuteistojo pastabų ir atsisakymo pasirašyti šį dokumentą priežasčių; kratai vadovavo ne nutarimą priėmusi pareigūnė, o M. J. ir dar vienas aukštas pareigas užimantis pareigūnas (apelianto manymu, S. B.); nenurodant jokių priežasčių nebuvo tenkintas apelianto prašymas dėl kviestinių dalyvavimo atliekant kratą ir garso bei vaizdo įrašo darymo šios procesinės prievartos priemonės atlikimo metu.

3. 12. Nuteistojo teigimu, krata jo gyvenamosiose patalpose buvo atliekama neprofesionaliai, pažeidžiant įstatymo nustatytus reikalavimus. Anot T. B., tai patvirtina ir kratos atlikimo metu dalyvavusių pareigūnų parodymai.

3. 13. Apeliantas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad ant pas jį namuose rastų narkotinių medžiagų nebuvo aptikta ne tik jo pirštų atspaudų, bet ir DNR žymių.

4. Apeliaciniame skunde nuteistasis D. R. ir jo gynėjas R. Dobrovolskis prašo pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2019 m. birželio 18 d. nuosprendį, perkvalifikuoti jo veiką ir skirti laisvės atėmimo bausmę, jos vykdymą atidedant. Apeliacinės instancijos teismui netenkinus prašymo dėl veikos perkvalifikavimo, apeliantai prašo pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2019 m. birželio 18 d. nuosprendį ir taikyti D. R. BK 75 straipsnio 1 dalį.

4.1. Nuteistasis nesutinka su skundžiamu nuosprendžiu ir nurodo, kad neįvykdė jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos. Vadovaudamiesi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Europos Žmogaus Teisių Teismo, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktika, aktualiomis BK ir BPK nuostatomis, apeliantai pažymi, kad pripažindamas D. R. kaltu dėl veikos padarymo, apygardos teismas pažeidė nekaltumo prezumpciją, nes byloje esančius prieštaravimus nepagrįstai vertino nuteistojo nenaudai.

4.2. Apeliantai ginčija teismo išvadas, kad D. R. nusikalto veikdamas bendrininkų grupe ir tyčia prievartavo turtą. Anot jų, skundžiamame nuosprendyje visiškai nepagrįstai teigiama, kad nuteistasis dar iki smūgių sudavimo nukentėjusiajam buvo susitaręs su T. B. daryti nusikalstamą veiką, už kurią yra nuteistas. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad ši išvada prieštarauja kitoms byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms: kad D. R. atsitiktinai vyko kartu su T. B., kuris nurodė, jog nori tik pasikalbėti su žmogumi, kurio apeliantas prieš tai net nebuvo matęs; net ir suduodamas smūgius nukentėjusiajam į krūtinę, D. R. nežinojo jokių T. B. ketinimų dėl galimo turto prievartavimo. Anot apeliantų, skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai teigiama, kad M. P. sulaukė grasinimų ir reikalavimų pasirašyti vekselį iš abiejų nuteistųjų, nes nukentėjusysis niekada nebuvo nurodęs šių aplinkybių kalbėdamas apie D. R.. Be to, proceso metu jis keitė savo parodymus, todėl, apeliantų manymu, negalima vadovautis vien jo paaiškinimais kvalifikuojant veiką ir įrodinėjant asmenų bendrininkavimą. Pasak apeliantų, D. R. veiksmais, dėl kurių jis prisipažino (smūgių sudavimas), buvo siekiama priversti nukentėjusįjį eiti pasikalbėti su T. B., todėl teismas turėjo jo veiką kvalifikuoti pagal pasekmes, t. y. pagal BK 140 straipsnį.

4.3. Apeliaciniame skunde pažymima, kad skundžiamame nuosprendyje teismas nepasisakė dėl vykdytojo eksceso galimybės buvimo, neanalizavo veikos, nustatytos BK 181 straipsnio 1 dalyje, požymių ir nevertino nuteistojo parodymų, kur šis nurodė, kad prieš smūgių sudavimą nebuvo susitaręs su T. B. dėl turto prievartavimo, tad pastarojo po to sekę veiksmai negali būti jam inkriminuojami (BK 181 straipsnio 2 dalis).

4.4. Vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktika, BK nuostatomis, apeliantai pažymi, kad asmeniui paskirta bausmė turi atitikti teisingumo principą ir būti teisinga.

4.5. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nors parinkdamas nuteistajam bausmės rūšį ir dydį apygardos teismas atsižvelgė į šiam klausimui spręsti reikšmingas aplinkybes, visgi nepakankamai įvertino tai, jog nusikalstamą veiką, už kurią jis buvo nuteistas 2016 m. gruodžio 8 d., D. R. padarė nebūdamas teistas. Be to, anksčiau jo įvykdyti nusikaltimai nebuvo turtinio pobūdžio. Pasak apeliantų, tai buvo atsitiktinės nusikalstamos veikos, dvi iš kurių buvo įvykdytos nuteistajam būnant neblaiviam, o tai, anot apeliantų, leidžia teismui taikyti nuteistajam BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatas.

4.6. Anot apeliantų, teismas parinkdamas D. R. griežčiausią bausmės rūšį ir nespręsdamas bausmės vykdymo atidėjimo klausimo, pažeidė teisingumo principą, nesivadovavo BK 55 straipsnio nuostatomis, neatsižvelgė į tai, kad nukentėjusysis nereiškia nuteistajam jokių pretenzijų, o jo vaidmuo nusikaltimo padaryme buvo antraeilis. Apeliaciniame skunde pažymima, kad nuteistajam inkriminuojamos veikos padarymo metu galiojo BK 75 straipsnio redakcija, leidusi atidėti bausmės vykdymą ir asmenims, nuteistiems už sunkių nusikaltimų padarymą.

5. Apeliaciniame skunde Šiaulių apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Egidijus Kerys (toliau – ir prokuroras) prašo pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2019 m. birželio 18d. nuosprendį:

- T. B., pripažintam kaltu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, paskirti 12 (dvylikos) metų laisvės atėmimo bausmę;

- T. B., pripažintam kaltu pagal BK 181 straipsnio 2 dalį, paskirti 4 (ketverių) metų 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

- Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, prie paskirtos griežčiausios bausmės (12 metų laisvės atėmimo) pridėti dalį bausmės paskirtos pagal BK 181 straipsnio 2 dalį, ir paskirti T. B. subendrintą 13 (trylikos) metų 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

- Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę, dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinti su 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausme, paskirta T. B. Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 15 d. nuosprendžiu ir paskirti galutinę subendrintą 13 (trylikos) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

- Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

5.1. Prokuroras nurodo, kad nors iš vienos pusės apygardos teismas, pripažindamas T. B. kaltu, įvertino byloje nustatytas jo asmenybę charakterizuojančias aplinkybes ir įvykdytų veikų pavojingumą bei parinko teisingą bausmės rūšį, tačiau iš kitos pusės nepagrįstai paskyrė nuteistajam pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, minimalią, aiškiai per švelnią dešimties metų laisvės atėmimo bausmę, motyvuodamas tai sankcijos griežtumu. Taip pat, pasak prokuroro, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas T. B. kaltu pagal BK 181 straipsnio 2 dalį, nepagrįstai jam paskyrė mažesnę už sankcijos vidurkį – 3 metų 6 mėnesių – laisvės atėmimo bausmę. Prokuroro teigimu, tokio dydžio bausmių paskyrimas nuteistajam akivaizdžiai prieštarauja tiek bausmės, kaip valstybės prievartos priemonės, paskirčiai, tiek vieno iš jos tikslų – teisingumo principo užtikrinimo – įgyvendinimui. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad paskirdamas T. B. nepagrįstai mažo dydžio bausmes, apygardos teismas taip pat prieštaravo ir savo padarytoms objektyvioms, bylos duomenimis pagrįstoms išvadoms apie neigiamą nuteistojo charakteristiką, jo susiformavusias antivisuomenines nuostatas, padidintą pavojingumą, dviejų T. B. atsakomybę sunkinančių aplinkybių buvimą ir nei vienos jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės nebuvimo.

5.2. Anot prokuroro, atsižvelgiant į nuteistąjį neigiamai apibūdinančių skundžiamame nuosprendyje nustatytų aplinkybių visumą, taip pat į jo teisminio nagrinėjimo metu kategorišką savo kaltės dėl jam inkriminuojamų nusikaltimų padarymo neigimą, į tai, kad T. B. naujas nusikalstamas veikas padarė bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, pagrįstai manytina, kad už nusikalstamos veikos, nustatytos BK 260 straipsnio 3 dalyje, padarymą jam skirtinos laisvės atėmimo bausmės dydis turi būti artimas sankcijoje nustatytam bausmės vidurkiui, o už nusikaltimo, nustatyto BK 181 straipsnio 2 dalyje, padarymą nuteistajam turi būti paskirta bausmė, kurios dydis kiek aukštesnis nei sankcijoje nustatytas bausmės vidurkis.

5.3. Prokuroras taip pat nurodo, kad bendrindamas T. B. paskirtas bausmes, apygardos teismas pagrįstai vadovavosi BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, tačiau prie paskirtos griežčiausios bausmės už veiką, nustatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, pridėjo nepagrįstai mažą, pačią minimaliausią įstatymo leidžiamą trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmės, paskirtos T. B. pripažinus jį kaltu prievartavus turtą, dalį ir paskyrė subendrintą bausmę – laisvės atėmimą dešimčiai metų ir trims mėnesiams. Pasak prokuroro, tokios mažos bausmės, paskirtos už tyčinio sunkaus nusikaltimo padarymą, dalies pridėjimas prieštarauja bausmės paskirčiai ir teisingumo principo užtikrinimo įgyvendinimui.

Teismo posėdyje prokuroras prašė nuteistojo T. B. ir nuteistojo D. R. bei jo gynėjo advokato Ramūno Dobrovolskio apeliacinius skundus atmesti, o Šiaulių apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Egidijaus Kerio apeliacinį skundą patenkinti; nuteistasis D. R. ir jo gynėjas advokatas prašė D. R. ir jo gynėjo advokato Ramūno Dobrovolskio apeliacinį skundą patenkinti; nuteistasis T. B. ir jo gynėjas advokatas prašė nuteistojo T. B. apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo T. B., nuteistojo D. R. ir jo gynėjo advokato Ramūno Dobrovolskio bei Šiaulių apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Egidijaus Kerio apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

6. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą paduotų apeliacinių skundų ribose, konstatuoja, kad apygardos teismas išsamiai, visapusiškai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus ir, jais remdamasis, padarė pagrįstas išvadas. Teisėjų kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas būtų padaręs esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie turėtų įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, vadovavosi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis ir išsamiai analizavo bei vertino visus byloje esančius, o ne vien tik kaltinimui palankius įrodymus. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo nuosprendis atitinka BPK 301–307 straipsniuose išdėstytus nuosprendžio formai, turiniui, surašymo tvarkai keliamus reikalavimus.

Dėl T. B. ir M. P. nuteisimo pagal BK 181 straipsnio 2 dalį

7. Skundžiamu nuosprendžiu T. B. ir M. P. pagal BK 181 straipsnio 2 dalį pripažinti kaltais už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, neturėdami teisėto pagrindo, panaudodami smurtą, atvirai T. B. naudai vertė M. P. suteikti turtinę teisę, t. y. pasirašyti nenustatytos pinigų sumos skolos vekselį. Nesutikdami su šia nuosprendžio dalimi, nuteistieji visų pirma nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino nenuoseklius nukentėjusiojo parodymus, be pagrindo vadovavosi jo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais ir nesuvadovavo pirmosios instancijos teisme duotais parodymais. Teisėjų kolegija su šiais argumentai nesutinka.

7.1. Iš karto po įvykio, t. y. 2017 m. sausio 19 d. 21 val. 20 min.–21 val. 30 min. surašytame protokole ‑ pareiškime nukentėjusysis M. P. nurodė, kad 2017 m. sausio 19 d. apie 20 val. 30 min. jam su draugais būnant kieme prie namo, esančio Mažeikiuose, (duomenys neskelbtini), privažiavo du automobiliai, iš kurių išlipo 6 vyrai. Vienas iš atvažiavusių vyrų sudavė jam (M. P.) 2 smūgius į krūtinę ir pasakė sėstis į automobilį „Mercedes“. Automobilyje vienas iš asmenų, vardu T., kurį vadina „(duomenys neskelbtini)“ reikalavo pasirašyti vekselį, patvirtinantį tariamą skolą, kurios dydį įvardijo kaip „daug“. Važiuojant automobiliu vyrai aiškino, kad jei nukentėjusysis bus sukalbamas ir pasirašys ant lapelio – vekselio, tokiu atveju jam nieko nenutiks, jeigu nepasirašys – bus sumuštas (t. 1, b. l. 40).

