Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Raimondas Blauzdžius, dalyvaujant pareiškėjams Č. U. ir J. U., atsakovių atstovui R. V., vertėjai Ritai Nasalytei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjų Č. U. ir J. U. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjai nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų civilinės atsakomybės sąlygas. Vien tik pareiškėjų subjektyvi nuomonė negali būti pagrindas atlyginti prašomą žalą, t. y., patenkinti pareiškėjų reikalavimus. Pareiškėjai nurodo, kad yra įsiteisėjęs 2006-05-09 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosprendis. Šiuo nuosprendžiu yra išspręsta baudžiamoji byla ir kaltinamasis yra nuteistas laisvės atėmimo bausme. Tokiu būdu šis nuosprendis negali būti peržiūrimas šioje civilinėje byloje. Šiuo atveju pareiškėjai prašo atlyginti žalą dėl neteisėtų valstybės veiksmų. Tačiau jau 2006-05-09 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi baudžiamoji byla buvo baigta ir nuo šios datos turi būti skaičiuojama reikalavimo senatis. Todėl prašo taikyti ieškinio senatį pareiškėjų reikalavimui.

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Byloje ginčas kilo dėl kompensacijos už pareiškėjams priteistą ir neatlygintą R. L. įvykdytu nusikaltimu padarytą turtinę ir neturtinę žalą Įstatymo pagrindu ir dėl žalos, pareiškėjų teigimu, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose: žalą, kaltę, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos. Siekiant nustatyti neteisėtumą pagal CK 6.271 straipsnį, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai; kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Atvejus, kuriais valstybė kompensuoja smurtiniais nusikaltimais padarytą turtinę ir (ar) neturtinę žalą, ir šios žalos kompensavimo tvarką, nustato Įstatymas. Įstatymo 17 straipsnyje nustatyta, kad pagal šį įstatymą kompensuojama tik dėl po 2005-07-01 padarytų smurtinių nusikaltimų atsiradusi žala.

Kaip matyti, Įstatyme žalos kompensavimas siejamas su nusikaltimo padarymo momentu. Smurtinis nusikaltimas pareiškėjų dukros O. U. atžvilgiu buvo įvykdytas iki 2005-07-01, t. y. 2001-01-01, todėl remiantis Įstatymo nuostatomis pareiškėjams kompensuoti smurtiniu nusikaltimu padarytą turtinę ir (ar) neturtinę žalą, nėra teisinio pagrindo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjai su 2014-12-09 prašymu kreipėsi į Ministeriją dėl smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos atlyginimo. Ministerija 2014-12-18 raštu Nr. (1.23.)7R-8558 nurodė, kad jų prašymas negali būti tenkinamas, nes nusikalstama veika įvykdyta 2001-01-01, t. y. iki Įstatymo 17 str. nurodytos datos (2005-07-01) ( t. 2, b. l. 44-45). Ministerija, vadovaudamasi Įstatymo nuostatomis, pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjų prašymą. Konstatuotina, kad atsakovės sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nes priimtas vadovaujantis galiojančiu Įstatymu, Ministerija veikė taip kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, todėl nebuvo atlikti neteisėti veiksmai. Nesant vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei negali kilti pareiga atlyginti žalą. Pateikti pareiškėjų argumentai yra jų subjektyvi nuomonė, nepagrįsta objektyviomis aplinkybėmis, kad valstybė veikė neteisėtai.

Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą Nr. 2K-360/2006 pagal nukentėjusiųjų Č. U., J. U., J. U. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004-06-09 nuosprendžio, kuriuo R. L. pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą dvylikai metų šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 8 dalimis, šią bausmę subendrinus dalinio sudėjimo būdu su Panevėžio apygardos teismo 2003-11-03 nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme, galutinė subendrinta bausmė R. L. paskirta laisvės atėmimas penkiolikai metų. Iš R. L. priteista 17 356,40 Lt nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui Č. U. turtinei ir neturtinei žalai atlyginti. Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo Č. U. pareikštas 5000 Lt civilinis ieškinys dėl paminklo, tvorelės, antkapio pastatymo paliktas nenagrinėtas, paliekant jam teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka. Nukentėjusiųjų Č. U., J. U., J. U. kasacinis skundas atmestas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis įsiteisėjo 2006-05-09.

Pažymėtina, kad reikalavimus dėl žalos, atsiradusios dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų, nagrinėja bendrosios kompetencijos teismai. Pažymėtina, kad šioje byloje atsakovais yra valstybė, atstovaujama Ministerijos ir Ministerija. Jos neteisėtų veiksmų nenustatyta. Kitų institucijų, kaip valstybės atstovų, pareiškėjai skunde nenurodė.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis, tuo kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str., teismas

nusprendė:

Pareiškėjų Č. U. ir J. U. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai.