- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-03-16
- Bylos Nr.
- eI-1591-208/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04550-2016-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Donatas Vansevičius
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, Žemės ūkio ministerijai
- Pareiškėjas
- T. M.
- Advokatai
- Kristijonas Paliutis
- Kategorijos
- 29.3Parama kaimo plėtrai
- 55.2pavadinimo nepavyko patikrinti
dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Kristijonui Paliučiui, atsakovės Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atstovei Virmantei Voinilko, atsakovės Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atstovei Rasai Pelenei,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. M. skundą atsakovėms Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ir Žemės ūkio ministerijai dėl sprendimo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas T. M. elektroninių ryšių priemonėmis kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – Komisija) 2016 m. spalio 18 d. sprendimą Nr. 3R-360(AG-299/04-2016) ir priimti naują sprendimą bei pareiškėjo skundą patenkinti – panaikinti Žemės ūkio ministerijos (toliau – ŽŪM) kanclerio 2016 m. rugpjūčio 22 d. potvarkį Nr. 4D-137 (toliau – ir Potvarkis) dalyje dėl paramos neskyrimo T. M. paraiškai ir Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – Agentūra) 2016 m. birželio 13 d. sprendimą Nr. S-KM-0191638, kuriuo nuspręsta pareiškėjo projektą priskirti augalininkystės veiklos sričiai bei taikyti 40 proc. projekto finansavimo intensyvumą (toliau – ir 2016 m. birželio 13 d. Sprendimas) bei įpareigoti atsakoves iš naujo įvertinti pareiškėjo paraišką.
Nurodo, kad 2015 m. Agentūrai pateikė Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos priemonės „Investicijos į nematerialųjį turtą“ veiklos srities „Parama investicijoms į žemės ūkio valdas“ paraišką Nr. 17VM-KM-15-1-06022 (toliau – Paraiška). ŽŪM kancleris 2016 m. rugpjūčio 22 d. potvarkiu Nr. 4D-137 nusprendė neskirti pareiškėjui paramos, o Komisija šį sprendimą patvirtino. Nesutinka su Komisijos sprendimu, Potvarkiu ir 2016 m. birželio 13 d. Sprendimu, nes Paraiškoje prašoma paramos ūkio modernizavimui, kurio tikslas pradėti ekologinio paukštininkavimo veiklą. Pareiškėjas pateikė Paraišką Įgyvendinimo taisyklių 8.1 punkte numatytai remiamai veiklai – žemės ūkio produktų gamybai ir mano, kad Paraiška atitinka žemės ūkio ministro 2015 m. balandžio 21 d. įsakymu Nr. 3D-302 patvirtintos Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos priemonės „Investicijos į materialųjį turtą“ veiklos srities „Parama investicijoms į žemės ūkio valdas“ įgyvendinimo taisyklių (toliau – Įgyvendinimo taisyklės) 5.1, 5.2, 6.1–6.3 ir 7.1 punktus.
Teigia, kad Įgyvendinimo taisyklėse nėra nustatyta, kad paramos dydis skiriamas žemės ūkio sektoriui, kuriame veikla jau vykdoma. Pareiškėjo pateiktame verslo plane atskleisti ūkio modernizavimo tikslai ir priemonės, taip pat apibūdintas projekto įgyvendinimo metu planuojamas sukurti ūkis. Įgyvendinus projektą, jis bus priskiriamas specializuotam gyvulininkystės (paukštininkystės) ūkiui, kuriam pagal Įgyvendinimo taisyklių 19.1.1 punktą taikomas 50 proc. finansavimo intensyvumas.
Tvirtina, kad šiuo atveju yra pagrindas vertinti ginčijamų aktų atitikimą nacionalinėms taisyklėms ir atitiktį Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam lygiateisiškumo principui, nes, pasak pareiškėjo, jis yra diskriminuojamas kaip augalininkystės veiklą vykdęs asmuo, atitinkantis visus nustatytus paramos gavimo kriterijus. Paraiškoje aiškiai nurodyta, kad pagal finansuojamą projektą bus įgyvendinama veikla gyvulininkystės sektoriuje, todėl atsakovės Agentūros teisės aiškinimas pateiktas 2016 m. birželio 13 d. Sprendime, jog pareiškėjo projektui taikoma augalininkystės projektų finansavimo intensyvumą reglamentuojanti Įgyvendinimo taisyklių 19.1.2 punkto nuostata, yra diskriminacinis ir neobjektyvus.
