Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

nedalyvaujant pareiškėjui I.P., atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, atstovui ir trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos atstovui,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I.P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo dėl jo neteisėtų veiksmų (neveikimo) patirtą neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Alytaus pataisos namuose baudos izoliatoriaus kamerose bei kamerų tipo patalpose nuo 2007-10-25 iki 2016-07-25.

Atsakovas teismo prašė taikyti ieškinio senatį (b.l. 9-10, 23-24). Teismas pažymi, kad žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo pagrindus, dydį ir būdus nustato Civilinio kodekso (toliau – CK) normos, reglamentuojančios civilinę atsakomybę. CK nuostatos taip pat reglamentuoja žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimo tvarką. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką, imperatyviai pabrėžė, kad nagrinėjant administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais aktais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ir ieškinio senatį reglamentuojančios CK normos (Teismų įstatymo 33 str., ABTĮ 17 str., 21 str., LVAT 2007-03-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010-06-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2012-02-06 nutartis administracinėje byloje Nr. A438-413/2012 ir kt.). Teismas pabrėžia, kad pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios skaičiavimo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi, pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eiga prasideda tik po to, kai asmuo subjektyviai suvokia ar turi realią galimybę suvokti apie jo teisės pažeidimą (Teismų įstatymo 33 str., LAT teisėjų senato 2002-12-20 nutarimo Nr. 39 „Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų taikymo teismų praktikoje“ 7.1 p.). Sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista (LAT teisėjų senato 2002-12-20 nutarimo Nr. 39 7.4 p.). CK 1.125 straipsnio 8 dalis numato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl padarytos žalos (taip pat ir neturtinės) atlyginimo. Pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą, kuri, jo teigimu, buvo padaryta laikotarpiu nuo 2007-10-25 iki 2016-07-25. Kaip jau buvo paminėta, atsakovas teismo prašo taikyti ieškinio senatį (CK 1.126 str. 2 d.). Byloje nėra duomenų, jų nepateikė ir pareiškėjas, kad jis į teismą kreipėsi ankščiau dėl kalinimo sąlygų atitikimo teisės aktų reikalavimams. Kaip jau buvo paminėta, pareiškėjas prašo neturtinės žalos, įvertintos pinigais, atlyginimo. CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įvertinęs pareiškėjo skundo argumentus, teismas daro išvadą, jog kilusio ginčo atveju turi būti vertinamas laikotarpis už 3 metus - nuo 2013-07-25 iki 2016-07-25, kadangi pareiškėjas 2016-07-25 skundu kreipėsi į teismą (b.l. 7). Darydamas šią išvadą teismas atsižvelgia į tai, kad pareiškėjas jau pakankamai ilgą laiką atlikinėjo bausmę Alytaus pataisos namuose ir jam objektyviai turėjo būti žinomos pagrindinės teisės aktų (įstatymų ir poįstatyminių aktų), reglamentuojančių suėmimo (kalinimo) sąlygas, nuostatos. Be to, neturtinė žala – tai pareiškėjo subjektyvūs išgyvenimai, dvasiniai sukrėtimai, bendravimo galimybių sumažėjimas ir pan. Iš to seka, kad teismui nebuvo pateikta duomenų, jog pareiškėjas ankščiau kreipėsi į pataisos namų administraciją dėl laikymo sąlygų. Teismas konstatuoja, kad nenustatyta jokių CK 1.129 ir 1.130 straipsniuose įtvirtintų pagrindų, kurie duotų pakankamą pagrindą svarstyti klausimus ir apie ieškinio senaties terminų sustabdymą arba jų eigos nutraukimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad CK arba kiti įstatymai nenurodo aplinkybių, kurias nustačius yra pagrindas pasibaigusį ieškinio senaties terminą atnaujinti. Įstatymuose taip pat nėra įvardyti ir kriterijai, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti (CK 1.131 str. 2 d.), teismas turi spręsti, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį (CK 1.5 str. 3, 4 d., Civilinio proceso kodekso 3 str. 6 d.) bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Įvertinęs bylos įrodymų visetą, teismas konstatuoja, kad šioje byloje nėra jokio pagrindo svarstyti ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą (ABTĮ 56 str.).

ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas ir dėl turtinės bei neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 str. yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

Pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais (neveikimu), jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Alytaus pataisos namuose baudos izoliatoriaus kamerose bei kamerų tipo patalpose teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Savo reikalavimą pareiškėjas iš esmės grindė tuo, kad, pažeidžiant galiojančius teisės aktus, jis buvo kalinamas perpildytose kamerose, kad vienam asmeniui teko mažesnis plotas, negu numatyta teisės aktais. Tačiau atsižvelgtina į LVAT suformuotą teisminę praktiką, kad reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bet ir pačios žalos padarymu. Iš to seka, kad vien teiginys, jog mažesnis baudos izoliatoriaus kameros ar kamerų tipo patalpos plotas sukėlė dvasinius išgyvenimus, nežmoniškas, antisanitarines sąlygas neturtinės žalos atlyginimui nelaikytinas pakankamu pagrindu. Šiuo atveju, ABTĮ normos pareiškėjui numato pareigą įrodyti, kad tokie veiksmai tiesiogiai įtakojo pareiškėją ir ši įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes bei neteisėtai suvaržė asmens teises ir laisves (ABTĮ 15 str., 21 str., LVAT teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A4-246/2007 ir kt.).

Nuo 2010-04-30 įsigaliojo 2010-04-26 Teisingumo ministro 2010-04-26 įsakymas Nr. 1R-85 „Dėl teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo" pakeitimo" (toliau – Taisyklės). Taisyklių 11¹.1 p. nustatė minimalų 3,1 kv. m. gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, o 11¹.2 p. – ne mažesnį kaip 3,6 kv. m. plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose.

Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas nuo 2013-11-19 iki 2013-11-30, nuo 2014-02-05 iki 2014-02-14, nuo 2014-02-17 iki 2014-02-19 buvo patalpintas į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 4, kurios plotas 14,48 kv. m., joje įrengtos 4 miegamosios vietos, kiekvienam nuteistajam teko po 3,62 kv. m. ploto (ploto norma pažeista nebuvo); nuo 2014-02-19 iki 2014-02-28, nuo 2014-03-03 iki 2014-03-14, nuo 2014-03-17 iki 2014-03-21, nuo 2014-03-21 iki 2014-03-31 buvo patalpintas į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 3, kurios plotas 29,36 kv. m., joje įrengtos 8 miegamosios vietos, kiekvienam nuteistajam teko po 3,67 kv. m. ploto (ploto norma pažeista nebuvo); nuo 2015-02-19 iki 2015-02-24 buvo patalpintas į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 8, kurios plotas 6,45 kv. m., joje įrengta 1 miegamoji vieta (ploto norma pažeista nebuvo); nuo 2015-02-24 iki 2015-03-06 patalpintas į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 5, kurios plotas 28,66 kv. m., joje įrengtos 8 miegamosios vietos, kiekvienam nuteistajam teko po 3,58 kv. m. ploto (trūko 0,02 kv. m. ploto); nuo 2015-03-09 iki 2015-03-13 patalpintas į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 7, kurios plotas 6,70 kv. m., joje įrengta 1 miegamoji vieta (ploto norma pažeista nebuvo); nuo 2016-03-18 iki 2016-03-26 patalpintas į kamerų tipo patalpų kamerą Nr. 2, kurios plotas 29,51 kv. m., joje įrengtos 8 miegamosios vietos, kiekvienam nuteistajam teko po 3,68 kv. m. ploto (ploto norma pažeista nebuvo); nuo 2016-03-23 iki 2016-03-24, nuo 2016-03-25 iki 2016-03-29 patalpintas į kamerų tipo patalpų kamerą Nr. 10, kurios plotas 11,61 kv. m., joje įrengtos 3 miegamosios vietos, kiekvienam nuteistajam teko po 3,87 kv. m. ploto (ploto norma pažeista nebuvo); nuo 2016-05-10 iki 2016-05-13 patalpintas į kamerų tipo patalpų kamerą Nr. 24, kurios plotas 13,45 kv. m., joje įrengtos 4 miegamosios vietos, kiekvienam nuteistajam teko po 3,36 kv. m. ploto (trūko 0,24 kv. m. ploto); nuo 2016-05-13 iki 2016-06-28 patalpintas į kamerų tipo patalpų kamerą Nr. 45, kurios plotas 10,23 kv. m., joje įrengtos 2 miegamosios vietos, kiekvienam nuteistajam teko po 5,11 kv. m. ploto (ploto norma pažeista nebuvo); nuo 2016-06-28 iki 2016-07-25 patalpintas į kamerų tipo patalpų kamerą Nr. 31, kurios plotas 11,50 kv. m., joje įrengtos 3 miegamosios vietos, kiekvienam nuteistajam teko po 3,83 kv. m. ploto (ploto norma pažeista nebuvo). Taigi, minėti įrodymai patvirtina, kad atsakovas laikotarpiu nuo 2015-02-24 iki 2015-03-06 ir nuo 2016-05-10 iki 2016-05-13 (14 parų), pareiškėjui bausmę atliekant kamerų tipo patalpose, neužtikrino teisės aktais numatytos minimalios ploto normos, tenkančios vienam nuteistajam (atitinkamai trūko 0,02 ir 0,24 kv. m. ploto (b.l. 10-11,15-19, 25-26)).