7.2. Tą patį vakarą vykusioje ikiteisminio tyrimo apklausoje M. P. taip pat parodė apie prieš jį panaudotą smurtą, įsodinimą prievarta į automobilį ir reikalavimą pasirašyti neįvardintos sumos vekselį, patvirtinantį tariamą skolą. Nukentėjusysis nurodė, kad jam su draugais būnant lauke prie namo, esančio Mažeikiuose, (duomenys neskelbtini), dviem automobiliais atvažiavo iš viso 6 vyrai, tarp kurių buvo ir T., pravarde „(duomenys neskelbtini)“. Nukentėjusysis teigė, kad vienas iš atvykusių asmenų, mūvėjusių pilkas kelnes, sudavė jam kumščiu apie 2 smūgius į krūtinę ir kartu su T. pasakė „važiuojam, reikia pakalbėti“, paėmė už rankos ir prievarta įsodino į automobilį „Mercedes“. Nukentėjusysis parodė, kad, važiuojant automobiliu, T. paklausė, kiek jis (M. P.) yra skolingas antstoliams, kitas automobilyje buvęs asmuo pasakė, kad nukentėjusysis turės mokėti dar daugiau; abu vyrai jam sakė, kad jis turės pasirašyti lapą – vekselį, kad yra jiems skolingas pinigų ir suma bus didelė; jei jis (M. P.) bus sukalbamas ir pasirašys, jam nieko nebus, taip leisdami suprasti, kad jei nepasirašys ‑ jie jį muš ir daužys. Nukentėjusysis taip pat parodė, kad jiems važiuojant keliu, kur jau buvo mažai namų, link miško, T. paskambino kažkas, kaip suprato M. P., iš asmenų, atvažiavusių „BMW“ automobiliu ir pasakė, kad juos (važiavusius automobiliu „Mercedes“) seka policijos pareigūnai. Dar iki policijos pareigūnams prieinant prie automobilio „Mercedes“, T. jam (M. P.) liepė sakyti, kad jie važiavo tik parūkyti ir nieko nebuvo. Nukentėjusysis pažymėjo, kad nuo jo įsodinimo į automobilį „Mercedes“, jis buvo labai išsigandęs, patyrė didelį stresą, mano, kad jei nebūtų atvykę policijos pareigūnai, jis būtų pasirašęs vekselį, nes bijojo būti sumuštas (t. 1, b. l. 144).

7.3. 2017 m. sausio 20 d. 1 val. 17 min. vykusios apklausos metu nukentėjusysis dar kartą patvirtino esmines įvykio aplinkybes, iš esmės taip pat kaip ir pirmoje apklausoje parodydamas, kad vienas iš prie namo atvažiavusių asmenų jam 2 kartus kumščiu trenkė į krūtinės sritį, po suduoto smūgio šis asmuo arba T. pasakė „važiuojam, pakalbėsim“, į tai M. P. atsakius „niekur nevažiuosiu“, abu šie asmenys paėmė jį už rankų (vienas už vienos rankos, kitas – už kitos), T. pasakė „jei nevažiuosi, sulaužys“, ir abu nusivedė į automobilį „Mercedes“, į kurį kartu įsėdo ir T. bei asmuo, kuris trenkė kumščiu, o automobilio vairuotojas jau sėdėjo automobilyje. Nukentėjusysis taip pat teigė, kad važiuojant automobiliu, T. jo paklausė, kiek jis yra skolingas antstoliams, o kitas šalia sėdėjęs asmuo pasakė „mokėsi dar daugiau“. Po kurio laiko nukentėjusiajam paklausus, kas čia bus, jam buvo paaiškinta, kad jei jis elgsis normaliai, pasirašys vekselį, jam nieko nedarys. M. P. patikslino, kad nuteistieji neįvardijo reikalaujamos sumos, tačiau jis (M. P.) jiems niekada nebuvo skolingas. Nukentėjusysis parodė, kad kai nuteistieji kitų asmenų buvo įspėti, jog yra sekami policijos pareigūnų, jam liepė nieko nepasakoti policijos pareigūnams, pasakyti, kad atvažiavo parūkyti (t. 1, b. l. 146–147).

7.4. Ikiteisminio tyrimo metu, vadovaudamasis BPK 184 straipsnio nuostatomis, prokuroras su prašymu kreipėsi į Mažeikių rajono apylinkės teismą, kad M. P. būtu apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją (t. 1, b. l. 148). 2017 m. sausio 26 d. pas ikiteisminio tyrimo teisėją vykusioje apklausoje, kur taip pat dalyvavo T. B. ir D. R., M. P. parodė, kad, kai į įvykio vietą dviem automobiliais atvyko asmenys, vienas iš atvykusių asmenų (teismo posėdžio metu nukentėjusysis parodė į D. R.) jam 2 kartus smūgiavo į krūtinę, po to šis asmuo kartu su T. B. pasakė eiti pakalbėti, įsisodino jį į automobilį ir jie išvažiavo. Nukentėjusysis patikslino, kad į automobilį jis sėdo ne savo noru, jį T. B. ir D. R. paėmė už rankų ir įsisodino į automobilį. M. P. pažymėjo, kad važiuojant automobiliu, jis su T. B. ir D. R. kalbėjo, šie klausė jo, kiek yra skolingas antstoliams, pasakė, kad bus skoloje dar daugiau. Nukentėjusiojo teigimu, jam paklausus, kas čia bus, nuteistieji jam atsakė, kad jei bus sukalbamas, jei pasirašys vekselį – nieko nebus, jei nepasirašys – bus sudaužytas. M. P. patikslino, kad tokius reikalavimus išsakė abu nuteistieji, tikslios sumos jie neįvardijo, teigdami, jog suma bus didelė. Nukentėjusysis taip pat parodė, kad šiems asmenims jis skolingas ar žalos padaręs nebuvo, o apie sudegintą automobilį jis nieko nežino ir tokios kalbos su nuteistaisiais nebuvo; nuteistieji jam sakė, kad jei nepasirašys vekselio, bus sumuštas, tačiau vekselio pasirašyti nespėjo, nes automobilį sustabdė policijos pareigūnai; pastebėjus, kad yra sekami, nuteistieji jam liepė policijos pareigūnams nieko nesakyti (t. 1, b. l. 151–156). 2017 m. sausio 26 d. atliekant asmens parodymą atpažinti, M. P. atpažino D. R., kaip asmenį, kuris įvykio metu jam du kartus trenkė į krūtinę bei kartu su T. tempė jį į automobilį (t. 1, b. l. 157–161).

7.5. Pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis savo poziciją pakeitė, teigdamas, kad nuteistieji prieš jį smurto nenaudojo, į automobilį „Mercedes Benz“ jis (M. P.) kartu su nuteistaisiais, kurie pasakė, kad reikia pasikalbėti, įsėdo be prievartos, savo noru, jam smūgių niekas nesudavė, tik paėmė už peties, pridėjo ranką. Nukentėjusysis teigė, kad, važiuojant automobiliu, jo buvo klausiama apie T. B. automobilio sudeginimą, nuteistieji iš jo nieko neprašė, nereikalavo pasirašyti vekselių. Paklaustas, kodėl ikiteisminio tyrimo metu davė priešingus parodymus, M. P. teigė, kad iš pradžių tokius parodymus davė todėl, kad buvo išgėręs, išsigandęs pačios situacijos, pareigūnų, o pas ikiteisminio tyrimo teisėją tokius parodymus davė todėl, kad bijojo gresiančios atsakomybės. Nukentėjusysis taip pat paaiškino, kad ikiteisminio tyrimo metu nenorėjo rašyti pareiškimo, atvykusiems pareigūnams nieko nepasakojo, nes nebuvo, ką pasakoti, o jo draugai policijos pareigūnus iškvietė tikriausiai todėl, kad ne taip viską suprato. M. P. teigė, kad niekas jo neprašė pakeisti parodymų, į jo namus po įvykio niekas nebuvo atvažiavęs, tik policijos pareigūnai, kurie atvažiuodavo beveik kasdien iki apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją, jis pareigūnams nesakė, kad jaučia grėsmę todėl, kad pas jį atvažiuoja kažkokie asmenys, kurių jis neįsileidžia. Nukentėjusysis parodė, kad pareigūnai jam buvo sakę nekeisti parodymų, nes už tai gresia atsakomybė (t. 4, b. l. 188–190).

7.6. Apeliacinės instancijos teisme nukentėjusysis taip pat laikėsi pirmosios instancijos teisme duotų parodymų, teigė, kad su nuteistaisiais tik pasikalbėti išvažiavo savo noru, jie kalbėjosi apie sudegintą T. B. automobilį, kurio jis (M. P.) nesudegino, tačiau norėdamas pasigirti D. V. ir J. B. buvo sakęs, kad sudegino. M. P. nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu davė tokius parodymus, kokių norėjo policijos pareigūnai, apklausos protokolų neskaitė, tik pasirašė, buvo pasimetęs, buvo visokių grasinimų, kad jis pats gali būti patalpintas į įkalinimo įstaigą. Nukentėjusysis paaiškino, kad, kai su nuteistaisiais važiavo pasikalbėti, niekas jam smūgių nesudavė, tik truputį pastūmė, prievarta į automobilį D. R. jo nesodino; automobilyje T. B. prieš jį smurto nenaudojo ir apie skolas antstoliams neklausinėjo. M. P. teigė, kad ikiteisminio tyrimo metu jis neparodė apie grasinimus sulaužyti jam šonkaulius, apie reikalavimą pasirašyti vekselius, todėl nežino, kaip tokie parodymai atsirado apklausos protokole, kurį jis pasirašė neskaitęs, nes niekas nedavė perskaityti surašyto protokolo, tik parodė, kur reikia pasirašyti; policijos pareigūnai ką norėjo, tą ir surašė. Nukentėjusysis parodė ir tai, kad nenorėjo rašyti pareiškimo dėl įvykio, nes nieko neįvyko, tačiau kažkuris iš policijos pareigūnų liepė surašyti pareiškimą. M. P. teigė, kad R. Š. nesiskundė, jog kažkuris iš nuteistųjų daro jam poveikį, sakė, kad būtent policijos pareigūnai jam daro poveikį. Iki apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją policijos pareigūnai į jo (M. P.) namus buvo atvažiavę 3–4 kartus ir nurodė nekeisti pirminių parodymų (t. 8, b. l. 19–21).

7.7. Teisėjų kolegija, įvertinusi nukentėjusiojo M. P. protokolo – pareiškimo turinį, parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, daro išvadą, kad parodymų pakeitimas vėlesnėse baudžiamosios bylos nagrinėjimo stadijose yra nukentėjusiojo siekis apsaugoti nuteistuosius, kad dėl jų nebūtų priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Priešingos išvados negalima padaryti ir atsižvelgiant į M. P. pirmosios instancijos teisme pateiktas parodymų pakeitimo priežastis, t. y., kad apklausiamas ikiteisminio tyrimo pareigūnų buvo apsvaigęs nuo alkoholio, išsigandęs pačios situacijos ir pareigūnų, o apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją – bijojo gresiančios atsakomybės.

