Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Virgilijaus Valančiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo J. M. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 11 d. nutarimo J. M. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

I.

Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panevėžio rajono policijos komisariato (toliau – ir Institucija) pareigūnas surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą J. M. (toliau – ir pareiškėjas) už tai, kad jis 2009 m. rugpjūčio 14 d., apie 22.30 val., Panevėžio raj., Smilgių sen., (duomenys neskelbtini), policijos patruliui sustabdžius patikrinimui jo vairuotą automobilį, nepateikė vairuotojo pažymėjimo, nesėdo į policijos automobilį, neleido uždėti antrankių, t.y. nevykdė teisėtų pareigūnų nurodymų. Tuo jis padarė pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 187 straipsnio 2 dalyje.

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2009 m. rugsėjo 11 d. nutarimu pareiškėją pripažino kaltu padarius pažeidimą, numatytą ATPK 187 straipsnio 2 dalyje, ir skyrė jam 400 Lt baudą. Teismas nurodė, jog, nors pareiškėjas neigia kaltę, jo kaltė padarius jam inkriminuotą pažeidimą pilnai įrodyta bylos medžiaga: administracinio teisės pažeidimo protokolu, policijos pareigūnų V. D. ir R. V. tarnybiniais pranešimais, iš kurių matyti, kad 2009 m. rugpjūčio 14 d., apie 22.30 val., sustabdžius automobilį, jo vairuotojas J. M. nevykdė teisėtų policijos reikalavimų, priešinosi, sugriebė už pareigūno V. D. drabužių ir sugadino užtrauktuką, išnarino kairės rankos nykštį, sugadino antrankius, elgėsi įžūliai, užgauliojo, įvykio metu buvo numestas pareigūno R. V. mobiliojo ryšio telefonas. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo veika pagrįstai buvo kvalifikuota pagal ATPK 187 straipsnio 2 dalį, nes jis nevykdė teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų.

II.

J. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 11 d. nutarimą ir bylą jo atžvilgiu nutraukti. Nurodo, kad byloje nėra surinkta jokių jo kaltę pargrindžiančių įrodymų. Pažymi, kad policijos pareigūnai jo vairuoto automobilio nestabdė, o tik iš paskos atvažiavo į jo namo kiemą, kur patys pradėjo savivaliauti ir neteisėtai elgtis. Nurodo, kad neleido, jog jam būtų uždėti antrankiai, nes nebuvo niekuo nusikaltęs ar nusižengęs. Daro prielaidą, kad policijos pareigūnai manė, jog jis automobilį vairavo, būdamas neblaivus, tačiau šios aplinkybės nenustatę, jį apkaltino nebūtais dalykais. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė skundžiamą nutarimą, neįsigilinęs į visas reikšmingas aplinkybes.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

III.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nutarimu pareiškėjas buvo pripažintas kaltu padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 187 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirta administracinė nuobauda - 400 Lt bauda.

ATPK 187 straipsnio 2 dalyje inter alia nustatyta, kad policijos pareigūno teisėto nurodymo ar reikalavimo nevykdymas, taip pat jo garbės ir orumo įžeidimas, reiškiamas žodžiu ar kūno gestais, įžeidžiančiu elgesiu, kibimu ar kitokiu elgesiu, užtraukia baudą nuo trijų šimtų iki penkių šimtų litų arba administracinį areštą nuo penkiolikos iki trisdešimties parų.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad jam inkriminuoto pažeidimo nepadarė, nes jokių neteisėtų veiksmų neatliko. Pažymi, kad patys policijos pareigūnai savivaliavo ir neteisėtai elgėsi.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos ir ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje, kurioje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Iš paminėtų teisės normų galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas normas, patikrino byloje esančius įrodymus. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir tinkamai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino ir įvertino surinktus įrodymus.

