Šiaulių apygardos teismo nutartis

Teisėjas S. Remeika Teisminio proceso Nr. 2-18-3-00787-2010-9

NUTARTIS

2011 m. spalio 13 d.

Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės R. B. ir atsakovo L. P. atskiruosius skundus dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-91-654/2011 pagal ieškovės R. B. ieškinį atsakovui L. P. dėl santuokos nutraukimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Joniškio rajono apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovės R. B. ieškinį atsakovui L. P. dėl santuokos nutraukimo, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo, santuokoje įgyto turto padalijimo, neturtinės žalos atlyginimo.

2011 m. liepos 11 d. teisme gautas atsakovo L. P. prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir nustatyti nepilnamečių dukrų A. P. ir V. P. laikinąją gyvenamąją vietą su atsakovu L. P., ir pakeisti Joniškio rajono apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones, kuriomis iš atsakovo dukroms priteistas laikinas išlaikymas, šitaip: iki teismo sprendimo byloje įsiteisėjimo iš ieškovės R. B. priteisti laikiną išlaikymą jos nepilnametėms dukroms A. P. ir V. P. periodinėmis kas mėnesį mokamomis išmokomis, kurių dydis po 1,5 MGL (195 Lt) kiekvienai dukrai.

2011 m. liepos 22 d. teisme gautas ieškovės R. B. prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – nustatyti laikinąją šalių nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą kartu ieškove iki teismo sprendimo įsiteisėjimo.

2011 m. liepos 26 d. teisme gautas papildomas atsakovo L. P. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kuriuo prašoma laikinai, iki bus nustatyta šalių nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta, uždrausti ieškovei ir atsakovui išvežti vaikus iš Lietuvos Respublikoje deklaruotos šalių gyvenamosios vietos ilgiau nei vienai parai bei įpareigoti šalis atlikti veiksmus, užkertančius kelią žalai atsirasti ar padidėti - informuoti vienas kitą apie dukrų buvimo vietą iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo.

Teismas nutartyje nurodė, kad nustatydamas nepilnametės A. P. laikiną gyvenamąją vietą su tėvu, atsižvelgė į vaiko norą, kurį mergaitė išreiškė apklausta teisme. Teismas nenustatė aplinkybių, kad A. noras prieštarautų jos interesams. Atsižvelgdamas į tai, kad nepilnametė V. P. yra beveik ketverių metų amžiaus, teismas konstatavo, kad jos emocinis ryšys glaudesnis su motina, jai reikalingesnė mamos globa, todėl nepilnametės V. P. laikiną gyvenamąją vietą nustatė su motina. Teismas nurodė, kad tėvui būtų sudėtinga tinkamai pasirūpinti mažamete ir paaugle dukromis.

1. Nurodo, kad vos tik teismas nustatė nepilnametės V. P. laikinąją gyvenamąją vietą su ieškove R. B., pastaroji niekam nepranešusi, neatsisveikinusi ir nieko nepasakiusi kitai savo dukrai A., taip pat pilnamečiui sūnui K., o taip pat neinformavusi atsakovo, išvyko su dukra V. P., tikėtina, kad į Airiją, kad toks ieškovės elgesys įrodo, jog ji nepaiso teismo nurodymų ir juos ignoruoja.

2. Nepagrįstos pirmosios instancijos teismo išvados, kad dėl nepilnametės V. P. amžiaus, jos emocinis ryšys yra glaudesnis su motina. N. V. P. laikiną gyvenamąją vietą su motina, mažoji dukra būtų atskirta ne nuo vieno, bet nuo kelių artimųjų – tėvo, sesers bei senelių. Nuo pat vaikystės mergaitės niekada nebuvo atskirtos.

3. Ieškovė dirba visą darbo dieną, todėl ji bus priversta palikti mergaitę neaišku kieno priežiūrai. Atsakovas dirba nepilnu darbo krūviu, todėl jo galimybės pasirūpinti dukra geresnės, be to, mažamete galėtų padėti pasirūpinti atsakovo motina, kuri dukras augino, kai šalys buvo išvykusios uždarbiauti į užsienį.

1. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįsigilino, kokiomis aplinkybėmis susiformavo nepilnametės A. P. noras gyventi su tėvu, nors anksčiau ji gyveno su motina ir seserimi ir noro gyventi su tėvu nereiškė.

