Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės, Beatos Martišienės ir Faustos Vitkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. P. skundą atsakovei Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilęs dėl atsakovės Komisijos 2019 m. liepos 4 d. sprendimo Nr. KS-166 „Dėl P. P.“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad naujienų portale 15min.lt 2018 m. gruodžio 5 d. pasirodė publikacija „P. P. dėl naudojimosi tarnybiniu automobiliu pats save įskundė etikos sargams“ (1 t., b. l. 62–64). Publikacijoje nurodoma, kad rugsėjo 19 dieną pareiškėjas buvo užfiksuotas tarnybiniu automobiliu vykstantis iš namų į darbą; automobilis yra savivaldybės bendrai naudojama „Opel Corsa“.

Komisija 2018 m. gruodžio 14 d. raštu Nr. S-5177-(1.2) informavo pareiškėją apie pradėtą tyrimą, išaiškino jo teises ir paprašė iki 2019 m. sausio 4 d. pateikti atsakymus į klausimus bei paaiškinimus pagrindžiančius dokumentus (1 t., b. l. 10–11, 65–66). Šiame rašte pareiškėjo, be kita ko, buvo paprašyta nurodyti Publikacijoje minimo automobilio valstybinį numerį bei pateikti šio automobilio rugsėjo 18–19 d. kelionės lapus.

Komisijoje 2019 m. gegužės 28 d. gautas Savivaldybės mero atsakymas į 2019 m. gegužės 10 ir 23 d. raštus, kuriame nurodoma, kad Savivaldybės meras neturi duomenų apie pareiškėjo 2018 m. rugsėjo 18–19 d. dienotvarkę (2 t., b. l. 122–123).

Administracijos Aprūpinimo ir transporto skyrius 2019 m. birželio 14 d. raštu Nr. A51-56286/19(33212-E114) pateikė Komisijai tarnybinio automobilio „Opel Corsa“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), rezervavimo 2018 m. rugsėjo 18 ir 19 d. įrašus bei navigacinės sistemos duomenis (2 t., b. l. 144–147).

Komisija 2019 m. birželio 27 d. pranešimu Nr. S-2469-(1.2) informavo pareiškėją, kad 2019 m. liepos 4 d. posėdyje bus sprendžiama jo elgesio atitiktis VPIDVTĮ nuostatoms (2 t., b. l. 149).

VTEKĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog Komisija, atlikusi tyrimą, priima motyvuotą sprendimą: 1) pripažinti, kad asmuo pažeidė VPIDVTĮ, Valstybės politikų elgesio kodekso ar kito teisės akto, reglamentuojančio tarnybinės etikos ir elgesio normas, nuostatas; 2) pripažinti, kad asmuo pažeidė Lobistinės veiklos įstatymo nuostatas; 3) pripažinti, kad asmuo nepažeidė VPIDVTĮ, Valstybės politikų elgesio kodekso ar kito teisės akto, reglamentuojančio tarnybinės etikos ir elgesio normas, nuostatų; 4) pripažinti, kad asmuo nepažeidė Lobistinės veiklos įstatymo ar kitų teisės aktų nuostatų; 5) sustabdyti tyrimą; 6) nutraukti tyrimą.

Taigi visų pirma spręstinas skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimas. Teismas turi nustatyti, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektai neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktai neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalis). Sprendžiant pareiškėjo reikalavimo panaikinti skundžiamą sprendimą pagrįstumą, būtina įvertinti ir skundžiamo sprendimo, kuris laikytinas viešojo administravimo aktu, atitiktį Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems individualaus administracinio akto teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Taip pat būtina įvertinti, ar nėra ABTĮ 91 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas sprendimas turėtų būti panaikintas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką, ne kartą pažymėjo, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr. LVAT 2010 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-686/2010, 2015 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3061-858/2015).

