Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjus pareiškėjos L. V. atstovo advokato Liutauro Lukošiaus skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2013 m. spalio 30 d. nutarties, kuria paliktas galioti Vilniaus apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus vyriausiojo prokuroro (toliau tekste - aukštesnysis prokuroras) 2013 m. rugsėjo 13 d. nutarimas, kuriuo paliktas galioti Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus prokurorės 2013 m. liepos 29 d. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. (duomenys neskelbtini), panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 2-ajame policijos komisariate 2013 m. sausio 28 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – BK) 145 str. 2 d. dėl to, kad 2013 m. sausio 28 d., apie 14.00 val., (duomenys neskelbtini), Vilniuje, L. V. iš matymo pažįstamas vyriškis grasino fiziniu susidorojimu.

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus prokurorė 2013 m. liepos 29 d. nutarimu ikiteisminį tyrimą nutraukė, argumentuodama, kad nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar nusižengimo požymių.

Pareiškėja minėtą nutarimą įstatymo nustatyta tvarka apskundė aukštesniajam prokurorui. Aukštesnysis prokuroras 2013 m. rugsėjo l3 d. nutarimu pareiškėjos skundą atmetė ir minėtą prokurorės nutarimą paliko galioti.

Nesutikdama su prokuroro 2013 m. rugsėjo 13 d. nutarimu, pareiškėja šį nutarimą apskundė ikiteisminio tyrimo teisėjui. Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjas 2013 m. spalio 30 d. nutartimi pareiškėjos skundą atmetė. Savo sprendimą žemesnės instancijos teismas motyvavo tuo, kad nagrinėjamu atveju, realaus grasinimo nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą nebuvo, nes objektyviai iš tyrimo esančių duomenų nėra pakankamo pagrindo manyti, kad jis būtų realiai įgyvendintas, o nukentėjusioji L. V. yra sistemingai bauginama. Žemesnės instancijos teismas taip pat pritarė aukštesniojo prokuroro nutarimo išvadoms, kad nėra pagrindo tęsti ikiteisminį tyrimą ir pagal Lietuvos Respublikos BK 294 str., 235 str. bei 165 str.

Skunde nurodoma, kad M. K. ir D. K. veiksmuose yra visi Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos požymiai - grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą. Pareiškėja liudytojo apklausos metu nurodė, kad M. K. buvo atėjęs į jos namus, vyriškis atrodė labai agresyviai, rankose laikydamas plaktuką, nieko nesakydamas trenkė juo į koloną, taip pat pradėjo koneveikti ją, necenzūriniais žodžiais, pradėjo sakyti, kad ją „pakas, užkas ir pan.“ Tai, kad agresija buvo intensyvi ir kryptinga parodo tai, kad D. K. taip pat elgėsi neadekvačiai ir taip pat grasino nukentėjusiajai. Be to, įtariamasis M. K. apklaustas įtariamuoju parodė, kad elgėsi agresyviai, pakeltu tonu kalbėjo apie „atsiskaitymus“ ir pan. Visa tai, pareiškėjos atstovo įsitikinimu, rodo objektyviosios nusikalstamos veikos pusės egzistavimą.

Skunde pažymima, kad pareiškėja realiai suprato egzistuojančius grasinimus, ji neturėjo jokios priežasties manyti kitaip. Agresyviai nusiteikęs vyriškis, mojuojantis plaktuku ir agresyviai kalbantis necenzūriniais žodžiais, nukentėjusiam asmeniui ne tariamai, o realiai suteikė pakankamai pagrįstą pagrindą neabejoti apie savo ketinimų realų įgyvendinimą. Be to, jis taip elgėsi ne vienas, o kartu su D. K.. M. K. apklaustas įtariamuoju neneigė, kad buvo agresyvus, jo teiginiai, kad jis tik nerimtai kalbėjo vertintini kritiškai - kaip gynybos versija. Pareiškėjos atstovo nuomone, apklausų metu buvo gauta pakankamai duomenų apie tai, kad grasinimas fiziniu susidorojimu tiek žodžiu, tiek veiksmu buvo realus ir peržengė buitinio konflikto ribas. Priešingu atveju, grasinimai statybiniais įrankiais grąžinti skolą, gali tapti norma aiškinantis dėl darbų neįvykdymo ir pan.

