- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-09-29
- Bylos Nr.
- I2-3807-402/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00598-2020-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjai
- Natalja Zelionkienė (pirm.), Daina Kukalienė, Jolanta Medvedevienė
- Pareiškėjas
- M. S.
- Atsakovas
- Marijampolės apskrities vyriausias policijos komisariatas
- Kategorijos
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainos Kukalienės, Jolantos Medvedevienės ir Nataljos Zelionkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. S. skundą atsakovui Marijampolės apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Marijampolės AVPK) pareigūno 2020 m. vasario 25 d. sprendimą Nr. 64-S-1433 dėl atsisakymo grąžinti teisę vairuoti transporto priemones; 2) įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2020 m. vasario 20 d. prašymą ir priimti sprendimą grąžinti pareiškėjui teisę vairuoti transporto priemones.
Pareiškėjas skunde nurodė, jog, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 24 straipsnio 7 punktu, Marijampolės AVPK 2020 m. vasario 25 d. sprendimu Nr. 64-S-1433 atsisakė išduoti teisę vairuoti transporto priemones, motyvuodamas tuo, jog ši teisė jam gali būti grąžinama ne anksčiau kaip po 10 metų.
Pareiškėjas yra įsitikinęs, jog skundžiamas individualus administracinis teisės aktas privalo būti panaikintas, nes jis yra neteisėtas iš esmės (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 str. 1 d. 1 p.).
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsniu, individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos (VAĮ 8 str. 1 d.). Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (VAĮ 8 str. 2 d.). Priimant nurodytą sprendimą šių reikalavimų nebuvo paisoma.
Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2018 m. liepos 30 d. nutarimu nustatyta, kad pareiškėjas padarė administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 422 straipsnio 5 dalyje ir nubaustas 400 (keturių) šimtų eurų bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 1 (vieneriems) metams ir 3 (trims) mėnesiams. Nors jam buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas už Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 427 straipsnio 1 dalies pažeidimą, t. y. kaip už transporto priemonių vairavimą, kai tai daro neblaivus (daugiau negu 0,4 promilės, bet ne daugiau negu 1,5 promilės) arba apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, arba vengęs apsvaigimo patikrinimo, arba alkoholį (nustatytas daugiau negu 0,4 promilės neblaivumas), narkotines, psichotropines ar kitas psichiką veikiančias medžiagas vartojęs iki patikrinimo vairuotojas, kuriam buvo paskirta administracinė nuobauda už šioje dalyje, šio kodekso 420 straipsnio 3 ir 4 dalyse, 422 straipsnio 1, 2, 3, 4, 5 dalyse, 423 straipsnio 3 dalyje, 424 straipsnio 4 dalyje numatytus administracinius nusižengimus, jei nepraėjo vieni metai nuo paskirtos nuobaudos įvykdymo, arba kuris turi nepanaikintą ar neišnykusį teistumą už nusikalstamą veiką, kurią jis padarė neblaivus arba apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų vairuodamas transporto priemonę, tačiau teismas konstatavo, kad jis neblaivus vairavo transporto priemonę 2015 m. birželio 7 d., paskirtą baudą sumokėjo 2015 m. rugpjūčio 10 d., vairuotojo pažymėjimas sulaikytas 24 mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2015 m. birželio 7 d., todėl administracinė nuobauda ir administracinio poveikio priemonė jo sulaikymo dieną, 2018 m. birželio 30 d., turėjo būti baigta vykdyti daugiau kaip prieš metus. Aplinkybė, jog administracinio nusižengimo protokole nurodoma, kad ankstesnis jo pažeidimas šiuo metu atitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 7 dalį, neturi įtakos, nes įstatymas atgal negalioja, terminai skaičiuojami ne pagal Baudžiamąjį kodeksą, o pagal Administracinių nusižengimų kodeksą.
Žemesnės instancijos teismas
Taigi, Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekse nustatytas teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminas negali būti keičiamas kitu įstatymu, t. y. Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymu, ir taip negali būti ribojama teisė vairuoti transporto priemones. Šiuo konkrečiu atveju atsiranda dviejų normų konkurencija, todėl turėtų galioti speciali norma, t. y. Administracinių nusižengimų kodekse nustatytas vairuotojo teisių atėmimo terminas, nes, priešingai, asmuo baudžiamas du kartus: pirmą kartą pagal Administracinių nusižengimų kodekso 422 straipsnio 5 dalį, antrą kartą pagal Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 24 straipsnio 7 dalį.