7.8. Byloje nėra objektyvių duomenų apie M. P. apsvaigimą nuo alkoholio, kai jis surašė protokolą – pareiškimą ir kai buvo apklausiamas policijos pareigūnų iš karto po įvykio. Tačiau pats nukentėjusysis apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu parodė, kad nuo išgerto kiekio – vienos skardinės alaus – jis nesijautė apsvaigęs nuo alkoholio, gerai suvokė situaciją, suprato, kas vyksta (t. 1, b. l. 156). Įvykio vietoje su nukentėjusiuoju kartu buvę liudytojai arba parodė apskritai nepastebėję ir nematę, kad nukentėjusysis būtų apsvaigęs nuo alkoholio, arba teigė, kad jis galėjo būti šiek tiek apsvaigęs nuo alkoholio, jautėsi alkoholio kvapas. Liudytojas K. G. parodė, kad įvykio vakarą, apie 20 val. į jo namus atvyko M. P., jie ketino pavakaroti, išgerti alkoholio, tačiau nepavyko, išgėrė vos 50 gramų. Iki tol M. P. nebuvo apsvaigęs, į jo namus atėjo blaivus (t. 5, b. l. 140, 142). Liudytojas R. Š. pirmosios instancijos teisme parodė, kad nepastebėjo, jog įvykio metu, susitikus prie K. G. namų, M. P. būtų apsvaigęs nuo alkoholio (t. 6, b. l. 14). Liudytojas D. P., kuris įvykio metu vairavo automobilį „Mercedes Benz“, teigė manantis, kad nukentėjusysis buvo truputį išgėręs, jautėsi alkoholio kvapas, bet nebuvo taip, kad nebūtų galima su juo susikalbėti (t. 5, b. l. 39). Pirmosios instancijos teisme kaip liudytojas apklaustas policijos pareigūnas M. N., kuris įvykio vietoje bendravo su nukentėjusiuoju, vėliau policijos komisariate jį apklausė, parodė, kad M. P. jam atrodė blaivus (t. 5, b. l. 41). Įvertinus šiuos įrodymus, o taip pat aplinkybę, kad apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu M. P. davė iš esmės tokius pat parodymus kaip pirmų apklausų metu, darytina išvada, kad apklausiamas iš karto po įvykio jis galėjo būti apsvaigęs nuo alkoholio, tačiau iki šios apklausos suvartotas nedidelis kiekis alkoholio negalėjo įtakoti duodamų parodymų turinio.

Žemesnės instancijos teismas

7.9. Nepagrįstos ir kitos M. P. pirmosios instancijos teisme nurodytos parodymų pakeitimo priežastys, kad jis buvo išsigandęs pačios situacijos ir pareigūnų. Visų pirma, nepagrįsta, kad nukentėjusysis savo noru išvažiavęs tik pasikalbėti su nuteistaisiais, niekam neatliekant jokių neteisėtų veiksmų, iš karto po įvykio surašytame protokole – pareiškime bei apklausos protokoluose nurodytų apie T. B. ir D. R. prieš jį padarytą nusikalstamą veiką, t.y. juos apkalbėtų vien dėl aplinkybės, kad į įvykio vietą buvo iškviesti ir atvyko policijos pareigūnai. Pirmosios instancijos teisme policijos pareigūnai M. N., S. B. parodė, kad jiems atvykus į įvykio vietą ir bandant išsiaiškinti gauto pranešimo pagrįstumą, nukentėjusysis M. P. buvo labai nekalbus, išsigandęs, uždaras, bijojo pateikti savo asmens duomenis ir prisistatyti, bijojo kalbėti, matėsi, kad jis patyręs psichologinę prievartą. Liudytojas M. N. ikiteisminio tyrimo metu duodamas parodymus, kurių teisingumą jis patvirtino ir pirmosios instancijos teisme (t. 5, b. l. 41), parodė ir tai, kad matėsi, jog M. P. atrodė labai išsigandęs, elgėsi taip, tarsi bijotų pasakyti kažką per daug, ir tik atskirtas nuo nuteistųjų, jam, t. y. policijos pareigūnui, papasakojo, kad per prievartą buvo įsodintas į automobilį, kuriame iš jo buvo reikalaujama pasirašyti vekselį, patvirtinantį tariamą skolą (t. 1, b. l. 197–199). Toks nukentėjusiojo elgesys įvykio vietoje taip pat leidžia daryti išvadą, kad jis buvo išsigandęs ne situacijos, jog į įvykio vietą atvyko pareigūnai, o nuteistųjų ir jų atliktų nusikalstamų veiksmų.

7.10. Taip pat nepagrįstas ir kitas M. P. pirmosios instancijos teisme nurodytas teiginys, kad apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją jis laikėsi pirminės pozicijos, nes bijojo gresiančios atsakomybės. BK 235 straipsnio 1 dalyje yra numatyta nukentėjusiojo atsakomybė už melagingų parodymų davimą, todėl gali būti situacijų, kai bandydamas išvengti baudžiamosios atsakomybės, asmuo laikytųsi vieningos pozicijos, duodamas parodymus baudžiamajame procese. Tačiau nagrinėjamu atveju, įvertinus šią M. P. nurodytą parodymų pakeitimo priežastį aptartų aplinkybių kontekste, ši priežastis laikytina dar vienu nukentėjusiojo bandymu išvengti apkaltinamojo nuosprendžio T. B. ir D. R. atžvilgiu priėmimo, juolab kad apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nukentėjusysis pripažino bijantis keršto dėl parašyto pareiškimo. Pirmosios instancijos teisme liudytojas M. J. taip pat parodė, kad pokalbio metu jam M. P. pasakė, jog teisme pakeitė parodymus, jausdamas spaudimą ir baimę, tačiau pasiūlius atsisakė apie tai pranešti teisėsaugos institucijoms, parašant dėl tokio įvykio pareiškimą (t. 6, b. l. 120–121).

7.11. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliacinės instancijos teisme nukentėjusysis M. P., siekdamas įrodyti, kad ikiteisminio tyrimo metu jo duoti parodymai yra tikrai neteisingi, iškėlė ir dar vieną parodymų pakeitimo versiją, teigdamas, jog ikiteisminio tyrimo metu vykusioje apklausoje jis neparodė apie jam išsakytus grasinimus, reikalavimą pasirašyti vekselį, ir jis nežino, kodėl šios frazės yra apklausos protokole, tokius parodymus įrašė pareigūnai, o jam protokolą, jo neskaičius, davė tik pasirašyti (t. 8, b. l. 19–21). Tačiau toks nukentėjusiojo teiginys visiškai prieštarauja apklausos, vykusios pas ikiteisminio tyrimo teisėją, protokolo turiniui. Šios apklausos metu nukentėjusysis, atsakydamas į užduodamus klausimus, kelis kartus pakartojo, kad automobilyje iš jo buvo reikalauta pasirašyti vekselį, kas patvirtina, jog ikiteisminio tyrimo apklausos protokolo turinys jam buvo žinomas, kaip parodė ir pirmosios instancijos teisme, surašytas iš jo žodžių, nes, priešingu atveju, apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, jis apskritai nebūtų žinojęs apie išsakytą reikalavimą pasirašyti vekselį.

8. Kad prieš M. P. buvo panaudotas fizinis smurtas, o taip pat kad M. P. prievarta abiejų nuteistųjų buvo įsodintas į automobilį „Mercedes Benz“, patvirtina ir byloje apklaustų liudytojų K. G. ir R. Š. parodymai, kurie taip pat sutampa ir su nukentėjusiojo M. P. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais.

8.1. Liudytojas K. G. ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme iš esmės nuosekliai parodė, kad įvykio vakarą prie jo namų atvyko T. B. ir D. R.; vienas iš jų, t. y. D. R., sudavė 2 smūgius M. P. į krūtinės sritį, nes pastarasis nesutiko su jais eiti. Po to abu nuteistieji per prievartą, paėmę už rankų, nusivedė M. P. ir, per prievartą jį įsodinę į automobilį, išvažiavo, todėl jis (K. G.) skambino pagalbos telefonu ir iškvietė policijos pareigūnus, pranešdamas apie pagrobtą asmenį (t. 1, b. l. 177–178, 179–181; t. 5, b. l. 140–142). Pažymėtina, kad tai, jog kviesdamas pagalbą K. G. situaciją bendrojo pagalbos centro darbuotojui apibūdino pagal savo paties suvokimą, teigdamas, jog buvo pagrobtas, reketuojamas asmuo (t. 2, b. l. 82–85), niekaip nepatvirtina, kad ikiteisminis tyrimas dėl BK 181 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos (turto prievartavimo) buvo pradėtas nepagrįstai. Pirmosios instancijos teisme liudytojas K. G. taip pat parodė, kad jam M. P. yra sakęs, jog nuteistieji reikalavo pasirašyti vekselį, ir jei jis (K. G.) nebūtų iškvietęs pagalbos, jis vekselį būtų pasirašęs. Šios apklausos metu liudytojas parodė, kad įvykio vietoje T. B. pasisveikino, prisistatė, tačiau tuo pačiu liudytojas paaiškino, kad toks pasisveikinimas nebuvo draugiškas. K. G. parodė, kad nebuvo taip, jog T. B. priėjęs pasisveikino paduodamas ranką, o jis jam į tai atsakė „O, senas pažįstamas“ (t. 5, b. l. 142).

8.2. Pirmosios instancijos teisme liudytojas K. G. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu 2017 m. lapkričio 24 d. duotų parodymų teisingumą, kad po įvykio praėjus kažkuriam laikui jam M. P. sakė, jog jo buvo reikalauta pasirašyti vekselį. Tai, kad pirmosios instancijos teisme liudytojas teigė, jog šias aplinkybes M. P. jam papasakojo įvykio vakarą, nepatvirtina, kad K. G. parodymai ar jų dalis dėl nurodyto skirtingo laiko yra neteisingi, nes minėtą aplinkybę liudytojas K. G. galėjo netiksliai nurodyti ir dėl praėjusio laiko tarpo tarp jo apklausų. Pažymėtina tai, kad byloje nėra duomenų, kad iš karto po įvykio ir vykstant ikiteisminiam tyrimui M. P. ir K. G. būtų nebendravę, todėl nebūtų galėję aptartį byloje nagrinėjamo įvykio. Byloje esančiuose apklausos protokoluose užfiksuotas laikas, kad 2017 m. sausio 20 d. K. G. apklausa policijos komisariate buvo baigta 2 val. 30 min. (t. 1, b. l. 146), o M. P. – 23 val. 35 min. (t. 1, b. l. 177), taip pat leidžia daryti išvadą, kad šie asmenys galėjo susitikti ir po atliktų apklausų.

8.3. Liudytojas R. Š., kuris suorganizavo M. P. ir T. B. susitikimą, ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad įvykio vietoje prie M. P. priėjo T. B. ir dar vienas vyriškis, kuris, M. P. nesutikus eiti pasikalbėti, sudavė šiam 2 kartus į krūtinę. Po to abu vyriškiai jėga vedė M. P. prie automobilio, į kurį M. P. įsodino (t. 1, b. l. 168–169). Kitoje ikiteisminio tyrimo metu vykusioje apklausoje liudytojas R. Š. taip pat parodė, kad T. B. ir D. R. M. P. į automobilį įsodino per prievartą, t. y. jie į automobilį M. P. tempė ir vedė (t. 1, b. l. 172–174). Nors pirmosios instancijos teisme šis liudytojas savo poziciją pakeitė, teigdamas, kad prievartos ir smurto prieš M. P. niekas nenaudojo, tačiau teisėjų kolegija sutinka su skundžiamo nuosprendžio išvada, kad liudytojo R. Š. pirmosios instancijos teisme duoti parodymai yra tik siekis padėti T. B. ir D. R. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Visų pirma, liudytojo R. Š. parodymai ne tik prieštarauja nukentėjusiojo M. P. ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams, liudytojo K. G. viso proceso metu duotiems parodymams, bet ir nuteistojo D. R. parodymų daliai, kad jis naudojo smurtą prieš nukentėjusįjį M. P.. Be to, nors pirmosios instancijos teisme liudytojas R. Š. parodė, kad ikiteisminio tyrimo metu, apklaustas iš karto po įvykio, jis taip, kaip užfiksuota t. 1, b. l. 168–169 esančiame apklausos protokole, nesakė, apklausos protokolo neskaitė, tik pasirašė, iš policijos pareigūnų patyrė spaudimą, tačiau teisiamajame posėdyje šis liudytojas vis dėlto pripažino, kad bylos t. 1, b. l. 172–174 yra užfiksuoti jo parodymai (šios apklausos metu R. Š. parodė ir tai, kad T. B. ir D. R. tempė ir vedė M. P. į automobilį), šie parodymai yra teisingi, duoti laisva valia, ikiteisminio tyrimo metu jis sakė tiesą, nes geriau viską prisiminė, minėtus parodymus perskaitė, kaip parodė „permesdamas akimis“ ir pasirašė. Liudytojas R. Š. pripažino vis dėlto nežinantis, ar M. P. norėjo eiti su nuteistaisiais, teigė, kad „gal ir nelabai geruoju“ nukentėjusysis išvažiavo su T. B. ir D. R. bei negalėjo patvirtinti, kad prieš M. P. nebuvo smurtauta, teigdamas, jog prieš nukentėjusįjį pavartoto smurto galėjo ir nematyti (t. 6, b. l. 14–15).

