- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2017-04-26
- Bylos Nr.
- 1A-178-530/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-42732-2015-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Danutė Giačaitė, Evaldas Gražys, Olegas Šibkovas
- Nuteistasis
- D. L.
- Nukentėjusysis
- E. L.
- Advokatai
- Dominykas Varnas, Justinas Jarusevičius
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Evaldo Gražio ir Olego Šibkovo, sekretoriaujant Urtei Zagurskytei, Audronei Stankevičiūtei,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. L. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 5 d. nuosprendžio, kuriuo D. L. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BK) 140 straipsnio 3 dalyje ir skirta jam 30 MGL – 1129,80 eurų (vieno tūkstančio vieno šimto dvidešimt devynių eurų 80 ct) dydžio bauda.
Civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš D. L. priteista nukentėjusiosios E. L. įstatyminei atstovei A. K. L. 300 eurų (trys šimtai eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. D. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, už tai, kad jis 2015 m. gegužės 27 d. ryte, ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), neva auklėjimo tikslais, dėl dukters nepaklusnumo ir kilusio konflikto su seserimi I. L., tyčia, paėmęs už rankos, tempė savo mažametę dukrą E. L. į vonios kambarį, taip sukeldamas nukentėjusiajai fizinį skausmą. Po to sakydamas, kad išskalaus jai burną, jog daugiau taip nekalbėtų, vonios kambaryje, paėmęs ranka mažametei dukrai už kaklo, lenkė jos galvą žemyn prie unitazo, taip sukeldamas nukentėjusiajai fizinį skausmą. Tokiais veiksmais D. L. savo mažametei dukrai E. L. sukėlė laikino pobūdžio psichinį sutrikimą – kitos reakcijos į stiprų stresą F43.8, tiesioginiu priežastiniu ryšiu atsiradusį dėl byloje nagrinėjamo įvykio ir tai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą.
2. Kauno apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad D. L. kaltas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje ir baustinas.
Šalies argumentai
3. D. L. apeliaciniame skunde prašo atnaujinti įrodymų tyrimą ir Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 5 d. nuosprendį naikinti ir priimti naują nuosprendį – jį išteisinti kaip nepadariusį nusikalstamos veikos.
3.1. Skunde nuteistasis nurodė, jog teismas netiksliai vertino teisminio nagrinėjimo metu, pateiktus įrodymus, nevertino ir neatsižvelgė į dalį įrodymų bei aplinkybių, patvirtinančių nusikalstamos veikos sudėties jo veiksmuose nebuvimą, ir tokiu būdu padarė esminį Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (BPK) pažeidimą, priimdamas neteisėtą ir nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį. Pirmosios instancijos teismas nuosprendį iš esmės grindė tik kaltinimui palankia įrodymų dalimi, netiksliai vertindamas teismo metu surinktų ir teisiamojo posėdžio metu tirtų įrodymų visumą, o palankius apeliantui, nukentėjusiųjų ir liudytojų apklausos metu duotus parodymus, pirmos instancijos teismas iš viso nevertino.
3.2. Apelianto teigimu, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių. Liko visiškai neištirti, neįvertinti, nepaminėti teismo nuosprendyje bylos nagrinėjimo metu kaltinamojo pateikti įrodymai, kur užfiksuota, kaip dar 2013 m., A. L. grasino jam, kad paveiks dukteris ir apeliantas bus apšauktas nusikaltėliu. Tokiu būdu A. L. nurodė sieksianti, kad jai būtų leista išsivežti mergaites gyventi į Airiją. Teismas neįvertino tos aplinkybės, kad ši baudžiamoji byla buvo iškelta tuo pačiu metu, kai Kauno apylinkės teismas nagrinėjo A. L. ieškinį dėl vaikų gyvenamosios vietos pakeitimo. Kai apeliantas nesutiko su A. L. reikalavimais bei siekiant papildomai pagrįsti, kad dukterys turėtų gyventi tik su A. L. (ko buvo siekiama byloje Kauno apylinės teisme) buvo inicijuota ši baudžiamoji byla. Šios aplinkybės liko netirtos ir nevertintos bylos nagrinėjimo metu.
3.3. Apeliantas pažymi, kad teismas skundžiamąjį nuosprendį grindė tuo, kad teismo psichiatrė ekspertė R. D. parodė, kad ji niekieno neprašoma, t. y. pati, konstatavo, jog E. L. sveikatos sutrikdymo laipsnis yra nežymus, tai atitinka nežymaus sveikatos sutrikdymo punktą Nr. 9, nes po byloje nagrinėjamo įvykio, E. L. sveikata buvo sutrikdyta ne ilgiau nei 10 dienų, tai yra tiriamajai ambulatorinės teismo psichiatrijos- psichologijos ekspertizės metu 2016 m. sausio 12 d. nustatytas laikino pobūdžio sutrikimas - kitos reakcijos į stiprų stresą F43.8, tiesioginiu priežastiniu ryšiu atsiradusios dėl byloje nagrinėjamo įvykio (galimai fizinio skausmo sukėlimo). Tačiau teismas ignoruoja labai svarbią aplinkybę – kad teismo psichiatrė ekspertė R. D. teismo posėdyje pati pripažino, kad ji nėra kompetentinga spręsti ar buvo sukeltas fizinis skausmas. Psichiatrė R. D. ne tik kad neturi žinių – kompetencijos, nustatyti fizinio skausmo ar sveikatos sutrikdymo faktą (tai ji pripažino apklausos metu), bet ir neturi tam teisinio pagrindo. Skunde taip pat pažymima, jog teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 103MS- 4/2016, papildomas atsakymas yra dėl to, kad ekspertė konstatavo, jog E. L. sveikatos sutrikdymo laipsnis yra nežymus, tai atitinka nežymaus sveikatos sutrikdymo punktą Nr. 9, nes po byloje nagrinėjamo įvykio, E. L. sveikata buvo sutrikdyta ne ilgiau nei 10 dienų, tai yra tiriamajai ambulatorinės teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizės metu 2016 m. sausio 12 d. nustatytas laikino pobūdžio sutrikimas - kitos reakcijos į stiprų stresą F43.8, tiesioginiu priežastiniu ryšiu atsiradusios dėl byloje nagrinėjamo įvykio (galimai fizinio skausmo sukėlimo). Vadinasi, pagrindinis sutrikimas yra laikino pobūdžio sutrikimas - kitos reakcijos į stiprų stresą F43.8. Ekspertė nurodė, kad tokį sutrikimą sukėlė eilė įvykių tarp tėčio ir mamos, be to, galimas nukentėjusiosios susijaudinimas, apie kurį ekspertei papasakota praėjus daugiau nei pusei metų nuo menamo įvykio, galėjo būti nulemtas ir kitų aplinkybių. Tokiu būdu teismas ignoravo tiek psichiatrės R. D. pripažinimą, kad ji neturi kompetencijos teikti tokią išvadą, tiek tai, kad teisės aktai draudžia psichiatrei atlikti gyvų asmenų ekspertizes ir vertinti fizinio skausmo sukėlimo ir sveikatos sutrikdymo mąstą.
3.4. D. L. nesutinka su tokiais teismo argumentais, kaip netikėjimu, jog jis, paėmęs savo mažametei dukrai E. L. už rankos ir nusivedęs į vonios kambarį, palenkė jos galvą prie unitazo ir nesukėlė jai fizinio skausmo. Apie tai, kad neva galvos lenkimas sukėlė fizinį skausmą, byloje iš viso nėra pasisakyta.
