Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Iveta Pelienė

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. (A. L.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Pravieniškių pataisos namams – atvirajai kolonijai dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ginčas nagrinėjamoje byloje kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento dėl to, kad nebuvo įdarbintas po perkėlimo iš Lukiškių TI-K į Pravieniškių PN-AK. Teismas spręs ar Kalėjimų departamentas turėjo pareigą įdarbinti pareiškėją.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais.

Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. LVAT yra išaiškinęs, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė), pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, neatsižvelgiant į konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltę.

Teismas, atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, daro išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytus Kalėjimų departamento neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios atsakomybės sąlygų valstybei ar savivaldybei, pagal CK 6.271 straipsnį, nekyla prievolė atlyginti neturtinę žalą.

Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. CK 6.246 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms.

CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai, išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Remiantis LVAT praktika, neteisėtumas galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-499/2007, 2012-03-08 nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1810/2012).

Pažymėtina, jog reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.270 straipsnio prasme.

Pareiškėjas nurodo, kad nagrinėjamoje byloje svarbi Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2020-04-14 pažyma Nr. 4D-2020/1-6 prieš Pravieniškių PN-AK. Teismas pažymi, jog iš minėtos Seimo kontrolieriaus pažymos turinio matyti, kad joje vertinami būtent trečiojo suinteresuoto asmens Pravieniškių PN-AK veiksmai, persiunčiant pareiškėjo prašymą į VĮ „Mūsų amatai“, todėl teismas plačiau dėl minėtos pažymos nepasisakys, nes tai nėra šios nagrinėjamos bylos dalykas ir nėra susiję su nagrinėjamu ginču.

Skunde pareiškėjas nurodo, kad Kalėjimų departamentas privalo stebėti ir tikrinti kaip vykdomi nutarimai dėl asmenų perkėlimo ir įdarbinimo ir yra tiesiogiai atsakingas už jo padėties pabloginimą.

Pagal Bausmių vykdymo kodekso 111 straipsnio nuostatas, darbas yra viena iš nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, pataisos priemonių. Kiekvienas laisvės atėmimo bausmę atliekantis nuteistasis privalo dirbti, jeigu jam darbą siūlo pataisos įstaigos administracija. Pataisos įstaigos administracija privalo užtikrinti, kad nuteistieji būtų įtraukiami į darbą atsižvelgiant į jų darbingumą ir, kiek galima, į turimą specialybę (BVK 125 straipsnio 1 dalis). Nuteistiesiems darbą parenka pataisos įstaigos administracija, atsižvelgdama į laisvas pareigas ir darbo vietas (BVK 125 straipsnio 3 dalis). Pataisos įstaigų ir valstybės įmonių prie pataisos įstaigų gamybinė ūkinė veikla privalo tarnauti tik pagrindiniam tikslui – išmokyti nuteistąjį gyvenimo tikslų siekti teisėtais būdais ir priemonėmis (BVK 125 straipsnio 8 dalis).

Pagal Kalėjimų departamento nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2012-02-28 įsakymu Nr. 1R-58 „Dėl Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nuostatų patvirtinimo“ Kalėjimų departamentas atlieka valstybės įmonės „Mūsų amatai“ savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos funkcijas, dalyvauja nurodytos įmonės valdymo procese (8.14 papunktis); prižiūri ir kontroliuoja Kalėjimų departamentui pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonės „Mūsų amatai“ ūkinę ir finansinę veiklą (8.29 papunktis). Iš šių nuostatų matyti, jog Kalėjimų departamentas neįpareigotas spręsti klausimų, susijusių su nuteistųjų įdarbinimu VĮ „Mūsų amatai“.

Pravieniškių PN-AK nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2014-03-06 įsakymu Nr. 1R-65 „Dėl Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pavaldžių įstaigų nuostatų patvirtinimo“ 8.7. papunktyje nustatyta, kad Pravieniškių PN-AK organizuoja suimtųjų ir nuteistųjų užimtumą darbu įstaigoje, taip pat nuteistųjų užimtumą darbu už įstaigos teritorijos ribų.

Kaip matyti iš teisinio reglamentavimo, dėl nuteistųjų įdarbinimo sprendžia pataisos įstaigos administracija, o ne Kalėjimų departamentas. Taip pat Kalėjimų departamentas neįpareigotas spręsti klausimų, susijusių su nuteistųjų įdarbinimu ar jų atleidimu iš darbo. Ši aplinkybė yra tiesiogiai susijusi su pareiškėjo prašymu atlyginti neturtinę žalą, kurią jis kildina iš to, jog Kalėjimų departamentas neužtikrino jo įdarbinimo po perkėlimo iš Lukiškių TI-K į Pravieniškių PN-AK. Pažymėtina, kad pareiškėjas Kalėjimų departamentui neteikė jokių prašymų ar skundų dėl to, jog jis neįdarbinamas, todėl Kalėjimų departamentas neturėjo pareigos rinkti, kaupti ar sisteminti informacijos apie pareiškėjo įdarbinimą ar spręsti kitus klausimus, susijusius su pareiškėjo įdarbinimu.

Pareiškėjas nurodo, jog pagal VĮ „Mūsų amatai“ direktoriaus 2019-06-06 įsakymą Nr. 1/05-88 turėjo būti įdarbintas. Teismas nesutinka su tokiu pareiškėjo argumentu. Iš minėto įsakymo turinio (b. l. 2) matyti, jog reorganizavus Lukiškių TI-K ir perkėlus nuteistuosius į kitas laisvės atėmimo vietas, turėjo būti įvykdytas VĮ „Mūsų amatai“ Lukiškių filialo gamybos cecho perkėlimas į Pravieniškių PN-AK, siekiant užtikrinti sklandų Lukiškių gamybos cecho perkėlimą, buvo priimtas įsakymas. Įsakyme nėra užsimenama apie nuteistųjų įdarbinimą. Todėl pareiškėjo argumentas jog pagal VĮ „Mūsų amatai“ direktoriaus 2019-06-06 įsakymą Nr. 1/05-88 jis turėjo būti iš karto įdarbintas atmetamas kaip nepagrįstas.

Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju atsakovės atstovo Kalėjimų departamento neteisėtų veiksmų nenustatyta. Darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė CK 6.271 straipsnyje nustatytos vienos iš valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos – neteisėtų veiksmų, todėl neturi teisės į žalos atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas skunde išdėsto daugiau argumentų dėl jo neįdarbinimo, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados. Be to, paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994-04-19 sprendimą Van de Hurk prieš Olandiją; 1997-12-19 sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. L. (A. L.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.