Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo R. P. ieškinį atsakovui P. B. dėl skolos, palūkanų, delspinigių ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Dėl skolos priteisimo

Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad šalys 2002-05-29 sudarė paskolos sutartį pagal kurią ieškovas atsakovui paskolino 4230,00,00 Lt, ieškovas atsakovui perdavė pinigus, o atsakovas įsipareigojo skolą grąžinti iki 2004-05-29, kas mėnesį mokant 3 procentų palūkanas už mėnesį, o pavėlavus grąžinti paskolą mokėti 0,2 procentų delspinigius nuo neapmokėtos sumos už kiekvieną dieną. Atsakovas savo pažado nevykdė ir skolos iki šiol negrąžino.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.870 straipsnis numato, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jei sutartis nenustato ko kita. Šio straipsnio 2 dalis numato, kad paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. Esminės paskolos sutarties sąlygos – paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą. Tik esant šioms sąlygoms laikoma, kad tarp šalių atsirado paskolos teisiniai santykiai. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.871 straipsnio 1 dalis numato, kad fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija du tūkstančius litų. Rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.871 straipsnio 3 dalis).

Civilinių bylų nagrinėjimas teismuose yra grindžiamas šalių rungimosi procese, šalių procesinio lygiateisiškumo principais (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 12 str., 18 str.). Tai reiškia, kad kiekviena ginčo šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi savo reikalavimų arba savo atsikirtimų pagrindu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 178 str.). Vertinant įrodymus, ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčų dalyku, egzistavo ar neegzistavo, būtina taikyti tikimybių pusiausvyros principą: jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo, negu neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje buvo ne kartą pabrėžta, kad įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nėra nustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai byloje esančių įrodymų tyrimo ir įvertinimo pagrindu įsitikinama dėl tų aplinkybių egzistavimo.

Byloje pateikta šalių sudaryta paskolos sutartis, savo turiniu ir forma atitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.870-6.871 straipsnių reikalavimus. Paskolos gavėjas privalo grąžinti gautą paskolą paskolos davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka. Skolininko prievolė, kilusi iš paskolos sutarties, kaip ir bet kuri kita, turi būti vykdoma sąžiningai, tinkamai ir nustatytu terminu (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.38 straipsnio 1 dalis, 6.873 straipsnio 1 dalis).

Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyminę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 178 straipsnis). Paskolos sutartis yra realinė – ji laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.870 straipsnis), bendroji įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino. Be to, nagrinėjant iš paskolos teisinių santykių kilusius ginčus yra svarbu atsižvelgti į įstatymines prezumpcijas, t. y. į faktus, aplinkybes, kuriems įstatymo suteikiama tam tikra teisinė reikšmė, kol nėra įrodyta priešingai. Skolos dokumento buvimas pas ieškovą yra pagrindas preziumuoti, kad prievolė nėra įvykdyta (Civilinio kodekso 6.65 straipsnis), todėl atsakovas, norėdamas šią prielaidą nuginčyti, turi įrodyti, kad yra priešingai.

Teismo posėdžio metu atsakovas nurodė, kad pagal 2002-05-29 paskolos sutartį realiai pinigų jis negavo, o sutartį pasirašė kaip skolos raštelį už mobilaus telefono pokalbius, už kuriuos yra sumokėję ieškovas. Šios sumos atsakovas ieškovui iki šiol nėra grąžinęs, todėl ieškovas turi teisę reikalauti iš atsakovo grąžinti 4230,00 Lt skolą.