Pasak pareiškėjo, skundžiami aktai nėra pagrįsti Įgyvendinimo taisyklių nuostatomis ir faktinėmis aplinkybėmis, susijusiomis su projekto tikslais ir remiama veikla, todėl tiek ŽŪM kanclerio Potvarkis, tiek Agentūros Sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio ir Įgyvendinimo taisyklių reikalavimų.
Atsiliepimas
Atsakovė Agentūra atsiliepime į skundą su juo nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad skundžiamas Sprendimas pareiškėjui jokių teisinių pasekmių nesukelia ir yra tik tarpinis dokumentas. Nesutinka su pareiškėju, jog visos nuostatos, nustatyti kriterijai bei paramos intensyvumas nustatomi planuojamai vykdyti veiklai, nes iš Įgyvendinimo taisyklių nuostatų aišku, kad paramos intensyvumas nustatomas pagal esamą padėtį ir pagal dabartinę pareiškėjo vykdomą veiklą. Kadangi pareiškėjo tiek 2013 m., tiek 2014 m. vykdoma veikla buvo augalininkystės sektoriuje, iš kurio jis gavo 100 proc. visų savo pajamų, akivaizdu, jog 2015 m. Paraiškos pateikimo dienai pareiškėjo veikla buvo augalininkystė.
Pabrėžė, kad Įgyvendinimo taisyklės parengtos, vadovaujantis Europos Sąjungos priimtų teisės aktų nuostatomis ir jose nustatytas teisinis reguliavimas neprieštarauja pareiškėjo skundo argumentams, todėl Agentūra, vertindama 2015 m. Paraišką ir pareiškėjo projektą, pagrįstai vadovavosi minėtomis taisyklėmis.
Atsakovė ŽŪM atsiliepime į skundą su juo nesutinka, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad, siekiant nustatyti pareiškėjo ūkio specializaciją, buvo naudojamas faktiškai gautų pajamų praėjusiais ataskaitiniais arba ataskaitiniais metais kriterijus (Įgyvendinimo taisyklių 9.1 p.). Pagal Įgyvendinimo taisykles pareiškėjams keliamas reikalavimas jų vykdomos žemės ūkio veikos tęstinumui. Vertinimu metu buvo nustatytas 40 proc. intensyvumas ir mažesnė paramos sumą, t. y. 242 756,00 Eur. Pareiškėjo sutikimas su nustatytu 40 proc. intensyvumu ir apskaičiuota 242 765,00 Eur paramos suma nebuvo gautas, todėl projektas buvo pripažintas netinkamu gauti paramą ir Paraiška buvo atmesta. Komisija pagrįstai konstatavo, kad Įgyvendinimo taisyklės, nustatant paramos dydį pareiškėjui, nebuvo pažeistos.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad 2015 m. birželio 30 d. pareiškėjas Agentūrai pateikė Paraišką, nes ketina įgyvendinti projektą „Ūkio modernizavimas“ ir prašė 399 998,00 Eur paramos (Komisijos byla Nr. Ag-299/04-2016 (toliau – byla), t. 1, b. l. 80–116).
Agentūra 2016 m. birželio 13 d. Sprendimu pareiškėją informavo, kad jo ūkis priskiriamas specializuotam augalininkystės ūkiui, nes 2014 m. pajamos iš augalininkystės sudaro 100 proc. visų ūkio veiklos pajamų, todėl pareiškėjo projektui taikoma augalininkystės projektų finansavimo intensyvumą reglamentuojanti Įgyvendinimo taisyklių 19.1.2 p. nuostata, pagal kurią vykdoma augalininkystės sektoriuje finansuojama iki 40 proc. visų tinkamų finansuoti projekto išlaidų. Taip pat Agentūra prašė informuoti, ar pareiškėjas sutinka įgyvendinti projektą visa apimtimi su nustatyto dydžio tinkamomis finansuoti 606 913,66 Eur išlaidomis ir mažesne 242 765,00 Eur paramos suma (bylos t. 2, b. l. 6–7).
Pareiškėjas 2016 m. birželio 23 d. raštu Nr. 5 nurodė Agentūrai, kad sutinka su bendra finansuoti tinkamų išlaidų suma 606 913,66 Eur, tačiau nesutinka su pritaikytu paramos intensyvumu, nustatant 242 765,00 Eur paramos sumą (bylos t. 2, b. l. 198).
