Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Gerasičkinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dainiaus Rinkevičiaus ir Almos Urbanavičienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčios ieškinį atsakovei Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl administracinių aktų panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

12.4. Atsižvelgiant į nurodytą savavališkos statybos akto sukeliamų pasekmių aiškinimą, savavališkos statybos aktas nesukelia ieškovei teisinių pasekmių, todėl civilinės bylos dalis dėl reikalavimo panaikinti savavališkos statybos aktą turėtų būti nutraukta. Savavališkos statybos akte nėra nustatyta reikalavimų ar įpareigojimų statytojui, kurie būtų tiesiogiai susiję su civilinėmis teisėmis ar pareigomis ir kuriais būtų siekiama taikyti civilinio pobūdžio neteisėtos statybos padarinių šalinimo priemones. Šiame akte yra konstatuoti viešosios teisės normų, reglamentuojančių statybą, pažeidimai. Teisines pasekmes ieškovei sukelia privalomieji nurodymai, o ne savavališkos statybos aktas. Tokios praktikos laikosi ir bendrosios kompetencijos teismai.

12.7. Teismas nepagrįstai ūkinio pastato kapitalinio remonto darbams, kurie pradėti vykdyti 2017 m. gegužės mėnesį, taikė tokius teisinius reikalavimus, kurie galiojo tik statybos darbų pradžios metu. Pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 51 ir 53 dalis statinio griovimo ir statinio kapitalinio remonto apibrėžimai skiriasi, tai yra skirtingos statybos rūšys. Todėl teismas privalėjo įvertinti ir tai, kad tik statinio griovimo ir statybvietės sutvarkymo darbus ieškovės samdytas rangovas baigė 2017 m. sausio mėnesį. Todėl nuo šios datos iki 2017 m. gegužės mėnesio jokie statybos darbai nevyko. Teismas, taikydamas teisės aktus, galiojusius iki 2016 m. gruodžio 31 d., neatsižvelgia į aplinkybę, kada fiksuota ieškovės savavališka statyba. Toks įstatymų galiojimo taikymas prieštarauja įstatymo leidėjo tikslams dėl neteisėtos statybos padarinių šalinimo ir statybų teisėtumo užtikrinimui kaip viešajam interesui.

12.8. Teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovės ieškovei 37,00 Eur žyminio mokesčio už ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 11 d. nutartį, kuria buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, Vilniaus apygardos teismas 2018 m. sausio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-776-603/2018 panaikino ir ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė. Teismas nepagrįstai priteisė ieškovei iš atsakovės pusę jos prašomų priteisti 2 583,60 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, tai yra 1 292,00 Eur. Byla yra nesudėtinga, nes nebuvo nagrinėjami nauji teisiniai klausimai, vyko tik trys teismo posėdžiai, nedidelė ginčo apimtis, todėl iš atsakovės priteistos 1 292,00 Eur išlaidos advokato pagalbai apmokėti yra nepagrįstos.

13. Atsiliepimu į atsakovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos Prie Aplinkos ministerijos apeliacinį skundą ieškovė Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčia prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 13 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

13.1. Nors Akto forma ir nereikalauja nurodyti tikrinamų statybų pradžios datos, tačiau atsakovė nepaaiškino, kodėl patikrinimo metu nebuvo nustatyta viena esminių aplinkybių, kuria remiantis galima būtų spręsti dėl paties konstatuoto pažeidimo egzistavimo. Atsakovė, siekdama taikyti 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusias teisės normas, nenustatė teisiškai reikšmingos faktinės aplinkybės dėl statybos darbų pradžios momento. Aktas numato skiltį „pažeidimo esmė“. Statybų darbų pradžios data yra teisiškai reikšminga aplinkybė, nuo kurios priklauso, ar ieškovei turėjo būti taikomas Statybos įstatymo reikalavimas konkrečius darbus vykdyti su statybą leidžiančiu dokumentu ar ne. Todėl inspektorius turėjo nustatyti kapitalinio remonto darbų pradžios momentą ir tuomet vertinti, ar yra pagrindo taikyti nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusį teisinį reglamentavimą. To inspektorius neatliko. Atsakovė nenurodo teisinio pagrindo, kuris patvirtintų, jog pradėjus kapitalinio remonto darbus iki teisinio reguliavimo pasikeitimo, turėtų būti taikomi naujai įsigalioję reikalavimai.