Nagrinėjamu atveju iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad, pagal Savivaldybės tarnybinio automobilio „Opel Corsa“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), rezervavimo 2018 m. rugsėjo 18 ir 19 d. įrašus bei navigacinės sistemos duomenis, pareiškėjas minėtu automobiliu 2018 m. rugsėjo 18 d. 18 val. 2 min. išvyko iš Savivaldybės, o 19 val. 28 min. atvyko į (duomenys neskelbtini) miestą, čia automobilis prastovėjo iki 2018 m. rugsėjo 19 d. ryto (iki 6 val. 32 min.) (2 t., b. l. 144–147). Iš tų pačių duomenų taip pat matyti, kad atitinkamai 2018 m. rugsėjo 19 d. 6 val. 32 min. pareiškėjas Savivaldybės tarnybiniu automobiliu išvyko iš (duomenys neskelbtini) miesto, o 7 val. 46 min. atvyko į Savivaldybę. Pažymėtina, jog iš byloje esančios valstybės įmonės Registrų centro Gyventojų registro 2019 m. balandžio 19 d. pažymos Nr. GR. 4A-778 apie asmens duomenis matyti, jog pareiškėjo deklaruota gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini) (2 t., b. l. 118). Iš minėtų Administracijos Aprūpinimo ir transporto skyriaus pateiktų tarnybinio automobilio „Opel Corsa“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), navigacinės sistemos duomenų matyti, kad žemėlapyje nurodyta vieta (duomenys neskelbtini), kur 2018 m. rugsėjo 18 ir 19 d. buvo laikomas minėtas automobilis, iš esmės sutampa su pareiškėjo P. P. deklaruotos gyvenamosios vietos adresu (2 t., b. l. 118, 145, 147).

VPIDVTĮ 3 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, kad viešųjų interesų viršenybei užtikrinti asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, privalo nesinaudoti ir neleisti naudotis jokiu valstybės ar savivaldybių valdomu turtu ne tarnybinei veiklai. Atskirais atvejais taikomas išimtis gali nustatyti įstatymai. Minėta nuostata detalizuoja ir užtikrina Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnyje įtvirtinto besąlygiško ir nesavanaudiško valdžios įstaigų tarnavimo žmonėms principo įgyvendinimą.

Administracijos direktoriaus 2015 m. lapkričio 23 d. įsakymu Nr. 40-445 „Dėl Administracijos tarnybinių automobilių naudojimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Administracijos tarnybinių automobilių naudojimo taisyklių 13 punkte nustatyta, kad tarnybiniai automobiliai gali būti naudojami tik tarnybinėms užduotims vykdyti (1 t., b. l. 33–46, 70–83).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs, kad Konstitucijoje vartojama sąvoka „valstybės (valstybinė) tarnyba“ savo turiniu yra tapati sąvokai „viešoji tarnyba“. Konstitucijoje yra įtvirtinta tokia valstybės tarnybos samprata, kuri yra neatskiriamai susijusi su valstybės, kaip visos visuomenės organizacijos, paskirtimi užtikrinti žmogaus teises ir laisves, garantuoti viešąjį interesą. Lėšų skyrimas valstybės tarnybai, jos materialinis aprūpinimas ir paskirtų lėšų naudojimas sietinas su valstybės tarnybai keliamais teisėtumo, viešumo reikalavimais, su būtinumu užtikrinti viešojo intereso dominavimą prieš privačius interesus, išvengti viešųjų ir privačių interesų konflikto. Lėšos, kiti ištekliai turi būti naudojami skaidriai. Valstybės tarnybos teikiamos galimybės negali būti naudojamos asmeniniam pasipelnymui (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas byloje Nr. 51/01-26/02-19/03-22/03-26/03-27/03).

Kaip minėta, pareiškėjas Komisijai teiktuose paaiškinimuose nurodė, jog minėtomis dienomis jis galėjo naudoti tarnybinį automobilį, vykdydamas tarnybinės veiklos funkcijas už Vilniaus miesto ribų. Tačiau pareiškėjas nei Komisijai, nei teismui į bylą nepateikė dokumentų, pagrindžiančių, su kokia tarnybine užduotimi buvo susijęs tarnybinio automobilio naudojimas 2018 m. rugsėjo 18 ir 19 d.

