- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-09-17
- Bylos Nr.
- 2A-1137-640/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-03809-2013-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Veniulytė-Jankūnienė (pran.), Jadvyga Mardosevič, Liuda Uckienė
- Ieškovas
- V. Ž.
- Atsakovas
- Nacionalinės žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Vilniaus rajono savivaldybės administracijai
- Trečiasis asmuo
- SB „Airėnai“
- Kategorijos
- 21.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto V. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 7 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo V. Ž. ieškinį atsakovams Nacionalinės žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Vilniaus rajono savivaldybės administracijai, trečiajam asmeniui SB „Airėnai“ dėl sandorio pripažinimo galiojančiu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas V. Ž. ieškiniu prašė pripažinti galiojančia 1994 metų vasario mėnesį valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp Vilniaus rajono valdybos žemėtvarkos tarnybos (atstovaujamos S. B.) ir ieškovo V. Ž., pagal kurią ieškovui V. Ž. buvo parduotas nuosavybėn žemės sklypas, Vilniaus rajone, Dūkštų apylinkėje, Airėnų kaime, Sodininkų bendrijoje „Airėnai“, sklypo Nr.456.
Nurodė, kad SB „Airėnai“ buvo įregistruota 1991-04-25 Vilniaus miesto valdybos potvarkiu Nr.63/V. Š. sodų bendrijos nariu ieškovas tapo nuo jos įregistravimo dienos, nes jam buvo paskirtas sklypas, o 1992-07-14 Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus rajonui potvarkiu Nr.883p buvo leista parduoti ieškovui skirtą sklypą SB „Airėnai“. 1994 metų vasario mėnesį Vilniaus rajono valdybos žemėtvarkos tarnyba (atstovaujama S. B.) ir ieškovas V. Ž. sudarė valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovui V. Ž. buvo parduotas nuosavybėn žemės sklypas, Vilniaus rajone, Dūkštų apylinkėje, Airėnų kaime, Sodininkų bendrijoje „Airėnai“, sklypo Nr.456. Pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu ieškovas už perkamą žemės sklypą buvo sumokėjęs - 1992-09-01 sumokėjo 806 rublius. Nepaisant to, valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo notariškai patvirtinta ir įregistruota nekilnojamojo turto registre dėl ieškovui nežinomų priežasčių. Ieškovas iki šiol naudojasi įsigytu žemės sklypu ir moka SB nario mokestį. Kad ginčo sklypas nepriklauso ieškovui buvo sužinota tik 2007 metų viduryje, kai nuėjus sumokėti nario mokestį, naujai išrinkta SB pirmininkė B. K. informavo, jog sklypas ieškovui nuosavybės teise nepriklauso. Tad iš karto 2007-08-22 ieškovas pateikė prašymą Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui dėl žemės įteisinimo. Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Vilniaus rajono skyrius į ieškovo paklausimą atsakė tik 2012-09-25, nurodydama, kad ieškovas turi teisę tik pirkti ginčo sklypą teisės aktų nustatyta tvarka.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2014 m. liepos 7 d. sprendimu atmetė ieškinį. Savo sprendimą teismas motyvavo tuo, jog Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos ne aukciono tvarka taisyklių (toliau - Taisyklės), patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993-07-21 nutarimu Nr. 550 „Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos“ (galiojusi redakcija nuo 1993-12-21 iki 1994-06-20) 10 p. buvo nustatyta, kad žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartis tvirtinama notariškai ir turi būti pirkėjo įregistruota miesto (rajono) žemėtvarkos tarnyboje; šių sąlygų nesilaikymas daro pirkimo - pardavimo sutartį negaliojančia. Jokių įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovas po sutarties sudarymo ėmėsi aktyvių veiksmų siekdamas notariškai įforminti 1994 m. vasario mėn. sutartį, o Vilniaus rajono valdyba vengė tai padaryti, byloje nebuvo nepateikta (1964 m. CK 58 str. 5 d.). Teismas nurodė, jog