Įvertinus bylos medžiagą teismas daro išvadą, kad atsakovo P. B. pasirašyta paskolos sutartis (kuri vertintina kaip skolos raštelis) įrodo, kad ieškovas R. P. ir atsakovas P. B. savo veiksmais siekė sukurti civilines teises ir pareigas ir juos siejo faktiniai sutartiniai santykiai. Pagal šalių parodymus ir byloje esančius įrodymus vertintina, kad tarp šalių susiklostė ne paskolos santykiai, o faktiniai sutartiniai santykiai, kurie įforminti ne skolos, o paskolos sutartimi. Ginčo šalys skirtingai vertina tarp jų susiklosčiusius faktinius sutartinius santykius, tačiau teismui pateikti dokumentai neįrodo paskolos sutarties sudarymo, nes šalys ginčija faktinį paskolintų lėšų perdavimą – priėmimą. Šalims skirtingai aiškinant ir vertinant esmines jų sudarytos sutarties sąlygas, nuo sutarties sudarymo praėjus ilgam laiko tarpui ir nesant galimybės nustatyti tikrosios šalių valios ir teisiškai įvertinti tarp šalių susiklosčiusius santykius, tačiau šalims neginčijant 4320,00 Lt skolos už mobilų ryšį, 2004 m. gegužės 29 d. paskolos sutartis pripažintina skolos grąžinimo įsipareigojimu, kurio neįvykdžius, ieškovas reikalavo grąžinti visą skolą, tačiau atsakovas savo sutartinės prievolės nevykdė ir skolos ieškovui negrąžino.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso šeštosios knygos (Prievolių teisė) I dalies III skyriuje reglamentuotas prievolių vykdymas ir jų neįvykdymo teisinės pasekmės. Kreditorius, priimdamas prievolės įvykdymą, privalo duoti skolininkui pakvitavimą apie visišką ar dalinį prievolės įvykdymą, jeigu sutartis nenumato ko kita. Jeigu skolininkas yra kreditoriui išdavęs prievolei patvirtinti skolos dokumentą, tai kreditorius, priimdamas visą prievolės įvykdymą, privalo tą dokumentą skolininkui grąžinti, o kai tokios galimybės nėra, – nurodyti tai pakvitavime. Pakvitavimui prilygsta įrašas apie prievolės įvykdymą gražinamame skolos dokumente (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.65 straipsnio 1, 2 dalys). Tokie yra bendrieji prievolės įvykdymo patvirtinimą reglamentuojantys įstatymų reikalavimai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.65 straipsnio 1-3 dalys). Pažymėtina, kad skolos raštelis yra pas kreditorių (ieškovą), todėl darytina išvada, jog skola yra negrąžinta. Taip pat pažymėtina, kad skolos raštelyje nėra jokių įrašų apie skolos (ar jos dalies) sumokėjimą.

Prievolės turi būti vykdomos tinkamai, sąžiningai, nustatytais terminais pagal įstatymų ir sutarties nurodymus (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.38 str. 1 d., 6.200 str. 1 d., 6.256 str. 1 d.). Bet koks iš sutarties atsiradusios prievolės nevykdymas, įskaitant įvykdymo termino praleidimą, laikomas sutarties nevykdymu (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.63 str.1 d.2 p., 6.205 str.). Skolingas asmuo privalo grąžinti skolą sutartyje nustatytu laiku ir tvarka (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.873 straipsnis). Bylos duomenimis įrodyta, kad P. B. 4230,00 Lt skolos ieškovui R. B. negrąžino, todėl iš atsakovo ieškovui priteistina 4320,00 Lt. skola.

Dėl delspinigių priteisimo.