13.3. Savavališkos statybos aktas yra administracinis aktas, sukeliantis teisinius padarinius ieškovei, todėl ji turėjo teisę tokį aktą ginčyti. Aktas buvo teisinis pagrindas, kuriuo konstatuotas juridinis faktas dėl savavališkos statybos, kuris sąlygoja privalomųjų nurodymų surašymą ir leidžia taikyti ieškovei atsakomybę dėl administracinio nusižengimo. Šio Akto pagrindu Nekilnojamojo turto registre yra registruojamas juridinis faktas – savavališka statyba. Galimybė ginčyti savavališkos statybos aktą pripažįstama ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje.

13.5. Atsakovė nepagrįstai ginčija priteistų bylinėjimosi išlaidų dydį. Atsižvelgiant į procesinių dokumentų byloje kiekį, teismo posėdžių kiekį ir ilgą jų trukmę, teismas pagrįstai priteisė ieškovei 1 292 Eur išlaidų teisinei pagalbai apmokėti. Ieškovė nėra ūkio subjektas, ji yra religinė bendruomenė. Todėl bylinėjimosi išlaidų dar didesnis sumažinimas prieštarautų protingumo ir teisėtumo principams. Teismas teisėtai priteisė žyminį mokestį už prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Kadangi sprendimu ieškovės reikalavimai buvo tenkinti visiškai, todėl teismo sprendimu buvo tinkamai ir pagrįstai priteistas žyminis mokestis už prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

14. Apeliacijos objektu yra teismo sprendimo, kuriuo buvo patenkintas ieškovės ieškinys dėl savavališkos statybos akto ir jo pagrindu išduotų privalomųjų nurodymų panaikinimo, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas. Šiuos klausimus apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis apeliacinio skundo ribų, taip pat ex officio (lot. pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Absoliučių ginčijamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų kolegija nenustatė.

15. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog ieškovė 2016 m. parengė jai nuosavybės teise priklausančio ūkinio pastato kapitalinio remonto projektą (el.b., 2 t., l. 11-48) ir 2016 m. spalio 21 d. pateikė Vilniaus miesto savivaldybės administracijai prašymą išduoti rašytinį pritarimą statinio projektui. Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2016 m. spalio 24 d. atmetė ieškovės prašymą, nurodydama, jog vykdant ūkinio pastato kapitalinio remonto darbus rašytinis pritarimas kapitalinio remonto projektui yra neprivalomas (neišduodamas) (el.b., 1 t., l. 25). Ieškovė 2016 m. spalio 3 d. su A. V. sudarė Rangos sutartį Nr. 16-10/1 dėl dalies ūkinio pastato remonto darbų (el.b., 1 t., l. 14-16), kurie buvo baigti 2017 m. sausio 10 d. (el.b, 1 t., l. 18-19). Kiti ūkinio pastato remonto darbai buvo tęsiami pagal 2017 m. gegužės 4 d. su UAB „Telšių Alpina“ sudarytą Statybos rangos sutartį Nr. 1708 (el.b., 1 t. l. 198-199).

Dėl teisės aktų, nustatančių reikalavimus statybą leidžiantiems dokumentams, taikymo laiko atžvilgiu

18. Atsakovė apeliaciniame skunde teigia, jo pagal teismų praktiką ieškovės vykdomo ūkinio pastato kapitalinio remonto teisėtumas turi būti vertinamas pagal Akto ir Nurodymų surašymo metu galiojusius teisės aktus. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog atsakovė neteisingai taiko skunde cituojamose kasacinio teismo nutartyse pateiktus išaiškinimus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, jog statybos teisinius santykius reglamentuojantys teisės aktai yra gana dažnai keičiami ir pildomi. Todėl pripažino, jog atsižvelgiant į šią aplinkybę bei į tai, kad statyba (rekonstrukcija) yra tęstinis procesas, susidedantis iš tam tikrų etapų, pradedant statinio projektavimu, baigiant statybos užbaigimu, sprendžiant ginčus, kylančius iš šių santykių, svarbu tinkamai nustatyti konkrečiam etapui taikytinas teisės normas.