ieškovo nurodytos aplinkybės, kad Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus rajonui 1992-07-14 potvarkiu Nr. 883p buvo leista parduoti jam skirtą žemės sklypą SB „Airėnai“, nėra pagrįstos, nes, kaip nustatyta byloje, minėtame potvarkyje tokių duomenų nėra. Teismas atkreipė dėmesį, jog pateiktame šio potvarkio priede - sąraše (dėl kurio ginčo nekilo), nėra nurodyta (įrašyta) nei ieškovo V. Ž. pavardė, nei ieškovui skirto įsigyti (kaip nurodė ieškovas) sklypo Nr. 456. Be to, teismas konstatavo, jog aukščiau nurodytų Taisyklių 4.2 p. nustatė, kad asmuo, turintis teisę pirkti jo naudojamą žemės sklypą ir norintis tai padaryti, rajono žemėtvarkos tarnybai turi pateikti dokumentą, kurio pagrindu asmuo naudojasi žemės sklypu. Ieškovas tokio dokumento į bylą nepateikė. Tai, kad ant 1992-03-20 ieškovo pareiškimo SB „Airėnai“ pirmininkui dėl priėmimo į bendrijos narius yra pavizuota: „išskirta Nr. 455, 456, data 1992-04-15, parašas“ bei, kad ieškovas nuo 1990 m. iki 2007 m. mokėjo nario mokestį (b.l.9-11, 15), nėra pagrindas išvadai, jog šie duomenys patvirtina apie sklypo skyrimą ieškovui SB „Airėnai“ įstatymų nustatyta tvarka.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 7 d. sprendimą ir ieškinį patenkinti visiškai (b.l. 132-134). Nurodo, jog teismo išvada, jog ieškovui skirtas sklypas ne įstatymų nustatyta tvarka ar kad ieškovui nebuvo suteikta teisė pirkti sklypą, yra nepagrįsta. Ieškovo teigimu, jo pareiškimas priimti į sodininkų bendrijos narius ir ant jo uždėta viza yra pakankamas įrodymas, kad ieškovui buvo skirtas žemės sklypas sodininkų bendrijoje teisės aktų nustatyta tvarka. Tai patvirtino ir tretysis asmuo. Be to, tai patvirtina ir 1994 metų sudaryta valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis, sudaryta tarp ieškovo ir Vilniaus rajono valdybos žemėtvarkos tarnybos. Ieškovas už žemės sklypą yra sumokėjęs. Ieškovo teisės į žemės sklypą niekas neginčijo ir neginčija. Jis iki šiol naudojasi žemės sklypu. Byloje taip pat pat nėra nustatyta, jog būtų ieškovo kaltė dėl to, jog sutartis nebuvo notariškai patvirtinta. Tokiu būdu teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Todėl vadovaujantis 1964 m. Civilinio kodekso 58 str. 5 d. žemės sklypo pirkimo sandoris turi būti pripažintas galiojančiu.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus rajono savivaldybės administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą (b.l. 140-142). Nurodo, jog nagrinėjamu byloje atveju, valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis turėjo būti patvirtinta notariškai ir įregistruota atitinkamojoje turto registravimo įstaigoje, tačiau apeliantas nevykdė minėtų teisės aktų nuostatų ir nesikreipė į Vilniaus rajono žemėtvarkos tarnybą dėl sutarties įregistravimo. Nurodo, jog apeliantas norėdamas įsigyti valstybinę žemę, turėjo laikytis imperatyvių įstatymo normų. Nurodo, jog nėra pagrindo pripažinti sutartį galiojančia pagal 1964 m. Civilinio kodekso 58 str. 5 d., nes nėra nustatyta būtina sąlyga – jog kita sandorio šalis vengė įforminti sandorį notarine tvarka. Minėta sutartis nebuvo įforminta notarine tvarka ne dėl atsakovo, o paties apelianto neveikimo. Pagal LR Vietos savivaldos pagrindų įstatymo 24 str. 1 d. 8 p. tik savivaldybės sprendė klausimą dėl žemės sklypų skyrimo. Leidimas įsigyti žemės sklypą turėjo būti patvirtintas potvarkiu. Todėl apelianto argumentas, jog jo pareiškimas priimti jį į sodininkų bendrijos narius yra pakankamas įrodymas, kad jam buvo skirtas žemės sklypas, nėra pagrįstas. Be to, nurodo, jog Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus rajonui 1992-07-14 potvarkyje Nr.883 p. nėra duomenų apie tai, jog apeliantui buvo leista parduoti žemės sklypą SB „Airėnai“. Prie potvarkio pridėtame sąraše net nėra apelianto pavardės nei sklypo Nr.456. Todėl apelianto argumentai dėl jo teisės į sklypą nepagrįsti.
Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti (b.l. 145-147). Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškovas nepateikė dokumento, kurio pagrindu asmuo naudojasi žemės sklypu, o ant ieškovo 1992-03-20 pareiškimo sodininkų bendrijai ‚Airėnai“ esanti viza negali būti laikoma žemės sklypo skyrimo ieškovui teisėtu pagrindu. Be to, minėtas įrašas ant pareiškimo negali būti laikomas sodininkų bendrijos sprendimu, nes neatitinka formos reikalavimų, t.y. jame nenurodytas asmuo, padaręs įrašą, šio asmens pareigos, todėl nėra pagrindo teigti, jog būtent tai yra sodininkų bendrijos valdybos sprendimas. Teismas pagrįstai nurodė, jog byloje nėra įrodymų, jog apeliantas po sutarties sudarymo ėmėsi aktyvių veiksmų siekdamas notariškai įforminti sandorį, o Vilniaus rajono valdyba tai vengė padaryti. Nurodo, jog teismas nepagrįstai nustatė, jog ieškovas nėra praleidęs ieškinio senaties termino. Apeliantui jau nuo 1994 metų turėjo būti žinoma, jog sutarties nepatvirtinus notariškai ir neįregistravus mieto (rajono) žemėtvarkos tarnyboje ji yra negaliojanti. Todėl teismas turėjo ieškinį atmesti ir taikydamas ieškinio senatį.
Tretysis asmuo SB „Airėnai“ atsiliepimo į skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
CPK 320 str. nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą, atsižvelgiant į apeliaciniame skunde išdėstytus nesutikimo su teismo sprendimu motyvus bei teisinius argumentus, jeigu nenustatomi absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ir jeigu peržengti apeliaciniu skundu apibrėžtas nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas nereikalauja viešasis interesas, patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektu. Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.
Byloje nustatyta, kad ieškovas V. Ž. 1992-03-20 pareiškimu (b.l. 13) kreipėsi į SB „Airėnai pirmininką, prašydamas priimti ieškovą į SB „Airėnai“ narius; ant pareiškimo pavizuota - „išskirta Nr. 455, 456, data 1992-04-15, parašas“. 1992-04-28 „Airėnų“ sodo bendrijos nario V. Ž. sodo sklypo Nr. 456 (Nr. 455 nubrauktas) schemoje (b.l.26), patvirtintoje sodo bendrijos pirmininko R. T., nubraižyta sklypo schema ir ranka parašyta „sklypo plotas 1200 kv. m „. 1992-09-01 Mokėjimo pranešime ieškovui nurodyta, kad jo perkamo žemės sklypo pardavimo kaina yra 806 investiciniais čekiais ir valstybinis mokestis 300 rub. (b.l. 18); šias sumas ieškovas sumokėjo 1992-09-01 (b.l. 17). 1992-07-14 Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus rajonui potvarkyje Nr. 883p „Dėl sodų sklypų pardavimo“ (b.l. 43, 84), nurodyta parduoti sodų sklypus bendrijose, tame tarpe Nr. 20 pažymėta „Airėnai“; minėto 1992-07-14 potvarkio Nr. 883 priede Nr.20 – pavardžių sąraše (b.l.85-91) ieškovo V. Ž. nėra, taip pat sklypo Nr. 456 – nėra įrašyta. 1994 m. vasario mėn. (diena nenurodyta, b.l.3), tarp Vilniaus rajono valdybos žemėtvarkos tarnybos, atstovaujamos Vilniaus rajono valdybos žemėtvarkos tarnybos vadovo S. B., (pardavėjas) ir ieškovo V. Ž. (pirkėjas) buvo sudaryta valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis, (toliau – sutartis), kurioje nurodyta, kad pirkėjas, pagal Vilniaus rajono valdybos 1992-07-14 potvarkį Nr.883p, pardavė pirkėjui – ieškovui už 16,12 Lt 1200 kv. m žemės sklypą, esantį SB „Airėnai“, sklypo Nr. 456; pirkėjas valstybinėmis vienkartinėmis išmokomis bei tikslinėmis kompensacijomis įmokėjo 806; sutarties 6 p. nustatyta, kad sutartis turi būti įregistruota per 1 mėnesį Vilniaus rajono valdybos žemėtvarkos tarnyboje; sutartis pasirašyta abiejų šalių.