3.5. Apeliantas savo skunde teigė, jog neįvertintos aplinkybės, kad skyrybų proceso metu A. K. L. nuolat ir sistemingai grasino, kad atims iš jo vaikus, nuteiks juos prieš jį taip, kad jie jį užmirš, kad išveš į užsienį, kur jų negalės surasti ir neleis matytis. Grasino, kad įkalbės vaikus tvirtinti, jog jis prievartautojas ir savo dukras seksualiai išnaudojo. Dalis šių A. K. L. grasinimų (kad vaikai bus išvežti į užsienį ir kad įkalbės vaikus tvirtinti, jog jis prievartautojas) buvo užfiksuota 2015 m. spalio 17 d. antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokole Nr.107, kuris buvo pateiktas į byloje. Šiuo metu A. K. L. vykdo savo prieš trejus metus duotą pažadą - skirtumas tik toks, kad mergaitės įkalbėtos tvirtinti ne melą apie prievartavimą, o apie nebūtą fizinį smurtą. Ikiteisminio tyrimo medžiagoje yra ir garso įrašai bei 2015 m. liepos 27 d. antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr.100, kurie patvirtina, kad A. K. L. smurtauja prieš vaikus. Priežastys, kodėl mergaitės pasiduoda A. K. L. įkalbinėjimams meluoti, nėra žinomos, tačiau negalima atmesti, jog to priežastis gali būti ir psichinis arba fizinis motinos smurtas.
3.6. D. L. apeliaciniame skunde nurodė, kad prie bylos buvo prijungti ir vaizdo įrašai (2016 m. lapkričio 7 d. antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr. 132 ir 2016 m. rugpjūčio 3 d. Nr. 105), kurie rodo, kad su vaikais jis labai gražiai sėkmingai bendravo, kol aistrų neėmė kurstyti A. K. L.. Šias aplinkybes patvirtina ir liudytojų D. M. L., V. L., R. B. parodymai, kurie betarpiškai stebėjo jo bendravimą su dukterimis, gyvendami tuose pačiuose namuose (R. B.) arba kaimynystėje (D. M. L., V. L.). Be to, iš byloje pateiktų įrodymų matyti, kad mergaitės, būdamos su motina Airijoje, kai kurias aplinkybes tėvui meluodavo. Anksčiau mergaitės turėjo norą bendrauti su abiem tėvais, santykis pasikeitė tik A. K. L. vaikus išsivežus į Airiją. D. L. pažymi, kad kaltinimai apie tariamą jo netinkamą elgesį ir fizinį smurtą prieš dukras teisėsaugos institucijoms buvo pateikti tik tada, kai Kauno apylinkės teismas atsisakė tenkinti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių skyrimo, ir tik tam, kad, įvertinus jo atžvilgiu pradėtą ikiteisminį tyrimą, šios laikinosios apsaugos priemonės būtų paskirtos.
3.7. Apeliantas taip pat apeliaciniame skunde teigė, kad teismas netyrė ir neįvertino tos aplinkybės, kad jis išskyrė susimušusias paaugles mergaites, įvykio metu viena dukterų verkė, buvo susiėmusi už akies, o abstrakti teismo nuoroda, kad šie parodymai tėra gynybinė pozicija - nepagrįsti. Paminėtina, kad mergaitės apklausos metu nebuvo paprašytos papasakoti plačiau apie jų kivirčo intensyvumą. Galimai jų pasakojimas buvo paveiktas ir A. K. L., ką pastaroji grasino padaryti dar 2013 m. Čia svarbi aukščiau paminėta aplinkybė, kuri taip pat liko netirta ir nevertinta, kad pareiškimas dėl ikiteisminio tyrimo pateiktas, kai civilinėje byloje buvo atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir vėliau šia aplinkybe remtasi prašant taikyti laikinąsias apsaugos priemones pakartotinai. D. L. pažymi, kad tėvas, atsakingas už saugų vaikų buvimą, imasi atskirti susimušusius vaikus vieną nuo kito, nėra fizinio skausmo sukėlimas vaikui. Tai yra būtinasis reikalingumas, kurio sąlygomis veikia vaikus prižiūrintis asmuo, taip siekdamas užtikrinti jų saugumą, geranorišką buvimą. Teismas, pripažindamas tėvo veiksmus nusikalstamais, kai yra išskiriamos besimušančios mergaitės nenurodė, kur buvo peržengta būtinojo reikalingumo (tėvo pareigos užtikrinti, kad dukterys nesipeš, nesužalos viena kitos) riba. Apelianto įsitikinimu, ši riba nebuvo peržengta - tėvas atskyrė dukteris, sudraudė, dukterys susitaikė.
3.8. Apeliantas taip pat nurodė, kad Kauno apylinkės teismas dar 2015 m. gruodžio 18 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 01-1-42732-15, nustatė, kad aplinkybes, kad įtarimai jam pareikšti iš esmės tik mažamečių jo dukrų parodymais, kurie ir byloje yra prieštaringi, bei jų mamos - parodymais, kuri įvykio nematė, o dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo įtariamojo atžvilgiu kreipėsi tik praėjus trims vasaros mėnesiams po įvykio, t. y. po to kai dukros paatostogavo pas mamą užsienyje. Teismo nustatyta, kad mažametės dukros iki ikiteisminio tyrimo pradėjimo metu gyveno su tėvu D. L., mamos A. K. L. nuolatinė gyvenamoji vieta yra užsienyje, nes yra išsituokę, o tarp šių šalių tuo metu vyko civilinis ginčas dėl nustatytos vaikų gyvenamosios vietos pakeitimo, šiame procese teismo 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės - vaikų gyvenamoji vieta nustatyta su mama, uždraudžiant išsivežti vaikus iš Lietuvos Respublikos, o prašymai dukras išsivežti į užsienį buvo atmesti. Taigi, dar ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, kad mažamečių dukrų parodymai byloje yra prieštaringi.
3.9. Apelianto nuomone, vienintelis galimas fizinio skausmo sukėlimas E. L. teigimu buvo, kai jis iš kambario ją išvedė, todėl nėra padaryta veika, turinti nusikaltimo požymių. Net jei ir būtų nustatyta, kad E. L., ją atskiriant nuo sesers ar vedant iš kambario, jautė skausmą, šiuose veiksmuose yra neatsargi kaltė dėl nusikalstamo pasitikėjimo (BK 16 straipsnio 2 dalis). Esant neatsargiai kaltės formai veika negali būti kvalifikuojama pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, nes baudžiamoji atsakomybė pagal šį straipsnį galima tik tada, kai veika padaroma tiesiogine ar netiesiogine kaltininko tyčia. Kiekvienu konkrečiu atveju būtina analizuoti, ar pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, ar padaryta žala, ar yra pakankamai tai įrodančių duomenų. Teisminėje praktikoje ne kartą pabrėžta, kad baudžiamoji teisė nėra formali, ji nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, o ne formalius pažeidimus. Pavyzdžiui, susistumdymas prie autobuso durų, stiprus rankos paspaudimas, siekiant sukelti fizinį skausmą, lengvas pliaukštelėjimas į sėdynę, įžeidžiantis kabinėjimasis, pasireiškiantis tampymu už rankų, nėra tinkamas elgesys (o jam neabejotinai reikalinga tam tikra fizinė jėga), bet panaudota fizinė jėga yra minimali. Tokie veiksmai nesiekia nusikaltimams būdingo pavojingumo laipsnio bei neatitinka BK 140 straipsnyje aprašytos veikos. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius, tiek į subjektyviuosius požymius. Ar nusikaltimas laikytinas mažareikšmiu, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas. Sprendimą byloje būtina priimti atsižvelgiant į visas reikšmingas bylos aplinkybes. Apelianto nuomone, jo veiksmai neatitinka jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties dėl veikos nebuvimo ir dėl mažareikšmiškumo, todėl ir civiliai ieškiniai dėl turtinės ir neturtinės žalos atmestini.