Šalies argumentai
Pareiškėjas mano atitinkantis visas sąlygas, kad jam būtų išduota teisė vairuoti transporto priemones. Teisės vairuoti transporto priemones grąžinimas ne anksčiau kaip po 10 metų yra neproporcingas ir prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, įtvirtintam Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalyje. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme gautas Telšių apylinkės teismo 2019 m. birželio 4 d. prašymas Nr. 1B-9/2019 ištirti, ar Lietuvos Respublikos saugaus eismo įstatymo 24 straipsnio 7 dalis (2013 m. birželio 13 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo skunde išdėstytomis aplinkybėmis nesutinka, mano, kad skundas yra nepagrįstas ir netenkintinas.
Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 24 straipsnio 7 dalyje numatyta, kad asmeniui, iš kurio pagal įstatymus teisė vairuoti transporto priemones buvo atimta du kartus už tai, kad jis padarė teisės pažeidimą būdamas neblaivus arba apsvaigęs nuo narkotikų, vaistų ar kitų svaigiųjų medžiagų, teisė vairuoti transporto priemones grąžinama ne anksčiau kaip po 10 metų. Šios dalies nuostatos buvo priimtos 2013 m. birželio 13 d. Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2, 6, 9, 10, 11, 12, 13, 14, 16, 17, 18, 19, 21, 22, 23, 24, 25, 26, 27, 28, 29, 33 straipsnių, įstatymo priedo pakeitimo ir įstatymo papildymo 61, 271 straipsniais įstatymu Nr. XII-360 ir įsigaliojo nuo 2014 m. liepos 1 d.
Žemesnės instancijos teismas
Iš prie bylos pridėto Administracinių nusižengimų registro išrašo apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus ir priimtus sprendimus per 5 metus matyti, jog M. S. už tai, kad vairavo transporto priemones būdamas neblaivus, teisė vairuoti transporto priemones buvo atimta du kartus. Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 30 d. nutarimu teisė vairuoti transporto priemones M. S. buvo atimta 24 mėnesių laikotarpiui, o Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2018 m. liepos 30 d. nutarimu teisė vairuoti transporto priemones M. S. buvo atimta 15 mėnesių laikotarpiui. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 24 straipsnio 7 dalies nuostatos įsigaliojo nuo 2014 m. liepos 1 d., todėl jos jau taikomos M. S..
Atimtos teisės vairuoti transporto priemones grąžinimą reglamentuoja Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 24 straipsnis, Administracinių nusižengimų kodekso 686 straipsnio 3 dalis ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2015 m. vasario 19 d. įsakymu Nr. 1V-100 „Dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2009 m. liepos 29 d. įsakymo Nr. 1V-418 „Dėl Motorinės transporto priemonės vairuotojo pažymėjimo atėmimo ir grąžinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtintas Teisės vairuoti transporto priemones atėmimo ir grąžinimo tvarkos aprašas (su vėlesniais pakeitimais).
Siekdamas susigrąžinti teisę vairuoti transporto priemones asmuo turi įvykdyti minėtuose teisės aktuose nurodytas sąlygas ir policijos įstaigai, o nuo 2019 m. balandžio 1 d. bet kuriam VĮ „Regitra“ vairuotojo pažymėjimus išduodančiam padaliniui (kai siekiama susigrąžinti teisę vairuoti motorines transporto priemones) ar traktorininko pažymėjimą išduodančiai mokymo įstaigai (kai siekiama susigrąžinti teisę vairuoti traktorius) pateikti nustatytos formos prašymą grąžinti teisę vairuoti bei Teisės vairuoti transporto priemones atėmimo ir grąžinimo tvarkos apraše nurodytus dokumentus.
Įvertinęs gautus nurodytus dokumentus, policijos įstaigos įgaliotas pareigūnas ar VĮ „Regitra“ įgaliotas darbuotojas priima sprendimą grąžinti ar atsisakyti grąžinti teisę vairuoti. Sprendimas grąžinti ar atsisakyti grąžinti teisę vairuoti pareiškėjui įteikiamas (kai sprendimas priimamas dalyvaujant pareiškėjui) arba per tris darbo dienas išsiunčiamas (kai sprendimas priimamas nedalyvaujant pareiškėjui) registruotu laišku ar pareiškėjo nurodytu elektroninio pašto adresu. Tik minėti policijos įstaigų įgaliotų pareigūnų ar VĮ „Regitra“ įgaliotų darbuotojų sprendimai gali būti skundžiami Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nepateikė nustatytos formos prašymo grąžinti teisę vairuoti ir dėl to nėra priimtas atitinkamas sprendimas. Pareiškėjas skundžia tik atsakymą į jo prašymą išduoti pažymą apie tai, kad neatimta teisė vairuoti transporto priemones.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas skundu prašo: 1) panaikinti Marijampolės AVPK pareigūno 2020 m. vasario 25 d. sprendimą Nr. 64-S-1433 dėl atsisakymo grąžinti teisę vairuoti transporto priemones; 2) įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2020 m. vasario 20 d. prašymą ir priimti sprendimą grąžinti pareiškėjui teisę vairuoti transporto priemones.
