Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Gaudutienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro, nuteistųjų T. S., A. A. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. birželio 30 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. A. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams, pagal BK 180 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams, pagal BK 302 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 4 dalimi, 5 dalies 1, 2 punktais, 6, 9 dalimi, paskirtos bausmės ir bausmė, paskirta 2009 m. vasario 18 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendžiu, subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu ir nustatyta A. A. galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas ketveriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose;

T. S. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu septyniems mėnesiams, pagal BK 180 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams, pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą laisvės atėmimu penkeriems metams, pagal BK 302 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1, 2 punktais, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė nustatyta laisvės atėmimas penkeriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš A. A. ir T. S. priteista solidariai nukentėjusiajai D. Ž. 8827 Lt turtinei žalai atlyginti.

Iš T. S. priteista Valstybinei ligonių kasai 1549 Lt už S. N. gydymą.

Nukentėjusiajam S. N. priteista iš A. A. 2000 Lt, o iš T. S. 12000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Nukentėjusiajam S. N. priteista iš A. A. 120 Lt turtinei žalai atlyginti, o iš T. S. 95 Lt turtinei žalai atlyginti. Kita S. N. civilinio ieškinio dalis atmesta.

Iš A. A. ir T. S. priteista nukentėjusiajai D. Ž. po 1000 Lt atstovavimo išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. A. ir T. S. nuteisti už tai, kad 2008 m. lapkričio 25 d. užėjo į butą, esantį (duomenys neskelbtini) į kurį juos pakvietė S. N.. Apie 23 val. išgertuvių metu tarp S. N. ir T. S. kilo konfliktas, kurio metu T. S., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ne mažiau kaip du kartus smogė ranka S. N. į galvą ir padarė netaisyklingos formos poodinę kraujosruvą kairės akies apatiniame voke, kairiame skruoste ir nosies nugarėlės kairėje pusėje, tai atitinka nežymų sveikatos sužalojimą, o A. A., būdama apsvaigusi nuo alkoholio, dūrė vieną kartą peiliu S. N. į koją, padarydama durtinę-pjautinę žaizdą dešinės šlaunies viršutinio trečdalio vidinio paviršiaus užpakalinėje dalyje su masyvia kraujosruva, t. y. taip pat nežymiai sužalojo S. N..

Netrukus po to A. A. ir T. S., veikdami bendrininkų grupe ir turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą, atliko tokius veiksmus: buto virtuvėje T. S., prispaudęs prie grindų S. N. ir laikydamas peilį prie S. N. kaklo, reikalavo pasakyti, kur yra automobilis, ir peiliu dūrė vieną kartą S. N. į nugarą, padarydamas kiaurinį durtinį-pjautinį krūtinės ląstos sienos sužalojimą su durtine-pjautine žaizda ir dešinio plaučio pažeidimu, dėl to S. N. buvo sunkiai sužalotas. Po to A. A. ir T. S. pagrobė S. N. 40 Lt vertės piniginę, S. N. vardu išduotą asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), degalinės „Ventus“ nuolaidų kortelę, automobilio „Renault“ užvedimo raktelius su signalizacijos pulteliu ir Kauno g. 7 namo kieme stovėjusį 11000 Lt vertės automobilį „Renault M. S.“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) priklausantį D. Ž., iš viso pagrobė turto už 11040 Lt.

