Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Blinstrubio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Broniaus Januškos ir Ivetos Pelienės,

atsakovo Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos atstovei Elinai Petrauskaitei,

atsakovės Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos atstovei Ingridai Jasiulevič,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovams Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos ir Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas).

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo posėdžio metu atstovas palaikė skundo argumentus, prašė skundą patenkinti.

Atsakovė Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepimo argumentais prašė pareiškėjo skundą atmesti. Nurodė, kad sprendimas atsisakyti leisti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką buvo priimtas patikrinus duomenis Užsieniečių registre. Asmenų, kuriems neleista atvykti į Lietuvos Respubliką sąrašą sudaro Departamentas. VSAT Vilniaus rinktinė, vadovaujantis teisės aktų nustatyta tvarka, turi besąlygiškai vadovautis Departamento priimtais sprendimais ir nedisponuoja informacija, kurios pagrindu tokie sprendimai priimami. Kaip ir šiuo atveju, iš registro duomenų nustačius, kad pareiškėjas yra įtrauktas į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, sąrašą, VSAT priėmė sprendimą neįleisti paaiškėjo į Lietuvos Respubliką, o tokio sprendimo motyvas yra aiškiai nurodytas pačiame sprendime – kad į nacionalinį registrą yra įtrauktas įspėjimas atsisakyti leisti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką. Pažymėjo, jog sprendimo turinys atitinka Šengeno sienų kodekso V priedo B dalyje nustatyto standartinio blanko turinį ir formą.

Teismo posėdžio metu atstovė palaikė atsiliepimo argumentus, prašė skundą atmesti.

Nesutiko, kad sprendimas priimtas pažeidus jo priėmimo tvarką. Pareiškėjas šiuo aspektu tik deklaratyviai teigdamas, jokių pažeistų teisės nuostatų nenurodė. Be to, informuoti asmenį apie jo atžvilgiu priimtą sprendimą uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką, teisės aktai neįpareigoja, todėl pareiškėjui apie tokio sprendimo priėmimą nebuvo pranešta. Taip pat nurodė, kad skundžiamas sprendimas buvo priimtas surinkus pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę saugumui bei surinktus duomenis atitinkamai įvertinus.

Dėl VSAT priimto sprendimo nurodė, kad sprendimas teisėtas ir pagrįstas jo naikinti taip pat nėra teisinio pagrindo.

Teismo posėdžio metu atstovė palaikė atsiliepimo argumentus, prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2016 m. gruodžio 16 d. sprendimo Nr. (15/5-9)-U-1148 ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos 2016 m. gruodžio 16 d. sprendimo Nr. 148-321 teisėtumo ir pagrįstumo.

Departamento sprendimu pareiškėjui buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2021 m. gruodžio 16 d. Sprendimo teisinis pagrindas – Įstatymo (2019 m. rugsėjo 14 d. redakcija) 133 straipsnio 3, 4, 5 dalys, Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 (2015 m. birželio 9 d. redakcija, toliau ir – Taisyklės) 4, 5, 6 ir 12 punktai bei Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį, ar išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau -ir Vertinimo tvarka) 5 ir 37.1 papunkčiais.

Įstatymo 133 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš šio sąrašo skelbia ir centrinei antrosios kartos Šengeno informacinei sistemai teikia Migracijos departamentas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka (Įstatymo 133 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Migracijos departamentas. Draudimo atvykti trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes (Įstatymo 133 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Taisyklių 4 punkte reglamentuota, kad Sąrašą tvarko ir duomenis iš šio sąrašo C. SIS teikia Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos. Taisyklių 5 punkte nustatyta, kad į sąrašą duomenys įrašomi Migracijos departamento priimtų sprendimų uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindu. Duomenys, kurie turėtų būti įrašomi į Sąrašą nurodyti Taisyklių 6 punkte. Užsieniečiui nepranešama apie duomenų įtraukimą į sąrašą ir duomenų iš sąrašo pateikimą C. SIS, jeigu nustatomas bent vienas iš SIS II reglamento 42 straipsnio 2 dalyje nurodytų informacijos neteikimo pagrindų. Apie tai pažymima sprendime uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką (Taisyklių 12 punktas).