4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas pritarė apeliaciniame skunde pareikštam prašymui ir prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
5. Nuteistojo D. L. apeliacinis skundas tenkintinas.
6. Nuteistasis D. L. nesutinka su jo atžvilgiu priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu, todėl apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrintina apeliacinio skundo ribose, t. y. tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl to asmens, kuris padavė apeliacinį skundą ar dėl kurio toks skundas buvo paduotas. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.
7. Teisėjų kolegija pažymi, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl vertinant skundžiamo Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 5 d. nuosprendžio teisėtumą ir nuteistojo D. L. apeliacinio skundo argumentų pagrįstumą, akcentuotina, kad pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nuosprendyje turi būti ne tik išdėstyti įrodymai, bet ir atlikta jų visapusiška analizė. Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, jų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu, siekiant nuoseklios duomenų sekos išdėstymo, ir savo sprendimo argumentavimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). T. y. vertinant įrodymus svarbu tai, jog būtų įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos, nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas pripažindamas įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybes. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai), kas taip pat reiškia, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-347/2007, 2K-P-221/2008, 2K-251/2010, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-363/2013, 2K-476/2013 ir kt.).
Žemesnės instancijos teismas
8. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje nepakankamai įvertino byloje ištirtais įrodymais nustatytų faktinių aplinkybių visumą ir, nustatęs prieštaringus duomenis, nesirėmė in dubio pro reo principu, įpareigojančiu objektyviai nepašalinamas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžiančiu, esant abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių, priimti apkaltinamąjį nuosprendį, jį grįsti prielaidomis (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012). Todėl nagrinėjamu atveju Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 5 d. apkaltinamasis nuosprendis naikinamas, kaip neteisėtas ir nepagrįstas, neatitinkantis byloje esančių faktinių aplinkybių ir priimamas naujas išteisinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 1 punktas). Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, turintis pareigą uždrausti veikas, kuriomis daroma esminė žala asmenų, visuomenės ar valstybės interesams ar keliama tokios žalos grėsmė, baudžiamajame įstatyme nusikalstamomis įvardija tik tas veikas, kurios iš tikrųjų yra pavojingos, jomis daroma didelė žala. BK 11 straipsnio 1 dalies nuostata reiškia, kad nusikalstama veika turi ne tik formaliai atitikti nusikalstamos veikos sudėtį, įtvirtintą BK, bet ir būti pavojinga, vadinasi, baudžiamoji atsakomybė neturi būti taikoma vien formaliais pagrindais, dirbtinai kriminalizuojant smulkius buitinio, asmeninio ar auklėjamojo pobūdžio konfliktus ir nesprendžiant ar juose nėra kito mažiau pavojingo nusižengimo sudėties.
9. BK 140 straipsnio 3 dalyje numatyta atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė mažamečiui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino, arba šiuos veiksmus atliko kankindamas nukentėjusį asmenį. Ši nusikalstama veika yra tyčinis nusikaltimas, pasireiškiantis poveikiu į žmogaus kūną, t. y. objektyviais veiksmais – mušimu ar kitokiu smurtavimu, kuomet sukeliamas žmogui fizinis skausmas, arba nežymiai jis sužalojamas ar trumpam susargdinamas. Šia nusikalstama veika gali būti kėsinamasi į du objektus – kūno neliečiamumą ir sveikatą, sukeliant alternatyvius padarinius – fizinį skausmą, nežymų sužalojimą, trumpalaikį susargdinimą, todėl, norint asmenį apkaltinti padarius BK 140 straipsnio 3 dalyje nurodytą nusikaltimą, būtina nustatyti, kuriuos iš baudžiamajame įstatyme išvardytų alternatyvių padarinių kaltininkas sukėlė savo nusikalstamais veiksmais. Nusikaltimas laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti.
10. Kaip matyti iš skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio D. L. nuteistas už tai, kad neva auklėjimo tikslais, dėl dukters E. L. nepaklusnumo ir kilusio konflikto su seserimi I. L., tyčia, paėmęs už rankos, tempė savo mažametę dukrą E. L. į vonios kambarį, taip sukeldamas nukentėjusiajai fizinį skausmą. Po to sakydamas, kad išskalaus jai burną, jog daugiau taip nekalbėtų, vonios kambaryje, paėmęs ranka mažametei dukrai už kaklo, lenkė jos galvą žemyn prie unitazo, taip sukeldamas nukentėjusiajai fizinį skausmą ir tokiais veiksmais sukėlė laikino pobūdžio psichinį sutrikimą.
11. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, apeliacinį skundą, atlikusi dalinį įrodymų tyrimą, peržiūrint vaizdo ir perklausant garso įrašus, bei ištiriant pateiktus rašytinius įrodymus, sprendžia, kad byloje surinktų įrodymų visuma nepakankama daryti neginčijamą išvadą, jog D. L. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.
12. Kaip matyti iš nuosprendžio, teismas, spręsdamas dėl D. L. kaltės, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje, iš esmės rėmėsi tik įvykyje dalyvavusių nukentėjusiosios E. L., liudytojos I. L. ir išvestiniais, įvykyje nedalyvavusių liudytojų D. L. ir A. K. L. parodymais, taip pat kitų liudytojų parodymais, kurie apie įvykį sužinojo vėliau, iš perpasakojimų. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvykio faktines aplinkybes pagrįstai tirdamas pagal šių asmenų parodymus, juos vertino tendencingai, kadangi mažamečių E. L. ir I. L. parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių tarpusavyje nebuvo neabejotini subjektyviąja prasme, jog besąlygiškai ir neginčytinai pagrįstų D. L. kaltę, sukėlus fizinį skausmą.
13. D. L. pirmosios instancijos teismo posėdyje parodė, kad 2013 metų balandžio mėnesį išsituokė su savo žmona A. K. L.. Teismo sprendimu jų dvynukių dukterų E. ir I. L. gyvenamoji vieta buvo nustatyta su jų motina, tačiau, norint jas išvežti gyventi į užsienį, reikėjo notariškai patvirtinto jo sutikimo. Vyko ginčas dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo. Dėl įvykio D. L. parodė, kad 2015 metų gegužės mėnesio pabaigoje, būnant namuose, jis išgirdo dukrų riksmus ir suprato, kad jos mušasi. Nuėjo į I. kambarį, kur pamatė, kad I. verkia, abi dukros tarpusavyje mušėsi. I. buvo susiėmusi už akies, pasiskundė jam, kad E. ją muša ir pravardžiuoja. Jis tada jas išskyrė, tiksliau – atitraukė E. nuo I.. Gali būti, kad suėmė E. už rankos, atitraukdamas nuo I., apibarė E., liepė jai išeiti iš I. kambario. Jis tikrai nesiekė jai sukelti fizinio skausmo, tiesiog norėdamas sudrausminti, išvedė iš kambario. Šalia I. kambario yra vonios kambarys, tačiau jokio vandenio jai ant galvos nepylė ir jos galvos nelenkė prie unitazo. E. buvo supykusi, aiškino, kad ir I. kalta. Po to atėjo I., dukros apsikabino ir jos susitaikė. Tai buvo eilinis vaikų konfliktas. Jis nesiekė sukelti fizinio skausmo dukrai, nesmurtavo prieš ją. Pažinodamas savo dukras, suprato, kad E. nuskriaudė I. ir tiesiog norėjo ją sudrausminti. Mano, kad E. dėl šio įvykio jokio streso tikrai nepatyrė, kadangi buvo linksma, dalyvavo mokyklos renginyje. Jis niekada, kaip auklėjimo priemonės, nenaudojo fizinio smurto prieš vaikus, nėra niekada jų mušęs. Po to nuvykę pas savo motiną į Airiją, mergaitės matyt papasakojo apie šį įvykį motinai ir ši kreipėsi į policiją dėl neva jo panaudoto smurto, kurio nebuvo. Savo dukras labai myli jomis rūpinasi, yra buvusios žmonos apkaltintas smurtu, siekiant išskirti jį su vaikais, bei išsivežti juos į užsienį.