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog Alytaus pataisos namuose baudos izoliatoriaus kamerose ir kamerų tipo patalpose jam nebuvo užtikrinta minimali ploto norma, todėl nagrinėjamu atveju yra aktualus Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000-10-26 sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001-07-24 sprendimą V. prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra „žeminantis orumą“, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir, ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001-04-21 sprendimą byloje Peers prieš Graikiją).

Taigi, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis (žr. EŽTT 2001-07-24 sprendimą V. prieš Lietuvą). Minėtoje byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži kitų patalpų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, bei suteikta judėjimo laisvė.

Pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo atžvilgiu bausmės atlikimo sąlygos Alytaus pataisos namuose baudos izoliatoriaus kamerose ir kamerų tipo patalpose buvo pažeidžiančios Konvencijos 3 straipsnio nuostatas. Sprendžiant ginčą, akcentuotina, kad pareiškėjo teisės į teisės aktais nustatytą gyvenamos patalpos plotą buvo pažeistos minimaliai, atskirais, labai trumpais laikotarpiais (11 dienų ir 3 dienas). Duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje nėra duomenų, kad Alytaus pataisos namuose pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu buvo bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Minėtų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas, jo nurodytais laikotarpiais, atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t.y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.

Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau teismas konstatuoja, kad valstybė pagal nacionalinę teisę minėtais laikotarpiais neužtikrino pareiškėjui Alytaus pataisos namų baudos izoliatoriaus kamerose ir kamerų tipo patalpose minimalios gyvenamojo ploto normos - trūko atitinkamai 0,02 ir 0,24 kv. m. ploto. Tai CK 6.271 straipsnio prasme reiškia, kad atsakovas neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai ir dėl to pareiškėjui CK 6.250 straipsnio prasme kilo atitinkamos pasekmės (dvasiniai išgyvenimai, nepatogumas, dirglumas ir pan.). Tačiau minėtų aplinkybių visuma, ypač atsižvelgiant į tai, kad nustatytos normos pažeidimas buvo nežymus, neintensyvus ir truko neilgą laikotarpį (epizodiškai tik 14 parų) suteikia pagrindo konstatuoti, kad šios aplinkybės realiai negalėjo sukelti pareiškėjui tokio laipsnio neigiamų pasekmių, kurias galima būtų įvardinti kaip nežmoniškas kalinimo sąlygas, bendravimo galimybių sumažėjimą, sveikatos sutrikdymą ar jos pablogėjimą ir, kad tai būtų pakankamas pagrindas reikalauti neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, atlyginimo.

Pažymėtina, kad šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas įkalinimo pataisos namuose sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000-10-10 sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006-10-10 sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003-11-06 sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir L. A. Teismo praktikoje (žr., pvz., L. A. Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-01-02 nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008). Administracinėse bylose Nr. A2-718/2007 ir Nr. A146-601/2013 LVAT teisėjų kolegija taip pat nusprendė, kad žalos atlyginimui šiose bylose užtenka konstatuoti, jog buvo neteisėti pareigūnų veiksmai, nepriteisiant piniginės kompensacijos.

Teismas, įvertinęs aukščiau šiame procesiniame sprendime paminėtas aplinkybes, sprendžia, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-04-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-601/2013). Teismo sprendimu pripažįstama, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas įkalinimo Alytaus pataisos namuose baudos izoliatoriaus kamerose ir kamerų tipo patalpose sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktais, teisėja

nusprendė:

Skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista I.P. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Alytaus pataisos namuose sąlygas. Pareiškėjo I.P. reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais priteisimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.