2. Siekiant išvengti abiejų tėvų įtakos, A. buvo būtina psichologo konsultacija, o po tokios konsultacijos teismui pateikta psichologo išvada būtų reikšminga teismo apsisprendimui. A. yra paauglė, jai būtinas bendravimas su motina, priešingu atveju gali netinkamai susiformuoti jos moteriškumo suvokimas.

1. Atsakovui žinoma, kad ieškovė šiuo metu gyvena Airijoje, kad ten turi gyvenamąją vietą ir legalų darbą, todėl jam nereikia nerimauti, kur ieškovė su dukra išvyko. Atsakovas 2011 m. rugpjūčio 11 d. raštu buvo informuotas apie ieškovės ir dukros V. išvykimą, nurodytas jų gyvenamosios vietos adresas.

2. Atsakovas be pagrindo menkina ieškovės gaunamas pajamas ir jos galimybę išlaikyti vaikus, nors pats iš viso negauna jokių pajamų. Ieškovės nuomone darbas pusę etato brolio ūkyje yra tik darbo imitacija, todėl jo teiginiai apie sugebėjimą išlaikyti vaikus visiškai nepagrįsti.

Motyvuojamoji dalis

Atskirieji skundai atmestini.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 str., 338 str.).

Vadovaujantis LR CPK 144 str. 1 d., teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. LR CPK 145 str. 1 d. 13 p. sakoma, kad laikinosios apsaugos priemonės, kurių nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas, gali būti taikomos ne tik tos, kurios numatytos LR CPK, tačiau ir tos, kurios numatytos kituose įstatymuose. Vienas iš tokių įstatymų yra LR CK 3.65 str., kuriame numatytos laikinųjų apsaugos priemonių rūšys, taikytinos teismui nagrinėjant šeimos bylas, tame tarpe nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų (LR CK 3.65 str. 2 d. 2 p.), priteisti iš vieno iš tėvų laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams (LR CK 3.65 str. 4 p.).

Kaip matyti iš bylos medžiagos, be kitų klausimų, kurie nagrinėjami santuokos nutraukimo byloje, tarp šalių yra kilęs ginčas dėl nepilnamečių vaikų A. P., gim. (duomenys neskelbtini), ir V. P., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamosios vietos nustatymo, todėl abi šalys kreipėsi į teismą su prašymais dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – laikinos nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir laikino išlaikymo priteisimo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Kaip matyti iš atskirųjų skundų, šalys iš esmės neginčija priteisto laikino išlaikymo nepilnametėms dukroms dydžio, tik kiekvienas reikalauja, kad abiejų dukrų gyvenamoji vieta būtų nustatyta su vienu iš tėvų, t. y. ieškovė prašo laikinąją vaikų gyvenamąją vietą nustatyti su ja, o atsakovas atvirkščiai – su juo.

Pirmosios instancijos teismas, išspręsdamas nepilnamečių vaikų laikinos gyvenamosios vietos nustatymo klausimą, atsižvelgė į vaikų norus, taip pat į mergaičių amžių ir jų interesus. Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstomis ir teisingomis pirmosios instancijos teismo išvadas ir sprendžia, kad keisti skundžiamos teismo nutarties atskiruosiuose skunduose išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Dėl nepilnametės A. P. laikinosios gyvenamosios vietos nustatymo.

Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 12 straipsnyje nurodyta, kad vaikui, sugebančiam suformuluoti savo pažiūras, būtina garantuoti teisę laisvai jas reikšti visais su juo susijusiais klausimais. Ši vaiko teisė įtvirtinta ir LR CK 3.164 str., 3.177 str. Todėl pirmosios instancijos teismo posėdyje nepilnametė A. P., kuriai yra 12 metų, buvo išklausyta tiesiogiai. Mergaitė paaiškino teismui, kad nori gyventi su savo tėvu Lietuvoje. Teigė, kad nori gyventi su abiem tėvais, tačiau apsisprendė likti Lietuvoje, nes čia yra močiutė, mergaitė galinti nueiti pas drauges, o (duomenys neskelbtini) mokykloje bendravo tik su viena mergaite (t. 1, b. l. 123-124). Joniškio rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovė L. D. pirmosios instancijos teismo posėdyje pateikė išvadą, kad reikia atsižvelgti į nepilnametės A. nuomonę, nes ši nuomonė neprieštarauja jos interesams (t. 1, b. l. 124). Byloje nėra duomenų, kad atsakovas L. P. būtų kažkokiu būdu vertęs savo vyresniąją dukrą pasakyti, jog ji norinti likti gyventi su juo. Byloje taip pat nėra duomenų, kad mergaitei būtų reikalinga psichologo pagalba tam, kad ji apsispręstų su kuo laikinai likti gyventi. Iš nepilnametės duotų parodymų teisme matyti, kad mergaitė aiškiai ir konkrečiai išreiškė savo nuomonę, jos kalba nuosekli. Byloje taip pat nėra įrodymų, kad A. P. būtų nustatyti kokie specialūs poreikiai, kurie negalėtų būti patenkinti mergaitei laikinai gyvenant su tėvu. Be to, kaip jau minėta, A. pati nurodė, kad čia Lietuvoje turi daugiau draugų, su kuriais jai patinka bendrauti, kas, atsižvelgiant į mergaitės amžių, taip pat svarbu. Todėl įvertinus bylos medžiagą, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kuriomis remiantis A. P. laikina gyvenamoji vieta nustatyta su tėvu.