Pagal Vertinimo kriterijų 5 punktą, tais atvejais, kai įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir aplinkybių visumą nustatoma, kad užsienietis neatitinka Tvarkoje nurodytų kriterijų, sprendimai dėl draudimo atvykti gali būti nepriimami arba juose gali būti nustatomi draudimo atvykti laikotarpiai, proporcingi užsieniečio padarytam teisės pažeidimui. Kai užsienietis atitinka Tvarkoje nurodytus kriterijus, kitokie nei Tvarkoje numatyti draudimo laikotarpiai jam gali būti nustatomi, jeigu, įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir atsižvelgus į Tvarkoje nurodytas aplinkybes, tai būtų protinga ir proporcinga. Priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį (Vertinimo kriterijų 37.1 punktas).

VSAT 2016 m. gruodžio 16 d. sprendimą Nr. 148-321 priėmė patikrinus Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą ir nustačius, kad pareiškėjui yra uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2021 m. gruodžio 16 d. .

Byloje nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių, pareiškėjas jo atžvilgiu priimtų sprendimų neteisėtumą įrodinėja sprendimų neatitikimo VAĮ 8 straipsnio nuostatoms aspektu. Pareiškėjui nėra suprantamos sprendimo priėmimo aplinkybės, motyvai, kuriais remiantis buvo priimta išvada, kad pareiškėjas yra laikomas keliančiu grėsmę vienos ar kelių Europos Sąjungos valstybių viešajai tvarkai, vidaus saugumui.

Dėl Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos 2016 m. gruodžio 16 d. sprendimo Nr. 148-321 teisėtumo ir pagrįstumo.

Įstatymo 8 straipsnyje nustatyta, kad užsieniečio neįleidimo į Lietuvos Respubliką sąlygos nustatomos vadovaujantis Šengeno sienų kodeksu (1 dalis), o sprendimą neįleisti užsieniečio į Lietuvos Respubliką priima VSAT, išskyrus šio Įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nustatytą atvejį (2 dalis).

VSAT vado 2004 m. spalio 8 d. įsakymu Nr. 4-507 patvirtinti Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinės sistemos nuostatai, kurių 3 punkte apibrėžta VSATIS struktūra – tai yra teisinių, programinių ir telekomunikacinių priemonių visuma, padedanti vykdyti sienos kontrolę per kompiuterizuotus apribojimų sąrašus ir tvarkyti Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimo kroniką, o 4.1 p. nurodytos pagrindinės VSATIS funkcijos: vykstančių per Lietuvos Respublikos valstybės sieną asmenų, transporto priemonių patikrinimas Ieškomų asmenų, neatpažintų lavonų ir nežinomų bejėgių asmenų žinybiniame registre, Užsieniečių, Prevencinio poveikio priemonių taikymo, Ieškomų transporto priemonių, Ieškomų ir rastų numeruotų bei individualius požymius turinčių daiktų ir dokumentų registruose bei Lietuvos nacionalinėje Šengeno ir Lietuvos nacionalinėje vizų informacinėse sistemose. Nuostatų 26 punkte nustatyta, kad „asmenų, vykstančių per valstybės sieną, ir transporto priemonių patikrinimo tikslu, siekiant nustatyti sutaptį, VSATIS formuoja užklausas į teikėjų informacines sistemas ir registrus, išvardytus VSATIS nuostatų 4.1 punkte.“ Pažymėtina, kad analogiška sąlyga yra nustatyta Šengeno sienų kodekso 5 straipsnio 1 dalyje, t. y. viena iš atvykimo sąlygų trečiųjų šalių piliečiams – kad dėl jų į Šengeno informacinę sistemą (SIS) nėra įtrauktas įspėjimas neįsileisti.