Apeliantas skunde tvirtina, kad jis sudavė tik kelis smūgius S. N., taip padarydamas pastarajam nežymų sveikatos sutrikdymą, bei pasivažinėjo S. N. motinos D. Ž. automobiliu ,,Renault Scenic“, o sunkaus sveikatos sutrikdymo S. N. nepadaręs, kaip ir nepasisavinęs pastarojo dokumentų. Jis nėra psichiškai nesveikas žmogus, kad vien dėl pasivažinėjimo automobiliu žalotų kitą žmogų. Automobiliu tiesiog važinėjo ir jokios materialinės naudos nesiekė turėti (parduoti automobilio ar panašiai). Automobilio dokumentų negrobė, šie buvo automobilyje. Jo kaltė teismo nuosprendyje yra grindžiama stipriai apsvaigusio nuo alkoholio nukentėjusiojo S. N. parodymais, kurie proceso metu nuolat kito, ir yra išgalvoti, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės už pasikėsinimą išprievartauti A. A. ir materialinių vertybių siūlymą už suteiktas seksualines paslaugas, ir nuteistosios A. A. nenuosekliais parodymais, kuriais ši patvirtino nukentėjusiojo versiją, tik siekdama pati išvengti baudžiamosios atsakomybės ir apkaltinti jį nebūtų nusikaltimų padarymu (A. A. tik paskutinėje apklausoje prieš teismą pradėjo palaikyti nukentėjusiojo versiją, o ikiteisminio tyrimo metu nieko konkretaus negalėjo nurodyti, teisme savo parodymų taip pat nepatvirtino). Apeliantas nesupranta, kaip teismas galėjo remtis tokiais nukentėjusiojo ir nuteistosios A. A. parodymais, pripažindamas juos teisingais. Apeliantas, kadangi, jo teigimu, jį apgavo ir jis nenori atsakyti už tai, ko nepadarė, skunde pateikia savo versiją apie įvykio aplinkybes ir tikrąjį kaltininką, sunkiai sužalojusį nukentėjusįjį – A. A.. Apelianto teigimu, ikiteisminio tyrimo metu ir teisme jis to nepadarė nenorėdamas A. A. blogo, žinodamas, jo ši turi du mažamečius vaikus. Tačiau, pagal nuteistojo T. S. aiškinimus, būtent A. A. dūrė peiliu nukentėjusiajam į šoną. 2008 m. lapkričio 25 d. jis su A. A. stovėjo laiptinėje. Prie jų priėjo A. A. brolio pažįstamas S. N. ir pasikvietė juos pas save į butą išgerti. Jam pritrūko cigarečių, dėl to nuėjo jų pasiimti iš A. A. brolio. Kai jis grįžo, A. A. verkė, sakė, kad S. N. norėjo pastarąją išprievartauti. Nukentėjusiojo koja nestipriai buvo sužalota peiliu. A. A. prisipažino, kad tai ji taip padariusi. Jis labai susijaudino dėl tokio S. N. elgesio, prasidėjo keiksmai ir jie susikibo su S. N.. A. A., matydama, kad S. N. yra už jį fiziškai stipresnis ir jis gali pralaimėti, dūrė S. N. peiliu į šoną. S. N. nukritus jis išsigando ir išėjo iš buto. Po kurio laiko jis susitiko su A. A. lauke ir A. A. padavė jam S. N. piniginę bei automobilio raktelius, paaiškindama, kad S. N. visa tai davė pats tuo metu, kai jis išėjo į lauką. Už tai S. N. su ja norėjo pasimylėti, o jai atsisakius bandė išprievartauti.

Apelianto įsitikinimu, kadangi jis S. N. sunkiai nesužalojo, negali būti iš jo priteista ir pinigų suma, nurodyta nuosprendyje S. N. padarytos žalos atlyginimui. Taip pat apeliantas tvirtina, kad byloje nėra jokių dokumentų (ekspertų išvadų), išskyrus tik D. Ž. teiginius, kad jos automobilis buvo apgadintas, ir prašo šioje dalyje nukentėjusiosios civilinio ieškinio netenkinti.

Teismo posėdyje nagrinėjant bylą apeliacine tvarka prašo: prokuroras – tenkinti prokuroro apeliacinį skundą, o nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti; nuteistasis T. S. ir jo gynėjas – tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą, prokuroro apeliacinį skundą atmesti; nuteistosios A. A. gynėja – tenkinti nuteistosios apeliacinį skundą.

Motyvuojamoji dalis

Prokuroro apeliacinis skundas tenkintinas, nuteistųjų T. S. ir A. A. apeliaciniai skundai atmestini.