14. Nukentėjusioji E. L. ikiteisminio tyrimo teisėjui parodė, kad ji nelabai žinanti, dėl ko atėjo pasikalbėti. Labai norėtų gyventi su mama, nes tėtis labai piktas. Kai jos buvo mažesnės, tai tėtis jai uždavė. Tėtis labai nervuotas. Jis būna prie kompiuterio, susinervuoja ir pyksta. Vieną kartą truputį susipyko su I.. Ją pavadino kažkokiu žodžiu. Tėtis išgirdo. Ji atsigulė, o tėtis atėjęs į kambarį, paėmė stiklinę vandens ir užpylė jai ant veido. Paskui nutempė į vonios kambarį ir norėjo ją palenkti prie klozeto. I. buvo savo kambaryje, ji ją pavadino ir tėtis išgirdo. Tėtis užbėgo į viršų. Ji buvo labai išsigandusi. Kai ji susipyko su I., tai tėtis buvo pirmame namo aukšte, o ji su I. antrame aukšte. Jos kambaryje ant komodos buvo padėta stiklinė vandens. Tėtis įėjo į kambarį, paėmė tą stiklinę vandens ir užpylė jai. Tada tėtis liepė atsiprašyti I. ir jo. Jis paėmė tada ją už rankos ir tempė į vonią, kur pasakė, kad išskalaus jai burną. I. tada atbėgo ir išgelbėjo ją. Jai skaudėjo, kai tėtis tempė. Tėtis jai laikė už kaklo ir lenkė, bet atbėgo I.. Ji buvo šalia klozeto kai tėtis lenkė jai galvą. Jis sakė, kad išskalaus jai burną, kad daugiau taip nekalbėtų. Jis norėjo į klozetą įkišti jos galvą. Ji tada pradėjo verkti, tėtis liepė atsiprašyti jos ir I.. Ji turėjo apkabinti tėtį ir I.. Kai taip atsitiko, tai šeštadienį ir sekmadienį atvažiavo pas močiutę. Apie tai papasakojo sesei D., močiutei ir mamai. Tai buvo birželio 27-28 dieną. Atsimena, kad tai buvo darbo diena. Mokykloje buvo šventė, toje šventėje ji su seserimi dalyvavo. Kai tėtis apipylė ją su vandeniu, tai ji išsigando. Sakė tėčiui baigti. Jai skaudėjo kai tėtis tempė ją už rankos ir lenkė už kaklo. Tuo metu buvo mokyklos šventė, tai į mokyklą jau nėjo. Reikėjo atsisveikinti su visa mokykla, o paskui buvo klasės išleistuvės. Tai buvo paskutinė mokslo savaitė. Ji verkė todėl, kad jai buvo labai baisu ir skaudėjo. Sesė išgirdo kai tėtis rėkė, tada ji atidarė duris. Sesė pati išgirdo. Sesės kambarys yra šalia jos kambario. Vonios kambarys yra priešais jos kambario duris. Po šio įvykio ji buvo labai liūdna. Kai mama atvažiavo praėjo daug laiko. Jos važiavo į Airiją, o kai grįžo į Lietuvą, tai nuėjo į policiją. Nesikreipė pas gydytojus. Gal ant tėčio dabar pyksta, pyksta, kad tėtis mušdavo mamą. Tėtis tampė mamą už plaukų. Tėtis visuomet būdavo piktas, gerdavo. Su mama kalba kiekvieną dieną per „Skype“. Dabar su mama kalba telefonu. Paskutinį kartą su mama gyvai matėsi rugpjūčio 1d. Airijoje jos piešė piešinį svajonė. Mama piešė piešinį, kad jos visos kartu. Mama sakė, kad jos gyvens Airijoje, atostogaus Graikijoje. Norinti gyventi su mama, nes ji labai gera. Mama labai linksma. Su tėčiu pamokas darydavo (1 t., b. l. 46-47).
15. Iš liudytojos mažametės I. L. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotų parodymų matyti, kad buvo toks įvykis, kai ji su E. susipyko. E. ją negražiai pavadino. Tėtis atėjo ir pasakė, kad kokie čia negražūs žodžiai. E. paėmė ir norėjo į tualetą įkišti. Ji ją apsaugojo. Šis įvykis buvo seniai. Nelabai atsimena. Atsimena, kad buvo mokyklos šventė. Buvo padėtas vandens butelis ir tėtis ją aptaškė. Buvo rytas, bet ne naktis. E. labiau atsimena šį įvykį, nes jai buvo labai baisu. Nepamena kokiu žodžiu E. ją pavadino. Jos buvo jos kambaryje. Tėtis atėjo į kambarį, paėmė butelį vandens nuo komodos ir aptaškė ją. Paskui E. tempė. Ji išsigando ir pradėjo ją gelbėti. Ji išgirdo, kai tėtis labai rėkė ant E., tai ji atėjo pasižiūrėti. E. labai verkė. Tėtis paėmė ją už rankos ir vedė į tualetą. Tada paėmė jai stipriai už kaklo ir lenkė. Jis pasakė: „dabar išsivalyk burną“. Ji sakė: „Ką tu darai?“. Tėtis liepė E. jo atsiprašyti. Ji sesę išgelbėjo, ją paėmė toliau nuo tėčio. Ji tėčiui sakė: „kas tau darosi?“. E. atsiprašė jos ir nuėjusi į savo kambarį verkė. Ji apie šį įvykį papasakojo mamai, kuomet buvo Airijoje. Sesė sakė, kad jai skaudėjo galvą. Po įvykio nesikreipė niekur, vėliau kreipėsi į policiją. E. pradėjo verkti tuomet, kuomet jis atėjo ir pradėjo rėkti. Jai panašaus kaip sesei nėra buvę. Šis įvykis buvo vienintelis (1 t., b. l. 48-49).
16. Mažametės nukentėjusiosios įstatyminė atstovė A. K. L. parodė, kad 2015 gegužės mėnesį, jos mažametės dukros E. ir I. L. gyveno kartu su jos buvusiu sutuoktiniu ir jų tėvu D. L.. Tuo metu ji buvo išvykusi į Airiją. 2015 metų birželio mėnesį dukros jai papasakojo, kad D. prieš E. smurtavo. Mergaitės papasakojo, kad joms susipykus, tėvas D. L. skaudžiai tempė E. už rankos į vonios kambarį, o po to skaudžiai lenkė jos galvą link unitazo sakydamas, kad išskalaus jai burną. Ji nesuabejojo dukrų pasakojimu, nes D. yra grubus, smurtavęs prieš ją. E. guodėsi, kad kai tėtis ją tempė už rankos, jai skaudėjo. Taip pat ji sakė, kad kai tėtis jos galvą lenkė prie unitazo, jai taip pat skaudėjo. Dėl tokio grubaus D. L. elgesio, mažametė dukra patyrė didelį stresą, išgąstį, ji bijanti tėvo iki šiol ir nenorinti su juo bendrauti. Taip pat ir I. nenori gyventi su tėvu. Dėl to, kad jos mažametei dukrai buvo padaryta moralinė ir fizinė žala ji, kaip savo dukros atstovė, reiškia kaltininkui D. L. civilinį ieškinį.