Įstatymo 8 straipsnyje nustatyta, kad užsieniečio neįleidimo į Lietuvos Respubliką sąlygos nustatomos vadovaujantis Šengeno sienų kodeksu (1 d.). 2006 m. kovo 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 562/2006, nustatančio taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Bendrijos kodekso (Šengeno sienų kodeksas) 5 straipsnio 1 dalyje nustatytos trečiųjų šalių piliečių atvykimo sąlygos, o šio kodekso 13 straipsnis reglamentuoja neįleidimo į valstybių narių teritorijas procedūras asmenims trečiųjų šalių piliečiams, kurie neatitinka 5 straipsnio 1 dalyje nustatytų atvykimo sąlygų ir nepriklauso 5 straipsnyje 4 dalyje nurodytoms asmenų kategorijoms.

Pagal Šengeno sienų kodekso 13 straipsnio 2 dalies nuostatas, sprendimas dėl neįleidimo įsigalioja nedelsiant, todėl, kaip ir nagrinėjamu atveju, sprendimas neįleisti pareiškėjo į Lietuvos Respubliką tą pačią dieną tik jam atvykus, t. y. 2016 m. gruodžio 16 d., buvo priimtas pagrįstai.

Aukščiau aptartų teisė aktų nuostatų kontekste darytina išvada, kad VSAT Vilniaus rinktinės pareigūnai, vykdydami savo pareigas patikrino pareiškėjo duomenis ir nustatė, kad pareiškėjas yra įtrauktas į Nepageidaujamų asmenų sąrašą, taip pat buvo duomenys apie uždraudimo atvykti datą – nuo 2016 m. gruodžio 16 d. iki 2021 m. gruodžio 16 d. bei nurodytas Departamento sprendimo Nr. (15/5-9)411-1148. Remiantis įrašu, kurio pagrindas nepanaikintas Departamento sprendimas (15/5-9)411-1148, VSAT Vilniaus rinktinė priėmė skundžiamą 2016 m. gruodžio 16 d. sprendimą Nr. 148-321 atsisakyti leisti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką. Darytina išvada, kad skundžiamas VSAT Vilniaus rinktinės sprendimas buvo priimtas kompetentingo administravimo subjekto, vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, pagal nustatytas procedūras, remiantis VSAT informacinės sistemos pateikta galiojančia informacija, todėl naikinti 2016 m. gruodžio 16 d. sprendimo Nr. 148-321 nėra teisinio pagrindo. VSAT pareigūnai neturėjo teisės nesivadovauti sistemoje esančiai galiojančiais duomenimis už kurių tvarkymą yra atsakingas Departamentas. Kaip atsiliepime nurodė atsakovė, VSAT nedisponuoja duomenimis, kurių pagrindu asmenys įtraukiami į atitinkamus sąrašus.

Dėl Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2016 m. gruodžio 16 d. sprendimo Nr. (15/5-9)-U-1148.

Departamentas skundžiamą sprendimą pareiškėjo atžvilgiu priėmė įvertinus jo, kaip Rusijai palankaus fondo nario, keliamą grėsmę Lietuvos Respublikos nacionalinaims interesams ateityje (Įstatymo 133 straispnio 3 dalis).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pabrėžęs, jog, sprendžiant dėl užsieniečio grėsmės viešajai tvarkai ar valstybės saugumui, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas, tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar egzistuoja pakankamai reali ir akivaizdi grėsmė viešajai tvarkai ar valstybės saugumui (2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010).