Patikrinusi nuteistojo T. S. apeliacinio skundo argumentus, kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje procesinių teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, apygardos teismas nepažeidė. Nuosprendis pagrįstas įrodymais: T. S., A. A. (t. 4, b. l. 34-35, 61-62), nukentėjusiųjų D. Ž., S. N. (t. 4, b. l. 35, 59-61), liudytojų A. Ž. (t. 4, b. l. 35-36), M. S. (t. 4, b. l. 36), A. A. (t. 4, b. l. 36-37) parodymais, specialistų išvadomis Nr. G 2274/08(03), Nr. S 240/09(01) (t. 1, b. l. 53-54, 120-127), ikiteisminio tyrimo veiksmų (įvykio vietos apžiūros, daiktinių įrodymų apžiūros) protokolais (t. 1, b. l. 23-24, 25-33, 101-108, 182-189), kurie ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje. Jie išdėstyti nuosekliai, atskleidžiant jų tarpusavio ryšį, iš jų analizės logiškai išplaukia nuteistųjų kaltė ir kitos nusikalstamiems veiksmams kvalifikuoti reikšmingos aplinkybės. Pažymima, kad nuosprendyje T. S. kaltės įrodymais pripažinti duomenys, kurie kiekvienas atskirai ir visi kartu paėmus nepalieka abejonių jo kalte ir visiškai pagrįstai atmesti jo parodymai, duoti teisiamajame posėdyje, kuomet jis irgi neprisipažino kaltu dėl plėšimo ir sunkaus S. N. sveikatos sutrikdymo dėl savanaudiškų paskatų. Skunde savo abejones ir teiginius apeliantas išdėstė vertindamas įrodymus fragmentiškai ir atsietai vieną nuo kito ir savaip interpretuodamas teismo nuosprendyje išdėstytą visų įrodymų analizę. Apelianto nuomone, teismas negalėjo grįsti jo kaltės nuteistosios A. A. nenuosekliais parodymais bei nukentėjusiojo parodymais, kurie proceso metu nuolat kito ir yra išgalvoti, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės už pasikėsinimą išprievartauti A. A.. Tačiau kolegija pažymi, kad teismų praktikoje yra laikomasi nuostatos, jog įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos, tačiau teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai.

Pažymima, kad apygardos teismas, išnagrinėjęs T. S. ir A. A. bylą, nuo tokios teismų praktikos nenukrypo. Dėl nuteistosios A. A. ir nukentėjusiojo S. N. parodymų atitikties BPK 20 straipsnyje nustatytiems reikalavimams ir nagrinėjimo teisme dalyviams kilusių abejonių teismas nuosprendžio aprašomojoje (motyvuojamojoje) dalyje šias abejones išanalizavo ir padarė kategorišką išvadą, kad šie duomenys laikytini įrodymais. Matyti, kad teismas nuteistosios A. A. ir S. N. parodymus svarstė itin atsargiai ir nuosprendyje išdėstė pakankamai išsamius vertinimo motyvus.

Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalgos 4 punkte pažymėta, kad asmenų (kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo) parodymai įrodymais yra tuo atveju, kai šie parodymai nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui.

Pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje nukentėjusysis S. N. parodė, kad išgertuvių metu kilo konfliktas tarp jo ir T. S. dėl televizoriaus, kadangi žiūrint televizorių T. S. pašoko ir spyrė į televizorių, nes jam nepatiko rodoma laida. Jiedu susikibo, pajuto dūrį į dešinę koją, jis suklupo ir tada A. A. jam su kažkuo sudavė per galvą. Kaip atsidūrė virtuvėje neatsimena. Būnant virtuvėje T. S. pradėjo jį judinti, prikišo peilį prie gerklės ir reikalavo pasakyti, kur stovi mašina. Vos tik pasakė, kur ši yra, T. S. peiliu dūrė į nugarą. Tada neteko sąmonės, bet po kurio laiko išgirdo stiprius smūgius į duris, nes kažkas beldėsi. Jis atšliaužė prie durų ir jas atrakino, pamatė, kad tai jo kaimynas. Automobilio raktelius ir dokumentus pasiėmė nuteistieji, pats tikrai jų nedavė. Raktai ir dokumentai buvo piniginėje (t. 4, b. l. 59-61).

