- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Data
- 2011-03-31
- Bylos Nr.
- 1A-14-113-2011
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valentinas Janonis (pirm.), Rasa Valentinienė, Alvydas Žerlauskas
- Nuteistasis
- J. S.
- Nukentėjusysis
- R. S.
- Advokatai
- Vytautas Bučius
- Kategorijos
- 2.4Bylų procesas pirmosios instancijos teisme
Pranešėjas Valentinas Janonis Teisėja Loreta Bajorinienė Baudž. byla Nr. 1A-14-113/2011 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.; 1.2.5.4.; 1.2.26.2.1.; 1.2.22.1.; 2.1.7.4. (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
n utartis
2011 m. kovo 31 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Valentino Janonio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. S. apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2010-04-22 nuosprendžio, kuriuo J. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 284 straipsnio 1 dalį, 253 straipsnio 1 dalį ir nuteistas:
pagal B K 284 straipsnio 1 dalį – 50 parų arešto bausme;
pagal BK 253 straipsnio 1 dalį – vienerių metų ir penkių mėnesių laisvės atėmimo bausme.
Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punktu, arešto bausmė pakeista į 50 dienų laisvės atėmimo bausmę.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3, 4, 9 dalimis, 65 straipsnio 2 dalimi, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos griežtesnės bausmės iš dalies pridėta švelnesnė bausmė, paskirta šiuo nuosprendžiu, bei visiškai pridėta Šilalės rajono apylinkės teismo 2008-03-28 nuosprendžiu paskirta bausmė, ir paskirta galutinė subendrinta vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė bei 35 MGL dydžio (4 375 Lt) bauda.
Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1, 2 dalimis, BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, BK 68 straipsniu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams ir šešiems mėnesiams, paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę – vieneriems metams uždraudžiant naudotis teise laikyti ir nešioti ginklą, bei įpareigojant per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą sutikimo, neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 66 straipsniu, 63 straipsnio 9 dalimi, į paskirtos bausmės laiką įskaitytas J. S. sulaikymo ir kardomojo kalinimo – suėmimo – laikas nuo 2010-02-24 iki 2010-03-22 ir bausmė, iš dalies atlikta pagal Šilalės rajono apylinkės teismo 2008-03-28 nuosprendį.
Vadovaujantis BK 72 straipsnio 1, 2 dalimis, nuspręsta konfiskuoti nusikaltimo įrankį – J. S. priklausantį šaunamąjį ginklą „Baikal 442“ Nr. XAH9958 bei dvi dėtuves ir dėklą, saugomus Šilalės rajono policijos komisariate (pagal kvitą Nr. 018634), ir perduoti Lietuvos Respublikos ginklų fondui.
J. S. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį (dėl 2007-0802 epizodo) išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šį nusikaltimą.
Priteista iš J. S. nukentėjusiajam R. S. 2 000 Lt nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti.
Medžioklinį šautuvą „MC 2112“ Nr. N4634 ir dėklą, saugomus Šilalės rajono policijos komisariate (pagal kvitą Nr. 018631), nuspręsta palikti saugoti Šilalės rajono policijos komisariate, kol J. S. turės teisę laikyti šaunamąjį ginklą.
Kardomosios priemonės – rašytinio pasižadėjimo neišvykti – iki nuosprendžio įsiteisėjimo nuspręsta nekeisti, nuosprendžiui įsiteisėjus – panaikinti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
J. S. nuteistas už tai, kad jis 2007-08-18, apie 15 val., viešoje vietoje, Payžnio kaime, Šilalės rajone, prie A. S. priklausančio tvenkinio, grasinimais demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, V. S., A. N., J. S., Z. S., D. S., R. M. akivaizdoje demonstravo pistoletą „Baikal 442“ bei grasino juo nušauti R. S., nukreipdamas ginklą į jį, sakydamas „paleisiu vidurius“, dėl to R. S. buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, taip sutrikdė visuomenės rimtį.