Pažymėtina, jog Administracijos direktoriaus 2011 m. rugpjūčio 17 d. įsakymu Nr. 40-611 „Dėl Administracijos darbo tvarkos patvirtinimo“ patvirtintų Administracijos darbo tvarkos taisyklių 15 punkte nustatyta, kad išvykti darbo reikalais už Savivaldybės ribų galima tik esant Administracijos direktoriaus įsakymui (mero potvarkiui) dėl komandiruotės (1 t., b. l. 156–168). Vietos savivaldos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 23 punkte nustatyta, kad meras suteikia savivaldybės administracijos direktoriui, kai savivaldybės administracijos direktoriaus nėra, – jo pavaduotojui, savivaldybės kontrolieriui, kai savivaldybės kontrolieriaus nėra, – jo pavaduotojui atostogas, siunčia administracijos direktorių, kai savivaldybės administracijos direktoriaus nėra, – jo pavaduotoją, savivaldybės kontrolierių, kai savivaldybės kontrolieriaus nėra, – jo pavaduotoją į komandiruotes. Iš byloje esančio Savivaldybės mero 2019 m. gegužės 27 d. atsakymo Nr. A51-49484/19(3.3.2.4-EM4) Komisijai matyti, kad Savivaldybės meras neturi duomenų apie pareiškėjo 2018 m. rugsėjo 18–19 d. dienotvarkę (2 t., b. l. 122–123).

LVAT formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką yra konstatavęs, jog naudodamasis tarnybiniu automobiliu ne tarnybos pareigoms atlikti pareiškėjas pažeidė teisės aktais nustatytas naudojimosi tarnybiniais automobiliais ribas bei tvarką ir turėjo asmeninės naudos, nes sutaupė savo asmenines lėšas (išvengė kelionės išlaidų) (LVAT 2011 m. rugpjūčio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-2366/2011, LVAT 2011 m. gruodžio 1 d. nutartis administracinėje byloje A502-2952/2011).

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog Komisijos atlikto tyrimo metu surinktų duomenų visuma patvirtinta, kad pareiškėjas 2018 m. rugsėjo 18 ir 19 d. naudojosi Savivaldybės tarnybiniu automobiliu ne tarnybos pareigoms atlikti (tai paneigiančių duomenų nepateikė), todėl Komisija skundžiamu sprendimu teisėtai ir pagrįstai nusprendė pripažinti, kad tokiu savo elgesiu pareiškėjas pažeidė VPIDVTĮ 3 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatas.

Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad savivaldybės administracijos direktorius pavaldus savivaldybės tarybai, atskaitingas savivaldybės tarybai ir merui. Atsižvelgdamas į tai, teismas daro išvadą, jog Komisija skundžiamo sprendimo rezoliucinės dalies 2 punktu teisėtai ir pagrįstai nusprendė siūlyti Savivaldybės merui ir tarybai inicijuoti savivaldybės patirtų išlaidų, susidariusių dėl nepagrįsto pareiškėjo naudojimosi tarnybiniu transportu, kompensavimą.

Akcentuotina, jog pareiškėjas skunde neginčija Komisijos sprendime nustatytų aplinkybių, susijusių su pripažintu pažeidimu, todėl teismas plačiau jų nenagrinės.

Pareiškėjo teigimu, atsakovė skundžiamą sprendimą priėmė praėjus beveik 7 mėnesiams nuo sprendimo pradėti tyrimą priėmimo dienos ir šiais savo veiksmais pažeidė VTEKĮ 26 straipsnio 1–2 dalyse nustatytus pranešimų dėl asmens veikos atitikties teisės aktų reikalavimams nagrinėjimo terminus. Be to, Komisija pareiškėjui nenurodė atliekamo tyrimo termino pratęsimo motyvų.

Kaip minėta, byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad Komisija 2018 m. gruodžio 12 d. pradėjo tyrimą dėl pareiškėjo veiksmų atitikties VPIDVTĮ 3 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatoms, o 2019 m. liepos 4 d. priėmė skundžiamą sprendimą.

