Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sauliaus Jakaičio, Ivetos Pelienės ir Faustos Vitkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. A. patikslintą skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo R. A.).

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl VMI 2017 m. sausio 24 d. turto arešto akto Nr. (23.31-08)-319-113 ir VMI 2019 m. birželio 6 d. rašto Nr. (23.1-08E) RNA teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2004 m. kovo 18 d. įregistravo ūkininko ūkį (b. l. 3). (duomenys neskelbtini) pareiškėjas susituokė su trečiuoju suinteresuotu asmeniu R. A.. Pareiškėjas 2016 m. spalio 31 d. su UAB „Livila“ sudarė pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 267/2016-10-31 pagal kurią įsigijo Kombainą (b. l. 10–12). Pagal šią sutartį turėjo atsiskaityti iki 2018 m. gruodžio 30 d., tačiau 2017 metais patyrė nuostolių dėl lietingų oro sąlygų, todėl 2018 m. gegužės 15 d. tarp pareiškėjo ir UAB „Livila“ buvo pasirašyta mokėjimų atidėjimo sutartis, kuria pareiškėjo 121 635,71 Eur įsiskolinimo sumokėjimas atidėtas iki 2021 m. gruodžio 31 d. (b. l. 13–14).

Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų (duomenys neskelbtini) sprendimu, kuris įsiteisėjo (duomenys neskelbtini) civilinėje byloje Nr. e2YT-499-857/2019, buvo nutraukta pareiškėjo ir jo sutuoktinės R. A. santuoka bendru sutarimu, patvirtinant santuokos nutraukimo pasekmių sutartį (b. l. 4–6).

VMI ginčijamu Raštu atsisakė naikinti 2017 m. sausio 24 d. turto arešto aktą Nr. (23.31-08)-319-113, kuriuo taikytas areštas 1/2 daliai Kombaino, nes kombainą VMI laiko bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (b. l. 7–8).

Dėl 2017 m. sausio 24 d. turto arešto akto Nr. (23.31-08)-319-113.

Pareiškėjas prašo panaikinti 2017 m. sausio 24 d. Aktą, kuriuo taikytas areštas 1/2 daliai Kombaino. Taip pat pareiškėjas prašo atnaujinti terminą skundui dėl VMI Akto panaikinimo paduoti. Savo prašymą atnaujinti skundo padavimo teismui terminą grindžia tuo, kad nors ir Kombainas buvo įsigytas santuokoje, tačiau Kombainas, jo teigimu, asmeninės nuosavybės teise priklauso jam, pareiškėjas įsiskolinimų VMI neturi. Jo teigimu, VMI arešto akto neskundė, nes jau 2017 metų pavasarį išryškėjo aplinkybės, jog jo ir R. A. santuoka buvo klaida. Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų (duomenys neskelbtini) sprendimu buvo nutraukta jo ir R. A. santuoka, patvirtinus santuokos nutraukimo pasekmių sutartį. Ginčo dėl Kombaino priklausymo jam asmeninės nuosavybės teise nebuvo, todėl ir neįtraukė jo į santuokos nutraukimo pasekmių sutartį. Pripažįsta praleidęs terminą, tačiau teigia buvęs aktyvus ir 2017 m. gegužės 11 d. kreipėsi į VMI dėl turto arešto akto panaikinimo. Tik 2019 m. pavasarį atsitiktinai sužinojęs, jog VMI yra nepanaikinusi arešto akto Kombainui.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 29 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad jeigu specialusis įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Pagal ABTĮ 30 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad praleistas skundo padavimo teismui terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys objektyviai buvo svarbios, esktraordinarios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo. Tačiau spręsti, kokias priežastis, dėl kurių buvo praleistas terminas, pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis, paliekama teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-889-525/2015).

