Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Balčytienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Egidijos Puzinskaitės ir Henriko Sadausko,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos N. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo nuspręsta uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2024 m. kovo 21 d. iki 2026 m. rugsėjo 20 d., teisėtumo ir pagrįstumo.

2023 m. spalio 13 d. pareiškėjos prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi, nes Lietuvoje gyvena pareiškėjos vaikas, kuris Lietuvos pilietis.

2023 m. lapkričio 24 d. Klausimynas, kurį užpildė pareiškėja ir kuriame nurodė, kad 2010-2013 m. dirbo Rusijoje, Federalinėje teismo antstolių tarnyboje (duomenys neskelbtini). Prie Klausimyno 10 klausimo pažymėjo, kad nepritaria Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje ir įrašė pastabą „apie karo veiksmus nežinoma”. Prie Klausimyno 11 klausimo pažymėjo, kad jos nuomone, legitimiai (teisėtai) Krymas priklauso Ukrainai ir įrašė pastabą „politika nesidomiu, mintinai nemoku geografinių pavadinimų, galiu klysti.

VSD Išvada, kurioje nurodyta, kad pareiškėja, Rusijos Federacijos pilietė, dirbdama Rusijos Federacijos federalinėje antstolių tarnyboje, privalėjo būti lojali Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Rusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, Rusijos Federacijos pil. N. M. išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, ji gali būti išnaudota Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo. VSD vertina, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Jeigu, įvertinus visas susijusias aplinkybes, bus priimtas sprendimas pareiškėjai neišduoti leidimo gyventi Lietuvoje ar jį panaikinti, prašoma įrašyti šį asmenį į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą 5 metų laikotarpiui (šiuo atveju Įstatymo 133 straipsnio 10 dalyje nurodytų galimų informacijos neteikimo užsieniečiui aplinkybių nėra).

2024 m. kovo 14 d. sprendimas Nr. 24S78347, kuriuo atsisakyta išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.

Sprendimas, kuriuo nuspręsta uždrausti atvykti pareiškėjai į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių, nes asmuo gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Nurodoma, kad pareiškėjas, pildydamas Migracijos departamento klausimyną dėl papildomos informacijos gavimo, nurodė, kad 2010–2013 m. dirbo Rusijos Federacijos federalinėje antstolių tarnyboje. Darbas Rusijos Federacijos federalinėje antstolių tarnyboje reiškia, kad asmuo privalėjo būti lojalus Rusijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kartu tai reiškia, kad jis ir ateityje, gavęs leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti, todėl tokio asmens gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Vertinant pareiškėjos socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, nustatyta, kad pareiškėjai anksčiau leidimai laikinai gyventi ar nacionalinė viza nebuvo išduoti. Pareiškėja turi Lietuvos Respublikos išduotą Šengeno vizą, galiojančią nuo 2023 m. gegužės 1 d. iki 2024 m. balandžio 30 d.. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos duomenimis, pareiškėja nebuvo įdarbinta Lietuvos Respublikoje. Vertinant pareiškėjos šeiminius ryšius su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėja turi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Pareiškėja turi sūnų, Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos pilietį, A. A., gim. (duomenys neskelbtini), kurio gyvenamoji vieta yra deklaruota Lietuvos Respublikoje, tuo pačiu adresu kaip ir pareiškėjos sūnaus tėvo. Pareiškėja su sūnaus tėvu A. A. santuokos nėra sudariusi (prašyme nurodyta, kad pareiškėja yra netekėjusi). Migracijos departamentas 2024 m. kovo 14 d., vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu (pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai), priėmė sprendimą Nr. 24S78347 atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Migracijos departamento vertinimu, pareiškėja VSD pripažinta kaip kelianti grėsmę valstybės saugumui. Tai, kad pareiškėja 2010-2013 m. dirbo Rusijos Federacijos federalinėje antstolių tarnyboje, patvirtina jos patikimumą ir lojalumą Rusijos Federacijai. Pareiškėjos atsakymai į klausimyno dėl papildomos informacijos klausimus (pvz., atsakymai į klausimyno 10 ir 11 klausimus) nepaneigia keliamos grėsmės valstybės saugumui, nustatytos remiantis jos buvusiu darbu Rusijos Federacijos federalinėje antstolių tarnyboje. Pažymėtina, kad pareiškėjos pastabos prie 10 ir 11 klausimų atsakymų vertintinos veikiau kaip nenuoširdi jos nuomonė, kadangi ji nepateikė aiškios ir vienareikšmės pozicijos (pažymėjo, kad nepritaria Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje ir įrašė pastabą „nežinoma apie karinius veiksmus”, bei jos nuomone, legitimiai (teisėtai) Krymas priklauso Ukrainai ir įrašė pastabą „nesidomiu politika, geografiškai nesusipažinusi su teritorijomis, galiu klysti“). Pareiškėja pateikė informaciją apie visas darbovietes Rusijoje ir nurodė, kad šiuo metu nuo 2023 m. dirba Rusijos įmonėje. Pažymėtina, jog pareiškėjos šeiminiai ryšiai nenusveria grėsmės valstybės saugumui svarbos. Pareiškėja, atvykusi į Lietuvos Respubliką, nenutraukė darbo santykių Rusijoje (klausimyne dėl papildomos informacijos nurodė, kad šiuo metu, nuo 2023 m., dirba vienoje Rusijos įmonėje). Tai parodo jos lojalumą Rusijos Federacijos valdžiai ir ji gali būti išnaudota Rusijos Federacijos valstybės institucijų ir žvalgybos tarnybų, vykdant veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus. Įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą, yra pagrindas daryti išvadą, jog pareiškėjos asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Migracijos departamento vertinimu, pareiškėjai uždraudimas atvykti į Lietuvos Respubliką laikytinas proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje, kurioje nebūtų skleidžiama informacija, skatinanti nesantaiką, pateisinanti vykdomus karo nusikaltimus bei nesuderinama su Lietuvos valstybės teisėtais interesais bei užkardyti galinčiais kilti grėsmes. Lietuvos Respublika neturi teisės aktais nustatytos pareigos pareiškėjai leisti atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti ar gyventi joje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Įvertinus Įstatymo 133 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą maksimalų draudimo atvykti laikotarpį (gali būti ilgesnis nei 5 metai), kad buvo nustatyta, jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, kad pareiškėjos (patikrinus duomenis informacinėse sistemose) šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis buvo nustatyta, atsižvelgus į VSD siūlomą uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį (5 metai) ir atsižvelgus į Kriterijų, kuriais vadovaujamasi, nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 ,,Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau – Kriterijų vertinimo tvarka) 37 ir 38.3 punktus bei vadovaujantis Kriterijų vertinimo tvarkos 5 punktu, pareiškėjai nustatytinas 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis. Šis nustatytinas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis vertintinas kaip proporcingas. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėja turi šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, atsižvelgus į Kriterijų vertinimo tvarkos 39 punktą, pareiškėjai nustatomas perpus trumpesnis 30 mėnesių (2 metų ir 6 mėnesių) terminas.

Ginčo santykius reglamentuoja Įstatymas, Kriterijų vertinimo tvarka.

5 punkte nustatyta, kad tais atvejais, kai įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir aplinkybių visumą nustatoma, kad užsienietis neatitinka Kriterijų vertinimo tvarkoje nurodytų kriterijų, sprendimai dėl draudimo atvykti gali būti nepriimami arba juose gali būti nustatomi draudimo atvykti laikotarpiai, proporcingi užsieniečio padarytam teisės pažeidimui. Kai užsienietis atitinka Kriterijų vertinimo tvarkoje nurodytus kriterijus, kitokie nei Kriterijų vertinimo tvarkoje numatyti draudimo laikotarpiai jam gali būti nustatomi, jeigu, įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir atsižvelgus į Kriterijų vertinimo tvarkoje nurodytas aplinkybes, tai būtų protinga ir proporcinga.

37 punkte nustatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į: 1. kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį; 2. užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje.

38.3 papunktyje nustatyta, kad šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, nustatomas 10 metų draudimo atvykti laikotarpis, jei užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

39 punkte nustatyta, kad šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis turinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, nustatomas perpus trumpesnis laikotarpis, nei nurodyta Kriterijų vertinimo tvarkos 38.3 papunktyje.

Valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. LVAT 2020 m. gruodžio 9 d. nutartyje byloje Nr. eAS-846-756/2020 yra akcentavęs, kad nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas. Pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė yra valstybės sugebėjimas išsaugoti nepriklausomą identitetą prieš valstybes, kurios laikomos priešiškomis. LVAT taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (LVAT 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis byloje Nr. A-858-2720-2014). Europos Žmogaus Teisingumo Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje taip pat ne kartą pasisakyta, kad Konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Üner prieš Nyderlandus). Be to, EŽTT teisės atvykti į šalį ar išsiuntimo iš šalies ribojimus nagrinėja proporcingumo aspektu vertindamas pusiausvyrą kitų fundamentalių Konvencijoje įtvirtintų teisių atžvilgiu (pvz., teisės į privatumą, šeimą, kt.), t. y. ieško pusiausvyros tarp valstybės teisės neįleisti asmens ir jo fundamentalių interesų.

Nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“. Taigi jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010). LVAT savo praktikoje taip pat yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Todėl siekiant tinkamai pritaikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016). EŽTT šiuo aspektu taip pat yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui, tačiau nacionalinė teisinė sistema turi suteikti galimybę asmeniui ginčyti institucijos vertinimą apie tai, kad situacija liečia nacionalinį saugumą, t. y. nepriklausoma institucija ar teismas turi turėti galimybę reaguoti, jeigu nacionalinio saugumo koncepcija panaudota be racionalaus pagrindo (EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimas byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). Tai reiškia, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Kaip matyti iš aptartų nuostatų, šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę.

LVAT praktikoje pripažįstama, kad vien tik pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika, tam tikros šeiminės aplinkybės savaime niekaip nepaneigia byloje nustatytos esminės aplinkybės dėl iš pareiškėjo ryšių, suponuojančių jo pažeidžiamumą, kylančios grėsmės valstybės saugumui (LVAT 2023 m. rugsėjo 20 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-2284-575/2023). Taigi pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika vertintini įrodymų visumoje sprendžiant su jo teisine padėtimi susijusius klausimus, tačiau neturi sprendimo rezultatą lemiančios teisinės galios, ypač atsižvelgus į byloje svarstomo valstybės saugumo klausimą. Valstybės turi tarptautinės teisės pripažįstamą teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99). Užsienio valstybių piliečių išsiuntimo ir draudimo atvykti į šalį kontekste valstybės saugumo klausimai yra esminės svarbos interesas. Šioje srityje EŽTT jurisprudencijoje pripažįstama platesnė susitariančiųjų šalių diskrecija, pažymint, jog grėsmės valstybės saugumui vertinimas sudaro valstybės suvereniteto vidinį branduolį (EŽTT 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Zarubin ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 69111/17, 69112/17, 69113/17, 69114/17).

Nagrinėjamu atveju atsakovas įvertino VSD Išvadoje nurodytą uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindą ir siūlomą uždraudimo terminą, pareiškėjos socialinius, ekonominius ir šeiminius ryšius Lietuvos Respublikoje (pareiškėjai anksčiau leidimai laikinai gyventi ar nacionalinė viza nebuvo išduoti. Pareiškėja turi Lietuvos Respublikos išduotą Šengeno vizą, galiojančią nuo 2023 m. gegužės 1 d. iki 2024 m. balandžio 30 d.. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos duomenimis, pareiškėja nebuvo įdarbinta Lietuvos Respublikoje, pareiškėja turi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Pareiškėja turi sūnų, Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos pilietį, A. A., gim. (duomenys neskelbtini), kurio gyvenamoji vieta yra deklaruota Lietuvos Respublikoje, tuo pačiu adresu kaip ir pareiškėjos sūnaus tėvo. Pareiškėja su sūnaus tėvu A. A. santuokos nėra sudariusi (prašyme nurodyta, kad pareiškėja yra netekėjusi)), priimtą sprendimą, kuriuo atsisakyta pareiškėjai išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, ir priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 2,5 metų, t. y. nustatė trumpesnį terminą, nei galima nustatyti asmenims, keliantiems grėsmę Lietuvos saugumui, ir trumpesnį nei siūloma VSD Išvadoje. Atsakovo vertinimu, pareiškėjos šeiminiai ryšiai nenusveria grėsmės valstybės saugumui svarbos, be to, pareiškėja nenutraukė darbo santykių Rusijoje, todėl yra pagrindas konstatuoti, jog pareiškėjos asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Be to, nors pareiškėja, atsakydama į klausimyno klausimus, pažymėjo, kad nepritaria Rusijos Federacijos kariniams veiksmams Ukrainoje ir kad Krymą laiko Ukrainos dalimi, tai savaime nepaneigia grėsmės valstybės saugumui, kuri kyla ne dėl pareiškėjos požiūrio į susiklosčiusią situaciją, o dėl jos darbo Rusijos Federacijos federalinėje antstolių tarnyboje. Pareiškėjos pastabos prie 10 ir 11 klausimų atsakymų vertintinos veikiau kaip nenuoširdi asmens nuomonė, kadangi ji nepateikė aiškios ir vienareikšmės pozicijos (pažymėjo, kad nepritaria Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje ir įrašė pastabą „apie karo veiksmus nežinoma”, bei jos nuomone, legitimiai (teisėtai) Krymas priklauso Ukrainai ir įrašė pastabą „politika nesidomiu, mintinai nemoku geografinių pavadinimų, galiu klysti“). Atsižvelgdamas į šių duomenų visumą, atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 133 straipsnio 5 dalimi, Kriterijų vertinimo tvarkos 5, 37 ir 38.3, 39 punktais, priėmė Sprendimą.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos skundo argumentą, kad Sprendimas priimtas vadovaujantis preziumuojamojo pobūdžio argumentais, atmeta kaip nepagrįstą. Teismas pažymi, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, vadovavosis VSD Išvada, kurioje nurodyta, kad pareiškėja, dirbdama Rusijos Federacijos federalinėje antstolių tarnyboje, privalėjo būti lojali Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos Federacijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, todėl pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Taip pat teismas pažymi, kad VSD yra įgaliota atlikti žvalgybos veiksmus ir vertinti valstybei kylančias grėsmes, o atsakovui nėra suteikta teisė kvestionuoti VSD išvadų. VSD Išvados pagrindas – pareiškėjos darbas Rusijos Federacijos federalinėje antstolių tarnyboje, turėti ryšiai su atitinkamais asmenimis, vykdyta ir vykdoma veikla kelia grėsmę valstybės saugumui. Nors darbą minėtoje tarnyboje baigė prieš 11 metų, tai savaime nereiškia, kad grėsmė dėl ryšių su šia ir kitomis tarnybomis yra išnykusi. Įvardyti kiekvieną konkrečią grėsmę (konkretų ryšį, veiksmą, sprendimą), kur gali iškilti „čia ir dabar“ ar gali ateityje realizuotis, praktiškai nėra įmanoma. Grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant pareiškėjos atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėja gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Jeigu kompetentingos institucijos turėtų įrodymų apie pareiškėjos atliekamus konkrečius veiksmus, tuomet būtų sprendžiama apie jos baudžiamąją atsakomybę, o ne apie keliamą grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjos ryšiai su Lietuvos Respublika, tam tikros šeiminės aplinkybės savaime niekaip nepaneigia byloje nustatytos esminės aplinkybės dėl iš pareiškėjos ryšių, suponuojančių jos pažeidžiamumą, kylančios grėsmės valstybės saugumui. Faktas, kad pareiškėja gali kelti grėsmę valstybės saugumui, yra pakankamas, kad pareiškėjos, kaip užsienio šalies pilietės, teisė laisvai judėti būtų apribota, uždraudžiant jai atvykti į Lietuvos Respubliką. Tai, kad pareiškėjai prieš tai buvo išduota Šengeno viza savaime nėra labiau reikšminga nei valstybės institucijų siekis užtikrinti valstybės saugumą, todėl ši aplinkybė nėra pakankama konstatuoti Sprendimo neproporcingumą. Be kita ko, pažymėtina, jog teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (LVAT 2019 m. sausio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2625-492/2019). Aplinkybė, kad pareiškėjai nacionalinė viza buvo išduota teisėtai, nereiškia, kad jis turėjo ir teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog jai bus išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatyme įtvirtintais pagrindais. Pabrėžtina, jog Lietuvos Respublika neturi pareigos išduoti (pakeisti) pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu toks leidimo išdavimas (pakeitimas) neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Taip pat pareiškėjos atsakymai į klausimyno klausimus apie Krymo priklausymą (klausimyno Nr. 10 ir Nr. 11 klausimai) nėra įrodymas, suteikiantis pagrindą teismui panaikinti Sprendimą.