Atmestini kaip nepagrįsti ieškovo argumentai dėl pirmosios instancijos teismo neteisingo įrodymų, kuriais įrodinėjamas valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties įvykdymas, vertinimo. Tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas daro įvertinęs teisinį reguliavimą, kuriuo nustatyta ieškovo teisė pirkti jo naudojamą valstybinės žemės sklypą ir šios teisės įgyvendinimo reikalavimai, sudarantys teisinį pagrindą reikalauti pripažinti sandorį galiojančiu.
Apeliantas savo reikalavimą grindė 1964 m. CK 58 str. 5 d. taikymu, kas atitinka CK 1.93 str. 4 d.
Žemės reformos įstatymo (priimtas 1991 m liepos 25 d., Nr. I-1607) 6 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad žemė privatinėn nuosavybėn gali būti įsigyjama privačiam ūkiui steigti, kitai žemės ūkio veiklai, individualioms (personalinėms) įmonėms, privačių namų valdoms, sodininkų bendrijų narių sodo sklypeliams bei kitai įstatymų neuždraustai veiklai. Fiziniai ir juridiniai asmenys, pageidaujantys įsigyti žemės ūkinei ar kitai veiklai, prašymus turėjo pateikti vietos apylinkės, kurioje yra sklypas, agrarinės reformos tarnybai. Prašymai žemei įsigyti turėjo būti pateikiami Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais (Įstatymo 18 straipsnis). Žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų bendrijų narių sodų sklypų pardavimo ir nuomos tvarką Vyriausybė nustatė 1992 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. 89 (toliau-Nutarimas). Jame nustatyta, kad žemės sklypai gali būti suteikiami fiziniams bei juridiniams asmenims, užsiimantiems gyvenamųjų namų, socialinių ir gamybinių objektų statyba kaip komercine-ūkine veikla. Nutarimo 4 p. nustatė dokumentų sąrašą, kurį asmuo ketindamas įsigyti valstybinės žemės sklypą privatinėn nuosavybėn turi pateikti miesto (rajono) žemėtvarkos tarnybai. Nutarimo 6 punkte nurodyta, kad gavusi asmens prašymą parduoti naudojamą žemės sklypą privatinės nuosavybės teise, miesto (rajono) žemėtvarkos tarnyba ne ilgiau kaip per mėnesį surašo sklypo įkainojimo akto bei jo pirkimo-pardavimo sutarties projektą ir supažindina su šiais dokumentais pirkėją <...>. Remiantis virš minėto Nutarimo 8 p., kuriame sakoma, kad supažindinusi pirkėją su žemės sklypo įkainojimo aktu ir pirkimo-pardavimo sutarties projektu, miesto (rajono) žemėtvarkos tarnyba per 5 dienas pateikia šiuos dokumentus miesto (rajono) valdybai. Miesto (rajono) valdyba leidimą įsigyti žemės sklypą privatinės nuosavybės teise tvirtina savo potvarkiu. Po paties nutarimo 10 p. nurodoma, kad pirkėjas, gavęs miesto (rajono) valdybos pranešimą, iki žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo dienos sumoka pranešime nurodytą sklypo kainą (arba privalomąją jos dalį, jeigu žemės sklypas perkamas išsimokėtinai) ir su apmokėjimą patvirtinančiu banko įstaigos dokumentu atvyksta nustatytu laiku pasirašyti žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties.
Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos ne aukciono tvarka taisyklių (toliau - Taisyklės), patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993-07-21 nutarimu Nr. 550 „Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos“ (galiojusi redakcija nuo 1993-12-21 iki 1994-06-20) 10 p. buvo nustatyta, kad žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartis tvirtinama notariškai ir turi būti pirkėjo įregistruota miesto (rajono) žemėtvarkos tarnyboje; šių sąlygų nesilaikymas daro pirkimo - pardavimo sutartį negaliojančia. Taisyklių 4.2 p. nustatė, kad asmuo, turintis teisę pirkti jo naudojamą žemės sklypą ir norintis tai padaryti, rajono žemėtvarkos tarnybai turi pateikti dokumentą, kurio pagrindu asmuo naudojasi žemės sklypu. Kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog ieškovas tokio dokumento į bylą nepateikė. Tai, kad ant 1992-03-20 ieškovo pareiškimo SB „Airėnai“ pirmininkui dėl priėmimo į bendrijos narius yra pavizuota: „išskirta Nr. 455, 456, data 1992-04-15, parašas“ bei, kad ieškovas nuo 1990 m. iki 2007 m. mokėjo nario mokestį (b.l.9-11, 15), nėra pagrindas išvadai, jog šie duomenys patvirtina apie sklypo skyrimą ieškovui SB „Airėnai“ įstatymų nustatyta tvarka. Taip pat pagrįstos teismo išvados, jog nėra pagrįstos ieškovo nurodytos aplinkybės, kad Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus rajonui 1992-07-14 potvarkiu Nr. 883p buvo leista parduoti jam skirtą žemės sklypą SB „Airėnai“. Minėtame potvarkyje tokių duomenų nėra. Be to, pateiktame šio potvarkio priede - sąraše nėra nurodyta (įrašyta) nei ieškovo V. Ž. pavardė, nei ieškovui skirto įsigyti (kaip nurodė ieškovas) sklypo Nr. 456 (b.l. 84-91). Vien trečiojo asmens atstovės paaiškinimai, jog įrašai nebuvo padaryti vien dėl techninės klaidos, negali būti laikytinas pakankamu įrodymu, patvirtinančiu faktą, jog buvo valstybės valia parduoti žemės sklypą ieškovui. Kolegija taip pat pritaria išvadai, jog byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovas po sutarties sudarymo ėmėsi aktyvių veiksmų siekdamas notariškai įforminti 1994 m. vasario mėn. sutartį, o Vilniaus rajono valdyba vengė tai padaryti (1964 m. CK 58 str. 5 d.).
Įvertinus pirmiau nurodytą naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad Valstybės, veikiančios per atstovus – miestų ar rajonų valdybas, valia parduoti žemę jos naudotojui, atitinkančiam teisės aktuose nustatytus subjektiškumo kriterijus, išreiškiama leidimu, tvirtinamu savivaldybių administravimo subjekto priimamu individualiu teisės aktu – potvarkiu. Dėl to tik esant tokiam individualiam teisės aktui yra teisinis pagrindas pripažinti, kad yra vienos iš valstybinės žemės pirkimo pardavimo sutarties šalies – Valstybės valia sudaryti tokią sutartį ir tik tuomet kitai susitariančiai šaliai, vykdžiusiai sutartinius įsipareigojimus, o Valstybei, veikiančiai per atstovus, vengiant įforminti sandorį notarine tvarka, atsirastų teisė, remiantis CK 1.93 straipsnio 4 dalimi, susiformavusiems teisiniams santykiams reguliuoti Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies pagrindu, reikalauti pripažinti sandorį galiojančiu. Šioje byloje nenustatyta, kad Valstybei atstovaujantis savivaldybės administravimo subjektas Vilniaus rajono valdyba individualiu teisės aktu (potvarkiu ar kitos formos teisės aktu) būtų patvirtinusi leidimą ieškovui įsigyti, jo teigimu, naudojamą jam skirtą sodo žemės sklypą, todėl nei valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymas, nei faktinis mokėjimo už žemę priėmimas nėra reikšmingas įrodomasis faktas CK 1.93 straipsnio 4 dalies taikymo prasme.
Įvertinus aukščiau išdėstytą, kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistu.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.