Agentūra 2016 m. liepos 4 d. raštu Nr. S-KM-0193327 nurodė, kad pareiškėjui skiriamas būtent 40 proc. paramos intensyvumas 242 765,00 Eur dėl to, kad jo vykdoma veikla yra augalininkystės sektoriuje (2014 m. pajamos iš augalininkystės – javų, rapsų, cukrinių runkelių auginimo – sudaro 100 proc. visų ūkio veiklos pajamų), o ne gyvulininkystės, sodininkystės, daržininkystės ar uogininkystės, todėl pareiškėjas neatitinka kitų kriterijų paramos intensyvumui didinti (bylos t. 2, b. l. 199–200). Vadovaudamasis Agentūros pateiktomis išvadomis, ŽŪM kancleris skundžiamu Potvarkiu nusprendė paramos pareiškėjui pagal jo pateiktą projektą neskirti (bylos t. 2, b. l. 10–13).
Taigi nagrinėjamu atveju iš esmės keliamas ginčas dėl ŽŪM kanclerio 2016 m. rugpjūčio 22 d. potvarkio Nr. 4D-137, kuriuo T. M. projektui pagal jo pateiktą Paraišką yra neskiriama parama, teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas skunde taip pat pareiškęs reikalavimus – panaikinti Komisijos 2016 m. spalio 18 d. sprendimą Nr. 3R-360(AG-299/04-2016) ir Agentūros 2016 m. birželio 13 d. sprendimą Nr. S-KM-0191638, kuriuo nuspręsta pareiškėjo projektą priskirti augalininkystės veiklos sričiai bei taikyti 40 proc. projekto finansavimo intensyvumą.
Pagal Įgyvendinimo taisyklių (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. balandžio 23 d. iki 2016 m. kovo 31 d.) 19.1 punktą suteikiamas paramos dydis ir intensyvumas pagal priemonės veiklos sritį, kai vykdoma Įgyvendinimo taisyklių 8.1 papunktyje nurodyta veikla, t. y. gyvulininkystės, sodininkystės, daržininkystės ir uogininkystės sektoriuose, finansuojama iki 50 proc. visų tinkamų finansuoti projekto išlaidų. Įgyvendinimo taisyklių 8.1 punkte nurodoma, kad pagal priemonės veiklos sritį remiama veikla – žemės ūkio produktų gamyba. Taigi Įgyvendinimo taisyklių 8.1 punktas apibrėžia visą vykdomą žemės ūkio veiklą, neskirstant šios veiklos į sektorius. Tuo tarpu Įgyvendinimo taisyklių 19 punkte nurodoma, kad skirtinga dalimi priemonės veiklos sritis finansuojama jau pagal vykdomą žemės ūkio veiklą – gyvulininkystės, sodininkystės, daržininkystės ir uogininkystės sektoriuose finansuojama iki 50 proc. visų tinkamų finansuoti projekto išlaidų (19.1.1 punktas), o augalininkystės sektoriuje finansuojama iki 40 proc. visų tinkamų finansuoti projekto išlaidų (19.1.2 punktas).
Taigi Įgyvendinimo taisyklių nuostatos aiškiai parodo, kad priemonė yra finansuojama tik tada, kai vykdoma veikla yra žemės ūkio produktų gamyba ir kartu nurodoma, koks paramos dydis skiriamas žemės ūkio sektoriui, kuriame veikla jau vykdoma. Iš nurodytų teisės normų ir jose vartojamų sąvokų aiškiai matyti, kad Įgyvendinimo taisyklių nuostatos taikomos tuo metu vykdomai (esamai) veiklai. Todėl šiuo atveju sutiktina su atsakovės pozicija, kad paramos intensyvumas yra nustatomas pagal pareiškėjo jau vykdomą veiklą, kuriai keliamas reikalavimas veiklos tęstinumas. Tuo pačiu atmestinas pareiškėjo argumentas, kad Įgyvendinimo taisyklėse nėra nustatyta, kad paramos dydis skiriamas žemės ūkio sektoriui, kuriame veikla jau vykdoma.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjo tiek 2013 m., tiek 2014 m. vykdoma veikla buvo augalininkystės sektoriuje, iš kurio jis gavo 100 proc. visų savo pajamų. Taigi akivaizdu, jog 2015 m. Paraiškos pateikimo dienai pareiškėjo veikla buvo augalininkystė. Pareiškėjas šios aplinkybės neginčija ir teigia, kad, įgyvendinus projektą, jo ūkis bus priskiriamas specializuotam gyvulininkystės (paukštininkystės) ūkiui, t. y. kad jis planuoja ateityje gyvulininkystės produktų gamybą. Atsižvelgiant į tai, Komisija skundžiamame sprendime padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjo valdomose žemės ūkio valdose buvo vykdoma augalininkystės veikla ir paramos dydį lėmė ne tinkamo projekto veiklos pobūdis, o vykdomos žemės ūkio veiklos projekto pateikimo metu pobūdis. Teismas pažymi, kad šiuo atveju, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo ūkis Paraiškos padavimo metu nebuvo priskirtas prie gyvulininkystės ūkio pagal vykdomą veiklą, nebuvo pagrindo svarstyti, ar pareiškėjui galėjo būti skiriama papildoma parama dėl to, kad jis planavo investuoti į ekologinį ūkį.