Vertinant, dėl kokių priežasčių pareiškėjas praleido įstatymo nustatytą terminą kreiptis su skundu į teismą, nepakanka vien konstatuoti, kad pareiškėjas netinkamai gynė savo pažeistas teises, tačiau būtina įvertinti visas su skundo padavimu susijusias faktines aplinkybes. Viena iš tokių reikšmingų aplinkybių yra tai, ar pareiškėjas, siekdamas įgyvendinti teisę į teisminę gynybą, buvo rūpestingas, sąžiningas ir atidus. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, asmenims, praleidusiems įstatymo nustatytą terminą kreiptis į teismą, taikomas rūpestingumo, sąžiningumo ir atidumo standartas. Sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA146-21/2012; kt.). Greta rūpestingumo, sąžiningumo ir aktyvumo reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas operatyvumo standartas.

Šios bylos kontekste akcentuotina, kad operatyvumo imperatyvas reikalauja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas yra kliūtis atnaujinti praleistą terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-697/2011). Be to, atkreiptinas dėmesys, kad iš esmės sąžiningai teismo procese elgęsis pareiškėjas neturėtų prarasti vienos iš pagrindinių teisių – teisės kreiptis į teismą – dėl objektyvių, nuo pareiškėjo valios nepriklausančių priežasčių ar atsitiktinių aplinkybių.

Pagal ABTĮ 103 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostatas, teismas nutraukia bylą, jeigu paaiškėja, kad skundas (prašymas, pareiškimas) buvo priimtas praleidus nustatytus skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus, o pareiškėjas neprašė termino atnaujinti arba teismas atmetė tokį prašymą.

Kaip jau minėta, 2017 m. gegužės 12 d. VMI gautas pareiškėjo 2017 m. gegužės 11 d. prašymas panaikinti ½ dalies Kombaino areštą. VMI 2017 m. birželio 1 d. raštu Nr. (23.1-08) RNA-17737 atsisakė panaikinti ½ dalies Kombaino areštą bei nurodė, jog Kombainas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, lygiomis dalimis priklausanti pareiškėjui ir jo sutuoktinei. Taigi, pareiškėjui apie skundžiamą VMI 2017 m. sausio 24 d. Aktą jau buvo žinoma dar 2017 m. gegužės 11 d. rengiant ir teikiant prašymą VMI. Tą patvirtinta ir pats pareiškėjas patikslintame skunde nurodydamas, jog apie Aktą jis sužinojo iš sutuoktinės R. A., todėl 2017 m. gegužės 11 d. pateikė prašymą dėl arešto panaikinimo.

Pagal ABTĮ 29 straipsnio 1 dalį, skundą administraciniam teismui dėl Akto panaikinimo pareiškėjas turėjo pateikti teismui vėliausiai iki 2017 m. birželio 12 d. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų matyti, jog pareiškėjas su skundu dėl VMI Akto panaikinimo į teismą kreipėsi 2019 m. birželio 25 d., taigi, pareiškėjas praleido ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio terminą apskųsti atsakovės VMI 2017 m. sausio 24 d. turto arešto aktą Nr. (23.31-08)-319-113.

Teismas, susipažinęs su aukščiau nurodytomis aplinkybėmis sprendžia, kad pareiškėjas nebuvo pakankamai rūpestingas ir atidus, jis nepateisinamai ilgą laiką delsė kreiptis į teismą, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad terminas kreiptis į teismą yra praleistas dėl objektyvių, nuo pareiškėjo valios nepriklausančių priežasčių. Konstatuotina, jog pareiškėjo veiksmai yra jo valia pasirinktas teisių gynimo būdas, kuris negali būti vertinamas kaip objektyvi termino skundui paduoti praleidimo priežastis, ši aplinkybė objektyviai netrukdė jam laiku kreiptis į teismą. Pareiškėjas skundą uždelsė paduoti daugiau nei dvejus metus dėl jo pačio elgesio (delsimo), tai yra subjektyvios priežastys, objektyvių aplinkybių, dėl kurių praleistas kreipimosi į teismą terminas, nenustatyta. Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, prašymas atnaujinti terminą skundui paduoti netenkintinas ir byla šioje dalyje dėl VMI Akto panaikinimo nutrauktina (ABTĮ 30 straipsnio 3 dalis, 33 straipsnio 2 dalies 9 punktas, 103 straipsnio 1 dalies 8 punktas.).

