- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-01-18
- Bylos Nr.
- I-69-142/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-06565-2013-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Halina Zaikauskaitė
- Pareiškėjas
- L. B.
- Atsakovas
- Laisvės atėmimo vietų ligoninei, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo L. B. skundą atsakovams Laisvės atėmimo vietų ligoninei ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2013 m. lapkričio 8 d. gautas L. B. (toliau – pareiškėjas) skundas (b. 1. 1–5), kuris vėliau buvo patikslintas (b. l. 12–15). Pareiškėjas prašo teismo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį (19 362,82 Lt) už laikotarpį nuo 2009 m. spalio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d. (toliau – ginčo laikotarpis).
Šalies argumentai
Pareiškėjas paaiškina, kad jis Laisvės atėmimo vietų ligoninėje eina statutinio valstybės tarnautojo pareigas. Detalizuoja, kad nuo 2009 m. spalio 1 d. iki 2011 m. sausio 2 d. ėjo Apsaugos ir priežiūros skyriaus inspektoriaus pareigas (pareigybės lygis – B, kategorija – 7, kvalifikacinė kategorija – I), o nuo 2011 m. sausio 3 d. eina Apsaugos ir priežiūros skyriaus direktoriaus budinčiojo padėjėjo pareigas, suteikiant 8 kategoriją, tarnybinį pataisos vyresniojo pareigūno III rangą bei patvirtinant turėtą I kvalifikacinę kategoriją. Pareiškėjas nurodo, kad ginčo laikotarpiu buvo sumažintas jo darbo užmokestis (pareiginės algos koeficientas ir priedas už kvalifikacinę kategoriją). Pareiškėjo teigimu, toks sumažinimas buvo neteisėtas ir nepagrįstas. Remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) nuostatomis ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencija.
Teismo posėdyje pareiškėjas nedalyvavo, apie posėdžio datą ir laiką pranešta tinkamai.
Atsiliepimas
Laisvės atėmimo vietų ligoninė atsiliepime (b. 1. 21–26) prašo pareiškėjo reikalavimui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo taikyti Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų senaties terminą nuo skundo padavimo dienos. Taip pat prašo, teismui tenkinus pareiškėjo reikalavimą, teismo sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams. Paaiškina, kad, skaičiuodama darbo užmokestį, priedų ir priemokų dydžius, vadovavosi galiojančiais teisės aktais, t. y. taikė iki 2013 m. rugsėjo 30 d. galiojusias teisės normas.
Teismo posėdyje Laisvės atėmimo vietų ligoninės atstovas nedalyvavo, apie posėdžio datą ir laiką pranešta tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui ginčo laikotarpiu neišmokėto tarnybinio atlyginimo dalies priteisimo.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu ėjo statutinio valstybės tarnautojo pareigas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje. Ginčo laikotarpiu pareiškėjui neišmokėtos darbo užmokesčio dalies susidarymo pagrindu buvęs teisinis reguliavimas įvertintas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – 2013 m. liepos 1 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažino Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nuostatas, kuriomis buvo neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime taip pat nurodė, kad, Konstituciniam Teismui pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų sumažinimo mastas, prieštaraujančiu Konstitucijai, iš Konstitucijos 23 straipsnio įstatymų leidėjui kyla reikalavimas be nepagrįsto delsimo nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą.
Kad būtų užtikrintas deramas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo vykdymas, Konstitucinis Teismas 2014 m. balandžio 16 d. priėmė sprendimą Nr. KT14-S-9/2014 dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatų išaiškinimo. Šiame sprendime Konstitucinis Teismas nurodė, kad „asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais“, o „įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka“.
Patirtų praradimų kompensavimo dydžius, terminus ir kitus esminius elementus nustato Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymas (toliau – Darbo užmokesčio grąžinimo įstatymas), įsigaliojęs 2015 m. rugsėjo 1 d. Šiame įstatyme patirtų praradimų kompensavimo mechanizmas yra nustatytas taip pat ir statutiniams valstybės tarnautojams.
Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, kad nėra pagrindo teigti, jog įstatymų leidėjas, nustatydamas vienerių metų terminą, kuriam buvo atidėtas kompensavimo mechanizmą nustatančio įstatymo projekto pateikimas, nepagrįstai delsė. Taigi Darbo užmokesčio grąžinimo įstatymas buvo priimtas be nepagrįsto delsimo. Kompensavimo tvarka Darbo užmokesčio grąžinimo įstatyme yra grindžiama proporcingumo principu (2 straipsnio 2 dalis), kuris yra reikšmingas atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatas. Praradimų kompensavimas, nesilaikant Darbo užmokesčio grąžinimo įstatyme nustatytų dydžių ir terminų, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pateiktą išaiškinimą, nebūtų konstituciškai teisingas, pažeistų konstitucinį socialinės darnos imperatyvą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat yra nurodęs, kad patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu (žr. išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimus administracinėse bylose Nr. A602-669/2016 ir Nr. A-668-602/2016).
Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad tenkinti pareiškėjo reikalavimą priteisti ginčo laikotarpiu neišmokėtą darbo užmokesčio dalį nėra pagrindo. Pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo L. B. skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.