19. Atsakovės apeliaciniame skunde nurodytoje kasacinio teismo praktikoje yra išskiriamas statybos teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų taikymas, vertinant pačių statybų teisėtumo klausimą ir sprendžiant jau pripažintos neteisėta statybos padarinių šalinimą. Taigi kasacinis teismas yra pažymėjęs, jog siekiant išsiaiškinti, ar teisėtai buvo pastatytas ginčo statinys, byloje turi būti tinkamai nustatyta, kada vyko jo statyba ir kada jis buvo baigtas statyti, t. y. šio statinio statymo laikotarpis. Tuo tarpu neteisėtos statybos padariniai turi būti šalinami taikant įstatymus, galiojančius šių padarinių konstatavimo ir šalinimo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-492/2008; 2009 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2009; 2012 m. rugpjūčio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-390/2012; 2012 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 616/2016; 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-410-701/2016).

20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kaip tik yra kilęs dėl to, ar pats ūkinio pastato kapitalinis remontas yra pripažintinas neteisėta statyba. Todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai siekė nustatyti šio remonto pradžios datą bei statybos teisėtumą vertino, atsižvelgdamas į remonto pradžioje galiojusį teisinį reglamentavimą, tai yra į Aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. D1-826 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ reikalavimus, pagal kuriuos ieškovei nereikėjo statybą leidžiančio dokumento. Šią aplinkybę patvirtina ir ieškovės pateiktas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2016 m. spalio 24 d. nurodymas, jog vykdant ūkinio pastato kapitalinio remonto darbus rašytinis pritarimas kapitalinio remonto projektui yra neprivalomas (neišduodamas) (el.b., 1 t., l. 25).

Dėl ūkinio pastato kapitalinio remonto pradžios

21. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, jog ieškovė ūkinio statinio remonto darbus pradėjo vykdyti tik 2017 m. gegužės mėnesį, tuo tarpu 2016 m. gruodžio mėnesį buvo vykdomi tik statinio griovimo darbai. Todėl, sprendžiant ūkinio pastato remonto teisėtumo klausimą, reikia remtis 2017 m. gegužės mėnesį galiojusiais statybų teisėtumą reglamentuojančiais teisės aktais. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais atsakovės argumentais.

22. Pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 51 punktą statinio griovimas – statybos rūšis, kurios tikslas – suardyti (išmontuoti) visas statinio konstrukcijas (išskyrus statinio rekonstravimui ar kapitaliniam remontui priskirtinus statybos darbus), o pagal 53 punktą statinio kapitalinis remontas – statyba, kurios tikslas – pertvarkyti statinį: pakeisti statinio laikančiąsias konstrukcijas, nekeičiant statinio išorės matmenų (ilgio, pločio, aukščio ir pan.). Taigi pačiame statinio griovimo apibrėžime yra numatyta išimtis, kada faktiški griovimo darbai nepriskirtini šiai statybos rūšiai, kadangi statinio kapitalinio remonto darbai gali apimti senų, pažeistų konstrukcijų išardymą ir naujų sumontavimą. Taigi ir pagal Statybos įstatyme pateiktus apibrėžimus yra išskirtas tam tikras galimas kapitalinio remonto darbų etapiškumas, tai yra jo vykdymas dalimis.

23. Nagrinėjamoje byloje ieškovės 2016 m. parengtame ūkinio pastato kapitalinio remonto projekte buvo numatyta perstatyti ūkinį pastatą, apšiltinant konstrukcijas, nekeičiant architektūrinio sprendimo, apdailos ir tūrio (el.b., 2 t., l. 11-48). Todėl remonto darbai buvo vykdomi dviem etapais. Iš pradžių nuo 2016 m. gruodžio 5 d. iki 2017 m. sausio 10 d. pagal 2016 m. spalio 3 d. rangos sutartį Nr. 16-10/1 buvo vykdomi seno sudūlėjusio konstruktyvo, stogo, pamatų, sienų pertvarų ardymo ir griovimo darbai, medžiagų sandėliavimas, pakrovimas ir išvežimas (el.b., 1 t., l. 14-19). Nuo 2017 m. gegužės mėnesio pagal 2017 m. gegužės 4 d. Statybos rangos sutartį Nr. 1708 toliau buvo tęsiami ūkinio pastato kapitalinio remonto darbai, atstatant nugriautos patalpos medinį karkasą, rengiant sienų perdangas, stogo įrengimą ir vidaus apdailos darbus (el.b., 1 t., l. 193-199).

