- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-01-31
- Bylos Nr.
- 2-844/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Dalia Vasarienė, Donatas Šernas, Algirdas Gailiūnas
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Willenbrock Baltic“
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algirdo Gailiūno, Donato Šerno ir Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Ertra“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 21 d. nutarties, kuria tenkintas pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Willenbrock Baltic“ prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Willenbrock Baltic“ skundą atsakovui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Ertra“ dėl kreditorių susirinkimo sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėjas (kreditorius) UAB „Willenbrock Baltic“ skundu dėl kreditorių susirinkimo sprendimų panaikinimo prašė panaikinti BUAB „Ertra“ 2012 m. spalio 31 d. kreditorių susirikimo priimtus sprendimus, kuriais nustatyta turto pardavimo tvarka ir kaina. Taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti BUAB „Ertra“ 2012 m. spalio 31 d. kreditorių susirinkimo nutarimo dėl AB „Šiaulių bankas“ naudai įkeisto nekilnojamojo ir kilnojamojo turto pardavimo vykdymą, uždraudžiant BUAB „Ertra“ bankroto administratoriui UAB „J ir LBR bankroto administravimo, teisinės ir buhalterijos paslaugos“ rengti ir vykdyti BUAB „Ertra“ AB „Šiaulių bankas“ naudai įkeisto nekilnojamojo ir kilnojamojo turto pardavimą pagal 2012 m. spalio 31 d. kreditorių susirinkimo nutarimu patvirtintas pradines turto pardavimo kainas ir pardavimo tvarką. Nesustabdžius vykdymo turto pardavimo kyla reali grėsmė, kad galimai pareiškėjui palanki teismo nutartis gali būti realiai neįgyvendinta, kadangi turtas jau gali būti parduotas iš varžytinių ar perimtas hipotekos įkaito turėtojo.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. lapkričio 21 d. nutartimi tenkino pareiškėjo UAB „Willenbrock Baltic“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir sustabdė BUAB „Ertra“ 2012 m. spalio 31 d. kreditorių susirinkimo nutarimo dėl AB „Šiaulių bankas“ naudai įkeisto nekilnojamojo ir kilnojamojo turto pardavimo vykdymą, uždraudžiant BUAB „Ertra“ bankroto administratoriui UAB „J ir LBR bankroto administravimo, teisinės ir buhalterijos paslaugos“ rengti ir vykdyti BUAB „Ertra“ AB „Šiaulių bankas“ naudai įkeisto nekilnojamojo ir kilnojamojo turto pardavimą pagal 2012 m. spalio 31 d. kreditorių susirinkimo nutarimu patvirtintas pradines turto pardavimo kainas ir pardavimo tvarką iki kol bus išnagrinėtas pareiškėjo skundas.
Teismas, preliminariai įvertinęs pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus, padarė išvadą, kad pareiškimas nėra akivaizdžiai nepagrįstas. Teismas sprendė, kad įvykdžius ginčijamus nutarimus, būsimo galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, nes turtas jau gali būti parduotas iš varžytinių ar perimtas hipotekos įkaito turėtojo.
III. Atskirojo skundo argumentai
Atskiruoju skundu apeliantas BUAB „Ertra“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti pareiškėjo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, taip pat prašo leisti nutartį vykdyti skubiai. Apeliantas atskirąjį skundą grindžia šiais esminiais argumentais:
1. Netaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir turtą pardavus pareiškėjo teisės nebūtų pažeistos ir jis nepatirtų žalos, nes turtas būtų parduotas už didesnę kainą, negu nori pareiškėjas.
2. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra netikslingas, nes skundo tenkinimas reikštų ne naujos kainos nustatymą, o įpareigojimą kreditoriams pakartotinai svarstyti turto pardavimo kainą, kas pagal galiojantį nutarimą taip pat būtų daroma, jeigu turtas nebūtų parduotas.
3. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas ne gina apelianto ir jo kreditorių teises, tačiau priešingai, pažeidžia viešąjį interesą, bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių teises, nes skundas ir prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones turi piktnaudžiavimo teise požymių kai pasinaudojant teise skųsti nutarimus yra stabdoma turto pardavimo procedūra siekiant asmeninių tikslų.