Netesybos – tai įstatymų ar sutarties nustatyta pinigų suma, kurią kaltoji sutarties šalis (skolininkas) privalo mokėti kreditoriui jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.71 str. 1 d., 6.258 str. 1 d.). Skolininkas laikomas pažeidusiu prievolę, kai jis praleidžia prievolės įvykdymo terminą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.63 str. 1 d. 2 p., 6.260 str. 1 d.). Netesybos turi atlikti kompensuojamą funkciją, jos nustatomos siekiant atlyginti nukentėjusiai šaliai nuostolius, tačiau netesybos negali leisti nukentėjusiajai šaliai (ieškovui) piktnaudžiauti savo teise ir nepagrįstai praturtėti kitos šalies (atsakovės) sąskaita. Jeigu netesybos yra aiškiai per didelės arba prievolė iš dalies įvykdyta, teismas gali netesybas sumažinti, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.73 str. 2 d.). Nors šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų reiškia, kad kreditoriui nereikia įrodinėti savo patirtų nuostolių dydžio, tačiau teismui įstatymas suteikia teisę kontroliuoti šalių interesų pusiausvyrą ir tais atvejais, kai šalys susitaria dėl netesybų dydžio. Teismas neturi leisti vienai sutarties šaliai nepelnytai praturtėti dėl neprotingo netesybų dydžio, teismo pareiga kontroliuoti netesybų dydį. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.73 str. 2 d., 6.258 str. 3 d. įtvirtinta teismo teisė mažinti netesybas vien dėl to, kad jos pernelyg didelės (neprotingos), taip pat dėl to, jeigu skolininkas įvykdė dalį prievolės. Toks vertinimas turi būti atliekamas kiekvienoje individualioje byloje. Nagrinėjamoje byloje ieškovas prašo priteisti iš atsakovo 1522,80 Lt delspinigių už paskutinius 6 mėnesius. Atsakovas ieškovui įsipareigojo grąžinti 4320,00 Lt skolą iki 2004-05-29, o praleidęs terminą įvykdyti prievolę mokėti 0,2 procentų dydžio delspinigius nuo visos nesumokėtos sumos. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas vengė grąžinti ieškovui skolą ilgą laiką, ignoravo ieškovo prašymą grąžinti skolą, ir į tai, kad skola nėra grąžinta iki šiol, teismas laiko, kad 0,2 procentų delspinigiai už praleistą terminą prievolei įvykdyti nėra nepagrįstai dideli, todėl ieškovo prašymas tenkintinas ir iš atsakovo ieškovui yra priteistini 1522,80 Lt delspinigiai.

Dėl palūkanų priteisimo

Palūkanas pagal prievolę, jų nustatymo pagrindus, palūkanų dydžio nustatymo tvarką ir sąlygas reglamentuoja CK 6.37 str. CK 6.872 str. yra specialioji norma, numatanti palūkanas už paskolas. Šios teisės normos suteikia teisę šalims pasirinkti palūkanų dydį, nustatyti sutartimi jų mokėjimo tvarką arba mokėti palūkanas vadovaujantis atitinkamomis įstatymo nuostatomis. Atsižvelgiant į tai, kad tarp šalių 2002-05-29 pasirašyta paskolos sutartis nėra laikytina paskolos sutartimi, o ieškovo prašomos priteisti palūkanos yra priteisiamos tik už paskolą, t,y, realiai paskolintus pinigus, įsipareigojant juos grąžinti mokant šalių sutartą palūkanų dydį, ieškovo reikalavimas priteisti 14593,50 Lt palūkanų netenkintinas ir atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl įstatyminių palūkanų

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2 dalis nustato, jog atsakovas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovė prašo priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 5842,80 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t.y. nuo 2012-01-05 iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, šis prašymas pagrįstas, todėl tenkintinas (Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 1 d.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kadangi ieškinys tenkintinas iš dalies 28,71 procento, iš atsakovo ieškovui proporcingai patenkinto reikalavimo sumai priteistinos 373,00 Lt bylinėjimosi išlaidos – 201,00 Lt žyminis mokestis ir 172,00 Lt advokato pagalbos išlaidos (Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 88 str., 93 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 142 str. 4 d., 259 -260 str., 272 str., teismas

nusprendė:

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo P. B. ieškovui R. P. 4230,00 Lt (keturių tūkstančių dviejų šimtų trisdešimties) skolą, 1522,80 Lt (vieno tūkstančio penkių šimtų dvidešimt dviejų Litų, 80 centų) delspinigius, 5 (penkių) procentų metines palūkanas už priteistą 5842,80 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2012-01-05 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 373,00 Lt (trijų šimtų septyniasdešimt trijų litų) bylinėjimosi išlaidas.

Kitoje dalyje ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui, skundą paduodant Šiaulių miesto apylinkės teisme.