24. Aptartos aplinkybės patvirtina, jog ginčijamo Akto ir Nurodymų surašymo metu ieškovė tik toliau tęsė 2016 m. gruodžio pradžioje pradėtus kapitalinio remonto darbus, tai yra iš naujų medžiagų pagal parengtą projektą vykdė nugriautos ūkinio pastato dalies atstatymo darbus. Todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog statybų darbai buvo pradėti dar 2016 m. pabaigoje ir taikė statybų teisėtumą patvirtinančius iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusius teisės aktus. Atkreiptinas atsakovės dėmesys, jog pagal ginčijamą Nurodymą ieškovė yra įpareigota išardyti savavališkai pastatytas ar perstatytas statinio dalis, tai yra sumontuotą pastato medinį karkasą. Taigi, įvykdžius šį Nurodymą, nugriautos ūkinio pastato konstrukcijos liktų neatstatytos, o tai prieštarautų bendriesiems teisingumo ir protingumo principams (CK 1.5 straipsnis).

Dėl Savavališkos statybos akto ginčijimo

25. Atsakovė apeliaciniu skundu teigia, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką ginčijamas savavališkos statybos aktas pats savaime negali sukelti teisinių pasekmių ir negali būti ginčo teisme dalyku, kadangi tiesioginio poveikio asmenų, kurių atžvilgiu jis surašytas, teisėms ar įstatymų saugomiems interesams nedaro, todėl civilinės bylos dalis dėl reikalavimo panaikinti šį Aktą turi būti nutraukta. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais atsakovės argumentais.

26. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pripažinęs, jog savavališkos statybos aktu nustatomas juridinę reikšmę turintis faktas, kad statybos darbai vykdomi savavališkai, o ne priimamas įpareigojimas asmeniui. Toks aktas pats savaime negali sukelti teisinių pasekmių. Administraciniai teismai turi nagrinėti tas bylas, kurios priskirtos jų kompetencijai pagal ABTĮ 15 straipsnį. Įstatymų leidėjo ABTĮ 15 straipsnyje nustatytas sąrašas yra išsamus. Kiekvienas teismo sprendimas turi sukelti atitinkamas teisines pasekmes. Administracinių teismų kompetencijai nepriskirtas nagrinėjimas skundų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo. Reikalavimas, kuriuo nesiekiama išspręsti administracinio ginčo, ir kurio patenkinimas nereikštų pažeistų teisių ar teisėtų interesų apgynimo, negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr.AS858-516/2012).

27. Atsakovės pateiktoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje bylos, kuriose ginčijamas savavališkos statybos aktas, nutraukiamos, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme nustatytą administracinių teismų kompetenciją. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje asmens teisės ginamos pagal CK ir CPK įtvirtintas teisės normas. Ieškovės ginčijamo Akto pagrindu Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas Savavališkos statybos juridinis faktas (el.b., 2 t., l. 74). Ši aplinkybė turi įtakos ieškovei priklausančio ūkinio pastato vertinimui, jo kapitalinio remonto įteisinimui bei galėjimui šiuo statiniu disponuoti (parduoti ar kitaip perleisti), taigi sukelia pasekmes ieškovės civilinėms teisėms bei interesams. Be to, pagal CK 4.262 straipsnį įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymų nustatytą tvarka. Taigi civilinius teisinius santykius reglamentuojančių įstatymų nuostatos leidžia ginčyti ir tokius valstybinių institucijų aktus, kurie nustato tik juridinę reikšmę turinčius faktus. Todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai sprendimu panaikino ginčijamą Aktą.

Dėl rašymo apsirikimo klaidų ištaisymo

28. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog pirmos instancijos teismas motyvuojamojoje ir rezoliucinėje skundžiamo sprendimo dalyje neteisingai nurodė ginčijamo Privalomojo nurodymo numerį, taip pat du kartus pakartojo tą patį naikinamą dokumentą, tai yra nurodė, jog 2017 m. birželio 20 d. Privalomasis nurodymas pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PNSD-100-170620-00031 ir 2017 m. birželio 20 d. Privalomasis nurodymas pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PNSD-100-170620-00031 laikytini neteisėtais ir yra pagrindas juos panaikinti. Tuo tarpu byloje esantys duomenys patvirtina, jog buvo ginčijami 2017 m. birželio 20 d. Privalomasis nurodymas nevykdyti jokių statinio ar jo dalies statybos darbų Nr. PNSD-100-170620-00031 (el.b., 1 t., l. 28; 41-42) ir 2017 m. birželio 20 d. Privalomasis nurodymas pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PNSSP-100-170620-00053 (el.b., 1 t., l. 29; 34-35).