17. Liudytoja nepilnametė D. L. parodė, kad D. L. yra jos tėtis, E. ir I. L. yra jos seserys. 2015 metų gegužės mėnesio pabaigoje ji gyveno pas močiutę, abi sesės tuo metu gyveno pas tėtį (duomenys neskelbtini). Apie tai, kad tėtis nuskriaudė E., ji sužinojo 2015 metų birželio mėnesio pradžioje, kada atostogoms iš Airijos atvyko mama. Tuomet tėtis seses atvežė pas močiutę ir tada E. jai pasakė, kad jai susipykus su I., atbėgęs į jos kambarį tėtis apipylė ją vandeniu, o po to nusivedė, paėmęs už rankos, į tualetą ir gąsdino, kad įkiš jos galvą į klozetą. E. sakė, kad buvo labai išsigandusi, jog tėtis įkiš jos galvą į klozetą. Sakė, kad jai skaudėjo, kai tėtis jai paėmė už rankos. I. taip pat pasakė, kad tėtis taip darė, o ji sesę išgelbėjo prašydama, kad tėtis ją paleistų. Anksčiau tėtis prieš seses fizinio smurto nenaudojo, bet dažnai aprėkdavo, būdavo grubus. Tėtis labai nervuotas. E. ir I. nori gyventi su mama ir ja, apie tai jos jai dažnai kalba, jos tikrai nenori gyventi su tėčiu, jos sako, kad jo bijančios, nes jis labai griežtas. Nei E., nei I. nelinkusios fantazuoti ar prisigalvoti kokių nebūtų istorijų, ji tikinti tuo, ką jos sako. Ir yra tikra, kad gegužės mėnesio pabaigoje buvo būtent taip, kaip jos ir pasakojo.
18. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą D. L. apeliacinio skundo ribose, atliko dalinį įrodymų tyrimą ir peržiūrėjo D. L. 2015 m. rugsėjo 7 d. pateiktus vaizdo įrašus (9 vnt.), taip pat nuteistojo gynėjo pateiktą diskelyje vaizdo su garsu įrašą, taip pat pakartotinai susipažino dėl vaizdo įrašų 2015 m. spalio 17 d. antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu Nr.107, garso įrašais bei 2015 m. liepos 27 d. antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu Nr.100, kurie beje patvirtina A. K. L. fizinius veiksmus dukrų atžvilgiu ir kurie nėra tokie teigiami ir pozityvūs, kaip juos apibūdina mažametės dukros savo paaiškinimuose, kas leidžia pagrįstai abejoti jų parodymų objektyvumu ir tėvo atžvilgiu. Vaizdo įrašuose užfiksuoti vaizdai patvirtina, kad įvykio dieną mergaitės dalyvavo mokyklos šventėje, buvo guvios ir linksmos. Šia aplinkybes taip pat patvirtina D. L. tėvai. Liudytojas V. L. patvirtino, jog D. rūpinasi savo dukromis, anūkės nesiskundė jam, kad D. kurią nors anūkę skriaustų. 2015 gegužės mėnesį, kai anūkėms buvo šventė mokykloje, jis jas matė, kai jos ėjo į šventę, abi buvo linksmos, gražiai pasipuošusios. Jis su žmona gyvena šalia D. namo. Paties konflikto tarp mergaičių, kai jos pykosi, nematė. Liudytoja D. M. L. parodė, kad įvykio ji nematė, nematė ir jos vyras, nes jie gyvena kitame name. Tačiau ji gerai prisimena, kad anūkės jai nesiskundė, neatrodė nuskriaustos ar apsiverkusios. Kai jos gyveno pas sūnų, ji anūkes matydavo kiekvieną dieną, kartais net po kelis kartus per dieną, sūnui dirbant naktinėje pamainoje, ji nakvodavo su anūkėmis. Nei E., nei I. jai dėl tėčio elgesio niekada nesiskųsdavo, nesiskundė ir šiuo konkrečiu atveju. Anūkės buvo prižiūrėtos, mylimos, pagerėjo jų pažangumas, sūnus labai jomis rūpinosi.
19. Iš K. A. L. 2015-07-29 pareiškimo ir 2015-07-31 protokolo – pareiškimo matyti, kad 2015m. birželio mėnesio pradžioje iš dukrų pasakojimo jai žinoma, kad 2015-05-27 dukroms būnant namuose ir tarpusavyje susipykus, jų tėvas D. L. stikline vandens apipylė E. L., paėmęs už riešo nutempė į vonios kambarį, rėkdamas kad išskalaus burną unitaze, ranka sugriebė už sprando ir jėga lenkė prie unitazo, taip pastarajai sukėlė skausmą ( t.1.b.l. 2).
20. 2014 -12-19 Kauno apylinkės teismo sprendimu santuoka tarp D. L. ir A. K. L. nutraukta, dukrų I. L. ir E. L. gyvenamoji vieta nustatyta su tėvu D. L.( t.1.b.l. 18-19).
21. A. K. L. atstovo advokato Dominyko Varno 2015-06-25 raštas, kuriuo kreipėsi į Vaiko teisių apsaugos tarnybą, patvirtina, kad jo klientė 2015-06-16 su abiem mažametėmis dukromis kreipėsi į tarnybą norėdamos pranešti apie smurtą dukrų patiriamą D. L. namuose. Nurodė, kad klientė anksčiau į tarnybą nesikreipė nes laukė iš atostogų grįžtančios darbuotojos R. D.. Jam iš klientės žinoma, kad tėvas dukrų atžvilgiu yra neproporcingai griežtas namų tvarkymo klausimu, verčia tvarkyti visus tėvo namus, pats prie to neprisideda, galiausiai 2015-05-27 vienai dukrai apsipykus su antrąja, vieną jų, gulinčią lovoje, D. L. apliejo puode atsineštu vandeniu, reikalaudamas atsiprašyti, po to nutempė ją į vonios patalpą prie unitazo ir prievarta bandė sukišti dukros galvą į klozetą, tačiau kita dukra taip padaryti jį atkalbėjo ( t.1.b.l. 20-21).
22. Iš Byloje esančio 2015-08-29 L. S. Vaikų ir paauglių psichiatro specialisto išvados po konsultacijos, atliktos D. L. iniciatyva matyti, kad konfliktinę situaciją, dėl kurios yra kaltinamas tėtis E. ir I. L. pasakoja skirtingai: E. pateikia daugiau detalių ( pilamas vanduo iš stiklinės) kurių nenurodo I.. Taip pat nevienodai pasakoja apie tempimą į tualetą: viena teigia, kad buvo tempiama už kaklo, o kita, kad už rankos. Skausmo lokalizacijos nurodyti negali. Pagal mergaičių pasakojimą galima teigti, jog konfliktas tikrai buvo, į kurį drausminimo tikslu teko įsikišti tėčiui. Tačiau faktų pateikimas ir interpretavimas skiriasi. Įvykusią konfliktinę situaciją namuose negalima laikyti sąmoningu skausmo sukėlimu vaikui. Toje situacijoje tėvo įsikišimas buvo būtina sąlyga, siekiant išvengti mergaičių tarpusavio smurto. Galimai E. kaip nukentėjusioji šioje situacijoje , konfliktą interpretuoja nepalankiai tėvui ir tai yra susiję su gynybine reakcija, siekiu užsitikrinti gailestį ir užuojautą. Įvertinus vaikų ir tėvo pasakojimus, galima teigti, kad fizinio smurto konfliktinėje situacijoje nebuvo ( t.1.b.l. 83-84).
23. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 103MS-4/2016 nurodyta, kad nagrinėjamų įvykių metu E. L., atsižvelgus į jos amžių bei turimas žinias, galėjo suprasti su ja atliktų veiksmų reikšmę, tačiau aktyviau šiems veiksmams ji nesipriešino dėl santykių su įtariamuoju pobūdžio (jis yra suaugęs ir vaikui reikšmingas asmuo, nuo kurio mergaitė yra priklausoma). Ekspertizės metu tiriamoji pakartoja anksčiau duotų savo parodymų esmę, jų turinio atžvilgiu išlieka nuosekli. Negauta duomenų apie tiesioginį kitų asmenų poveikį I. L. parodymams, tačiau yra svarbu atkreipti dėmesį į tai, jog tam, kokią reikšmę tiriamoji suteikia bylos įvykiams bei kaip ji dėl jų jaučiasi, įtakos turi šie kriterijai: vaiko noras gyventi su mama, suvokiama mergaitės grėsmė, jog, teismas gali nuspręsti, kad ji visada turės gyventi pas tėtį ir nesimatys su mama, išgyvenamas lojalumo konfliktas, kuris paprastai sustiprėja ginčų dėl vaiko gyvenamosios vietos kontekste bei mamos ir vyresnės sesers (asmenų, kuriems vaikas šiuo metu išsako stipriausią prieraišumą) pozicija įtariamojo atžvilgiu (neigiama, į įtariamąjį projektuojama baimė, nesaugumas, nerimas). Šiuo metu stipriausią prieraišumą I. L. sieja su motina ir vyresne sese. Ekspertizės metu 2016-01-12 atpasakodama įvykio aplinkybes psichologei nurodo, kad „ mes dabar gyvename pas mamą, nes gegužės mėnesį buvo įvykis. Aš susipykau su sese I.. Tėtis atėjo, išgirdo, kad mes pykstamės su sese. Aš buvau kalčiausia, nes pavadinau negražiai I.. Tėtis išgirdo, aš išsigandau. Ant komodos buvo stiklinė vandens, tėtis mane apipylė, įsitempė į vonią ir sakė, kad burną praskalaus su klozeto vandeniu.... jis paėmė už šitos vietos ( rodo riešą), tempė mane, I. atbėgo, kad mane išgelbėtų. Tėtis sakė atsiprašyti. Vonioje tėtis dar biški buvo paėmęs už čia ( rodo į sprandą).Teismo psichiatrė ekspertė R. D. papildomai konstatavo, jog pagal 2003 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. V-298/158/A1-86 patvirtintas "Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisykles" E. L. sveikatos sutrikdymo laipsnis yra nežymus, tai atitinka nežymaus sveikatos sutrikdymo punktą Nr. 9, nes po byloje nagrinėjamo įvykio, E. L. sveikata buvo sutrikdyta ne ilgiau nei 10 dienų, tai yra tiriamajai ambulatorinės teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizės metu 2016-01-12 nustatytas laikino pobūdžio sutrikimas-kitos reakcijos į stiprų stresą F43.8, tiesioginiu priežastiniu ryšiu atsiradusios dėl byloje nagrinėjamo įvykio (galimai fizinio skausmo sukėlimo) ( 1 t., b. l. 102-107).
24. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 103MS-5/2016 nurodyta, kad nagrinėjamų įvykių metu I. L., atsižvelgus į jos amžių bei turimas žinias, galėjo suprasti su jos seserimi E. L. atliktų veiksmų reikšmę, tačiau aktyviau į šiuos veiksmus ji negalėjo reaguoti dėl jos santykio pobūdžio su įtariamuoju (jis yra suaugęs ir vaikui reikšmingas asmuo, nuo kurio mergaitė yra priklausoma). Negauta duomenų apie tiesioginį kitų asmenų poveikį I. L. parodymams, tačiau yra svarbu atkreipti dėmesį į tai, jog tam, kokią reikšmę tiriamoji suteikia bylos įvykiams bei kaip ji dėl jų jaučiasi, įtakos turi šie kriterijai: vaiko noras gyventi su mama, suvokiama mergaitės grėsmė, jog, teismas gali nuspręsti, kad ji visada turės gyventi pas tėtį ir nesimatys su mama, išgyvenamas lojalumo konfliktas, kuris paprastai sustiprėja ginčų dėl vaiko gyvenamosios vietos kontekste bei mamos ir vyresnės sesers (asmenų, kuriems vaikas šiuo metu išsako stipriausią prieraišumą) pozicija įtariamojo atžvilgiu (neigiama, į įtariamąjį projektuojama baimė, nesaugumas, nerimas). Šiuo metu stipriausią prieraišumą I. L. sieja su motina ir vyresne sese (1 t., b. l. 108-113).
25. Teismo ekspertė psichiatrė R. D. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad ji turi teisę, kaip teismo ekspertas psichiatras įvertinti sveikatos sutrikdymo mastą, net gi jei toks klausimas ir nebuvo užduotas, ir tuo už savo kompetencijos ribų neišėjo. Ekspertės teigimu, sveikata buvo sutrikdyta fizinio skausmo sukėlimo momentu ir tuo yra susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu, o emociniai sutrikimai susiformavo jau atsiradusios savijautos fone. Tačiau taip pat ir pažymėjo, kad fizinio skausmo masto nustatymas yra teismo medicinos eksperto prerogatyva.
26. Teismo ekspertė psichologė D. P. apklausiama pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad mergaičių amžiui yra būdingas aplinkybių kintamumas. Nekinta tik esminės detalės ir aplinkybės. Pažymėjo, jog įvykis yra skyrybų ir ginčų kontekste, kuris neabejotinai turi įtakos tam, kaip vaikai vėliau interpretuoja įvykius. Vaikai tampa jautresni, tačiau tai liečia tik mažiau reikšmingas aplinkybes, susijusias su veiksmų vertinimu. Taip pat laikas, kuris praeina nuo paties įvykio, įtakoja tikslumą, gali keistis tam tikros detalės, įvykių seka, dėl to galimai abi mergaitės – E. ir I. – negali papasakoti visiškai identiškai visų įvykių. Atkartodamos įvykius jos pasakoja esmines detales, tačiau tam tikros nereikšmingos aplinkybės gali kisti. Pasakojant kas įvyko, su laiku atsiranda tam tikrų vertinimų, kas taip pat lemia tam tikrą aplinkybių kaitą. Jos bando tėtį labiau nuvertinti ir priskirti tam tikrų blogų bruožų, kadangi nori būti su mama. Viskas vyksta iš baimės, kad jos gali netekti mamos. Ryškėja lojalumo konfliktas. Mergaitėmis galima tikėti visiškai. Nenustatyta jokių priežasčių, kodėl negalima būtu tikėti mergaitėmis. Tačiau atsižvelgtina į tai, kad visi tie įvykiai, kurie vyksta šeimoje, įtakoja jų parodymus.
27. Teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, A.K. L. 2015 m. liepos 10 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui D. L. (civ. byla Nr. Nr. e2-19119-944/2015) dėl vaikų gyvenamosios vietos pakeitimo bei prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – nustatyti laikiną nepilnamečių vaikų I. L. ir E. L., gimusių (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą su ieškove A. K. L.. Ieškovė nurodė, kad netaikius šių priemonių, bus galimai pažeistos nepilnamečių vaikų teisės likti gyventi su motina, išvengti galimai buvusio smurto ir prievartos iš atsakovo pusės. Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, A. K. L. prašymas buvo atmestas, tačiau 2015 m. liepos 31 d. pateikus pareiškimą policijai dėl fizinio skausmo sukėlimo (dėl aptariamo įvykio), iškėlus baudžiamąją bylą, analogiškas prašymas minėtoje civilinėje byloje 2015 m. rugsėjo 2 d. buvo tenkintas ir taikytos laikinosios apsaugos priemones – iki teismo sprendimo byloje priėmimo nustatyta laikina nepilnamečių vaikų I. L. ir E. L. gyvenamoji vieta su ieškove A. K. L., uždraudžiant ieškovei A. K. L. dukras išvežti iš Lietuvos Respublikos.
28. Byloje pirmosios instancijos teisme apklaustų liudytojų A. K. L., D. L., V. V., R. B., V. L., D. M. L. parodymai yra vertintini netiesioginiais įrodymais, kadangi šie liudytojai paties įvykio nematė, apie įvykį tik girdėjo iš kitų asmenų, todėl teisėjų kolegija, priimdama procesinį sprendimą, juos vertino bendrame ištirtų duomenų kontekste.