Nagrinėjamu atveju ginčijamas Departamento sprendimas priimtas įvertinus Valstybės saugumo departamento 2016 m. gruodžio 15 d. raštu pateiktą informaciją. Pareiga Valstybės saugumo departamentui atlikti užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą įtvirtinta Įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje. Valstybės saugumo departamentas 2016 m. gruodžio 15 d. raštu Nr. 19-2163 (dalis informacija šiame rašte išslaptinta) Departamentą informavo apie pareiškėjo veiklą, susijusią su Kremliaus finansuojamos visuomeninės organizacijos Užsienyje gyvenančių Rusijos tėvynainių teisių gynimo ir paramos fondu. Pareiškėjas yra šio fondo patarėjas. Lietuvoje šis fondas finansuoja dvi organizacijas, per kurias Kremlius kontroliuoja ir konsoliduoja sau lojalius Lietuvos rusų tėvynainius. Valstybės saugumo departamentas įvertino, kad Užsienyje gyvenančių tėvynainių teisių gynimo ir paramos fondo misija ir vykdoma veikla yra palanki Rusijos Federacijos ideologinei politikai ir akivaizdžiai prieštarauja Lietuvos, Europos Sąjungos ir NATO interesams. Tuo tarpu pareiškėjo buvimas Lietuvoje ir kontaktų mezgimas, kelia grėsmę Lietuvos Respublikos nacionaliniams interesams. Šiais pagrindais Valstybės saugumo departamentas prašė Departamento skubiai priimti sprendimą dėl uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metams. Valstybės saugumo departamentas pateikė teismui įslaptintą dokumentą, su kuriuo teismas susipažino. Medžiaga su kuria susipažino teismas, patvirtina Departamento surinktus įrodymus ir priimtą išvadą, kad pareiškėjo veikla Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės nacionaliniams interesams.

Pareiškėjas Departamento Sprendime nurodytų aplinkybių (veikimo Užsienyje gyvenančių tėvynainių teisių gynimo ir paramos fondo tikslais) nei skunde teismui, nei jo atstovas teismo posėdžio metu nepaneigė, tačiau, kaip minėta, pareiškėjas prieštaravo, kad Departamento Sprendimas neatitiko Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatų, nes priimant Sprendimą remtąsi išimtinai įslaptinta informacija, kurios turinys pareiškėjui nebuvo žinomas.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio nuostatas šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo argumentus ir išvadas. Minėta, kad Departamentas priimdamas 2016 m. gruodžio 16 d. prendimą, išvadą, jog pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui, priėmė rėmiantis Valstybės saugumo departamento pateikta informacija. Valstybės saugumo departamento nustatytos faktinės aplinkybės tvirtina, kad pareiškėjo veikla susijusi su Užsienyje gyvenančių tėvynainių teisių gynimo ir paramos fondo, kuris palankus Rusijai, vykdoma veikla. Fondas yra įsteigtas Rusijos užsienio reikalų ministerijos ir jai pavaldžios federalinės agentūros „Rossotrudničestvo“ Rusijos Federacijos Prezidento dekretu. Pareiškėjas yra šio fondo, kurio veikla palanki Rusijos informacinei ir ideologinei politikai, patarėjas. Įrodymų, paneigiančių Valstybės saugumo departamento nustatytų aplinkybių buvimą, nepateikta. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Valstybės saugumo departamento išslaptintame rašte pateikta informacija, taip pat teisėjų kolegijai susipažinti pateikta informacija yra pakankama išvadai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje, dalyvavimas įvairiuose renginiuose, gali kelti grėsmę valstybės saugumui ateityje. Įvertinus tai, darytina išvada, jog Departamentas pagrįstai 2016 m. gruodžio 16 d. prendimu Nr. (15/5-9)4U-1148 uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką. Pažymėtina, jog Departamento sprendimo teisėtumo nepaneigia ir tai, kad, kaip nurodo pareiškėjas, konferencija, į kurią jis vyko buvo organizuojama tik vieną dieną (2016 m. gruodžio 16 d.), kad konferencija nebuvo uždrausta, kaip prieštaraujanti Lietuvos teisės aktams.