8.4. Kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi liudytojo R. Š. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, patvirtina ir aplinkybė, kad, kai M. P. buvo prievarta išvežtas automobiliu, ir liudytojas K. G. kvietė į pagalbą policijos pareigūnus, liudytojas R. Š. niekaip nebandė sustabdyti tokių K. G. veiksmų, kas būtų pagrįsta esant akivaizdžiai melagingam pranešimui apie įvykį, o priešingai ‑ pasakė automobilio, kuriuo buvo išvežtas nukentėjusysis, valstybinius numerius, kad šiuos numerius K. G. galėtų nurodyti policijos pareigūnams. Toks liudytojo R. Š. elgesys taip pat patvirtina, kad jis suprato M. P. išvežimą kaip neteisėtą, juolab, kad ir ikiteisminio tyrimo metu vykusioje apklausoje, duodamas parodymus, kurių teisingumą, kaip minėta, patvirtino pirmosios instancijos teisme, nukentėjusiojo išsivežimą jis įvardijo kaip „suplanuotą M. pagrobimą“ (t. 1, b. l. 174).

8.5. Pirmosios instancijos teisme taip pat buvo apklaustas ir T. B. apeliaciniame skunde nurodytas liudytojas D. P., kuris įvykio metu vairavo automobilį „Mercedes Benz“, į kurį buvo įsodintas nukentėjusysis M. P.. Šis liudytojas iš esmės parodė tai, kad įvykio vietoje jis muštynių nematė, į jo automobilį visi asmenys įsėdo geranoriškai, prievartos nebuvo, niekas nieko nevedė; automobilyje niekas nieko nekalbėjo, pokalbių apie vekselius ir skolas nebuvo (t. 5, b. l. 39–40). Iš tokių liudytojo parodymų, kaip nurodo ir apeliantas T. B., negalima padaryti išvados, kad „T. B., važinėjant po Mažeikių miestą, neteisėtai, neturėdamas pagrindo ir grasindamas prieš nukentėjusįjį panaudoti fizinį smurtą, savo naudai reikalavo iš M. P. pasirašyti nenustatytos pinigų sumos vekselį“. Tačiau, kaip minėta, ne tik ikiteisminio tyrimo metu vykusiose apklausose nukentėjusysis M. P., bet ir įvykio vietoje buvę liudytojai K. G., R. Š. parodė, kad nukentėjusiajam D. R. sudavė smūgius, o abu nuteistieji, paėmę už rankų, per prievartą nusivedė ir įsodino nukentėjusįjį į automobilį. Nuteistasis D. R., nors savaip interpretuodamas įvykio seką, tačiau taip pat neneigė, kad prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), sudavė smūgius nukentėjusiajam („aš karštai sureaguodamas jį truputį sugriebiau už krūtinės papurtyti. Tikrai ne smūgis buvo, tik stuktelėjimas“). Pažymėtina ir tai, kad iš paties liudytojo D. P. paaiškinimų, duotų pirmosios instancijos teisme, yra žinoma, kad kai jis atvažiavo prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), prie automobilio iš karto priėjo T. B., D. R. ir M. P. ir visi įsėdo į automobilį, t. y. liudytojas D. P. į įvykio vietą atvažiavo po smūgių M. P. sudavimo ir liepimo eiti į automobilį. Be to, liudytojas D. P., nors ir parodė matęs nuo laiptinės link jo mašinos ateinančius nuteistuosius ir nukentėjusįjį, teigdamas, jog „niekas nieko nevedė už rankų, visi atėjo kartu, įsėdo; niekas nieko nekišo į automobilį, atsisėdo kaip visi normalūs žmonės“, tačiau tuo pačiu teigė, kad tam, jog galėtų sustoti ir į automobilį galėtų įsėsti nuteistieji ir nukentėjusysis, turėjo pravažiuoti pro prie namo stovinčius asmenis, įsukti į keliuką ir apsisukti; matė, kur jie stovi, bet turėjo žiūrėti, kur važiuoja, todėl ne visą laiką juos stebėjo, tik užmetė akį. Iš šių liudytojo D. P. parodymų, vertinant juos kartu su įvykyje dalyvavusių asmenų parodymais apie tai, kad M. P. į automobilį įsėdo ne savo noru, darytina išvada, kad liudytojas D. P., atvažiavęs į įvykio vietą jau prasidėjus konfliktui, po smūgių sudavimo ir po liepimo sėstis M. P. į automobilį, taip pat visą laiką būdamas tik automobilyje ir atlikdamas juo apsisukimo manevrus, nematė esminių prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), buvusių įvykių ir negirdėjo tarp asmenų vykusių pokalbių, todėl jam pagrįstai galėjo pasirodyti, kad M. P. į automobilį įsėdo laisva valia. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad M. P. pareiškime – protokole apie įsodinimo į automobilį momentą nurodė gan abstrakčiais, kad „liepė sėstis“ (t. 1, b. l. 40), ikiteisminio tyrimo metu vykusiose apklausose – jog „prievarta įsodino į automobilį“ (t. 1, b. l. 144), „nusivedė į automobilį“ (t. 1, b. l. 146–147). Tačiau apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją M. P. apie šį momentą parodė išsamiai, teigdamas, kad jo laikytą ranką paleido prie mašinos, liepė sėstis, jo į mašiną nestūmė, įsėdo pats, „o kas man liko daryti“; į automobilį lipo prieš savo valią, sakė, kad nenori važiuoti, bet liepė važiuoti, „nesipriešinau, ką ten priešinsies“ (t. 1, b. l. 151–156). Be to, nors proceso metu nuteistieji savaip interpretavo byloje nagrinėjamas įvykio aplinkybes, tačiau pirmosios instancijos teisme jie pripažino, kad M. P. į automobilį ėjo ne visai savo noru. Nuteistasis D. R. parodė, kad į automobilį „Mercedes Benz“ po pasakymo „einam, išsiaiškinsime“, nukentėjusysis ėjo nedrąsiai, buvo sutrikęs, išsiblaškęs (t. 6, b. l. 41); nuteistasis T. B. parodė, kad eidamas M. P. „pradžioje laužėsi, gal bijojo prisiklausęs kalbų“ (t. 6, b. l. 177). Šie nukentėjusiojo ir nuteistųjų parodymai taip pat patvirtina, kad D. P., matydamas ne visą konfliktą ir negirdėdamas pokalbių ir išsakytų grasinimų, duodamas parodymus, galėjo pagrįstai klysti dėl M. P. valios išraiškos ir sutikimo lipti į automobilį.

8.6. Nėra pagrindo sutikti ir su kitais liudytojo D. P. parodymais, susijusiais su automobilyje nukentėjusiajam neišsakytais grasinimais ir reikalavimu pasirašyti tariamą skolą patvirtinantį vekselį. Liudytojas D. P. pirmosios instancijos teisme bent kelis kartus pakartojo, kad jam kartu su nuteistaisiais ir nukentėjusiuoju važiuojant automobiliu, niekas nieko nekalbėjo, jis nieko negirdėjo, galbūt kažkuris pasakė tik vieną kitą žodį (t. 5, b. l. 39–40). Tačiau šie jo parodymai prieštarauja ne tik aptartiems nukentėjusiojo parodymams apie automobilyje jam išsakytus grasinimus ir reikalavimą pasirašyti vekselį, bet ir pačių nuteistųjų parodymams, kad automobilyje pokalbis vyko. Nuteistasis D. R. pirmosios instancijos teisme parodė, kad važiuojant T. B. kalbėjo su M. P. apie automobilį, klausė, ar tikrai taip buvo (ar M. P. jį sudegino), kodėl jam žmonės taip papasakojo (t. 6, b. l. 40–42); nuteistasis T. B. taip pat parodė, kad važiuojant nukentėjusiajam užsiminė apie automobilį, klausė, ką jis (M. P.) veikia, kuo užsiima (t. 6, b. l. 176). Taigi nuteistieji, neparodydami apie tikrąjį vykusio pokalbio turinį, neneigė, kad automobilyje buvo kalbamasi su M. P., todėl liudytojas D. P., sėdėjęs šalia, negalėjo negirdėti, kad automobilyje esantys asmenys kalbasi.

8.7. Kad liudytojo D. P. parodymai apie savanorišką nukentėjusiojo įsėdimą į automobilį ir pokalbių jame nebuvimą, tik pasivažinėjimą, nėra teisingi, patvirtina ir policijos pareigūnų M. N., S. B. parodymai, kad iš ieškomo automobilio išlipęs nukentėjusysis, buvo nekalbus, išsigandęs, atrodė kaip patyręs psichologinį spaudimą, taip pat ir liudytojo K. G. elgesys į įvykio vietą kviečiant policijos pareigūnus nurodant, kad M. P. buvo mušamas ir pagrobtas (t. 2, b. l. 82–84). Toks policijos pareigūnų nurodytas nukentėjusiojo M. P. elgesys bei liudytojo K. G. veiksmai visiškai prieštarauja D. P., o taip pat ir nuteistųjų keliamai versijai, kad vyko normalus įsėdimas į automobilį ir pasivažinėjimas, pokalbis jame. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, priimant skundžiamą nuosprendį, nesivadovauti liudytojo D. P. parodymais, kurių nepatvirtina kiti byloje esantys įrodymai. Vertinant D. P. parodymus teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tą aplinkybę, jog šis asmuo atvyko kartu su nuteistaisiais, tad pripažindamas tam tikras aplinkybes, jis tarsi taptų nusikalstamos veikos bendrininku. Dėl šios priežasties šio liudytojo „neutrali“ pozicija „nieko nemačiau ir negirdėjau“ visai suprantama, todėl ir negali būti vertinama kaip patvirtinanti nuteistųjų nurodomas aplinkybes.

9. Nėra pagrindo sutikti ir su nuteistojo T. B. apeliacinio skundo argumentais, kad nukentėjusiojo protokolo – pareiškimo bei ikiteisminio tyrimo apklausų protokolų turiniui įtakos turėjo neteisėti policijos pareigūnų veiksmais, kurie, be kita ko, veikė tendencingai, siekdami surinkti jį (T. B.) kaltinančius duomenis.

9.1. Nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, t. y. ir surašytame protokole – pareiškime, ir įvykio vakarą vykusiose apklausose, kurios buvo dvi, M. P. nuosekliai parodė apie jo prievartinį įsodinimą į automobilį „Mercedes Benz“, ir ši jo pozicija pasikeitė tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Todėl yra nepagrįstas T. B. apeliacinio skundo argumentas, kad M. P. 2017 m. sausio 19 d. – 20 d. laikotarpiu buvo apklausiamas tol, kol nurodė, jog į automobilį įsėdo ne savo noru. Tai, kad antrojoje ikiteisminio tyrimo metu vykusioje apklausoje, M. P. konkrečiau ir detaliau parodė apie jo prievartinį įsodinimą į automobilį, teigdamas, jog į automobilį jį nusivedė abu nuteistieji, vienas paėmęs už vienos rankos, kitas – už kitos, neleidžia daryti išvados apie neteisėtus apklausą atlikusių pareigūnų veiksmus. Pažymėtina, kad baudžiamasis įstatymas nenumato taisyklių, kiek kartų ir kokiu paros laiku ikiteisminio tyrimo metu gali būti apklausiamas pilnametis nukentėjusysis. Įvertinus paties nusikaltimo padarymo laiką, būtinybę surinkti reikalingus įrodymus bei atlikti kitus neatidėliotinus ikiteisminio tyrimo veiksmus, apklausa ar kaip nagrinėjamos bylos atveju – dvi apklausos gali vykti ir tą pačią dieną (naktį), ir tai, nesant kitų apklausos tvarkos reikalavimų pažeidimų, nelaikytina baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu.

Žemesnės instancijos teismas

9.2. Pirmosios instancijos teisme kaip liudytojas apklaustas policijos pareigūnas M. N. neneigė, kad tarnybiniame automobilyje jis vienas bendravo su nukentėjusiuoju. Tačiau iš liudytojo parodymų taip pat yra žinoma, kad į įvykio vietą jis atvyko su policijos pareigūnu D. R., kaip tai numatyta ir T. B. apeliaciniame skunde nurodytų Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu patvirtintų Policijos patrulių veiklos instrukcijų 26.2. punkte, kad policijos patrulį turi sudaryti ne mažiau kaip du policijos pareigūnai. Iš liudytojo M. N. parodymų taip pat yra žinoma, kodėl nukentėjusysis buvo atskirtas nuo nuteistųjų. Liudytas parodė, kad įvykio vietoje M. P., išlipęs iš automobilio, buvo labai nekalbus, išsigandęs, tik pasivestas į šalį ir atsisėdęs į tarnybinį automobilį pasakė, kad jis yra M. P., apie jį pranešė draugas, o paklaustas, kodėl jį pagrobė, teigė, jog jį vertė pasirašyti vekselį (t. 5, b. l. 41–43). Iš šių liudytojų parodymų yra aišku, kad M. P. į policijos pareigūnų tarnybinį automobilį buvo pasodintas ne siekiant jį paveikti duoti vėliau neteisingus parodymus ar priversti parašyti neteisingą pareiškimą, o kad šis nusiramintų ir galėtų paaiškinti, kas nutiko, juolab, kad minėtose Policijos patrulių veiklos instrukcijose numatyta, jog, aiškinantis įvykio aplinkybes, policijos pareigūnams reikia įvertinti įvykio dalyvių psichinę ir emocinę būseną, todėl jautriai reaguojančiam asmeniui reikia leisti nusiraminti (32 punktas).