Dėl nepilnametės V. P. laikinosios gyvenamosios vietos nustatymo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad nepilnametei V. P. yra ketveri metai (t. 1, b. l. 12), todėl visiškai suprantama, kad tokio amžiaus vaikas negalėjo konkrečiai atsakyti į teismo suformuluotus klausimus ir išreikšti aiškią nuomonę, su kuo jai labiau norėtųsi gyventi: su mama, ar su tėte (t. 1, b. l. 124). Teisingos ir nepaneigtos pirmosios instancijos teismo išvados, kad tokio amžiaus vaiko stipresnis emocinis ryšys yra su mama. Be to, byloje nėra įrodymų, kad būtent atsakovas gali nepilnametei V. P. užtikrinti geresnes auklėjimo ir gyvenimo sąlygas, nei ieškovė.

Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovė turi nuolatinę gyvenamąją vietą ir darbą užsienyje (t. 1, b. l. 129-140), V., iki išvykstant su tėčiu į Lietuvą, jau gyveno (duomenys neskelbtini), lankė (duomenys neskelbtini) paruošiamąją klasę (t. 1, b. l. 142). Duomenų, kad ieškovė būtų aplaidžiai vykdžiusi motinos pareigas, byloje nėra. Atskirojo skundo argumentai, jog nustačius V. laikiną gyvenamąją vietą su mama, būtų apribotos mergaitės galimybės bendrauti su kitais artimais giminaičiais, šioje bylos stadijoje negali būti vertinami kaip esminiai, nes tokios gyvenimo sąlygos tėra nustatytos laikinai.

Pažymėtina, jog vaiko bendravimo su artimais giminaičiais teisė nustatyta LR Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 24 str. 2 d., todėl, nagrinėjant bylą iš esmės pirmosios instancijos teisme, bus aptartos konkrečios nepilnamečių vaikų ir atskirai gyvenančių tėvų, o taip pat brolio ir/ar seserų bendravimo tvarkos detalės (bendravimas švenčių dienomis, atostogų metu ir pan.), o byloje pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės pagal savo pobūdį galioja tik trumpą laiką, t.y. kol byla bus išnagrinėta iš esmės.

Bylos duomenimis nustatyta, kad nagrinėjant prašymus dėl vaikų laikinosios gyvenamosios vietos nustatymo, teismo posėdžiuose dalyvavo tiek ieškovė, tiek atsakovas, jie išklausė teismo nutartį (t. 2, b. l. 7-23), todėl atsakovui jau 2011 m. rugpjūčio 5 d. buvo žinoma, kad dukters V. P. laikinoji gyvenamoji vieta nustatyta su jos motina – ieškove R. B. ir buvo žinoma, kad teismo nutartis vykdytina skubiai. Atsakovas taip pat žinojo ieškovės gyvenamąją vietą Airijoje, nes pats su ja kurį laika ten gyveno. Todėl niekuo nepagrįsti atsakovo atskirojo skundo argumentai, kad ieškovė nepaiso teismo nurodymų ir juos ignoruoja, kad ji, neva, išsivežė dukrą V., nepranešusi atsakovui nei kada, nei kur ruošiasi mergaitę išvežti.

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes ir išdėstytus motyvus, Joniškio rajono apylinkės teismo 2011m. rugpjūčio 5 d. nutartis paliktina nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Joniškio rajono apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 5 d. nutartį palikti nepakeistą.