Tai, kad pareiškėjas įvykio vietoje nepateikė vairuotojo pažymėjimo, nesėdo į policijos automobilį, sulaikomas pasipriešino policijos pareigūnams bei juos įžeidžiančiai užgauliojo, įrodo: administracinio teisės pažeidimo protokolas (b. l. 7), policijos pareigūnų V. D. ir R. V. tarnybiniai pranešimai (b. l. 5-6), pareiškėjo, jo tėvo J. M. ir motinos Z. M. rašytiniai paaiškinimai (b. l. 9-17) bei kita bylos medžiaga. Policijos pareigūnai V. D. ir R. V. tarnybiniuose pranešimuose nurodė, jog patruliuojant buvo pastebėtas automobilis, kurio vairuotojas, pamatęs policijos pareigūnų tarnybinį automobilį, apsisuko ir, padidinęs greitį, nuvažiavo, dėl ko policijos pareigūnai nuvažiavo paskui šį automobilį. Pažymėjo, jog už 500 metrų minėtas automobilis sustojo prie ūkinio pastato ir iš jo išlipo vairuotas, kurio pareigūnai pareikalavo pateikti dokumentus: vairuotojo pažymėjimą, automobilio registracijos liudijimą, draudimo polisą, tačiau vairuotojas to nepadarė, nurodęs, kad dokumentus paliko namie ir čia jų neturi. Nurodė, jog tada vairuotojo buvo paprašyta įlipti į pareigūnų tarnybinį automobilį, kad būtų nustatyta jo asmenystė, tačiau pareiškėjas atsisakė tai padaryti, stūmė pareigūną, mėgino pasprukti, bandant jį sulaukti ir uždėti jam antrankius, įvykio susistumdymas, kurio metu buvo sugadinti pareigūnų daiktai (sugadintas liemenės užtrauktukas, antrankiai) ir bei nežymiai sužalota policijos pareigūno V. D. sveikata (išnarintas pirštas), dėl ko jis buvo priversti kreiptis į Panevėžio ligoninės priėmimo skyrių. Pažymėjo, jog viso įvykio metu pareiškėjas elgėsi agresyviai ir įvairiais necenzūriniais žodžiais įžeidžiančiai užgauliojo pareigūnų garbę ir orumą (b. l. 5-6). Pažymėtina, kad pats pareiškėjas rašytiniame paaiškinime nurodė, jog įvykio vietoje policijos pareigūnams nepateikė reikalaujamų dokumentų, nes jų su savimi neturėjo, bei atsisakė likti į policijos pareigūnų tarnybinį automobilį (b. l. 9-10). Pareiškėjo tėvas J. M. rašytiniame paaiškinime taip pat patvirtino, kad įvykio vietoje pareiškėjas nepateikė policijos pareigūnams dokumentų ir neleido jam jų atnešti iš namų (b. l. 12-13). Nors apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad policijos pareigūnai jo nestabdė, o tik atvažiavo iš paskos ir tada paprašė pateikti dokumentus, reikalingus vairuotojui, jis neginčija to fakto, jog prieš nagrinėjamą įvykį vairavo automobilį ir dalyvavo eisme. Teisėjų kolegija pažymi, kad KET 7 punkte nustatyta, jog eismo dalyviai privalo paklusti teisėtiems tikrinančių pareigūnų ir už kelių priežiūrą atsakingų institucijų įgaliotų pareigūnų, reguliuotojų reikalavimams, vykdyti jų nurodymus. KET 17 punktas inter alia nustato, kad tikrinančiam pareigūnui vairuotojas privalo pateikti dokumentus. Iš ankščiau aprašytų aplinkybių darytina išvada, kad pareiškėjas policijos pareigūnams įvykio vietoje nepateikė vairuotojo pažymėjimo, automobilio registracijos liudijimo, draudimo poliso, paaiškinęs, jog jų savimi neturi. Esant tokiai situacijai, pareiškėjas privalėjo paklusti sekantiems policijos pareigūnų nurodymams, tačiau jis atsisakė įlipti į pareigūnų tarnybinį automobilį, kad būtų nustatyta jo asmenybė, bandė pasprukti, o sulaikomas pasipriešino policijos pareigūnams bei juos išvadino įžeidžiančiais žodžiais. Šios aplinkybės neabejotinai patirtina, kad pareiškėjas nevykdė policijos pareigūnų teisėtų reikalavimų, taip pat necenzūriniais žodžiais ir veiksmais įžeidė jų garbę bei orumą, todėl jis padarė pažeidimą, numatytą ATPK 187 straipsnio 2 dalyje.

Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priimtas nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, juo pareiškėjui skirta ATPK 187 straipsnio 2 dalies sankcijos ribose numatyta administracinė nuobauda nėra per griežta, ji atitinka padaryto administracinio teisės pažeidimo pobūdį, pavojingumo laipsnį, pažeidėjo asmenybę, teisingumo ir protingumo kriterijus, todėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 11 d. nutarimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

n utaria:

J. M. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 11 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.