Be to, J. S. tyrimo metu nenustatytu laiku ir nenustatytomis aplinkybėmis, iš tyrimo metu nenustatyto asmens, pažeisdamas Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 32 straipsnio 2 dalies reikalavimus, neturėdamas leidimo, neteisėtai įgijo 11 vienetų 9 mm kalibro (3.80 Auto) šaudmenų, kuriuos nuo įsigijimo momento iki 2007-08-18 18 val. neteisėtai laikė, gabeno, kol įvykio vietos apžiūros metu automobilyje „Rover 618“, reg. Nr. 8678 VY 13, juos rado ir paėmė policijos pareigūnai.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis J. S. prašo panaikinti Tauragės rajono apylinkės teismo 2010-04-22 nuosprendį kaip nepagrįstą ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Teigia, jog neįrodyta, kad jis grasino nužudyti R. S., jokių objektyvių ir neginčytinų įrodymų apie tai nėra, todėl jis pagal BK 145 straipsnio 1 dalį (dėl 2007-08-18 epizodo) yra nuteistas nepagrįstai. Aiškina, jog pagal baudžiamosios teisės nuostatas apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas visiškai ir besąlygiškai yra įrodytas, ir teismo išvados pagrindžiamos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Tuo tarpu pirmosios instancijos teisme ištirtų įrodymų nepakanka jo kaltei įrodyti.
J. S. teigia, jog teismas pagrįstai jį išteisino dėl kaltinimo pagal BK 145 straipsnio 1 dalį dėl 2007-08-02 epizodo neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šį nusikaltimą, tačiau be pagrindo jį pripažino kaltu ir nuteisė pagal BK 145 straipsnio 1 dalį dėl 2007-08-18 epizodo, skundžiamame nuosprendyje konstatavęs, jog neva jis grasino nužudyti R. S.. Šiame epizode teismas kaltę grindė išimtinai tik suinteresuotų nukentėjusiojo R. S. ir kaip liudytojų apklaustų pastarojo artimų giminaičių bei draugų – V. S., J. S., V. S., Z. S., D. S., R. S., R. M., A. N. – tarpusavyje prieštaraujančiais parodymais, tačiau visiškai nepagrįstai neįvertino liudytojų A. Š., E. S., M. G., J. J., kurie, priešingai nei anksčiau minėti liudytojai, nebuvo suinteresuoti neteisingai liudyti prieš jį. Apeliantas tvirtina, jog motyvas jį apkalbėti buvo, nes tarp jo kaip UAB „Vėgėlė“ atstovo ir Sirvydų jau seniai vyksta konfliktas dėl tvenkinių nuosavybės bei naudojimo, ir pastarieji pasinaudojo tuo, kad jis 2007-08-18 R. M. uždraudė žvejoti UAB „Vėgėlė“ priklausančiame tvenkinyje, kilus tarp jų žodiniam konfliktui. Apeliantas neneigia, jog konflikto metu R. M. įspėjo, jog peršaus jo automobilio ratų padangas, jei jis toliau žvejos UAB „Vėgėlė“ priklausančiame tvenkinyje, tačiau šio įspėjimo realiai neįvykdė, nors konflikto metu R. M. buvo dar su trimis asmenimis, tuo tarpu jis buvo vienas. J. S. teigimu, jis ginklo konflikto metu su savimi pasiėmęs neturėjo, jo nedemonstravo, nesinaudojo įstatymo jam suteikta teise į būtinąją gintį, siekiant apginti bendrovės nuosavybę. J. S. aiškina, jog R. M. paskambinus V. S. ir pranešus, neva jis grasina ginklu, Sirvydai tuo pasinaudojo, kad galėtų jį nepagrįstai apkaltinti grasinimu nužudyti. R. M. tyčia neteisingai informavo V. S. apie grasinimą jam ginklu, o Sirvydai šią informaciją panaudojo prieš jį. Nuteistasis J. S. nurodo, kad dėl grasinimo nužudyti R. M. jam ikiteisminis tyrimas byloje Nr. 93-1-00278-07, remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, buvo nutrauktas.