9.3. Nuteistasis T. B. apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodo ir tai, kad policijos tarnybiniame automobilyje, kuriame policijos pareigūnas M. N. bendravo su nukentėjusiuoju, nebuvo darytas vaizdo ir (ar) garso įrašo, ir tai ne tik pažeidžia minėtų instrukcijų 20.9. punkto reikalavimus, bet ir patvirtina, kad tarnybiniame automobilyje M. P. buvo darytas poveikis, siekiant, kad pastarasis nurodytų kaltinimui palankias aplinkybes. Visų pirma, iš Telšių apskrities VPK Mažeikių rajono policijos komisariato 2018 m. gegužės 10 d. pateikto atsakymo matyti, kad transporto priemonėje, kuria į įvykio vietą atvyko policijos pareigūnai M. N. ir D. R., yra įrengtas vaizdo registratorius, tačiau pagal nustatytą tvarką (o ne siekiant sunaikinti kaltinimui nepalankius įrodymus) jų duomenys buvo saugomi 2 mėnesius, todėl 2017 m. sausio 19 d. darytas vaizdo įrašas nėra išsaugotas (t. 5, b. l. 103). Pažymėtina ir tai, kad M. P., pirmosios instancijos teisme kėlęs nepagrįstas versijas apie parodymų pakeitimo priežastis, parodęs, kad iš pareigūnų jautė spaudimą rašyti pareiškimą, nekeisti parodymų, tokiu būdu bandydamas įtikinti pirmosios instancijos teismą, kad jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai yra neteisingi, neparodė, kad pareigūno automobilyje jam buvo darytas spaudimas parašyti pareiškimą ar apkalbėti nuteistuosius, teigdamas, kad su pareigūnu automobilyje apskritai nekalbėjo, taip pat pripažino, kad policijos pareigūnai apklausų metu jam nediktavo, nesakė, ką turi rašyti, apie įvykio aplinkybes jis pasakojo savanoriškai (t. 4, b. l. 188–190).

9.4. Kad ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis iš policijos pareigūnų patyrė spaudimą, nepatvirtina ir nuteistojo T. B. apeliaciniame skunde cituojami liudytojo R. Š. parodymai, kad vėliau po įvykio jam nukentėjusysis sakė, jog policijos pareigūnai jį vertė rašyti pareiškimą (t. 6, b. l. 14). Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, pakeitęs poziciją, M. P. taip pat parodė, kad jis nenorėjo rašyti pareiškimo, policijos pareigūnai jį vertė rašyti pareiškimą, apie tai jis papasakojo ir R. Š. (t. 8, b. l. 20). Tačiau tiek nukentėjusiojo, tiek liudytojo R. Š. parodymų pakeitimas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pagrįstai pripažintas jų siekiu padėti nuteistiesiems išvengti baudžiamosios atsakomybės, todėl ir aptarti pirmosios instancijos teisme pasakyti jų teiginiai, nors ir sutampantys tarpusavyje, negali būti laikomi pagrįstais ir patvirtinančiais nuteistųjų pozicijas, neigiant kaltę, bei M. P. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų neteisingumą. Be to, byloje pateiktas 2017 m. sausio 21 d. surašytas vyresniojo tyrėjo M. J. tarnybinis pranešimas, kuriame nurodyta, jog liudytojas R. Š. žodžiu informavo, kad nukentėjusiajam į jam priklausantį mobiliojo ryšio telefoną iš nepažįstamų ir nenustatytų abonentų buvo skambinta, taip pat pas nukentėjusįjį į namus buvo atėję nenustatyti asmenys. M. P., bijodamas dėl savo saugumo, į skambučius neatsiliepė, namų durų neatidarė, su jam nepažįstamais asmenimis nebendravo. Tarnybiniame pranešime taip pat nurodyta, kad, bandant susisiekti su M. P., pastarasis į skambučius neatsiliepė. Liudytojas R. Š. nurodė, kad M. P. mano, jog su juo bando susisiekti asmenys iš įtariamųjų aplinkos tam, kad galėtų padaryti jam poveikį dėl ikiteisminio tyrimo eigos (t. 2, b. l. 177). Pirmosios instancijos teisme šį tarnybinį pranešimą surašęs pareigūnas M. J. taip pat parodė, kad buvo gauta informacijos, jog iš karto po nusikalstamos veikos M. P. buvo bandoma daryti spaudimą, bandoma ateiti, jam skambinti (t. 6, b. l. 120–121). Vertinant minėtą tarnybinį pranešimą bei liudytojo M. J. parodymus visų byloje nustatytų ir šiame sprendime aptartų aplinkybių kontekste, darytina išvada, jog M. P. ikiteisminio tyrimo metu nebuvo įtakojamas policijos pareigūnų, tačiau galėjo būti įtakotas kitų asmenų, apie ką nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu papasakojo ir liudytojui R. Š., o R. Š. šią informaciją perdavė tarnybinį pranešimą surašiusiam pareigūnui. Po to, kai nukentėjusysis M. P. ir liudytojas R. Š. pakeitė parodymus, šiuos byloje esančius duomenis minėti asmenys interpretavo savaip, taip bandydami pagrįsti savo parodymų pakeitimo priežastis. Be to, pirmosios instancijos teisme minėtas liudytojas M. J. parodė ir tai, kad, vykdant Telšių apskrities VPK Kriminalinės policijos organizuoto nusikalstamumo tyrimo viršininko nurodymą, su M. P. jam teko bendrauti ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme laikotarpiu. Jis parodė, kad nukentėjusysis jo klausė, ar gali nevykti į teismo posėdį, nes jaučia spaudimą, jam buvo skambinta iš įkalinimo įstaigos, tačiau liudytojas jam paaiškino, jog kviečiamas į teismo posėdį teismo šaukimu vykti privalo, taip pat paaiškino ir neatvykimo į teismą galinčias kilti pasekmes, užtikrino, kad gali būti pasirūpinta jo saugumu, pasiūlė kreiptis su pareiškimu į teisėsaugos institucijas, tačiau nukentėjusysis tą padaryti atsisakė. Liudytojo M. J. teigimu, pokalbio metu galima buvo suprasti, kad M. P. jaučia baimę, bijo važiuoti į teismo posėdį (t. 6, b. l. 120–121), į kurį, kviečiamas pakartotinai, taip ir neatvyko. Toks pokalbis, kai policijos pareigūnas oficialiai, vykdydamas darbines funkcijas, išaiškino nukentėjusiajam pareigą vykti į teismą bei galinčias kilti pasekmes neatvykimo į teismą atveju, nelaikytinas nei policijos pareigūno įgaliojimų viršijimu, nei, juolab, vertimu duoti (ar nepakeisti) kaltinimui palankius parodymus. Apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu nukentėjusysis, teigdamas, kad bijo keršto dėl parašyto pareiškimo, taip pat paaiškino, kad į teismą jį atvežė posėdžių salėje esantis pareigūnas M. J.; paėmė iš namų, palaukė prie laiptinės (t. 1, b. l. 155). Apklausos, vykusios apeliacinės instancijos teisme, metu nukentėjusysis M. P., jau pakeitęs parodymus ir laikydamasis pozicijos, kad nusikalstama veika prieš jį padaryta nebuvo, taip pat neparodė T. B. apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių, kad jis (M. P.) policijos pareigūno M. J. buvo sulaikytas gatvėje ir pristatytas į teismo posėdį. Jis teigė, kad į Mažeikių apylinkės teismą jį nuvežė pareigūnai, „tiesiog atvažiavo į namus, paėmė ir nuvežė“. Be to, apklausiamas apeliacinės instancijos teisme nukentėjusysis nors ir parodė nekonkretizuodamas, kad buvo įtakojamas policijos pareigūnų nekeisti pirminių parodymų, tačiau nieko neparodė, kad būtent liudytojas M. J. darė spaudimą prieš apklausą pas ikiteisminio tyrimo teisėją ar atkalbinėjo vykti į apklausą pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teisme nukentėjusysis parodė, kad į Šiaulių apygardos teismą (kviečiamas pakartotinai) jis neatvyko, nes buvo išvykęs į užsienį. Tokie nukentėjusiojo parodymai ir jų analizė visiškai prieštarauja T. B. apeliacinio skundo argumentams, kad liudytojas M. J., atlikdamas savo darbines pareigas, viršijo savo kompetencijos ribas, kas galėjo turėti įtakos M. P. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų turiniui, o jo parodymai, duoti proceso metu, yra nelogiški ar melagingi.

9.5. Byloje taip pat nėra duomenų, kad ir kiti T. B. apeliaciniame skunde nurodyti ikiteisminiame tyrime dalyvavę policijos pareigūnai A. B., A. B., T. A., S. B. veikė tendencingai ar nebuvo objektyvūs. Šie liudytojai, apklausiami pirmosios instancijos teisme, neparodė jokių aplinkybių, leidžiančių padaryti išvadą, kad ikiteisminio tyrimo metu būdami įvykio vietoje ar policijos komisariate, į kurį buvo pristatyti nuteistieji ir nukentėjusysis, būtų atlikę kokius nors neteisėtus ar jų įgaliojimus viršijančius veiksmus. Liudytojai A. B., patruliavęs kartu su liudytoju S. B., A. B., T. A. parodė, kad į įvykio vietą atvyko per radijo ryšį išgirdę pranešimą apie įvykį, norėjo įsitikinti, ar automobilį sustabdžiusiems pareigūnams nėra reikalinga pagalba, nes kaip parodė liudytojas S. B., situacija pasirodė rimta. Minėti liudytojai taip pat parodė, kad atvykę į įvykio vietą procesinių veiksmų neatliko, bendravo su automobilį sustabdžiusiais ir įvykio vietoje procesinius veiksmus atlikusiais pareigūnais (t. 5, b. l. 132–135, 135–136, 137–138; t. 6, b. l. 37–38), kas įstatymo nėra draudžiama. Liudytojas S. B. pirmosios instancijos teisme neneigė įvykio vakarą bendravęs su nukentėjusiuoju, kuris jam papasakojo, kad buvo per prievartą įsodintas į automobilį, jam buvo liepta pasirašyti (t. 6, b. l. 37-38). Tačiau toks nukentėjusiojo ir policijos pareigūno pokalbis niekaip nepatvirtina, kad pastarasis siekė paveikti ar paveikė M. P. duoti kaltinimui palankius parodymus, juolab, kad, kaip jau buvo minėta, M. P. pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad policijos pareigūnai jam nenurodė, kokius parodymus jis turi duoti ikiteisminio tyrimo metu.