VTEKĮ 26 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pranešimas turi būti ištirtas ir pareiškėjui atsakyta per 3 mėnesius nuo pranešimo gavimo dienos. VTEKĮ 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pranešime, be kita ko, paprastai nurodoma: 1) adresatas – Komisija; 2) pareiškėjo vardas, pavardė (juridinio asmens pavadinimas) ir adresas (buveinė); 3) skundžiamų asmenų vardai, pavardės ir pareigos, institucija ar įstaiga, kurioje jie dirba; 4) skundžiamos veikos apibūdinimas, jos padarymo laikas ir aplinkybės ir kt. VTEKĮ nuostatų sisteminė analizė leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjas yra pranešimą pateikęs asmuo. Nagrinėjamu atveju nustatytos aplinkybės patvirtina, kad tyrimas pradėtas ne pagal tam tikro asmens pranešimą, o Komisijos iniciatyva pagal viešojoje erdvėje pasirodžiusią informaciją, o P. P. tyrimo metu buvo asmuo, kurio veika buvo tiriama. Jo teisės nustatytos VTEKĮ 28 straipsnio 3 dalyje: asmuo, kurio veika tiriama, turi teisę susipažinti su Komisijos gautais dokumentais, teikti jai paaiškinimus. Asmeniui, kurio veika tiriama, ir pareiškėjui pranešama apie Komisijos posėdžio vietą ir laiką. Asmens, kurio veika tiriama, ir (ar) pareiškėjo neatvykimas į Komisijos posėdį netrukdo Komisijai svarstyti pranešimą ir priimti sprendimą. Komisija, iki pranešimo nagrinėjimo Komisijos posėdyje pradžios gavusi šių asmenų prašymą atidėti pranešimo nagrinėjimą dėl priežasčių, kurias Komisija pripažįsta svarbiomis, turi teisę pranešimo nagrinėjimą atidėti.

VTEKĮ 26 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad dėl pranešime nurodytų aplinkybių sudėtingumo, informacijos gausos ar skundžiamų veiksmų tęstinio pobūdžio Komisija šio straipsnio 1 dalyje nurodytą pranešimo ištyrimo terminą gali pratęsti iki 6 mėnesių. Apie pranešimo tyrimo termino pratęsimą pareiškėjas informuojamas raštu.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Komisija teisėtai ir pagrįstai pratęsė pareiškėjo atžvilgiu atliekamo tyrimo terminus, šiais savo veiksmais pareiškėjo teisių nepažeidė ir neviršijo jai suteiktų įgaliojimų, todėl pareiškėjo argumentas, kad Komisija nepagrindė VTEKĮ nustatytomis sąlygomis sprendimo pratęsti tyrimą iki 6 mėnesių, atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjo teigimu, Komisija, netinkamai taikydama VTEKĮ 29 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatas, nepagrįstai sustabdė tyrimą ir vilkino sprendimo priėmimą iš esmės netinkamai ir nerūpestingai vykdydama savo pareigas.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad Komisija, nesulaukusi tyrimui reikalingos informacijos (dokumentų), 2019 m. gegužės 29 d. raštu Nr. S-2107-(1.2) kreipėsi į Administracijos Aprūpinimo ir transporto skyriaus vedėją, prašydama pateikti tyrimui reikalingą informaciją (2 t., b. l. 135–136). Prašoma informacija nebuvo pateikta, todėl Komisija pakartotinai kreipėsi į minėtą skyrių 2019 m. birželio 4 d. raštu Nr. S-2199-(l.2) (2 t., b. l. 139–140). Šis skyrius 2019 m. birželio 6 d. raštu Nr. A51-53048/19(3.3.2.12-EM4) Komisijos paprašė pratęsti terminą vis dėlto jo disponuojamai informacijai pateikti (2 t., b. l. 141). Iš byloje esančio Komisijos 2019 m. birželio 12 d. posėdžio protokolo išrašo matyti, jog Komisija, atsižvelgdama į tai, jog vis dar nėra gauta atliekamam tyrimui reikalinga informacija iš Administracijos Aprūpinimo ir transporto skyriaus, į tai, jog minėtas skyrius paprašė pratęsti terminą informacijai pateikti, bei siekdama, kad nebūtų praleistas 6 mėnesių tyrimo nagrinėjimo terminas, vadovaudamasi VTEKĮ 29 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 3 dalies 1 punktu, nusprendė tyrimą sustabdyti (2 t., b. l. 153).