Nuteistasis J. S. tvirtina, kad jis konflikto metu ginklo rankoje neturėjo, juo R. S. negrasino, ginklo į jį nukreipęs nebuvo, nes savigynai išduotas pistoletas buvo jo automobilyje, kur jį vėliau rado ir paėmė atvykęs policijos darbuotojas G. M.. Tai patvirtino ir kaip liudytojai apklausti M. G. bei J. J., nurodydami, kad R. S. tikrino jo – J. S., kartu ir jų kišenes, ieškodamas ginklo, nes R. M. S. buvo neteisingai nurodęs, kad neva J. S. grasino ginklu, tačiau R. S. nė pas vieną iš šių asmenų ginklo nerado.
Be to, teismas, J. S. teigimu, nepagrįstai jį pripažino kaltu ir nuteisė dėl neteisėto 11 vienetų šaudmenų laikymo ir gabenimo. J. S. tvirtina, jog šio nusikaltimo jis nepadarė, nes ginklui ir šaudmenims laikyti ir nešioti turiu leidimą. Aiškina, jog šoviniai – 9 mm (380 Auto) ir 9 mm kalibro (9x18 Makarov) – praktiškai niekuo nesiskiria, jų matmenys skiriasi tik 0,1, 0,2 mm, o specialistas išvadoje nurodė, kad iš jam išduoto pistoleto galima jais šaudyti. Apeliantas J. S. teigia, jog jam niekada nekilo abejonių, kad jis turi dviejų rūšių šovinius, nes to nepastabėjo, nuodo, kad šovinius pirko tik Lietuvos Respublikos ginklų fonde, todėl tyčia neteisėtai įgyti, laikyti, nešioti, naudoti 9 mm (.380 Auto) šovinių jis tikslo neturėjo, nežino, kokiu būdu šie šoviniai pas jį atsirado, nes niekur kitur, tik Lietuvos Respublikos ginklų fonde pirko šaudmenis. Teismas nepagrįstai atmetė prašymą išreikalauti duomenis iš Lietuvos Respublikos ginklų fondo šaudmenų pardavimo žurnalo, iš kurio būtų matyti, kokius šovinius ir kada jis pirko ir pasirašė šiame žurnale. Teismas neįvertino, kad jis, turėdamas leidimą pistoletui ir 9 mm kalibro (9x18 Makarov) šoviniams, nebuvo pavojingesnis visuomenei ir vien dėl tos priežasties, kad galbūt turėjo ir kitokius šovinius – 9 mm kalibro (.380 Auto). Apelianto manymu, teismas jį turėjo atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo arba kai nusikalstama veika prarado pavojingumą.
Nuteistasis ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti.
Prokurorė prašo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.
Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo J. S. kaltės. Nuteistojo J. S. įvykdytas nusikalstamas veikas tinkamai kvalifikavo, kartu teisingai taikė baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso normas.
Vien tai, kad nuteistasis J. S. nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindamas, nėra pagrindas tenkinti jo apeliacinį skundą. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi BPK 20 straipsnio nuostatomis, apkaltinamajame nuosprendyje padarytos išvados yra išsamios, pagrįstos nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, o J. S. veiką patvirtina bylos įrodymų visuma. Apeliacinės instancijos teismas nemato pagrindo teigti, kad teismo išvados dėl J. S. veiksmų įrodytumo neatitinka įrodymų turinio ir kad vertinant įrodymus buvo iš esmės pažeisti BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimai. Tai, kad apeliantas su šiomis išvadomis nesutinka ir kitaip (subjektyviai) interpretuoja įrodymus, dar nereiškia BPK nuostatų pažeidimo. Apelianto teiginiai, kad teismo išvados neparemtos įrodymais, nepagrįsti.