29. Taigi įvertintų įrodymų visuma leidžia teigti, kad 2015-05-27 ryte konfliktas tarp seserų E. ir I. buvo, jos triukšmavo, E. pravardžiavo seserį I.. Tai išgirdęs tėvas D. L., iš namo pirmo aukšto nuėjo į dukters miegamąjį iš kurio sklido triukšmas, paėmęs už rankos E. vedė į vonios kambarį, sakydamas, kad išplaus burną. Šie D. L. veiksmai pirmos instancijos teisme buvo įvertinti, kaip tyčinis fizinio skausmo sukėlimas. Tačiau su tokia teismo išvada teisėjų kolegija nesutinka ir mano, jog šie veiksmai buvo nukreipti ne į fizinio skausmo sukėlimą, o siekiant auklėjamojo poveikio. Vaiko patirti nemalonūs pojūčiai dėl paėmimo už rankos riešo ar kaklo, jį drausminant laikytini atsiradusiais dėl lietimosi, o ne tyčiniu fizinio skausmo sukėlimu. Teismų praktikoje laikoma, kad baudžiamajai atsakomybei kilti nepakanka vien tik asmens sąlyčio su kito žmogaus kūnu (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-5/2014). Būtina, kad dėl to nukentėjęs asmuo pajustų skausmą, o skausmo pojūtis būtų išoriškai išreikštas, matomas ir suprantamas aplinkiniams, arba nukentėjęs būtų kreipęsis į medikus pagalbos. Kaip minėta, iš byloje esančių duomenų galima spręsti, kad seserys konfliktavo tarpusavyje, D. L. parodymais buvo susimušę ir verkė, kas iššaukė jo užlipimą į antrąjį namo aukštą, kur buvo dukros, todėl tėvo D. L. veiksmai, nors ir buvo nemalonūs, sukėlę stipresnes negatyvias emocijas E. L., vertinti tik kaip siekis išskirti konfliktuojančias dukras. Paėmimas už rankos ir išvedimas iš kambario ar vedimas dukterį į jos kambarį, ar pagaliau į vonios kambarį, nesant vaiko pasipriešinimo paprastai skausmo, kaip fizinio pojūčio nesukelia. Paėmimas už kaklo ir galvos lenkimas, galėtų būti pripažintas fizinio skausmo sukėlimu, tačiau iš bylos medžiagos matyti kad nukentėjusios parodymai dėl šių aplinkybių nėra nuoseklūs: pas ikiteisminio tyrimo teisėją ( laisvas pasakojimas) – „nutempė į vonios kambarį ir norėjo mane palenkti prie klozeto“,( į klausimus) – „paėmė už rankos ir tempė į vonią, kur pasakė, kad išskalaus burną, I. tada atbėgo ir išgelbėjo“. ( į papildomą klausimą) „ man skaudėjo kai tempė , tėtis man laikė už kaklo ir lenkė, bet atbėgo I.“. Į papildomą klausimą: „ Aš buvau šalia klozeto, kaip tėtis man lenkė galvą. Jis sakė, kad išskalaus man burną, kad daugiau taip nekalbėčiau“ . Į klausimą: „ man skaudėjo kaip tėtis tempė mane už rankos ir lenkė už kaklo“ T.1.b.l. 46). Psichiatrui L. S. pasakojo: „ nutempė už rankos į tualetą ir norėjo išskalauti burną tualete, kad daugiau taip nesielgtų...“ (t.1.b.l. 83). Ekspertėms nurodė: „įsitempė į vonią ir sakė burną praskalaus su klozeto vandeniu. Vonioje tėtis dar buvo biški paėmęs už čia ( rodo sprandą) ( t.1.b.l. 106). Šių nukentėjusios parodymų kaita leidžia daryti neabejotiną išvadą, buvus faktą, kad tėvas išskyręs bekonfliktuojančias dukras, E. paėmė už rankos, nuvedė į vonios kambarį ir pasakė, kad už negražius žodžius išskalaus dukrai burną klozeto vandeniu ( reiktų suprasti kad už negražius žodžius, negražus ir vanduo). Tačiau duomenų, kad išskyrus šiuos veiksmus, tėvas siekė sukelti dukrai skausmą, byloje nėra. Teisėjų kolegijos vertinimu, į bylą pateikta tos pačios dienos filmuota medžiaga, apie abiejų mergaičių ėjimą į mokyklos išleistuvių šventę, apsilankymas pas senelius, nepatvirtina, kad vaikas iš ryto būtų išgyvenęs fizinį skausmą, patyręs stresą ir neigiamus išgyvenimus. Duomenų, kad vaikui būtų buvusi reikalinga medikų pagalba, taip pat byloje nėra, tokių aplinkybių nenurodė ir nukentėjusios bei kaltinamasis. Tėvą ir dukras siejo auklėjamojo - ugdomojo pobūdžio santykiai, kad tėvas buvo atsakingas už savo dukras, jų elgesį, santykius, auklėjimą, saugumą ir pan., konstatuotina, kad D. L. ir mažametės E. L. fizinis kontaktas negali būti vertinamas kaip baudžiamąją atsakomybę užtraukiantis smurtinis veiksmas - fizinio skausmo sukėlimas.
30. Skundžiamame teismo nuosprendyje, išdėstant nusikalstamos veikos aplinkybes, taip pat buvo nurodyta, jog dėl neteisėtų D. L. veiksmų nukentėjusiajai E. L. buvo sukeltas laikino pobūdžio psichinis sutrikimas – kitos reakcijos į stiprų stresą F43.8 – tiesioginiu priežastiniu ryšiu atsiradęs dėl byloje nagrinėjamo įvykio, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Tačiau, išanalizavus bylos įrodymus, matyti, kad teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 103MS-4/2016 (T 1 b. l. 102-107) pateiktas papildomas atsakymas, dėl kurio nebuvo užduota klausimų, jog ekspertė, vadovaudamasi 2003 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. V-298/158/A1-86 patvirtintomis „Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklėmis“ konstatavo, kad E. L. sveikatos sutrikdymo laipsnis yra nežymus, tai atitinka nežymaus sveikatos sutrikdymo punktą Nr. 9, nes po byloje nagrinėjamo įvykio, E. L. sveikata buvo sutrikdyta ne ilgiau nei 10 dienų, tai yra tiriamajai ambulatorinės teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizės metu 2016 m. sausio 12 d. nustatytas laikino pobūdžio sutrikimas-kitos reakcijos į stiprų stresą F43.8, tiesioginiu priežastiniu ryšiu atsiradusios dėl byloje nagrinėjamo įvykio (galimai fizinio skausmo sukėlimo).
30.1. Teismo ekspertė psichiatrė R. D. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad ji turi teisę, kaip teismo ekspertas psichiatras įvertinti sveikatos sutrikdymo mastą, net gi jei toks klausimas ir nebuvo užduotas, ir tuo už savo kompetencijos ribų neišėjo. Ekspertės teigimu, sveikata buvo sutrikdyta fizinio skausmo sukėlimo momentu ir tuo yra susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu, o emociniai sutrikimai susiformavo jau atsiradusios savijautos fone. Tačiau taip pat ir pažymėjo, kad fizinio skausmo masto nustatymas yra teismo medicinos eksperto prerogatyva.
30.2. Teismo ekspertė psichologė D. P. nurodė, kad mergaičių amžiui yra būdingas aplinkybių kintamumas. Nekinta tik esminės detalės ir aplinkybės. Pažymėjo, jog įvykis yra skyrybų ir ginčų kontekste, kuris neabejotinai turi įtakos tam, kaip vaikai vėliau interpretuoja įvykius. Vaikai tampa jautresni, tačiau tai liečia tik mažiau reikšmingas aplinkybes, susijusias su veiksmų vertinimu. Taip pat laikas, kuris praeina nuo paties įvykio, įtakoja tikslumą, gali keistis tam tikros detalės, įvykių seka, dėl to galimai abi mergaitės – E. ir I. – negali papasakoti visiškai identiškai visų įvykių. Ekspertės teigimu atsižvelgtina į tai, kad visi tie įvykiai, kurie vyksta šeimoje, įtakoja jų parodymus.