Dėl pareiškėjo argumento, jog Įgyvendinimo taisyklės prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam lygiateisiškumo principui, nes, pasak pareiškėjo, jis yra diskriminuojamas kaip augalininkystės veiklą vykdęs asmuo, atitinkantis visus nustatytus paramos gavimo kriterijus, pasakytina tai, kad nagrinėjamu atveju teismui nekyla abejonių dėl pareiškėjo skunde nurodytų Įgyvendinimo taisyklių nuostatų atitikties Konstitucijai, todėl nėra pagrindo tikrinti Įgyvendinimo taisyklių nuostatų atitikimą Konstitucijai ar kitam įstatymui.
Pareiškėjo teigimu, tiek ŽŪM kanclerio Potvarkis, tiek Agentūros Sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų.
Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad VAĮ 8 straipsnio, kurio 1 dalis nustato, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. LVAT savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-336/2011, 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-450/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010, 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-15/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010).
Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, kad būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo (LVAT 2013 m. lapkričio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-2124/2013, 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1440/2014). Viešojo administravimo subjektas, priėmęs negatyvias pasekmes sukeliantį sprendimą, turi pareigą jį pagrįsti tiek teisiniais, tiek faktiniais argumentais, t. y. nurodyti priežastis, lėmusias neigiamo sprendimo priėmimą (LVAT 2013 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-658/2013). Kaip ne kartą akcentavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (2015 m. vasario 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A398-442/2015, 2012 m. liepos 20 d. nutartis administracinėje byloje A520-2294/2012, 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2366/2012 ir kt.).
Pabrėžtina tai, kad skundžiamu Agentūros 2016 m. birželio 13 d. Sprendimu, kaip ji pavadino pareiškėjas, atsakovė pareiškėjui tik pranešė apie nustatytą didžiausią galimų finansuoti išlaidų dydį ir skirtiną paramos sumą, pritaikius 40 proc. intensyvumą ir šis dokumentas nelaikytinas galutiniu ir sukeliančiu teisines pasekmes pareiškėjui. Tik sutikus arba nesutikus su siūloma paramos suma, priimamas sprendimas skirti arba neskirti paramą. Šiuo atveju pareiškėjas sutikimo įgyvendinti projektą visa apimtimi su mažesne 242 765,00 Eur paramos suma Agentūrai nepateikė, todėl Agentūros padarytų išvadų pagrindu buvo priimtas skundžiamas ŽŪM kanclerio Potvarkis. Įvertinus tai, kas pasakyta, darytina išvada, kad skundžiamas Potvarkis, priimtas vadovaujantis Agentūros išvadų pagrindu, yra teisėtas ir pagrįstas, o institucijos, kurios nagrinėjo pareiškėjo prašymą ir priėmė sprendimus, Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatų nepažeidė.
Kadangi jokių kitų argumentų dėl Komisijos Sprendimo nepagrįstumo pareiškėjas nepateikė, todėl jo skundas atmetamas, o skundžiami – Komisijos 2016 m. spalio 18 d. sprendimas Nr. 3R-360(AG-299/04-2016) ir ŽŪM kanclerio 2016 m. rugpjūčio 22 d. potvarkis Nr. 4D-137 – paliekami galioti. Kadangi reikalavimas įpareigoti atsakovus iš naujo įvertinti pareiškėjo Paraišką yra išvestinis, jis negali būti tenkinamas, netenkinus pirmųjų skundo reikalavimų.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais ir 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi bei 133 straipsniu,
nusprendžia:
pareiškėjo T. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.