Pareiškėjas UAB „Willenbrock Baltic“ atsiliepimo į apelianto atskirąjį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatas, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia grėsmė (lot. periculum in mora – delsti pavojinga), kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo, taip pat dėl objektyvių aplinkybių galimo teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Kaip ne kartą jau buvo minėta teismų praktikoje, laikinosios apsaugos priemonės pasižymi procesiniu teisiniu, o ne materialiniu teisiniu pobūdžiu. Nors šios priemonės ir skirtos materialinio teisinio pobūdžio reikalavimams užtikrinti, tačiau jos nėra materialieji teisiniai civilinių teisių gynimo būdai, t. y. materialinio teisinio pobūdžio asmenų teisių ribojimai taikomi procesiniais tikslais. Procesinis teisinis laikinųjų apsaugos priemonių pobūdis lemia, kad: 1) laikinosios apsaugos priemonės visada yra laikino pobūdžio suvaržymai, jų taikymas yra ribotas laiko atžvilgiu ir jos galioja tik iki galutinio ginčo išsprendimo; 2) tokios priemonės taikomos prevenciniu tikslu, siekiant išvengti būsimo teismo sprendimo įvykdymo negalimumo arba pasunkėjimo; 3) laikinosios apsaugos priemonės neturi nei prejudicinės, nei res judicata galios. Teismų praktikoje pripažįstama, jog ieškovas, kurio prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių teismo buvo atmestas, nepraranda teisės reikšti tokį prašymą pakartotinai, jei atsiranda papildomų aplinkybių, dėl kurių teismas galėtų konstatuoti byloje atsiradus laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą arba išnykus pagrindui, dėl kurių laikinąsias apsaugos priemones taikyti buvo atsisakyta.
Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas turi ištirti ir įvertinti pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, kuriomis pastarasis grindžia šių priemonių ėmimosi būtinumą. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškinio pateikimas pats savaime nesuteikia ieškovui pranašumo atsakovo atžvilgiu ir atitinkamai nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes tiek kreipimasis į teismą, tiek pareikštų reikalavimų pobūdis ir mastas iš esmės priklauso nuo pareiškėjo valios. Pagrindo varžyti kito asmens teises taip pat nesudaro deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui.
Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog teismas, prieš įvertindamas grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą, turėtų preliminariai (prima facie) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-652/2010, 2010 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-535/2010, 2009 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-698/2009, 2008 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-949/2008 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau minėtą teismų praktiką, formuojamą sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimus, bei į laikinųjų apsaugos priemonių taikymo principus, preliminariai įvertinusi pareiškėjo pareikšto skundo reikalavimus, bankroto procedūras ir bankrutuojančios įmonės turto pardavimo tvarką reglamentuojančius teisės aktus, daro prielaidą, kad išnagrinėjus bylą iš esmės, negalėtų būti priimtas pareiškėjui palankus teismo sprendimas (nutartis). Tokiu atveju neegzistuotų teismo sprendimo (nutarties) įvykdymo užtikrinimo būtinybė. Teisėjų kolegija pažymi, kad preliminarus skundo įvertinimas nėra skundu pareikštų materialiųjų reikalavimų pagrįstumo vertinimas, kuris atliekamas bylos nagrinėjimo iš esmės metu, todėl jis neturi jokios prejudicinės galios bylos išsprendimui, kadangi skundas gali būti patenkintas iš esmės išnagrinėjus bylą arba pareiškėjas bylos nagrinėjimo metu pasinaudos savo teise pakeisti skundo pagrindą ir dalyką, pateikti naujus įrodymus ir t.t.
Teisėjų kolegija sutinka su atskirojo skundo argumentu, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir priėmus pareiškėjui palankų procesinį sprendimą, pareiškėjo, kaip bankrutuojančios įmonės kreditoriaus, interesai apelianto bankroto procese nebūtų pažeisti, nes turtas būtų parduotas už didesnę (4 500 000 Lt arba 4 200 000 Lt) kainą, o ne mažesnę (964 260 Lt) kainą, kaip prašo pareiškėjas. Pardavus turtą už didesnę kainą visi apelianto kreditoriai, tarp jų ir pareiškėjas, turėtų galimybę didesne dalimi tenkinti savo finansinius reikalavimus, kas atitinka jų pagrindinius interesus bankroto procese. Be to, palankaus pareiškėjui teismo procesinio sprendimo priėmimo atveju, apelianto turto pardavimo klausimas būtų grąžintas iš naujo spręsti kreditorių susirinkimui, nes teismas neturi teisės vertinti kreditorių susirinkimo priimtų sprendimų ekonominio naudingumo.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, apibendrindama tai kas pasakyta, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta, todėl naikintina, atskirasis skundas tenkintinas ir klausimas išspręstinas iš esmės – netenkinamas pareiškėjo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (CPK 337 str. 1 d. 2 p.).
Apeliantas atskirajame skunde taip pat prašo leisti skubiai vykdyti teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo. Teisėjų kolegijos nuomone, tai nėra tikslinga, nes apeliacinės instancijos teismo nutartis, priimta dėl atskirojo skundo, įsiteisėja ir tampa vykdytina nuo jos priėmimo dienos (CPK 339 str.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Willenbrock Baltic“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.