Skunde nurodoma, jog grasinimas - tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai. Vertinant grasinimo realumą, reikšmės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ar jis turėjo pagrindo manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Pagal konstrukciją nusikaltimo sudėtis formalioji - baigtumo momentas siejamas su grasinimo pareiškimo paskelbimu apie kurį sužino nukentėjusysis. Subjektyvieji požymiai pasireiškia tiesiogine tyčia, kurios esmė tokia: grasinantysis supranta, kad pavojingai psichiškai veikia kitą žmogų, keldamas jam baimę, kad priverstų jį paklusti savo valiai, ir nori taip elgtis. Tai - bauginimo procesas, baimės kitam asmeniui sukėlimas, o ne grasinančio asmens realūs ketinimai įgyvendinti smurtą. Grasinimo sudėčiai pakanka, kad kaltininkas siekia sudaryti įspūdį nukentėjusiajam, jog grasinimas bus įvykdytas.

Pareiškėjos atstovo nuomone, visi surinkti duomenys tiek prokurorų nutarimuose, tiek ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartyje vertinti įtariamojo naudai, nebuvo atsižvelgta į nukentėjusio asmens supratimą apie tai, kad jis tiesiogiai suvokė grasinimų realumą, nors iš dalies tai patvirtino ir pats įtariamasis. Taip pat savo parodymuose šie asmenys neneigė, jog reikalaudami skolos jie tiesiogiai grasino (1) panaudoti fizinį smurtą bei (2) atvirai grasino, kad sugadins turtą, o būtent - liudytoju apklausta D. K. parodė, jog pamena, kad M. K. pasakė, jog už nesumokėtą darbą jis dabar nusiims kampus, taip pat nurodė pareiškėjai, kad jei nesumokės, tada išdaužys namo kampus, kuriuos yra sudėjęs. Skunde pažymima, kad teikiant tokio pobūdžio paslaugas, net pagrįstai reikalaujant negauto paslaugų apmokėjimo, Lietuvos teisėje nėra numatytas toks teisių gynimo būdas, griaunant atliktų darbų rezultatą, todėl šie veiksmai, pareiškėjos atstovo vertinimu, traktuotini kaip grasinimas sugadinti turtą. Įvertinus byloje esančių parodymų kontekstą, įtariamojo ir liudytojo apsilankymo pareiškėjos namuose tikslus, pareiškėjos atstovo įsitikinimu, yra pakankamas pagrindas atnaujinti ikiteisminį tyrimą ir bylą perduoti teismui.

Be to, skunde atkreipiamas dėmesys, jog pareiškėja Vilniaus miesto apylinkės teismui pateikė motyvuotus argumentus, kodėl įtariamojo ir kitų asmenų veiksmuose yra ir kitų nusikalstamų veikų požymių, tad tinkamai nepatikrinus nurodytų aplinkybių įstatymo nustatyta tvarka, negalima daryti išvados, kad tyrimas buvo atliktas visapusiškai ir išsamiai.

Teismo posėdžio metu pareiškėja ir jos atstovas prašė skundą tenkinti.

Aukštesnės instancijos teismas, susipažinęs su skundžiama nutartimi ir ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) medžiaga konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 30 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, jos naikinti pareiškėjos atstovo skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Kaip pagrįstai nurodyta ir skundžiamoje nutartyje, prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika (Lietuvos Respublikos BPK 2 str.). Ikiteisminio tyrimo nutraukimo pagrindai yra numatyti Lietuvos Respublikos BPK 212 str., kurio 1 p. nustatyta, jog ikiteisminis tyrimas nutraukiamas kai paaiškėja Lietuvos Respublikos BPK 3 ar 3² str. numatytų aplinkybių. Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 1 p. nustatyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Motyvuojamoji dalis

Įvertinus aukštesnės instancijos teismui pateiktą ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) medžiagą, konstatuotina, jog pradėtas ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas pagrįstai, tinkamai ir visapusiškai įvertinus visas bylai reikšmingas aplinkybes.