Pagal VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5-6 punktus, administraciniame sprendime turi būti nurodyta administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; administracinio sprendimo motyvai. Iš Sprendimo matyti, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, rinko informaciją, atliko individualų vertinimą, Sprendimas yra motyvuotas, todėl vadovaudamasis Įstatymo 133 straipsnio 5 dalimi, Kriterijų vertinimo tvarkos 5, 37 ir 38.3, 39 punktais, priėmė Sprendimą. Šios aplinkybės byloje nuginčytos nebuvo. Vadinasi, egzistuoja tiek teisinis, tiek faktinis pagrindas uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 2,5 metų.

Teismas daro išvadą, kad atsakovas Sprendime detaliai, išsamiai ir aiškiai išdėstė reikšmingas faktines aplinkybes, nurodė konkrečias taikytinas teisės normas ir jas pagrįstai taikė pareiškėjo atveju. Tiek teisiniai, tiek faktiniai Sprendimo motyvai yra aiškūs. Tai, kad pareiškėja nesutinka su atsakovo pateiktu situacijos teisiniu vertinimu, savaime nereiškia, kad Sprendimas yra neteisėtas. Teismas, įvertinęs Sprendimo turinį ir atitiktį faktinėms bylos aplinkybės, daro išvadą, kad atsakovas teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines aplinkybes, Sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnyje administraciniam sprendimui keliamus reikalavimus, yra teisėtas ir pagrįstas.

Teismas nenustatė kitų Sprendimo panaikinimo pagrindų (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnis), todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Pareiškėja prašo įpareigoti įgaliotą instituciją pašalinti ją iš SIS. Iš bylos duomenų nustatyta, kad į SIS neįtrauktas perspėjimas dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos prašymas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 133–134 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjos N. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.