Teismas su tokia pareiškėjo nuomone nesutinka, kadangi VTEKĮ 18 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad Komisija, atlikdama savo funkcijas, turi teisę gauti iš institucijų, įmonių, įstaigų ir kitų organizacijų visą reikiamą informaciją, paaiškinimus, įsakymus, sprendimus ir kitus dokumentus, taip pat nemokamai gauti informaciją iš valstybės ar žinybinių registrų, reikalingą Komisijos pareigoms atlikti. Jeigu reikiama informacija per nustatytą terminą be svarbių priežasčių nepateikiama, Komisija turi teisę teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl atitinkamo subjekto veiksmų ir atsakomybės.

Iš byloje esančio Administracijos Aprūpinimo ir transporto skyriaus 2019 m. birželio 14 d. rašto Nr. A51-56286/19(33212-E114) Komisijai ir kartu su juo pateiktų duomenų, t. y. tarnybinio automobilio „Opel Corsa“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), rezervavimo 2018 m. rugsėjo 18 ir 19 d. įrašų bei navigacinės sistemos duomenų (2 t., b. l. 144–147), matyti, jog tik gavus šiuos duomenis buvo galima nustatyti, kuris darbuotojas (nagrinėjamuoju atveju pareiškėjas) naudojo minėtą tarnybinį automobilį bei kur juo buvo vykstama. Taigi, be minėtų duomenų, kuriais disponavo Administracijos, kurios vadovas yra pats pareiškėjas, skyrius, Komisija iki 2019 m. birželio 12 d. negalėjo atlikti nuodugnaus ir išsamaus tyrimo pareiškėjo atžvilgiu, kadangi tiek pats pareiškėjas, tiek minėtas skyrius laiku nepateikė Komisijos prašomos informacijos (dokumentų), neatsakė į Komisijos užduodamus klausimus. Tai patvirtina byloje esančių ir minėtų Komisijos prašymų pareiškėjui ir minėtam Administracijos skyriui bei jų atsakymų Komisijai turinys. Taigi Komisija, atsižvelgdama į tai, kad 2019 m. birželio 12 d. suėjo 6 mėnesių tyrimo nagrinėjimo terminas, šią dieną turėjo priimti sprendimą sustabdyti tyrimą, kadangi iki šios dienos nebuvo gavusi tyrimui reikšmingos informacijos.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog Komisija teisėtai ir pagrįstai sustabdė atliekamą tyrimą, iki Administracijos Aprūpinimo ir transporto skyrius įvykdys jos pavedimą ir pateiks informaciją, reikalingą atliekamam tyrimui.

Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad, kaip minėta, Administracijos Aprūpinimo ir transporto skyrius 2019 m. birželio 14 d. Komisijai pateikė jos prašomą tyrimui reikalingą informaciją. Komisija 2019 m. liepos 4 d. vykusio posėdžio metu atnaujino tyrimą bei priėmė skundžiamą sprendimą. Pažymėtina, jog, sustabdžius tyrimą, tyrimo atlikimo terminai netęsiami, tik jį atnaujinus. Šiuo atveju Komisija tyrimą atnaujino ir sprendimą priėmė tą pačią dieną, t. y. 2019 m. liepos 4 d., kai suėjo 6 mėnesių terminas, todėl pareiškėjo argumentas, kad Komisija praleido ir VTEKĮ 26 straipsnio 2 dalyje nustatytą tyrimo terminą, atmestinas kaip nepagrįstas.