30.3. Nusikalstama veika numatyta BK 140 str.3d. apima smurtavimą tiek nepaliekantį žymių, bet sukeliantį fizinį skausmą, tiek nežymiai ar trumpam sutrikdantį sveikatą. Pažymėtina, kad sveikatos sutrikdymo faktą ir mastą nustato teismo medicinos ekspertas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. V-298/158/A1-86 patvirtintomis sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklėmis.
30.4.Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apie sukeltą reikšmingą fizinį poveikį- skausmo sukėlimą objektyvių duomenų byloje nėra. Nemalonūs pojūčiai, kurie atsiranda siekiant išvesti konfliktuojantį vaiką iš kambario, mažai tikėtina, kad sukeltų sveikatos sutrikdymą. Reikšminga ir tai, kad ambulatorinė teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizė buvo atlikta ne iš karto po įvykių, o praėjus beveik aštuoniems mėnesiams. Per tą laikotarpį E.ir I. L. buvo apklausinėjamos ne kartą apie įvykius savo šeimos narių, buvo apklaustos ikiteisminio tyrimo teisėjo, vėliau specialistų, ekspertų, pas kuriuos vienu atveju buvo atlydėtos tėvo, kitu atveju motinos ir vyresnės sesers. L. S. E. L. negalėjo nurodyti vietos rankoje, kur jai skaudėjo, tuo tarpu vėliau duodama parodymus ekspertėms D. P. ir R. D. jau nurodė konkrečią vietą rankoje ir sprande. Tai verčia suabejoti parodymų nuoseklumu ir, kaip teigiama pačių eksperčių, su laiku atsiranda tam tikrų vertinimų, kas taip pat lemia tam tikrą aplinkybių kaitą. Be to, pasakojimus įtakoja vėlesni įvykio perpasakojimai kitiems asmenims, kadangi kalbant, gali būti užduodami menami klausimai ir tai gali įtakoti tolimesnius įvykio atgaminimo pakitimus. Tikėtina ir tai, kad vaikai patiria didesnį stresą dėl konfliktuojančių, besiskiriančių tėvų, išgyvena baimę ir netikrumą kad gali prarasti vieną iš tėvų. Tokie procesai įtakoja vaikų elgesį, jų norą padėti labiau kuriam nors iš tėvų, o ypač tam su kuriuo jie sieja savo tolimesnį gyvenimą. Tai patvirtina ekspertės D. P., teiginiai, kad visi įvykiai, kurie vyksta jų šeimoje, įtakoja jų parodymus ir tuo pačiu ekspertės sprendžia apie E. L. sveikatos sutrikdymo mastą, kuris tariamai buvo prieš pusę metų nagrinėjamo įvykio metu. Dėl paminėto, teisėjų kolegijos nuomone, nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytas aplinkybes, jog D. L. sukėlė E. L. fizinį skausmą, o to pasekoje laikino pobūdžio psichinį sutrikimą – kitos reakcijos į stiprų stresą F43.8, tiesioginiu priežastiniu ryšiu atsiradusį dėl byloje nagrinėjamo įvykio ir tai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu kad visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai, principu.
31. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo ir apeliacinės instancijos teismo atlikto dalinio įrodymų tyrimo metu ištirtų įrodymų visumos pagrindu nebuvo neginčytinai nustatyta, jog D. L., įvykio metu suimdamas dukrai E. L. už rankos riešo ir ją vesdamas į vonios kambarį bei suimdamas už kaklo, norėdamas palenkti jos galvą tyčia nukentėjusiajai sukėlė fizinį skausmą, kas sukėlė laikino pobūdžio psichinį sutrikimą – kitos reakcijos į stiprų stresą F43.8, tiesioginiu priežastiniu ryšiu atsiradusį dėl byloje nagrinėjamo įvykio ir kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino ištirtų įrodymų visumą, bendrą įvykio kontekstą, įrodymų logiškumą bei jų atitikimą vienų kitiems ir jų siejimąsi viena nuoseklia grandine, todėl daryta išvada, kad D. L. kaltė nėra neginčijamai įrodyta.
32. Įvertinus aukščiau nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad tėvai neabejotinai turi teisę ir pareigą ugdyti ir auklėti savo vaikus, skatinti jų teigiamą elgesį, vienaip ar kitaip reaguoti į, jų manymu, netinkamus vaiko poelgius, tačiau bet kuriuo atveju tėvai privalo susilaikyti nuo kraštutinių, žalą vaiko sveikatai ir vystymuisi darančių poveikio priemonių. Sprendžiant, ar tėvų taikytos priemonės yra leistinos, ar užtraukia jų teisinę atsakomybę, atsižvelgiama į vaiko elgesio specifiką į jo koregavimo būtinumą, vaiko amžių, lytį, brandą, fizinę bei psichinę būklę, jautrumą, charakterį, specialius poreikius, pasirinktų auklėjimo priemonių proporcingumą ir pan. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Respublikos įstatymai už netinkamą tėvų ir kitų vaiko atstovų savo teisių ir pareigų įgyvendinimą nustato ne tik baudžiamąją, bet ir administracinę atsakomybę (veikos padarymo metu galiojęs Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 181, 181(1), 181(3) straipsniai, nuo 2017-01-01 galiojantis ANK 73 str.) ( LAT nutartis byloje Nr. 2K-277-788/2016). Todėl, auklėjimo tikslais tėvų valdžios panaudojimas, t.y. prievarta vedimas į vonios kambarį ir gąsdinimas jog išplaus burną tualete esančiu vandeniu, buvo priešingas abiejų dukrų interesams. Teisėjų kolegijos nuomone, tokie veiksmai pagal savo pavojingumą gali būti pripažinti kaip administracinis nusižengimas, o ne kaip nusikaltimas.
33. Pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino ištirtų įrodymų visumą, jų sąsajumą, atitikimą vieni kitiems ir jų siejimąsi viena logiška grandine, todėl daryta išvada, kad D. L. kaltė dėl veikos numatytos BK 140 str.3d. nėra neginčijamai įrodyta.
34. Išteisinus D. L. ir pripažinus, jog byloje nėra įrodyta, jog jis padarė BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, naikintina ir Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 5 d. nuosprendžio dalis dėl neturtinės žalos nukentėjusiosios E. L. įstatyminei atstovei A. K. L. priteisimo iš D. L..
35. Teisėjų kolegija, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir iš esmės sutikdama su apeliacinio skundo argumentais bei jį tenkindama ir priimdama išteisinamąjį nuosprendį D. L. atžvilgiu, detaliai į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą neatsako.
36. Atsižvelgiant į išdėstytą, konstatuojama, jog D. L. pagal BK 140 straipsnio 3 dalį nuteistas nepagrįstai, pirmosios instancijos teismui skundžiamame nuosprendyje padarius išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, todėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 5 d. nuosprendis dėl D. L. pripažinimo kaltu naikintinas ir jo atžvilgiu priimamas išteisinamasis nuosprendis, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 straipsnio 1 punktas). Nukentėjusiosios E. L. įstatyminės atstovės A. K. L. civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu, 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu,
nusprendžia:
nuteistojo D. L. apeliacinį skundą tenkinti.
Panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 5 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – D. L. išteisinti pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
D. L. paskirtą kardomąją priemonę - rašytinį pasižadėjimą neišvykti - panaikinti.
Nukentėjusiosios E. L. įstatyminės atstovės A. K. L. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos palikti nenagrinėtu.
Administracinės teisenos pradėjimui ir protokolo surašymui dėl D. L. patraukimo administracinėn atsakomybėn perduoti spręsti Kauno miesto vyriausiajam policijos komisariatui.