10. Esant išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi nukentėjusiojo M. P. 2017 m. sausio 19 d. protokolu – pareiškimu, jo ikiteisminio tyrimo metu 2017 m. sausio 19–20 d. duotais parodymais, 2017 m. sausio 26 d. asmens parodymo atpažinti protokolu bei apklausos, vykusios 2017 m. sausio 26 d. pas ikiteisminio tyrimo teisėją protokolu ir pagrįstai atmetė šiems įrodymams prieštaraujančius liudytųjų R. Š. ir D. P. parodymus, taip pat ir nuteistųjų T. B. ir D. R. iškeltas versijas, kad nukentėjusysis į automobilį nuėjo ir įsėdo laisva valia; kad automobilyje „Mercedes Benz“ nebuvo grasinama ir reikalaujama pasirašyti vekselį, patvirtinantį neįvardinto dydžio tariamą skolą nuteistajam T. B.. Nukentėjusiojo parodymai kartu su kitais byloje surinktais ir pirmiau aptartais įrodymais sudaro nuoseklią įrodomąją logišką grandinę, leidžiančią daryti išvadą, kad T. B. ir D. R., veikdami bendrininkų grupe, neturėdami teisėto pagrindo, panaudodami fizinį smurtą, atvirai T. B. naudai vertė asmenį suteikti turtinę teisę. Šiuo atveju įvertinus tai, kad nuo įsėdimo į automobilį „Mercedes Benz“ iki tol, kol į įvykio vietą atvyko K. G. iškviesti policijos pareigūnai praėjo neilgas laiko tarpas (iš liudytojų parodymų žinoma, kad apie 10–15 minučių), nereiškia, kad skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nepagrįstai pavartotas tęstinį, tačiau neapibrėžtą, tiek ilgą, tiek trumpesnį laikotarpį apibūdinantis žodis „važinėjant“. Pažymėtina, kad kvalifikuojant kaltininkų veiką pagal BK 181 straipsnio 2 dalį, neturi įtakos, kiek laiko truko jų važiavimas nuo įsėdimo į automobilį „Mercedes Benz“, kuriame buvo prievartaujamas turtas iš M. P., iki T. B. ir D. R. sulaikymo. Šiuo atveju dar iki įsėdimo į automobilį D. R. atliko vieną iš būtinų BK 181 straipsnio 2 dalyje numatytų alternatyvių nusikalstamos veikos objektyviosios pusės požymių – panaudojo fizinį smurtą. Nagrinėjamu atveju nustatytas realus fizinio smurto panaudojimas nulėmė T. B. ir D. R. veiksmų kvalifikavimą pagal BK 181 straipsnio 2 dalį, o ne pagal šio straipsnio 1 dalį, kuriame baudžiamoji atsakomybė numatyta tais atvejais, kai prievartaujant turtą yra tik grasinama panaudoti fizinį smurtą ar grasinama padaryti kitas šioje dalyje numatytas alternatyvias veikas ar panaudojama kitokia psichinė prievarta. Veikos kvalifikavimui pagal BK 181 straipsnio 2 dalį įtakos neturi ir tai, kad automobilyje „Mercedes Benz“ bei kitose vietose nebuvo rastas vekselio blankas ar kitoks raštelis, kurį M. P. buvo verčiamas pasirašyti. Nusikalstamos veikos, numatytos BK 181 straipsnio 2 dalyje, sudėtis yra formali, t. y. atsakomybė kaltininkui kyla atlikus veiksmus, kuriais buvo prievartaujamas turtas, nepriklausomai nuo to, ar tą turtą kaltininkui pavyko gauti. Nagrinėjamu atveju nusikalstama veika buvo baigta, kai prieš M. P. buvo panaudotas smurtas ir jis buvo verčiamas pasirašyti T. B. naudai nenustatytos sumos vekselį.

11. Tačiau byloje nėra duomenų, patvirtinančių pirmosios instancijos teismo nuosprendžio veikos aprašyme nurodytą aplinkybę, kad T. B., prieš įsodinant nukentėjusįjį į automobilį „Mercedes Benz“, pagrasino M. P. panaudoti fizinį smurtą, t. y. pasakė: ,,Jei nevažiuosi, būsi sulaužytas“. Vienoje iš ikiteisminio tyrimo metu vykusių apklausų M. P. parodė apie T. B. jam pasakytą frazę „jei nevažiuosi, sulaužys“, tačiau kiti įvykio vietoje buvę asmenys neparodė girdėję, kad tokia frazė buvo pasakyta, to negalima patikrinti ir kitais BPK numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 4 dalis). Todėl iš Šiaulių apygardos teismo 2019 m. birželio 18 d. nuosprendžio aprašomosios dalies šalintina aplinkybė, kad „T. B. pagrasinus panaudoti fizinį smurtą, tai yra pasakius: ,,Jei nevažiuosi, būsi sulaužytas“<...>“. Tai padarytina pakeičiant pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms (BPK 328 straipsnio 3 punktas).

12. Nuteistojo D. R. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde nurodoma, kad D. R. šioje baudžiamojoje byloje turėjo būti pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnį dėl savo atliktų veiksmų – fizinio turto panaudojimo ir dėl to kilusių padarinių, o ne pagal BK 181 straipsnio 2 dalį, kaip šio nusikaltimo bendravykdytojas, nes jokio bendro susitarimo tarp jo ir T. B. dėl turto prievartavimo nebuvo. Šis apeliacinio skundo argumentas nėra pagrįstas.

12.1. Teisėjų kolegija sutinka, kad byloje nėra duomenų, jog nuteistieji iš anksto buvo aptarę savo veikimo planą, numatę, kokius veiksmus atliks kiekvienas iš jų. Tačiau pirminis D. R. elgesys, kuris nustatytas ir iš jo paties parodymų, kai jis, atvykus prie (duomenys neskelbtini) esančio namo, be jokios priežasties sudavė 2 smūgius nukentėjusiajam, leidžia daryti išvadą, kad D. R. iš anksto buvo žinomas ir aptartas T. B. sumanymas ne ramiai pasikalbėti, o reikalauti pasirašyti M. P. vekselį. Šią išvadą patvirtina ir paskui sekę byloje nustatyti D. R. veiksmai, vedant nukentėjusįjį link automobilio, taip pat ir D. R. pasakyta frazė „mokėsi dar daugiau“ bei abiejų nuteistųjų pasakymai, jog nukentėjusiajam nieko nebus, jei šis bus sukalbamas ir pasirašys vekselį, ką pastarasis suprato kaip grasinimą, jog priešingu atveju, jei nepasirašys vekselio, bus sumuštas. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje esantys įrodymai patvirtina abiejų nuteistųjų susitarimą veikti kartu, jų veiksmų bendrumą, bendrą siekį ir tiesioginę tyčią panaudojant fizinį smurtą prievartauti turtą iš M. P.. Nuteistieji, matydami vienas kito atliekamus veiksmus, jų nenutraukė, konkliudentiniais veiksmais tam pritarė, taip pat ir papildė vienas kito veiksmus, taip abu bendrai realizuodami BK 181 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymius.

13. Išdėstytos aplinkybės patvirtina ir tai, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo vykdytojo eksceso, t. y. situacijos, kad T. B. peržengė susitarimo su D. R. ribas, kad su nukentėjusiuoju jie pasikalbės tik apie sudegintą automobilį, tačiau prievartavo M. P. turtą, reikalaudamas pasirašyti vekselį. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad baudžiamojoje byloje nepasitvirtino nuteistųjų keliama versija apie norą tik išsiaiškinti dėl sudeginto T. B. automobilio. Nukentėjusysis, ikiteisminio tyrimo metu davęs teisingus parodymus, nei karto neparodė, kad tokio turinio pokalbis ir dėl to kilę reikalavimai jam buvo išsakyti automobilyje „Mercedes Benz“. Apie automobilio sudeginimą parodė tik nuteistieji (nuteistasis D. R. tik pirmosios instancijos teisme) ir apeliacinės instancijos teisme apklaustas J. J., kuris teigė žinojęs faktą, kad nukentėjusysis visiems gyrėsi, jog sudegino T. B. automobilį. Tačiau šis liudytojas negalėjo prisiminti, kad jis suorganizavo nuteistųjų ir nukentėjusiojo susitikimą, kad kartu su nuteistaisiais vyko į įvykio vietą prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), negalėjo prisiminti ir T. B. ir M. P. susitikimo aplinkybių (t. 8, b. l. 17–21). Kiti byloje apklausti liudytojai taip pat negalėjo patvirtinti, kad M. P. į nuteistųjų automobilį buvo įsodintas dėl įvykio, susijusio su T. B. automobilio sudeginimu. Esant išdėstytoms aplinkybėms, T. B. ir D. R. skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai pripažinti kaltais pagal BK 181 straipsnio 2 dalį kaip šios nusikalstamos veikos bendravykdytojai. Atlikdami nustatytus ir šiame sprendime aptartus veiksmus, T. B. ir D. R. suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti.

Dėl T. B. nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį

14. Skundžiamu nuosprendžiu T. B. taip pat pripažintas kaltu už tai, kad neteisėtai laikė labai didelį kiekį – 173,220 g narkotinės medžiagos – kanapių dervos nuomojamo gyvenamojo namo, esančio Mažeikiuose, (duomenys neskelbtini), virtuvinių baldų komplekto pakabinamoje spintelėje iki tol, kol šią narkotinę medžiagą 2017 m. sausio 20 d. 3.45 val. kratos metu rado ir paėmė Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai. Nesutikdamas su šia skundžiamo nuosprendžio dalimi ir neigdamas savo kaltę, nuteistasis T. B. nurodo, kad rastos narkotinės medžiagos yra ne jo, jas galimai atsinešė ir suradimo vietoje padėjo kratą atlikę pareigūnai.

14.1. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, kitą dieną po gyvenamojoje vietoje atliktos kratos T. B. apie surastas narkotines medžiagas parodė tik tai, kad kratos metu jo name rastos medžiagos yra ne narkotinės medžiagos, tai maisto papildai kuriuos jis vartoja (t. 1, b. l. 121–122). Pirmosios instancijos teisme, perskaičius šiuos parodymus, T. B. paaiškino, kad šie žodžiai yra ne jo, jis taip nesakė, tokius žodžius užrašė pareigūnai. Nuteistojo teigimu, kratos metu buvo rasti proteinai, jis matė ir kaip atnešė rastą paketą, bet šis paketas ne jo. Apeliantas nurodė prašęs leisti apie tai padaryti įrašus protokole, tačiau jam pareigūnai neleido. Nuteistasis teigė, kad paimtos narkotinės medžiagos iš jo namų yra ne jo. Šios apklausos metu nuteistasis parodė ir apie kratos metu padarytus pažeidimus, išdėstytus ir jo apeliaciniame skunde (t. 6, b. l. 174–180).

14.2. Iš aptartų T. B. pirmosios instancijos teisme duotų parodymų, taip pat ir iš apeliacinio skundo argumentų žinoma, kad apie netinkamą surastų objektų fiksavimą T. B. pareigūnams pasakė jau šios kratos atlikimo metu, norėjo apie tai padaryti atitinkamus įrašus kratos protokole, tačiau jam nebuvo leista. Byloje esančiame 2017 m. sausio 20 d. nutarime daryti kratą, kuriame kaip ieškomi daiktai nurodyti užrašai, vekseliai bei kiti daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti, iš tikrųjų nėra T. B. parašo, yra nurodyta tik pastaba, kad nutarimas jam paskelbtas, jis „atsisakė nuo parašo“ (t. 1, b. l. 61– 62). Kratos protokole, prie įrašo „pareikalavus atiduoti nutartyje (nutarime) nurodytus daiktus, dokumentus arba nurodyti besislapstančio asmens buvimo vietą“ pažymėta, kad T. B. „nieko nesakė“, taip pat nurodyta, kad T. B. „atsisakė pasirašyti“ ir protokolo pabaigoje kaip kratoje dalyvavęs asmuo ir kaip asmuo, kuriam įteiktas protokolas ir apyrašo egzempliorius (t. 1, b. l. 63–65). Šios aplinkybės iš dalies galėtų patvirtinti nuteistojo T. B. apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, kodėl byloje esančiuose procesiniuose dokumentuose nėra jo parašo. Tačiau po kratos, vykusios 2017 m. sausio 20 d. nuo 3 val. 45 min. iki 4 val. 45 min, atlikimo, 2017 m sausio 20 d. 14 val. 30 min. vykusioje apklausoje, kurioje dalyvavo ir advokatas G. G., T. B., turėdamas realią galimybę išdėstyti savo poziciją dėl atliktos kratos, nieko neparodė apie tai, kad kratos atlikimo metu jam nebuvo leista įrašyti pastabų, kad rastas paketas yra ne jo. Priešingai, kaip minėta, šios apklausos metu jis parodė, kad „kratos metu mano name rastos medžiagos yra ne narkotinės medžiagos, tai maisto papildai, kuriuos aš vartoju“. Šiame protokole, kurį pasirašė ir T. B. gynėjas ir pats T. B., yra ir pastarojo parašas ir ranka įrašyta pastaba, kad protokolą jis perskaitė, pagal jo žodžius jis surašytas teisingai (t. 3, b. l. 122). Šios aplinkybės patvirtina, kad apklausos protokole yra užrašyti tokie parodymai, kokius ir davė T. B., patvirtindamas, kad kratos metu rastas paketas priklauso jam, o ne ką savarankiškai į apklausos protokolą įrašė apklausą atlikusi tyrėja. Be to, pirmosios instancijos teisme be jau minėtų parodymų, kad rastas paketas yra ne jo, nuteistasis parodė ir tai, kad narkotinę medžiagą, kurią rado, jis įvardijo šokoladu ir maisto papildu, nes ten buvo maisto papildai, yra šokolado plytelė (t. 6, b. l. 179). Tačiau iš byloje esančių kratos metu darytų nuotraukų matyti, kad paketo su narkotinėmis medžiagomis suradimo vietoje jokių kitų, taip pat ir T. B. nurodytų daiktų rasta nebuvo (t. 1, b. l. 71–72). Pirmosios instancijos teismo išvados, kad rastos narkotinės medžiagos priklausė T. B. niekaip nepaneigia tai, jog ant paketo su šiomis medžiagomis nebuvo rasta žmogaus biologinių pėdsakų, tinkamų asmens tapatybei nustatyti, tiriant DNR (t. 1, b. l. 130–132).