Teismui pateikta ikiteisminio tyrimo medžiaga patvirtina, kad pareiškėjos L. V. namuose (duomenys neskelbtini), Vilniuje, D. ir V. K. bei jų sūnus M. K. darė apdailos darbus. Dėl darbų kokybės ir darbo apmokėjimo kilus nesutarimams tarp pareiškėjos bei jos vyro ir nurodytų darbininkų, pastarieji darbus nutraukė. 2013 m. sausio 28 d. D. K. kartu su sūnumi M. K. atvyko į L. V. namus, kaip jie parodė, pasiimti likusių darbo instrumentų. Bendravimo metu įvyko konfliktas, kurio metu dėl nesumokėtų pinigų M. K. grasino L. V. susidorojimu, rankoje laikydamas plaktuką trenkė juo į koloną, grasino viską išdaužyti. Atliekant ikiteisminį tyrimą 2013 m. liepos 16 d. M. K. buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 145 str. 2 d. Pažymėtina, jog aukštesnės instancijos teismui pateiktame skunde yra keliamas tik D. K. ir M. K. veiksmų atitikimo Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 ir 2 d. numatytoms nusikalstamoms veikoms.

D. K. jokių grasinimų susidoroti ar sugadinti turtą pareiškėjos atžvilgiu neišsakė, o anot pačios pareiškėjos, buvo agresyviai nusiteikusi, rėkė, kad jai nesumokėti pinigai už darbą, keikė ją necenzūriniais žodžiais, reiškė nepasitenkinimą. Taigi, skundo teiginys, kad ir D. K. veiksmuose yra Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d. ar 2 d. numatytų nusikalstamų veikų požymiai, laikytinas nepagrįstu, nes šį teiginį paneigia pačios pareiškėjos ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. Konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju, kyla tik M. K. veiksmų atitikimo Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d. ar 2 d. numatytoms nusikalstamos veikoms klausimas.

Lietuvos Respublikos BK 145 str. 2 d. numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas terorizavo žmogų grasindamas susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką arba sistemingai baugino žmogų naudodamas psichinę prievartą. Žmogaus terorizavimas yra tęstinė veika, t. y. tam tikrą laiką veika besitęsiančios kaltininko veikos, kurių tikslas yra įbauginti žmogų ar žmones. Lietuvos Respublikos BK 145 str. 2 d. vardija dviejų rūšių veikas: 1) žmogaus terorizavimas, grasinant susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui; 2) sistemingas žmogaus bauginimas, naudojant psichinę prievartą. Lietuvos Respublikos BK 145 str. 2 d. inkriminavimas reikalauja veiksmų sistemiškumo, tie veiksmai turi būti atlikti per palyginti trumpą laiką, vėlesni veiksmai turi būti susiję su ankstesniaisiais, o ne atsitiktiniai veiksmai. Nagrinėjamu atveju, M. K. veiksmai buvo vienkartinio pobūdžio, o ne tęstinės veikos, kuriomis siekta įbauginti pareiškėją. Dėl to sutiktina su žemesnės instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju nepakanka duomenų konstatuoti, jog pareiškėja yra sistemingai bauginama, yra nuolatinėje baimėje, netikrumo būsenoje, yra kilęs realus pavojus jos sveikatai, gyvybei ar turtui.

Vadovaujantis susiformavusia teismų praktika, sprendžiant klausimą apie grasinimo realumą, paprastai atsižvelgiama į grasinimo motyvus, grasinančiojo ir asmens, kuriam grasinama, tarpusavio santykius, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama, kaip grasinimo realumą suprato pats asmuo, kuriam jie buvo skirti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–639/2010). Pažymėtina, kad vertinant grasinimo realumą nėra būtina nustatyti, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino jį realizuoti, pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti jo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos. Taigi, nustatant grasinimo realumą, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad nagrinėjamojoje situacijoje buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir kad jis iš tikrųjų siekė įbauginti nukentėjusįjį (tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, į grasinimą panašūs, bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan.) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–341/2010). Akcentuotina, kad grasinimo realumo nustatymas yra reikšmingas, sprendžiant ir M. K. veiksmų kvalifikavimo pagal Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d. galimybę.