Įstatymo 140 str. 5 dalyje nustatyta, kad administracinės bylos pagal skundus dėl sprendimų, kurie priimti dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei, gali būti nagrinėjamos naudojant faktinius duomenis, sudarančius valstybės ar tarnybos paslaptį, ir dalyvaujant Valstybės saugumo departamentui, Policijos departamentui ir (arba) Valstybės sienos apsaugos tarnybai. Šiems duomenims netaikomos Administracinių bylų teisenos įstatyme numatytos nuostatos dėl išslaptinimo. Šiuo aspektu aktualus Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimas, kuriuo Konstitucis Teismas aiškindamas ABTĮ 57 straipsnio 3 dalies (faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka) atitikimą Konstitucijos 29 straipsniui yra nurodęs, kad ypač svarbi yra šios dalies formuluotė „paprastai“. Šioje dalyje yra įtvirtinta taisyklė, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, kaip įrodymai administracinėje byloje gali būti naudojami tik juos išslaptinus įstatymo (būtent Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo) nustatyta tvarka, t. y. iš esmės yra draudžiama minėta tvarka neišslaptintus duomenis naudoti kaip įrodymus. Tačiau toks draudimas nėra absoliutus. Tai, ar konkrečioje nagrinėjamoje administracinėje byloje faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, bus įrodymai, sprendžia teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes. Kaip nustatyta nagrinėjamu atveju, Sprendimo teisėtumui patvirtinti pakanka remtis išslaptintu Valstybės saugumo departamento 2016 m. gruodžio 15 d. raštu Nr. 19-2163 bei teisėjų kolegijai pateikta susipažinti Valstybės saugumo departamento papildoma medžiaga. Pateikta informacija yra pakankama bylai išspręsti.

Pagal Viešojo administravimo įstatymą individualus administracinis aktas pirmiausia turi atitikti tokiam aktui keliamus reikalavimus. Toks aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, jame turėtų būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos, nurodyta apskundimo tvarka, aktas turėtų būti pasirašytas jį priėmusio pareigūno ar valstybės tarnautojo arba viešojo administravimo subjekto vadovo, jo pavaduotojo ar įgalioto asmens (VAĮ 8 straipsnis). Šių aktui keliamų reikalavimų kontekste pažymėtina, kad individualus administracinis aktas paprastai turėtų būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Departamento Sprendime nėra nurodytos konkrečios faktinės aplinkybės, sudariusios pagrindą Sprendimui priimti, tačiau, nagrinėjamos administracinės bylos pobūdžio prasme, Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio keliami reikalavimai, šiuo konkrečiu atveju turėtų būti taikomi atsižvelgiant į Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo apribojimus. Kaip tvirtina Sprendimo turinys, jame yra nurodyta, kokios informacijos pagrindu Departamento prendimas buvo priimtas ir tai pripažįstama pakankamu Sprendimo motyvavimu. Iš byloje pateikto Valstybės saugumo departamento 2016 m. gruodžio 16 d. atsiliepimo taip pat suprastinos atsisakymo įleisti pareiškėją į Lietuvą priežastys. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Departamentas Viešojo administravimo įstatymo nuostatų nepažeidė, o pareiškėjo šiuo aspektu išdėstyti argumentai vertintini nepagrįstais.

Nustačius, kad pareiškėjo grėsmė Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai yra įrodyta ir egzistuoja įrodymų pakankamumo prasme, todėl darytina išvada, kad uždraudimas pareiškėjui atvykti į Lietuvą yra proporcinga priemonė lyginant su grėsme valstybės ir visuomenės saugumui. Kaip jau minėta Departamento teisė uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką yra eksplicitiškai įtvirtinta Įstatymo 133 straipsnyje. Iš Departamento 2016 m. gruodžio 16 d. sprendimo turinio matyti, kad jis priimtas dėl to, jog, atsakovo manymu, pareiškėjo atvykimas į Lietuvos Respubliką ir buvimas joje grėstų valstybės saugumui. Taigi iš minėto sprendimo matyti, kad tokiu apribojimu siekiama teisėto tikslo.

Apibendrinant darytina išvada, kad tiek Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos, tiek Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos tinkamai įvertino Valstybės saugumo departamento pateiktą informaciją, tinkamai taikė teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką taikymo pagrindus ir tvarką, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio naikinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

Netenkinus pagrindinio reikalavimo, prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas negali būti tenkinamas (ABTĮ 40 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 str., 88 str. 1 p., 132 str., teisėjų kolegija,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. S. (A. S.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.