Nuteistoji A. A. pirmosios instancijos teismo posėdyje parodė, kad S. N. išgertuvių metu pradėjo lįsti prie jos. Kai jis atsitraukė nuo jos, ji nubėgo į virtuvę, pasiėmė peilį, sugrįžo į kambarį ir įdūrė S. N. į koją. Tuo metu, kai dūrė, T. S. jau buvo sugrįžęs. Vos tik įdūrusi, peilį numetė virtuvėje ant stalo. T. S. trenkė S. N., pastarasis nukrito, bet po to atsistojo. Jie abu nuėjo į virtuvę. Girdėjo, kad jie pykstasi. Tada ji liepė T. S. išeiti iš buto, lauke pastebėjo, kad jos kišenėje yra automobilio rakteliai. Juos padavė T. S.. Suradę automobilį, sėdo į jį ir išvažiavo (t. 4, b. l. 61-62).

Tikrinant jų parodymus teisiamajame posėdyje buvo perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnams duoti jų parodymai. 2008 m. lapkričio 27 d. protokole S. N. parodyta, kad jam tiek į šoną, tiek į dešinės kojos šlaunį peiliu dūrė moteris, daugiau jis nieko neprisiminė (t. 1, b. l. 56-57). 2009 m. sausio 27 d. apklausos protokole S. N. parodyta, kad aštriu daiktu į šlaunį dūrė Aiva, o kas dūrė į nugarą, nematė, bet tuo metu Tomas jam paėmė už plaukų, atlošė galvą ir kita ranka prie kaklo prikišo peilį ir pagrasino, reikalaudamas pasakyti, kur yra automobilis (t. 1, b. l. 61). 2009 m. balandžio 22 d. papildomos apklausos protokole jo parodymai analogiški (t. 1, b. l. 84-86). 2010 m. sausio 20 d. papildomos apklausos protokole jo parodyta, jog jam durti į nugarą galėjo tik T. S., kadangi matė T. S. rankoje peilį, kuriuo jam T. S. grasino ir po kelių sekundžių jam buvo įdurta (t. 1, b. l. 91).