29. Pagal CPK 276 straipsnio 2 dalį teismas gali savo iniciatyva ar dalyvaujančių byloje asmenų pareiškimu ištaisyti sprendime rašymo apsirikimus ar aiškias aritmetines klaidas, kurių ištaisymas nekeičia sprendimo esmės. Ištaisymų klausimas išsprendžiamas rašytinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmos instancijos teismas padarė rašymo apsirikimą, nurodydamas neteisingą skundžiamo Nurodymo numerį, taip pat du kartus pakartodamas tą patį Nurodymo pavadinimą, nors ginčijami ir vertinami buvo du skirtingi Nurodymai. Šio rašymo apsirikimo ištaisymas nekeičia sprendimo esmės, todėl rašymo apsirikimas pirmos instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje ir rezoliucinėje dalyse ištaisytinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

30. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Šio straipsnio 3 dalyje numatyta galimybė nukrypti nuo šios taisyklės, pagal tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas. Atsakovė apeliaciniu skundu teigia, jog pirmos instancijos teismas nepagrįstai ieškovei priteisė 37 Eur žyminio mokesčio, mokėto už laikinąsias apsaugos priemones.

31. Pagal CPK 93 straipsnį bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pagrindas yra galutinio palankaus šaliai sprendimo priėmimas, tai yra vertinamas viso ginčo išsprendimas iš esmės, o ne atskirų šalies procesinių veiksmų teisingumas ar tikslingumas. Pažymėtina, jog ir kasacinis teismas, vertindamas galimybę priteisti kitai šaliai bylinėjimosi išlaidas ginče tik dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, išaiškino, kad tol, kol nėra išnagrinėta civilinė byla ir nėra priimtas sprendimas nė vienos iš šalių naudai, t, y. kol teismas dėl ginčo esmės nėra priėmęs teismo procesinio sprendimo, iš kurio būtų galima nustatyti, kuri šalis laimėjo ginčą byloje, priteisti bylinėjimosi išlaidų nėra pagrindo. Tai, kad pirmosios instancijos teismas patenkino ieškovės procesinį prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, priimdamas 2017 m. rugsėjo 7 d. nutartį, ir apeliacinės instancijos teismas šią nutartį paliko nepakeistą, nesudaro pagrindo tarp šalių kilusį ginčą vertinti kaip išspręstą ieškovės naudai. Nagrinėjamoje byloje dar neegzistuoja visos CPK 93 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos, todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimas pagal šią teisės normą yra nepriteistinas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-280-219/2018).

32. Nagrinėjamoje byloje Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi iš dalies tenkino ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir sustabdė Inspekcijos Nurodymų galiojimą (vykdymą) iki įsiteisės sprendimas byloje. Tačiau Vilniaus apygardos teismas 2018 m. sausio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-776-603/2018 panaikino šią nutartį ir atmetė ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių, nors buvo netikslingas, nereiškia, jog šalis piktnaudžiavo ar nesąžiningai naudojosi savo procesinėmis teisėmis, nes iš esmės siekė vieningo tikslo, kuris buvo patenkintas, tai yra Nurodymų panaikinimo. Todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai nenukrypo nuo 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos taisyklės ir priteisė ieškovei iš atsakovės visas bylinėjimosi išlaidas.

33. Atsakovė apeliaciniu skundu taip pat nesutinka su ieškovei priteistu 1 292,00 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato teisinę pagalbą dydžiu. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis).

34. Pažymėtina, jog nagrinėjamoje byloje ieškovė prašė priteisti 2 583,60 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, tačiau pirmos instancijos teismas, atsižvelgė į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 bei Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) ir, pripažinęs, jog byla nėra sudėtinga, priteisė pusę prašomų bylinėjimosi išlaidų, tai yra 1 292,00 Eur.