14.3. Pažymėtina, kad 2017 m. sausio 23 d. prokuroras, vadovaudamasis BPK 160¹ straipsnio nuostatomis, Mažeikių rajono apylinkės teismui pateikė prašymą patvirtinti procesinės prievartos priemonės (kratos) taikymo teisėtumą (t. 1, b. l. 73). Dėl šio prašymo buvo priimta Mažeikių rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos 2017 m. sausio 23 d. nutartis, kuria patvirtintas ir 2017 m. sausio 20 d. nutarimas atlikti kratą T. B. gyvenamojoje vietoje, esančioje Mažeikiuose, (duomenys neskelbtini). (t. 1, b. l. 79–80). Šioje nutartyje nurodyta ir nutarties apskundimo tvarka, tačiau T. B. ar jo gynėjas šios nutarties neskundė. Be to, ikiteisminio tyrimo metu T. B., dalyvaujant gynėjui advokatui Muradui Bakanui, apklaustas 2017 m. kovo 15 d. (t. 3, b. l. 125) bei, nurodęs, kad jam gynėjas nėra reikalingas (t. 3, b. l. 126), apklaustas ir 2017 m. gruodžio 22 d. (t. 3, b. l. 129), tačiau šių apklausų metu apeliantas parodymus duoti atsisakė. Teisėjų kolegija sutinka, kad apskųsti ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartį ar duoti parodymus ikiteisminio tyrimo metu yra įtariamojo teisė, kuria jis gali ir nepasinaudoti. Tačiau nagrinėjamu atveju, kai apeliaciniame skunde yra išdėstyti argumentai dėl ikiteisminio tyrimo metu padarytų procesinių pažeidimų, minėtos nutarties neapskundimas per įstatymo nustatytą terminą, taip pat nepasinaudojimas realia galimybe apklausose pateikti paaiškinimus apie kratos metu padarytus pažeidimus, vertinant šias aplinkybes kartu su kitais byloje esančiais duomenimis, leidžia daryti išvadą, kad minėti argumentai, kurie pateikti vėlesnėse baudžiamosios bylos nagrinėjimo stadijose, yra tik T. B. siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės dėl narkotinių medžiagų laikymo.

14.4. Pirmosios instancijos teisme kaip liudytojai apklausti kratoje dalyvavę pareigūnai taip pat parodė, kad suradus paketą, kaip vėliau paaiškėjo, su narkotinėmis medžiagomis, T. B. neneigė, kad šis paketas yra jo, parodydamas, jog viduje yra ne narkotinės medžiagos, o vitaminai šuniui ar sportui. Liudytojas A. B. parodė, kad suradus narkotines medžiagas, T. B. neneigė, kad tai jam priklausantis daiktas, visiems kratoje dalyvavusiems pareigūnams paaiškino, jog tai yra vitaminai šuniui (t. 5, b. l. 133). Liudytojas T. T. parodė, kad, suradus galimai narkotines medžiagas, pareigūnai savininko klausė, kas tai, o gyvenantis tame name atsakė, jog tai skirta sportui (t. 6, b. l. 11). Liudytojas G. V. parodė, kad M. J. rado plytelę, paklausė T. B., kas tai yra, į ką pastarasis atsakė, jog tai yra maisto papildai, neigė, kad tai yra hašišas. Tačiau kai kinologo šuo elgesiu parodė, kad pakete yra narkotinės medžiagos, šios aplinkybės neneigė ir T. B. (t. 6, b. l. 12–13). Liudytojas M. J. parodė, kad suradus į polietileninę plėvelę suvyniotą paketą, T. B. buvo paklausta, kas tai yra. T. B. atsakė, kad tai yra papildai (jo ar augintinio), tačiau neparodė, kad paketas yra ne jo, nesakė, kad šį paketą padėjo koks nors pašalinis asmuo. Liudytojas taip pat parodė, kad nuteistasis aiškino, jog policijos pareigūnai apsijuoks, kad be reikalo tą medžiagą jie ima, kad už tai nėra numatyta baudžiamoji atsakomybė (t. 6, b. l. 38–39).

14.5. Ikiteisminio tyrimo metu vykusioje apklausoje, iš karto po atliktos kratos T. B. nieko neparodė ir apie apeliaciniame skunde keliamus klausimus, susijusius su jo teisių suvaržymu kratos atlikimo metu bei kratą ir jos tvarką reglamentuojančių BPK 145, 149 straipsnių pažeidimus, kas taip pat leidžia daryti išvadą, kad šie argumentai atsirado kaip siekis, kad priimant skundžiamą nuosprendį nebūtų vadovaujamasi atliktos kratos rezultatais. Šią išvadą patvirtina ir kratoje dalyvavusių liudytojais apklaustų pareigūnų parodymai pirmosios instancijos teisme, kur nei vienas iš apklaustų asmenų neparodė, kad, atliekant kratą T. B. nuomojamame name, pastarasis žodžiu būtų teikęs prašymus iškviesti advokatą ar kviestinį, daryti vaizdo ir garso įrašus. Liudytojas G. V. parodė tik tai, kad T. B., atliekant kratą, elgėsi irzliai, komentavo, ką pareigūnai daro blogai (t. 6, b. l. 13). Be to, su tuo susijusių klausimų nei T. B., nei jo gynėjas iš esmės nekėlė ir teisiamojo posėdžio metu, kai buvo apklausiami kratą atlikę ir joje dalyvavę pareigūnai; nuteistasis T. B. savo argumentus apie kratos metu padarytus pažeidimus išsakė tik pirmosios instancijos teisme, duodamas parodymus po visų liudytojų apklausos. Be to, nei T. B., nei jo gynėjas ikiteisminio tyrimo metu nepasinaudojo procesine teise apskųsti tariamai neteisėtus pareigūnų veiksmus, kaip minėta – ir priimtus sprendimus, ir šios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat patvirtina T. B. apeliacinio skundo argumentų, susijusių su procesinių teisių bei kratos atlikimo tvarkos pažeidimais, deklaratyvumą, juolab, kad pirmosios instancijos teisme T. B. parodė ir apie realų jo turto sugadinimą, kurį, atliekant kratą, padarė policijos pareigūnai.

14.6. T. B. apeliacinio skundo argumentai, išdėstyti šio nuosprendžio 3.10.–3.11. punktuose, taip pat neleidžia daryti išvadų apie tokius ikiteisminio tyrimo metu padarytus pažeidimus, kurie sukliudė pirmosios instancijos teismui priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Nors 2017 m. sausio 20 d. nutarime daryti kratą (t. 1, b. l. 61–62) ir kratos protokole (t. 1, b. l. 63–65) nėra nuteistojo parašo, tačiau juose įrašytos pastabos, jog „T. B. atsisakė nuo parašo“, „Atsisakė pasirašyti“, leidžia spręsti apie kratos tvarkos, numatytos BPK 149 straipsnio 1 dalyje, laikymąsi, taikant šią procesinę prievartos priemonę. Iš liudytojo G. V. parodymų yra žinoma ir tai, kad prieš pradedant kratą, T. B. buvo paklausta, ar jis name laiko draudžiamų laikyti daiktų (t. 6, b. l. 12). Kaip nurodoma ir T. B. apeliaciniame skunde, nutarime daryti kratą netiksliai įrašytos aplinkybės, patvirtinančios kratos atlikimo neatidėliotinumą („krata darytina neatidėliotinai, nes tuoj pat po padarytos nusikalstamos veikos“). Tačiau įvertinus aplinkybes, kad pats įvykis užfiksuotas, nukentėjusiojo, liudytojų parodymai apie T. B. padarytą nusikalstamą veiką buvo gauti nakties metu, todėl ir minėto įrašo turinys patvirtina, kad neatidėliotiną, nakties metu vykusią kratą (BPK 149 straipsnio 5 dalis) nulėmė siekis surinkti bylai reikšmingus duomenis (užrašus, vekselius bei kitus daiktus, turinčius reikmės nusikalstamai veikai tirti) „tuoj pat po padarytos nusikalstamos veikos“. Kad šios kratos metu, ieškant minėtame nutarime nurodytų daiktų, buvo rastos ir narkotinės medžiagos, taip pat nereiškia, kad krata buvo atlikta pažeidžiant įstatymo reikalavimus. BPK 149 straipsnio 6 dalis numato, kad daiktai ir dokumentai, kurių apyvarta įstatymų uždrausta, turi būti paimami neatsižvelgiant į jų ryšį su tyrimu. Niekuo nepagrįstas ir dar vienas T. B. apeliacinio skundo teiginys, kad kratą atlikę pareigūnai ieškojo tik narkotinių medžiagų, ne dokumentų ar vekselių, o suradę narkotines medžiagas, atliekamą kratą baigė. Iš kratos protokolo yra matyti, kad krata truko nuo 3 val. 45 min iki 4 val. 45 min., ir byloje nėra jokių duomenų, kad šis kratos protokole užfiksuotas laikas yra neteisingas. Kratos atlikimo metu buvo rastos ne tik narkotinės medžiagos, bet ir kratos metu rastų ir paimtų objektų apyraše nurodyti dokumentai. Tai, kad kratos metu nebuvo rasti šioje baudžiamojoje byloje minimi dokumentai (vekseliai), nepatvirtina, jog tokie objektai kratos metu apskritai nebuvo ieškomi. Liudytojas S. B. pirmosios instancijos teisme taip pat parodė, kad namas, kuriame buvo atliekama krata, buvo didelis, krata užtruko (t. 6, b. l. 38). Byloje esantis kratos protokolas taip pat atitinka šiam procesiniam dokumentui keliamus reikalavimus, numatytus BPK 149 straipsnio 10 dalyje; jame nurodyti paimti daiktai ir dokumentai, aprašyti pagrindiniai jų požymiai (t. 1, b. l. 63–70). Be to, protokole glaustai aprašyta ir kratos atlikimo eiga, o iš pirmosios instancijos teisme apklaustų pareigūnų parodymų yra žinoma, kad visi kratoje dalyvavę asmenys buvo vienoje patalpoje, niekas neišsiskirstė, atliekant kratą, T. B. buvo šalia ir betarpiškai stebėjo kratos atlikimą ir matė narkotinių medžiagų suradimo faktą (t. 5, b. l. 133–134; t. 6, b. l. 11–13, 39). Pažymėtina tik tai, kad baudžiamojo proceso įstatymas nenumato reikalavimo, kad kratos protokole būtų fiksuojama kratos atlikimo eiga, kiekvienas kratoje dalyvaujančio pareigūno atliktas veiksmas, eiliškumas, judėjimas kratos atlikimo vietoje. Kad T. B. nuomojamame name atlikta krata buvo neteisėta nepatvirtina ir tai, kad šioje kratoje, ieškant dokumentų, vekselių, dalyvavo tarnybinis šuo, apmokytas surasti narkotines medžiagas. Minėti pirmosios instancijos teisme apklausti liudytojai neparodė, kad specialiai narkotikus surasti apmokyto tarnybinio šuns dalyvavimas kratoje, kai iš anksto neplanuojama surasti narkotinių medžiagų, nėra neįprasta praktika atliekant tokio pobūdžio procesinį veiksmą. Iš liudytojo G. V. parodymų taip pat matyti, kad dažnu atveju atliekant kratą dalyvauja ir kinologas (t. 6, b. l. 13). Be to, šis liudytojas, o taip pat ir liudytojas M. J. parodė, kad policijos pareigūnai turėjo kriminalinės žvalgybos informacijos, jog T. B. galimai disponuoja narkotinėmis medžiagomis (t. 6, b. l. 13, 39). Pažymėtinai ir tai, kad T. B. gyvenamojoje vietą narkotines medžiagas rado ne tarnybinis šuo, o kratą atlikęs pareigūnas M. J.. Tarnybiniam šuniui rastos medžiagos buvo duotos savo elgesiu atpažinti po to, kai T. B., pripažinęs, jog rastas paketas yra jo, neigė jame esančių medžiagų kilmę. Atliktos kratos neteisėtumo nepatvirtina ir apeliaciniame skunde nurodytas T. B. manymas, kad kratos atlikimui vadovavo ne šį nutarimą priėmusi L. G., o pareigūnai M. J. ir S. B.. Šie pareigūnai dalyvavo atliekant kratą ir tai patvirtino, pasirašydami ant kratos protokolo (t. 1, b. l. 65).