Nors nuteistasis J. S. neneigia, kad nuosprendyje nustatytu laiku ir vietoje kilo konfliktas su R. S. dėl tvenkinių nuosavybės, tačiau neigia žodžiu ir ginklu grasinęs jį nužudyti, neigia demonstravęs ginklą, tvirtindamas, jog konflikto metu jo su savimi neturėjo, nes legaliai laikomą pistoletą buvo palikęs savo automobilyje dėtuvėje, tačiau apelianto J. S. kaltę dėl grasinimo nužudyti R. S. ir viešosios tvarkos pažeidimo įrodo byloje surinkti ir teismo posėdyje ištirti bei nuosprendyje aptarti įrodymai.
Apelianto J. S. kaltę dėl grasinimo nužudyti R. S. ir viešosios tvarkos pažeidimo padarymo įrodo nukentėjusiųjų R. S., V. S., J. S., Z. S., D. S., R. M., A. N., liudytojų R. S., V. S. parodymai, patvirtinantys neteisėtus nuteistojo veiksmus. Teismo nuosprendyje motyvuotai atmesti nuteistojo J. S. parodymai, argumentuotai pasisakyta, kodėl yra patikimi nukentėjusiųjų bei minėtų liudytojų parodymai, patvirtinantys neteisėtus nuteistojo veiksmus.
Nors nuteistojo J. S. apeliaciniame skunde, akcentuojant jo ir liudytojų A. Š., E. Š., M. G., J. J. parodymus, tvirtinama, jog byloje neįrodyta, kad jis teismo nustatytoje vietoje ir laiku būtų grasinęs nužudyti R. S., tai paneigia byloje surinktų ir teismo teisingai įvertintų įrodymų visetas.
Nuteistasis J. S. nepagrįstai apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi nukentėjusiojo R. S. bei suinteresuotais jį apkaltinti pastarojo giminaičių bei draugų – nukentėjusiųjų V. S., J S., Z. S., D. S., R. M., A. N. bei liudytojų R. S., V. S. – parodymais. Išvadą dėl J. S. kaltės grasinant nužudyti R. S. ir viešosios tvarkos pažeidimo pirmosios instancijos teismas grindė byloje esančių įrodymų visumos analize, jų viseto įvertinimu. Apylinkės teismas neturėjo jokio pagrindo netikėti nukentėjusiojo R. S. parodymais, nes nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, tai yra tiek pareiškime policijai, tiek apklausiamas ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu jis nuosekliai ir išsamiai nurodė įvykio aplinkybes, jo parodymai atitinka faktines bylos aplinkybes. Nukentėjusiojo R. S. parodymus apie tai, jog J. S. grasino jį nužudyti, buvo nukreipęs į jį pistoletą, sakydamas: „vidurius paleisiu“, po to demonstravo ginklą vaikščiodamas pylimu, patvirtina ir kitų nukentėjusiųjų bei liudytojų R. S., V. S. parodymai. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas 2007-08-18 įvykio aplinkybes, pagrįstai rėmėsi nuosekliais ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotais nukentėjusiųjų V. S., J. S., Z. S., D. S., R. M., liudytojų R. S., V. S. bei minėtų liudytojų parodymais bei nukentėjusiojo A. N. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kuriais netikėti nėra pagrindo, nes juos visiškai patvirtina byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai. Priešingai nei tvirtina nuteistasis J. S., baudžiamojoje byloje nenustatyta priežastis, dėl kurios nukentėjusieji bei minėti liudytojai galėtų apkalbėti J. S., dėl to apeliantas daro tik prielaidą. Vien ta aplinkybė, jog nukentėjusysis R. S. bei kiti nukentėjusieji ir minėti liudytojai yra giminės ar pažįstami, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, negali būti pagrindas išvadai, jog jie siekė apkalbėti J. S., padaryti. Jų parodymai nuoseklūs, iš esmės vieni kitiems neprieštarauja, todėl teismas pagrįstai jais rėmėsi.
Apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje pasisakė, kodėl nesiremia liudytojų A. Š., E. Š., M. G., parodymais ir atmeta liudytojo J. J. parodymus. Šių liudytojų parodymai, priešingai apelianto tvirtinimui, nepaneigia teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Šie liudytojai taip pat patvirtino, kad įvykio metu tarp R. S. ir J. S. kilo ginčas dėl tvenkinių nuosavybės. Nors kaip liudytojai teisminio bylos nagrinėjimo metu apklausti A. Š., E. Š., M. G. ir J. J. parodė, jog negirdėjo ir nematė, kad J. S. būtų grasinęs ginklu nužudyti R. S., tačiau, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, tiek A. Š., tiek E. Š. parodė, jog jie grasinimų negirdėjo ir nematė, nes į konfliktą nesikišo, buvo atokiau nuo įvykio vietos, liudytojas M. G. parodė, jog konflikto metu sėdėjo automobilyje ir visko nematė. Taigi šie liudytojai galėjo nematyti visų įvykio aplinkybių. Nors kaip liudytojas teisme apklausiamas J. J. teigė, kad J. S. R. S. ginklu negrasino, tačiau kartu nurodė, kad jis atvyko, kai konfliktas jau buvo prasidėjęs, ir į konfliktą nesikišo, taigi taip pat galėjo nematyti visų įvykio aplinkybių.
Aplinkybė, jog įvykio vietos apžiūros metu J. S. priklausantis pistoletas „Baikal 442“ su šoviniais buvo paimtas iš pastarojo automobilio, nepaneigia apelianto teiginio apie tai, kad neva jis konflikto su R. S. metu ginklo su savimi neturėjo, juo pastarajam negrasino. Nukentėjusieji V. S., J. S., Z. S., R. M., A. N. bei liudytojas V. S. aiškiai parodė matę, kaip J. S. grasino R. S. ginklu, nukreipęs jį į pastarojo krūtinę. Nors nukentėjusioji D. S. parodė, kad paties grasinimo R. S. nematė, kaip suprato, jis jau buvo įvykęs anksčiau, tačiau matė J. S. vaikštant pylimu su pistoletu rankoje. Liudytoja R. S. nurodė girdėjusi J. S. sakant: „paleisiu vidurius“, nors paties grasinimo ir ginklo nematė. Nukentėjusieji R. S. bei R. M. parodė, jog J. S. ginklą po grasinimų juo R. S. padėjo į savo automobilį, o R. M. dar nurodė, jog J. S. ir persirengė. J. S. neneigė, jog iki atvyko policijos pareigūnai, jis buvo nuėjęs į savo automobilį, taigi jis turėjo realią galimybę padėti ginklą savo automobilyje ir tam turėjo pakankamai laiko, nes visi įvykio metu dalyvavę asmenys patvirtino, jog policijos pareigūnai atvyko praėjus daugiau kaip pusvalandžiui. Jeigu būtų tikima nuteistojo J. S. parodymais, jog jis konflikto su R. S. metu su savimi ginklo neturėjo, juo R. S. negrasino, lieka neaišku, iš kur nukentėjusieji ir liudytojai galėjo žinoti, jog pastarasis turėjo ginklą savo automobilio dėtuvėje, kol J. S. priklausantis pistoletas „Baikal 442“ buvo apžiūrėtas ir paimtas į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų. Be to, faktas, jog iškilus konfliktui tarp R. S. ir J. S. dėl tvenkinių nuosavybės, R. S. brolis kvietė policijos pareigūnus, taip pat patvirtina, jog konflikto metu R. S., kartu ir kitiems įvykio dalyviams, dėl neteisėtų J. S. veiksmų kilo reali grėsmė, jog J. S. gali įgyvendinti grasinimus nužudyti R. S.. Pastarasis teigė, jog J. S. veiksmai grasinant jį nužudyti sukėlė jam realų baimės būti nužudytam jausmą, nes J. S. nesivaldė, atrodė kaip išprotėjęs, jo elgesys buvo neprognozuojamas, dėl to jo brolis iškvietė policiją. Be to, R. S. nurodė girdėjęs, jog J. S. ir anksčiau yra šaudęs į žmones. Nuteistojo J. S. nukentėjusiajam R. S. pasakyti žodžiai: „paleisiu vidurius“ ir jo veiksmai nukreipiant ginklą į nukentėjusiojo R. S. krūtinę sudarė pagrindą pastarajam manyti, kad grasinimas jį nužudyti bus įvykdytas.