35. Atsakovė apeliaciniame skunde nenurodė, jokių kitų pagrindų, dėl kurių ši priteista suma turėtų būti dar mažinama, taip pat nenurodė, kokia bylinėjimosi išlaidų suma turėtų būti priteista. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog priteistoji suma yra gerokai mažesnė už Rekomendacijų 8.2 punkte nustatytą maksimalią 2 044,00 Eur sumą, mokėtiną vien tik už ieškinio parengimą. Tuo tarpu byloje papildomai vyko trys teismo posėdžiai, kuriuose ieškovė taip pat buvo atstovaujama. Todėl pripažintina, jog ieškovei iš atsakovės pagrįstai priteista 1 292,00 Eur bylinėjimosi išlaidų suma.

36. Apibendrinus išdėstytą, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą dėl ginčo esmės, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro nei teisinio, nei faktinio pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Kadangi pirmos instancijos teismas sprendimo motyvuojamojoje ir rezoliucinėje dalyse padarė akivaizdžių rašymo apsirikimo klaidų, šios klaidos ištaisytinos apeliaciniame procese.

37. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimą į apeliacinį skundą. Ieškovė pateikė teismui įrodymus, jog už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą sumokėjo advokatui 1 355,81 Eur. Nurodyta suma viršija pagal Rekomendacijų 8.11 punktą mokėtiną 1 106,04 Eur dydžio maksimalų užmokestį už atsiliepimą į apeliacinį skundą, nagrinėjama byla nėra teisiniu požiūriu sudėtinga, todėl ieškovei iš atsakovės priteistina pusė Rekomendacijose nustatytos maksimalaus dydžio sumos, tai yra 553,02 Eur.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi CPK 276 straipsnio 2 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ištaisyti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 13 d. sprendimo motyvuojamosios dalies 5 puslapio 6 pastraipoje padarytą rašymo apsirikimo klaidą, po žodžių „Privalomasis nurodymas pašalinti savavališkos statybos padarinius“ vietoje „Nr. PNSD-100-170620-00031“ įrašant „Nr. PNSSP-100-170620-00053“, ir antrą kartą po žodžių „2017-06-20 Privalomasis nurodymas“ vietoje žodžių „pašalinti savavališkos statybos padarinius“ įrašant žodžius „nevykdyti jokių statinio ar jo dalies statybos darbų“, ir išdėstyti ją taip:

„Teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, ginčo šalių pasisakymus ginčo klausimu ir juos įvertinęs daro išvadą, kad atsakovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2017-06-19 surašytas Savavališkos statybos aktas Nr. SSA-100-170619-00049, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2017-06-20 Privalomasis nurodymas pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PNSSP-100-170620-00053 ir 2017-06-20 Privalomasis nurodymas nevykdyti jokių statinio ar jo dalies statybos darbų Nr. PNSD-100-170620-00031, laikytini neteisėtais ir yra pagrindas juos panaikinti. Dėl kitų šalių išsakytų argumentų teismas nepasisako, nes mano, jog jie nėra teisiškai reikšmingi šios bylos išsprendimui.“

Ištaisyti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 13 d. sprendimo rezoliucinėje dalyje padarytą rašymo apsirikimo klaidą, trečioje pastraipoje po žodžių „Privalomąjį nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius“ vietoje „Nr. PNSD-100-170620-00031“ įrašant „Nr. PNSSP-100-170620-00053“, ir ketvirtoje pastraipoje vietoje žodžių „pašalinti savavališkos statybos padarinius“ įrašyti žodžius „nevykdyti jokių statinio ar jo dalies statybos darbų“, ir išdėstyti ją taip:

„Ieškinį tenkinti visiškai.

Panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2017-06-19 Savavališkos statybos aktą Nr. SSA-100-170619-00049.

Panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2017-06-20 Privalomąjį nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PNSSP-100-170620-00053.

Panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2017-06-20 Privalomąjį nurodymą nevykdyti jokių statinio ar jo dalies statybos darbų Nr. PNSD-100-170620-00031.

Priteisti iš atsakovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), 225,00 Eur žyminio mokesčio už ieškinį, 37,00 Eur žyminio mokesčio už prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir 1 292,00 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, ieškovės Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčios, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), naudai.

Sprendimas per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.“

Priteisti ieškovei Vilniaus Evangelikų liuteronų bažnyčiai iš atsakovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos 553,02 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliaciniame procese.