Bylos duomenimis, Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2018 m. liepos 30 d. nutarimu nustatyta, kad pareiškėjas padarė administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 422 straipsnio 5 dalyje, ir nubaustas 400 (keturių) šimtų eurų bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 1 (vieneriems) metams ir 3 (trims) mėnesiams (b. l. 5–7).
Pareiškėjas 2020 m. vasario 20 d. pateikė atsakovui prašymą išduoti pažymą, kad teisė vairuoti visų rūšių transporto priemones jam neatimta, ir nurodė, kad pažyma reikalinga dėl teisės vairuoti traktorių susigrąžinimo (b. l. 17).
Skundžiamu raštu atsakovas informavo, jog pareiškėjui teisė vairuoti transporto priemones buvo atimta du kartus, todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 24 straipsnio 7 punktu teisė vairuoti transporto priemones grąžinama ne anksčiau kaip po 10 metų (b. l. 4).
Pareiškėjas skunde nurodo, jog, vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsniu, individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos (VAĮ 8 str. 1 d.). Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (VAĮ 8 str. 2 d.). Priimant ginčijamą sprendimą šių reikalavimų nebuvo paisoma.
Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalis), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio 3 dalis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, 13 straipsnis). Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuotas iš konstitucinio teisinės valstybės principo bei kitų Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatų kylantis imperatyvas, kad asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą, kuris išspręstų ginčą. Pabrėžtina, kad asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržyta, jos įgyvendinimas negali būti nepagrįstai pasunkintas (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimą). Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 straipsnyje įtvirtinta, kad žmogus, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų.
Kaip matyti iš pareiškėjo skundo turinio, atsakovas šioje administracinėje byloje pagal vykdomų funkcijų apimtį bei paskirtį, veiklos pobūdį, turimus įgaliojimus priskirtinas viešojo administravimo subjektams, todėl savo veikloje (taip pat priimdamas administracinius aktus) privalo vadovautis ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatomis. VAĮ 3 straipsnio 1 punkte nustatytas įstatymo viršenybės principas, kuris reiškia, kad viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu, o veikla atitikti įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais.
Teismas, vertindamas viešojo administravimo organo priimto ginčijamo administracinio akto teisėtumą, pirmiausia privalo nustatyti, ar jis atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje ir 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus teisėtumo bei pagrįstumo kriterijus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pabrėžė, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą, motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus, logiškas ir pakankamas, taip pat nesudarantis galimybių asmeniui, dėl kurio jis priimtas, dėl neaiškių išvadų elgtis dviprasmiškai (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17, 23 ir 56 straipsniai). Ši teisės norma tiesiogiai siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Teismui Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas nustato imperatyvią pareigą patikrinti, ar nėra ABTĮ 91 straipsnyje nurodytų pagrindų, dėl kurių viešojo administravimo metu priimtas sprendimas (įsakymas, aktas ir t. t.) yra naikintinas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1610/2010 ir kt.).
Vertindamas nurodytus ginčijamo rašto argumentus, teismas pirmiausia pabrėžia, jog VAĮ 3 straipsnio 1 punkte apibrėžtas įstatymo viršenybės principas reikalauja, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Vadovaujantis objektyvumo principu, administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs (VAĮ 3 str. 2 p.). Atitinkamai VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje yra detalizuota, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011).
Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teismas, atsižvelgdamas į tai, kas minėta pirmiau, ir įvertinęs skundžiamą atsakovo raštą „Dėl informacijos“, sprendžia, kad šis raštas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimų.
Kaip matyti iš skundo argumentų, pareiškėjas, ketindamas susigrąžinti teisę vairuoti traktorių ir ketindamas paduoti tokį prašymą, rinko reikiamus prašymui paduoti dokumentus, numatytus Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2015 m. vasario 19 d. įsakymu Nr. 1V-100 „Dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2009 m. liepos 29 d. įsakymo Nr. 1V-418 „Dėl Motorinės transporto priemonės vairuotojo pažymėjimo atėmimo ir grąžinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtintame Teisės vairuoti transporto priemones atėmimo ir grąžinimo tvarkos apraše.