14.7. Apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodoma ir tai, kad narkotines medžiagas į namą atnešė ir padėjo kratą atlikę pareigūnai. Visų pirma, nors nuteistasis pirmosios instancijos teisme parodė, kad iki kratos atlikimo jis name negyveno apie tris savaites ir buvo davęs savo namų raktus kitiems asmenims, kad šie išvestų į lauką šunį (t. 6, b. l. 178), tačiau apeliaciniame skunde jis, be kita ko, nurodė ir tai, kad nuomojamame name jis gyveno vienas ir tik jis vienas turėjo šio namo raktus, pažymėdamas, kad namo raktus turi ir šio namo savininkė. Tačiau pirmosios instancijos teisme apklausta namu pagal įgaliojimą galėjusi disponuoti liudytoja N. T. parodė, kad tuo metu, kai namas buvo išnuomotas ir jame su drauge K. S. gyveno T. B., ji name nesilankė, tikrai po namus nevaikščiojo, namų raktų pašaliniams asmenims perdavusi taip pat nebuvo (t. 5, b. l. 128–130). Liudytoja S. S., kuri yra T. B. išnuomoto namo savininkė, bei jos sesuo liudytoja L. B. taip pat parodė, kad jos namo raktų neturėjo, name, kuriame gyveno tik T. B. su drauge, nesilankė (t. 5, b. l. 130–131, 131–132). Pirmosios instancijos teisme nuteistojo T. B. draugė liudytoja K. S. parodė, kad nuolat name, kuriame buvo atlikta krata, ji negyveno, teigė, kad į tuos namus daug kas ateidavo, T. B. prašymu tie žmonės išvesdavo pasivaikščioti ir šunį (t. 5, b. l. 138–140). Tačiau pats nuteistasis pirmosios instancijos teisme ne tik neparodė, kokie konkrečiai asmenys ateidavo išvesti jo šunį, bet ir patvirtino abejojantis, kad kiti asmenys galėjo jo namuose padėti narkotines medžiagas (t. 6, b. l. 178). Byloje esantys duomenys, o būtent nuteistojo T. B. parodymai apie jo namuose gyvenusį agresyvų šunį, prie kurio dažniausiai svetimi žmonės negalėjo prieiti ir kuris, prieš pradedant kratą buvo uždarytas kitoje patalpoje, taip pat paneigia pastarojo versiją, jog narkotines medžiagas iki kratos atlikimo galėjo padėti policijos pareigūnai. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad netiesiogiai nuteistojo keliamą versiją, jog narkotines medžiagas galėjo padėti patys policijos pareigūnai, paneigia būtent kinologo kartu su šunimi, gebančiu surasti ir atpažinti narkotines medžiagas, dalyvavimas kratoje. Akivaizdu, kad jei narkotines medžiagas būtų atsinešę patys pareigūnai, kinologo dalyvavimas kratojo būtų nelogiškas ir nepaaiškinamas ir priešingai – turint informacijos, kad pas T. B. namuose gali būti slepiamų narkotinių medžiagų – kinologo su šunimi dalyvavimas kratoje ‑ logiškas ir suprantamas.

15. Esant išdėstytoms aplinkybėms, vadovaudamasi byloje surinktais ir įvertintais įrodymais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamame nuosprendyje T. B. pagrįstai pripažintas kaltu ir už tai, kad nuo nenustatyto laiko, bet ne vėliau, kaip nuo 2017 m. sausio 19 d., neteisėtai laikė labai didelį kiekį – 173,220 g narkotinės medžiagos – kanapių dervos nuomojamo gyvenamojo namo, esančio Mažeikiuose, (duomenys neskelbtini), virtuvinių baldų komplekto pakabinamoje spintelėje iki tol, kol šią narkotinę medžiagą 2017 m. sausio 20 d. 3.45 val. kratos metu rado ir paėmė Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai.

Dėl nuteistiesiems T. B. ir D. R. paskirtų bausmių

16. Pagal baudžiamąjį įstatymą už BK 181 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą kaltininkui gali būti paskirta laisvės atėmimo bausmė iki 8 metų, o pagal BK 260 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimo bausmė nuo 10 iki 15 metų.

17. Šiaulių apygardos teismas T. B. už BK 181 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą paskyrė 3 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, o už BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą – 10 metų laisvės atėmimo bausmę. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad T. B. atsakomybę už BK 181 straipsnio 2 dalyje nusikaltimo padarymą sunkina tai, kad ši veika padaryta veikiant bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), o jo atsakomybę už abi jam inkriminuotas nusikalstamas veikas sunkina tai, kad veiką padarė recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Nuteistojo T. B. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Be to, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė, kad T. B. padarė sunkų ir labai sunkų nusikaltimus, jis buvo BK 181 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos iniciatorius, ši nusikalstama veika buvo daroma jo naudai. Skirdamas bausmes už abi nusikalstamas veikas, pirmosios instancijos teismas įvertino ir T. B. charakterizuojančius duomenis: jis teistas, byloje nagrinėjamas dvi nusikalstamas veikas padarė praėjus vos mėnesiui po ankstesnio nuosprendžio, kuriuo jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas, priėmimo, jis baustas ir administracine tvarka, kas pirmosios instancijos teismo pagrįstai įvertinta kaip T. B. nenoras laikytis įstatymų nustatytos tvarkos. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir į tai, kad T. B. dirbo, byloje yra pateiktos ir teigiamai jį apibūdinančios charakteristikos.

17.1. Prokuroras apeliaciniame skunde neginčija aptarto T. B. charakterizuojančių duomenų įvertinimo bei jam už kiekvieną nusikalstamą veiką parinktos bausmės rūšies. Tačiau prokuroras nesutinka su paskirtų bausmių dydžiais, nurodydamas, kad jie yra aiškiai per švelnūs. Teisėjų kolegija sutinka su šiais prokuroro apeliacinio skundo argumentais.

17.2. BK 54 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies reikalavimų. BK 61 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad, įvertinus bausmės paskyrimui reikšmingas aplinkybes, skiriamas bausmės dydis skaičiuojamas nuo jos vidurkio. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, nustatęs dvi T. B. atsakomybę sunkinančias aplinkybes už BK 181 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą ir vieną atsakomybę sunkinančią aplinkybę už BK 260 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą, nenustatęs jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, įvertinęs nuteistąjį apibūdinančius duomenis, iš kurių, teisėjų kolegijos vertinimu, teigiamų yra kur kas mažiau nei neigiamų, taip pat įvertinęs tai, kad būtent T. B. buvo BK 181 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo iniciatorius ir šis nusikaltimas buvo daromas jo naudai, nepagrįstai paskyrė T. B. už BK 260 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą minimalią sankcijoje numatytą bausmę (10 metų), o už BK 181 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą – už sankcijos vidurkį mažesnę bausmę (3 metus ir 6 mėnesius). Teisėjų kolegijos vertinimu, paskirtos bausmės yra per švelnios, jos nėra teisingos, neatitinka BK 41, 61 straipsnių reikalavimų, tinkamai neindividualizuotos, nes neatsižvelgta į visas byloje nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. T. B. skirtinos kito dydžio bausmės: už BK 260 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą T. B. skirtina už šio straipsnio sankcijoje numatytą minimalią bausmę didesnė bausmė, o už BK 181 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą – šio straipsnio sankcijos vidurkiui artima bausmė. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su prokuroro apeliacinio skundo argumentu dėl paskirtų bausmių bendrinimo. Pirmosios instancijos teismas, bendrindamas bausmes, pagrįstai vadovavosi BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, tačiau nepagrįstai prie griežčiausios bausmės, paskirtos T. B. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, pridėjo pačią minimaliausią įstatymo leidžiamą 3 mėnesių bausmės, paskirtos už turto prievartavimą panaudojant fizinį smurtą, dalį, šio sprendimo nemotyvuodamas. Ši pridedamos bausmės dalis yra nepagrįstai per maža, todėl keistina, nustatant, kad T. B. prie griežčiausios bausmės, skirtinos pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, už tyčinio, sunkaus, savanaudiško nusikaltimo padarymą, pridėtina bausmės, paskirtinos pagal BK 181 straipsnio 2 dalį, dalis, kurios dydis nustatytinas didesnis nei minimalus paskirtos bausmės rūšies dydis. Visa tai padarytina pakeičiant Šiaulių apygardos teismo nuosprendį dėl neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 2 punktas).

17.3. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 4 dalimis, šiuo nuosprendžiu skiriama bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinama su Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 15 d. nuosprendžiu T. B. paskirta ir neatlikta 9 mėnesių laisvės atėmimo bausme.

18. Nuteistojo D. R. ir jo gynėjo advokato R. Dobrovolskio apeliaciniame skunde nurodoma, kad tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas netenkins jų apeliacinio skundo prašymo dėl D. R. inkriminuotos nusikalstamos veikos perkvalifikavimo, D. R. turėtų būti taikomos BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatos ir jam paskirtos bausmės vykdymas turėtų būti atidedamas. Su šiuo apeliacinio skundo argumentu teisėjų kolegija nesutinka.

18.1. D. R. nusikaltimo padarymo metu galiojusi BK 75 straipsnio 1 dalies redakcija numatė, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Taigi įvertinus, kad už sunkaus D. R. inkriminuoto nusikaltimo padarymą skundžiamu nuosprendžiu jam paskirta 2 metų laisvės atėmimo bausmė, D. R. atitinka minėto instituto taikymui keliamus formalius reikalavimus. Tačiau tame pačiame straipsnyje taip pat įtvirtinta, kad bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokio pagrindo šioje baudžiamojoje byloje nėra.

18.2. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad šioje byloje nagrinėjamą nusikalstamą veiką D. R. padarė būdamas teistas, jis baustas ir administracine tvarka, o tai rodo, kad jis yra linkęs pažeisti įstatymų reikalavimus, nesilaikyti visuomenės elgesio taisyklių. Be to, iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko matyti, kad jau ankstesniais teismų sprendimais D. R. buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimas, skirta auklėjamojo poveikio priemonė, papildoma baudžiamojo poveikio priemonė, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirta bausmė apeliacinės instancijos teismo pakeista į baudą, tačiau šių institutų taikymas jam jokios teigiamos įtakos nepadarė, jis vėl nusikalto, o šiuo metu jam taikomas suėmimas ir kitoje baudžiamojoje byloje. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad D. R. ankščiau padaryti nusikaltimai buvo atsitiktiniai, jie nebuvo turtinio pobūdžio, ankščiau inkriminuotus 2 nusikaltimus jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, niekaip neleidžia nuspręsti, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai šiuo atveju bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Priešingai, apeliaciniame skunde išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad būdamas laisvėje, D. R. nuolat nusikalsta, jo nusikaltimai sunkėja, jis, būdamas laisvėje, teigiamų išvadų nepadaro, todėl, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju bausmės tikslai gali būti pasiekti tik paskyrus D. R. laisvės atėmimo bausmę ir netaikant BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatų dėl bausmės vykdymo atidėjimo.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 ir 3 punktais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Šiaulių apygardos teismo 2019 m. birželio 18 d. nuosprendį pakeisti.

Pašalinti iš nuosprendžio aprašomosios dalies aplinkybę, kad „T. B. pagrasinus panaudoti fizinį smurtą, tai yra pasakius: „Jei nevažiuosi, būsi sulaužytas“ <...>“.

Paskirti T. B. už BK 260 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą 11 (vienuolikos) metų laisvės atėmimo bausmę.

Paskirti T. B. už BK 181 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą 4 (ketverių) metų laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, šiuo nuosprendžiu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį paskirtą 11 (vienuolikos) metų laisvės atėmimo bausmę subendrinti dalinio sudėjimo būdu su pagal BK 181 straipsnio 2 dalį paskirta 4 (ketverių) metų laisvės atėmimo bausme ir T. B. paskirti 12 (dvylikos) metų laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 4 dalimis, šiuo nuosprendžiu T. B. paskirtą 12 (dvylikos) metų laisvės atėmimo bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinti su Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 15 d. nuosprendžiu jam paskirta ir neatlikta bausme, ir paskirti T. B. galutinę subendrintą 12 (dvylikos) metų 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Jolanta ČepukėnienėRegina PocienėAlgimantas Valantinas