Dėl VMI 2019 m. birželio 6 d. sprendimo Nr. (23.1-08E) RNA.

Pareiškėjas taip pat nesutinka su VMI 2019 m. birželio 6 d. Raštu, kuriuo nuspręsta nenaikinti Akto. Pareiškėjo teigimu areštas turi būti panaikintas, nes Kombainas yra pareiškėjo asmeninė nuosavybė. Atsakovė nesutinka su pareiškėjo teiginiais, argumentuodama, kad nesant teismo nustatytų dalių Kombainui, nėra pagrindo pripažinti Kombainą pareiškėjo asmenine nuosavybe bei panaikinti ½ daliai Kombaino taikytą turto areštą.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatos.

Vykdant išieškojimą iš skolininko - fizinio asmens - išieškoma iš jam asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto, taip pat iš jo dalies, įeinančios į bendrąją dalinę ar jungtinę nuosavybę. Iš bendro sutuoktinių turto negali būti tenkinamos sutuoktinių prievolės, kurios atsirado iki santuokos įregistravimo. CK 4.73 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendrosios nuosavybės teisė gali būti dalinė arba jungtinė. Bendrosios dalinės nuosavybės teisė yra, kai iš anksto nustatytos kiekvieno savininko nuosavybės teisės dalys, o bendroji jungtinė nuosavybės teisė - kai nuosavybės teisės dalys nėra nustatytos (CK 4.73 straipsnio 1 dalis). Jeigu bendrosios dalinės nuosavybės teisės konkretus kiekvieno bendraturčio dalių dydis nenustatytas, tai preziumuojama, kad jų dalys yra lygios (CK 4.73 straipsnio 3 dalis). Pagal CK 4.92 straipsnio 1 dalies nuostatas sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teisę į bendrąją nuosavybę nustato Civilinio kodekso trečiosios knygos normos.

Byloje nustatyta, jog pareiškėjas užsiima žemės ūkio veikla – ūkininkauja, tą patvirtinta byloje esantis 2004 m. kovo 18 d. išduotas ūkininko ūkio pažymėjimas (b. l. 3). Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas santuokos metu iš UAB „Livila“ įgijo Kombainą. Bylos duomenys patvirtina, kad Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmai (duomenys neskelbtini) sprendimu nutraukė pareiškėjo ir jo sutuoktinės santuoką bendru sutarimu. Santuokos nutraukimo byloje pateikta VĮ Regitra pažyma apie įgytas iki santuokos sudarymo ir santuokos metu visas transporto priemones, Sutartyje susitarta dėl jų visų priskirtinumo, tačiau pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens santuokos nutraukimo byloje nebuvo pateikta Lietuvos Respublikos traktorių, savaeigių ir žemės ūkio mašinų ir jų priekabų registro pažyma, patvirtinanti santuokos metu įgytą ir įregistruotą Kombainą, kuris Sutartyje taip pat nenurodomas, dėl jo priskirtinumo nenuspręsta. Taigi, santuokos nutraukimo metu Kombainas tarp sutuoktinių nebuvo padalintas. Bylos medžiaga patvirtina, kad santuokos nutraukimo byloje pareiškėjas ir trečiasis suinteresuotas asmuo į kreditorių sąrašą kreditorę UAB „Livila“, iš kurios įsigijo Kombainą bei prašė sutartinę prievolę pripažinti pareiškėjo asmenine. Teismo vertinimu, ši aplinkybė patvirtina, kad sutartinė prievolė UAB „Livila“ buvo pripažįstama kaip bendra jungtinė pareiškėjo ir jo sutuoktinės prievolė įgyta santuokos metu, o šio kreditoriaus įtraukimas į santuokos nutraukimo metu dalintino turto ir įsipareigojimų sąrašą ir sprendimas dėl prisiimamų įsipareigojimų vykdymo kiekvienam iš sutuoktinių patvirtina, kad sutartiniais santykiais iš UAB „Livila“ įgytas Kombainas buvo laikytinas bendrąja jungtine pareiškėjo ir jo sutuoktinės R. A. nuosavybe. Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų civilinėje byloje Nr. e2YT-499-857/2019 VĮ Registrų centro 2019 m. balandžio 16 d. pateiktoje vedybų sutarčių registro pažymoje Kombainas neminimas kaip santuokos metu dalintinas turtas ir po santuokos nutraukimo priklausantis asmeniškai pareiškėjui. Pareiškėjas neginčija, kad Kombainas santuokos nutraukimo byloje ir Sutartyje nebuvo įtrauktas į dalintino turto sąrašą. Teismas akcentuoja, kad santuokos metu įgyto turto neįtraukimas į santuokos nutraukimo pasekmių sutartį nepatvirtina esant jį pareiškėjo asmenine nuosavybe. Pareiškėjas turėjo įrodyti, jog Kombainas yra jo asmeninė nuosavybė (CK 3.88 str. 2 d.).