Pažymėtina, jog administracinėje teisėje yra materialiniai ir procesiniai terminai. Materialinis terminas – tai laiko tarpas, per kurį asmenims gali atsirasti teisės ar pareigos administraciniame teisiniame santykyje. Materialinio termino pasibaigimas panaikina galimybę įgyti teises ar pareigas (LVAT 2013 m. spalio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A602-1189-2013). Procesiniai terminai gali būti dvejopo pobūdžio: 1) procesinių veiksmų atlikimo terminai, nustatyti administracinės bylos (nagrinėjamos viešojo administravimo institucijoje) šalims, asmuo praleidęs terminą atlikti procesinį veiksmą, netenka teisės atlikti šį veiksmą; 2) procesiniai terminai, nustatyti viešojo administravimo subjektams, per kuriuos jie turi priimti administracinį sprendimą ar atlikti veiksmus, šie terminai nėra naujinami šalių prašymu, šių terminų pasibaigimas tiesiogiai nesukuria neigiamų teisinių padarinių, tik prailgina administracinį procesą (LVAT nutartys administracinėse bylose Nr. A602-1079/2013, Nr. A602-1192/2012, LVAT 2013 m. spalio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1333/2013).

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad Komisijos sprendimas priimtas pažeidžiant imperatyvias tokio pobūdžio sprendimams priimti nustatytas procedūrines taisykles, kadangi nagrinėjamu atveju dėl minėtų objektyvių priežasčių Komisija negalėjo priimti sprendimo suėjus VTEKĮ 26 straipsnio 1 dalyje nustatytam terminui, o VTEKĮ 26 straipsnio 2 dalyje nustatyto išimtinio 6 mėnesio tyrimo atlikimo termino Komisija nepažeidė.

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog Komisija, neturėdama pakankamų duomenų dėl pareiškėjo veiksmų atitikties VPIDVTĮ 3 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatoms, iki 2019 m. kovo 12 d. (suėjus 3 mėnesių tyrimo terminui) negalėjo priimti sprendimo iš esmės. Atsižvelgiant į tai, kad tiek pareiškėjas, tiek Savivaldybės meras, tiek Administracijos, kurioje pareiškėjas dirba ir kuriai vadovauja, skyrius laiku neteikė Komisijos prašomos informacijos (dokumentų) bei laiku neatsakė į konkrečius Komisijos užduodamus klausimus, teismo nuomone, Komisija dėl objektyvių priežasčių turėjo tęsti tyrimo terminus, o vėliau tyrimą sustabdyti, iki bus gauti atitinkami duomenys, galintys paneigti arba patvirtinti pareiškėjo veiksmų atitiktį VPIDVTĮ 3 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatoms. Taigi šiuo konkrečiu atveju Komisija tyrimo nevilkino, o veikdama objektyviai pateisinamai, turėdama tikslą sukurti didesnę vertybę – priimti pagrįstą sprendimą, privalėjo atlikti minėtus veiksmus, nes, kaip vėliau paaiškėjo, Administracijos skyrius turėjo informaciją, kuri faktiškai pagrindė ir patvirtinto Komisijos vertintas aplinkybes dėl pareiškėjo tarnybinio automobilio naudojimo ne tarnybos reikmėms.

Atsižvelgdamas į sprendime išdėstytas aplinkybes, aptartą teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką, teismas daro išvadą, kad skundžiamas Komisijos 2019 m. liepos 4 d. sprendimas Nr. KS-166 „Dėl P. P.“ atitinka tiek VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, tiek specialųjį teisinį reglamentavimą – inter alia (be kita ko), VTEKĮ ir VPIDVTĮ nuostatas. Komisija atlikdama tyrimą ir priimdama sprendimą esminių procedūrinių pažeidimų, galėjusių lemti skundžiamo sprendimo neteisėtumą, neatliko, todėl jis yra teisėtas ir pagrįstas. Teismas nenustatė aplinkybių, įgalinančių panaikinti skundžiamą administracinį aktą, todėl, remiantis anksčiau šiame teismo sprendime išdėstytais motyvais, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Kadangi pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį bylinėjimosi išlaidos priteistinos tik proceso šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, o nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas, todėl ir jo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas skunde nurodo daugiau argumentų, kodėl, jo nuomone, skundžiamas sprendimas yra neteisėtas, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl teismas jų nenagrinės. Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo P. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.