Ikiteisminio tyrimo metu surinkti įrodymai patvirtina, kad tarp M. K. bei jo tėvų ir tarp pareiškėjos bei jos vyro kilo ginčas dėl atliktų namo apdailos darbų kokybės ir apmokėjimo už atliktus darbus. Tiek viena, tiek kita pusė turėjo vieni kitiems pretenzijų. Iš pareiškėjos parodymų matyti, kad įvykio metu name ji buvo ne viena, o kartu su namo dekoratore E. M. K. mosuojant plaktuku ir išsakant pretenzijas jos atžvilgiu, ji nebandė pasišalinti iš įvykio vietos, tiesiog laikėsi nuo jo atokiau, labiau bijojo dėl to, kad M. K. nepultų visko daužyti, o ne dėl savo gyvybės. Kaip nurodė pati pareiškėja parodymuose, jis norėjo patekti į kitą namo galą, o ji stovėjo jo kelyje, taigi jis ją pastūmė ranka, tačiau fizinio skausmo nesukėlė. Tai, kad pareiškėja stovėjo jo kelyje ir nesistengė išvengti fizinio kontakto leidžia spręsti, kad dėl M. K. veiksmų ir pasisakymų baimės ji nejuto. Jokių aplinkybių, kad M. K. frazės „pakasiu, užkasiu, susidorosiu, visi degsit, nuimsiu kampus“ laikytini realiais grasinimais ir buvo pagrindas jų bijoti, nenustatyta. Ikiteisminio tyrimo medžiagoje esantys duomenys patvirtina, kad M. K. nurodė, neva „pakas, padegs, nusiims kampus“, tačiau jokių veiksmų, pažeidžiančių pareiškėjos asmens ar turtines teises, jis neatliko, nenaudojo fizinio smurto, pasišalino iš įvykio vietos, kai tik buvo paskambinta policijos pareigūnams. Nors įtariamasis buvo name, jis pareiškėjai skambinti policijai netrukdė. Toks M. K. elgesys patvirtina jo parodymus, kad neturėjo jokių tikslų pareiškėjai grasinti susidorojimu ar sugadinti ar realiai sunaikinti jos namą, tiesiog buvo piktas ir labai nusivylęs, kad negavo užmokesčio už atliktus darbus. Šios aplinkybės rodo, kad M. K. poelgis negali būti vertinamas kaip tyčinis siekimas įbauginti pareiškėją, priversti ją manyti, kad grasinimas galėtų būti įvykdytas. Jo reakcija į pastabas dėl galimai padaryto darbų broko ir neapmokėjimo už atliktus darbus, nors ir itin emocionali, tačiau nesudaro nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 ir 2 d., sudėties.

Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai) nurodyta, jog „siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, ar veiką pripažinti nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.)“. Ši nuostata yra aktuali ir aiškinant nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d., požymius. Be to, ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nepritaria praktikai, kai bet kokie tarp asmenų kilę konfliktai kvalifikuojami kaip nusikaltimai, neanalizuojant, ar pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, neįvertinant kitų teisės šakų normų veiksmingumo atkuriant pažeistas teises. Tokia praktika neatitinka baudžiamųjų įstatymų paskirties, nes baudžiamoji teisė yra paskutinė priemonė (ultima ratio), taikytina tik jeigu susiklostę teisiniai santykiai nėra reguliuojami kitomis teisinėmis priemonėmis arba asmens veikoje yra aiškūs nusikalstamos veikos požymiai. Akcentuotina, kad baudžiamasis procesas turi prasmę tik tuomet, kai jį inicijuojant ir tęsiant yra manoma, kad bus išsiaiškinta nusikalstama veika ir ją padariusiam asmeniui bus pritaikyta baudžiamajame įstatyme numatyta sankcija. Pareiškėjos atstovo skunde nurodyti M. K. veiksmai gali būti vertinami kaip administracinės teisės pažeidimas, bet ne kaip veika, atitinkanti nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 145 str. požymius.

Europos Žmogaus Teisių Teismo ir suformuotoje teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą, neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją). Aukštesnės instancijos teismas sutinka su žemesnės instancijos teismo padaryta išvada, kad ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) nutrauktas pagrįstai. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pareiškėjos atstovo skundas atmestinas ir paliktina galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 30 d. nutartis.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

pareiškėjos L. V. atstovo advokato Liutauro Lukošiaus skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 30 d. nutartį.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.