Iš skundžiamo rašto (b. l. 4) matyti, kad atsakydamas į pareiškėjo prašymą atsakovas iš viso nesivadovavo Aprašo normomis, todėl pareiškėjas (beje, kaip ir teismas) gali daryti tik prielaidą apie tai, kokia teisės norma vadovavosi atsakovas priimdamas ginčijamą sprendimą, tačiau teismas neturi galimybės grįsti sprendimo prielaidomis. Teisės vairuoti ir vairuotojo pažymėjimo bei traktorininko pažymėjimo grąžinimas numatytas Aprašo III skyriuje. Vienas iš Apraše nurodytų dokumentų yra pažyma, jog asmeniui teisė vairuoti transporto priemones neatimta (Aprašo 14.6 p.). Tačiau atsakovas atsakymu nurodė, jog, remiantis Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 24 straipsnio 7 punktu, teisė vairuoti transporto priemones grąžinama ne anksčiau kaip po 10 metų, t. y. iš atsakymo galima suprasti, jog pareiškėjui teisė vairuoti transporto priemones negrąžinama. Nors pareiškėjas prašymu visiškai to neprašė, jis prašė tik pažymos. Ir nepaisant to, jog, įvertinęs gautus Apraše nurodytus dokumentus, policijos įstaigos įgaliotas pareigūnas ar VĮ „Regitra“ įgaliotas darbuotojas priima sprendimą grąžinti ar atsisakyti grąžinti teisę vairuoti, ir tik minėtų įgaliotų darbuotojų sprendimai gali būti skundžiami Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka, pareiškėjas ginčijamą raštą suprato kaip galutinį sprendimą ir kreipėsi į teismą.
Darytina išvada, jog skundžiamas raštas surašytas taip, kad jį galima traktuoti dviprasmiškai, ir tai įrodo pareiškėjo veiksmai: jis nutraukė reikiamų dokumentų rinkimą, nes suprato atsakymą kaip galutinį sprendimą, kuriuo jam atsisakyta grąžinti teisę vairuoti traktorių, todėl jis ir kreipėsi į teismą.
Teisėjų kolegija daro išvadą, jog nurodyti trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatui suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jo teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti teises ir įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą.
Antruoju reikalavimu pareiškėjas prašo įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2020 m. vasario 20 d. prašymą ir priimti sprendimą grąžinti pareiškėjui teisę vairuoti transporto priemones. Pats reikalavimas suformuluotas netinkamai, kadangi grąžinti ar atsisakyti grąžinti pareiškėjui teisę vairuoti transporto priemones funkcija pagal kompetenciją priskirta konkrečiam viešojo administravimo subjektui (kaip minėta pirmiau), teismas gali tik įpareigoti prašymą nagrinėti iš naujo. Be to, pažymėtina ir tai, kad pats pareiškėjas nesikreipė į viešojo administravimo subjektą su prašymu grąžinti pareiškėjui teisę vairuoti transporto priemones. 2020 m. vasario 20 d. prašymu pareiškėjas prašė išduoti jam pažymą, reikalingą dėl traktorininko pažymėjimo sugrąžinimo. Todėl skundas tenkintinas iš dalies.
Teisėjų kolegija, nustačiusi, kad sprendimas neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir priimto sprendimo pagrįstumą, konstatuoja, jog tai yra pagrindas panaikinti šį administracinį sprendimą, nepasisakant dėl kitų skunde, atsiliepime šalių išdėstytų motyvų ir nevertinant atsakovo priimto rašto teisėtumo bei pagrįstumo kitais aspektais. Todėl pareiškėjo skundas tenkintinas, atsakovo 2020 m. vasario 25 d. raštas Nr. 64-S-1433 naikintinas (ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punktas) bei atsakovas įpareigotinas pareiškėjo prašymą išnagrinėti iš naujo.
Visus kitus proceso dalyvių argumentus teismas laiko pertekliniais, nesusijusiais su skundo pagrindu ir dalyku, neturinčiais teisinės reikšmės skundo atmetimui (patenkinimui). Dėl šios priežasties šie argumentai detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo normas, taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo M. S. skundą patenkinti iš dalies.
Panaikinti Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūno 2020 m. vasario 25 d. sprendimą Nr. 64-S-1433.
Įpareigoti atsakovą Marijampolės apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2020 m. vasario 20 d. prašymą ir priimti sprendimą.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.