Byloje nustatyta, jog J. S. grasino nužudyti R. S. viešoje vietoje, prie tvenkinio, kur buvo susirinkę apie 15 žmonių. J. S. veiksmai grasinant R. S. žodžiu, kada šis pastarajam pasakė: „paleisiu vidurius“, bei veiksmu – J. S. nukreipiant pistoletą į R. S. krūtinę, sukėlė baimę ir pavojų saugumo jausmui ne tik pačiam R. S., bet kartu įvykio vietoje buvusiems kitiems nukentėjusiesiems – V. S., A. N., J. S., Z. S., D. S., R. M.. Kaip pagrįstai pažymėjo apylinkės teismas, J. S. demonstruodamas šaunamąjį ginklą ir juo grasindamas žmogui, elgėsi neleistinai, nepaisydamas visuomenėje priimtų elgesio taisyklių, tokiu būdu akivaizdžiai demonstravo nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė įvykio vietoje buvusių žmonių rimtį, tai yra pažeidė viešąją tvarką. Kadangi šie nuteistojo J. S. neteisėti veiksmai susiję su pastarojo veiksmais grasinant nužudyti R. S., ir ši veika, atsižvelgiant į normų konkurencijos taisykles, apima viešosios tvarkos pažeidimą, J. S. veika dėl grasinimo nužudyti R. S. ir viešosios tvarkos pažeidimo teisingai kvalifikuota pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.
Apeliantas taip pat nepagrįstai neigia kaltę dėl neteisėto šaudmenų įgijimo, laikymo ir gabenimo, tačiau J. S. kaltė padarius BK 253 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką įrodyta byloje surinktų ir teismo įvertintų bei skundžiamame nuosprendyje aptartų įrodymų visuma. Priešingai nuteistojo tvirtinimui, kad visus įvykio metu rastus ir paimtus šovinius jis įsigijo teisėtai – iš Vilniuje esančios Ginklų fondo parduotuvės, tai patvirtinančių duomenų byloje nėra.
Iš byloje esančių duomenų matyti, kad Kauno miesto VPK 2005-11-22 J. S. išdavė leidimą Nr. 4257, suteikiantį teisę iki 2009-11-30 laikyti ginklą MC; 12x70 Nr. 4634 bei laikyti ir nešiotis ginklą „Baikal 442“ Nr. XAH9958, įsigyjant 9 mm Makarov tipo šovinius. Įvykio vietos apžiūros metu iš J. S. automobilio buvo paimta iš viso 15 šovinių, iš jų – keturi fabrikinės gamybos 9 mm kalibro (9x18 Makarov) šoviniai, vienuolika – fabrikinės gamybos 9 mm kalibro (.380 Auto) šovinių. Specialisto išvadoje nurodyta, kad vienuolika 9 mm kalibro (.380 Auto) šovinių yra šaudmenys, tinkami šaudyti, skirti „B“ kategorijos šaunamiesiems ginklams, tai yra pistoletams „Sig Sauer P 230“, „Walther PP“, „Walyher PPK“, „Browning mod. 1910“. Šie šoviniai neskirti šaudyti pistoletu „Baikal 442“.
Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 32 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad leidimas laikyti ar leidimas nešioti ginklą suteikia teisę įsigyti šaudmenis tik tam ginklui ir juos nešioti ar laikyti. Lietuvos Respublikos generalinio komisaro 2003-06-23 įsakymo Nr. V-362 „Dėl fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių patvirtinimo“ (2004-09-08 įsakymo Nr. V-430 redakcija) 37 straipsnyje nustatyta, kad asmuo turi teisę įsigyti tuos šaudmenis ginklui, kurie įrašyti leidime laikyti (nešioti) ginklą. Šiame įsakyme nėra numatyta, kad PM Makarov tipo pistoletų savininkai gali įsigyti kokius nors kitokius šovinius, išskyrus 9 mm Makarov tipo šovinius.
Iš Lietuvos Respublikos ginklų fondo prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-08-27 rašto Nr. 3GF – 729 nustatyta, kad J. S. LR ginklų fonde .380 Auto kalibro šovinių nepirko (t. 3, b. l. 141). Apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas apelianto J. S. prašymą, taip pat užklausė LR ginklų fondą prie LR vidaus reikalų ministerijos, ar J. S. 2004 metų liepos–rugpjūčio mėn. pirko .380 Auto tipo šovinius, ir 2010-09-22 gavo atsakymą, jog nurodyta laiku J. S. LR ginklų fonde nepirko nei .380 Auto, nei kokių nors kito kalibro šovinių (t. 4, b. l. 132). Taigi faktinės bylos aplinkybės patvirtina, kad J. S., neturėdamas leidimo, įsigijo, laikė ir gabeno vienuolika 9 mm kalibro (.380 Auto) šaudmenų, ši jo veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, dėl to jis nuteistas pagrįstai. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia apylinkės teismo išvados dėl J. S. kaltės pagal BK 253 straipsnio 1 dalį.
Nuteistasis be pagrindo apeliuoja į tai, jog jis, turėdamas leidimą pistoletui ir 9 mm kalibro (9x18 Makarov) šoviniams, nebuvo pavojingesnis visuomenei dėl to, kad galbūt turėjo ir kitokius – 9 mm kalibro (.380 Auto) šaudmenis. Šis apelianto skundo argumentas visiškai neturi įtakos veikos pagal BK 253 straipsnio 1 dalį kvalifikacijai. BK 253 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė ir už neteisėtą šaunamųjų ginklų, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų įgijimą, laikymą, gabenimą ir už jų realizavimą. Tai alternatyvios veikos, todėl nusikaltimas laikomas baigtu padarius bent vieną iš šių veikų. Taigi BK 253 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra formali, baudžiamajai atsakomybei atsirasti pakanka atlikti bent vieną iš šių alternatyvių veikų, ir pasekmės šiuo atveju reikšmės neturi. Taigi, nors nuteistasis tvirtina, jog jis nebuvo pavojingesnis visuomenei dėl to, kad be legaliai laikomų šaudmenų jis galbūt turėjo ir kitokius – 9 mm kalibro (.380 Auto) šaudmenis, tai šiuo atveju neturi reikšmės jo padarytos veikos kvalifikacijai.
Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad baudžiamosios bylos įrodymai ištirti, visapusiškai ir nešališkai įvertinti. Tai, kad apeliantas nesutinka su jam nepalankiu įrodymų vertinimu, nereiškia, jog teismas padarė BPK normų pažeidimus. J. S. kaltė dėl grasinimo nužudyti R. S. ir viešosios tvarkos pažeidimo (BK 284 straipsnio 1 dalis) ir neteisėto disponavimo šaudmenimis (BK 253 straipsnio 1 dalis) nagrinėjamoje byloje yra neginčijamai įrodyta, todėl jį išteisinti dėl šių nusikalstamų veikų padarymo nėra teisinio pagrindo.
Tenkinti nuteistojo J. S. apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo. Tauragės rajono apylinkės teismo 2010-04-22 nuosprendis pripažintinas pagrįstu bei teisėtu ir nekeistinas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo J. S. apeliacinį skundą atmesti.