Nors pareiškėjas patikslintame skunde nurodo, jog santuokos nutraukimo metu VMI sutiko, jog R. A. prievolės kreditoriui VMI būtų laikytinos asmeninėmis jos prievolėmis, tačiau šios pareiškėjo nurodytos aplinkybės laikytinos neturinčiomis tiesioginės įtakos daikto nuosavybės teisių pripažinimui asmeniniu, nes santuokos nutraukimo pasekmių sutartyje šalys gera valia ir bendru sutarimu dalintinų prievolių ir daiktų ar jo dalių priklausomumą konkrečiai šaliai sutaria atribodamos kiekvieną prievolę ir kiekvieną daiktą ar jo dalis.

Akcentuotina ir tai, kad pareiškėjas, jau po pradėto mokestinio patikrinimo bei pritaikyto arešto sutuoktinės turtui, kreipėsi į Panevėžio apylinkės teismą, prašydamas nutraukti santuoką ir pasidalinti turtą, tačiau į Sutartį neįtraukė santuokoje įsigyto Kombaino, kurio ½ daliai taikytas turto areštas, t. y. teismo vertinimu, pareiškėjas sąmoningai siekė išvengti Kombaino padalinimo ir tokiu būdu siekė užkirsti galimybę VMI išieškoti iš skolininkės R. A. mokestinę skolą, kuri užtikrinta turto areštu.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta aukščiau, darytina išvada, kad nesant teismo nustatytų Kombaino dalių, nėra pagrindo pripažinti Kombainą pareiškėjo asmenine nuosavybe bei tenkinti pareiškėjo prašymą ir panaikinti VMI Raštą skunde išdėstytais argumentais.

Remiantis nurodytu teisiniu reglamentavimu bei tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, jog šioje administracinėje byloje skundžiamas ir prašomas panaikinti VMI 2019 m. birželio 6 d. raštas Nr. (23.1-08E) RNA priimtas tinkamai įvertinus faktines aplinkybes bei tinkamai taikant teisės aktus, atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, todėl jų naikinti pareiškėjo skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Teismas taip pat nenustatė kitų VMI Rašto panaikinimo pagrindų (ABTĮ 91 straipsnis).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundo reikalavimas panaikinti VMI 2019 m. birželio 6 d. raštą Nr. (23.1-08E) RNA atmetamas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. A. skundą dalyje dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2017 m. sausio 24 d. turto arešto akto Nr. (23.31-08)-319-113 panaikinimo nutraukti.

Kitoje dalyje pareiškėjo A. A. skundą atmesti.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.