A. A. 2008 m. gruodžio 3 d. įtariamojo apklausos protokole parodyta, kad ji dūrė S. N. peiliu, atsineštu iš virtuvės, tačiau į kurią vietą, nepamena (t. 2, b. l. 62-63). Šiame protokole apie kitą dūrį peiliu neužsimenama. 2009 m. balandžio 22 d. įtariamojo apklausos protokole (t. 2, b. l. 66-68), 2009 m. birželio 16 d. įtariamojo parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 2, b. l. 74-79), 2010 m. sausio 13 d. įtariamojo apklausos metu (t. 2, b. l. 112-113) A. A. taip pat parodė, kad dūrė S. N. peiliu, tačiau neįsidėmėjo į kurią vietą. 2010 m. vasario 4 d. įtariamojo apklausos protokole A. A. parodyta, kad ji S. N. dūrė vieną kartą. T. S. gulintį S. N. prispaudė prie grindų, ranka sugriebė už plaukų, pridėjo peilį prie kaklo, grasino, kad nužudys, reikalavo pasakyti, kur yra automobilis, peiliu dūrė vieną kartą jam, bet į kurią vietą, ji nematė, nes T. S. buvo užstojęs S. N. (t. 3, b. l. 62-64). Visi šie duomenys apygardos teismo įvertinti bendrajame bylos kontekste, atlikus jų išsamią analizę ir išdėsčius teismo išvadas dėl jų patikimumo. Nukentėjusiojo paaiškinimų dėl jo sužalojimo aplinkybių papildymai negali būti besąlygiškas pagrindas atmesti nukentėjusiojo parodymus, nes stresinės aplinkybės turėjo įtakos įvykio eigos fiksavimui bei įsiminimui. Teismas pagrįstai nurodė, jog pirmoje apklausoje S. N. galėjo ir neprisiminti visų bylos aplinkybių, kadangi, kaip jis teigia teisme (tai patvirtina specialisto išvada), buvo apklausiamas netrukus po operacijos ir iš pradžių ne viską galėjo prisiminti. Tokia teismo išvada neprieštarauja bylos duomenims. Iš nuosprendyje minimos specialisto išvados Nr. G 2274/08(03) matyti, kad 2008 m. lapkričio 26 d. 07.00 val. S. N. vietinėje nejautroje drenuota dešinė pleuros ertmė – skiriasi oras, taikytas pasyvus atsiurbimas, susiūta kiaurinė krūtinės žaizda. 2008 m. lapkričio 26 d. 8 val. 45 min. tolesniam gydymui perkeltas į krūtinės chirurgijos skyrių, kur toliau tęstas gydymas. 2008 m. lapkričio 27 d. 12 val. išrašytas tolimesniam gydymui, o iš ligoninės išleistas dėl nedraustumo (t. 1, b. l. 33). Tą pačią dieną po keleto valandų, t. y. 2008 m. lapkričio 27 d. 14 val. nukentėjusysis apklaustas tyrėjo. Tik šitoje apklausoje jis parodė, kad du kartus dūrė moteris (t. 1, b. l. 56-57). Nukentėjusiojo tolesnis gydymas tęsėsi iki 2009 m. sausio 22 d. (1 t., b. l. 54). Vėlesnėse apklausose jis nepatvirtino, kad abu kartus dūrė moteris. Dėl pirminių parodymų paaiškino, kad įvykio metu buvo sunkiai sužalotas, jo apklausa atlikta netrukus po įvykio, jis tik pradeda atgauti jėgas ir normalų mąstymą (t. 1, b. l. 61). T. S. skunde taip pat išsako nuomonę, jog S. N. negalima tikėti, kadangi jis buvo stipriai išgėręs įvykio metu. Tačiau nukentėjusysis nei vienoje apklausoje neparodė, kad dėl girtumo negali prisiminti įvykio aplinkybių. Medicininiuose dokumentuose pažymėta, kad pristačius jį į ligoninę buvo nustatytas jo girtumas. Tačiau guldant jis buvo sąmoningas, vykdė paliepimus (t. 1, b. l. 54). Iš nuteistojo T. S. apeliacinio skundo matyti, kad jis prašo panaikinti nuosprendžio dalį dėl jo pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal BK 180 straipsnio 2 dalį ir 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir teigia, jog jis neturėjo nusikalstamo sumanymo pagrobti svetimą turtą, nepanaudojo fizinio smurto ir nepadarė jokių kitų veiksmų, kuriais buvo sunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo S. N. sveikata, išskyrus tuos, kuriais konflikto metu buvo nežymiai sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata. Jis teigia, kad S. N. sunkiai sužalojo A. A. ir atskleidžia tokio sužalojimo padarymo aplinkybes. Jis išgertuvių metu S. N. bute pritrūko cigarečių, nuėjo jų pasiimti iš A. A. brolio. Kai grįžo, A. A. verkė, sakė norėjęs ją išprievartauti S. N., Nukentėjusiojo koja buvo sužalota peiliu. A. A. prisipažino, kad tai ji padarė. Labai susijaudinęs dėl tokio S. N. elgesio, susikibo su juo. A. A., matydama, kad S. N. yra už jį fiziškai stipresnis ir jis gali pralaimėti, dūrė S. N. peiliu į šoną. S. N. nukritus, jis išsigando ir išėjo į lauką. Po kurio laiko susitiko su A. A. lauke ir ši jam padavė S. N. piniginę bei automobilio raktus, paaiškindama, kad S. N. visa tai davė pats tuo metu, kai jis išėjo į lauką.

Sugretinus nuosprendžiu nustatytą nuteistojo veiksmų chronologiją ir jo paties aprašytą skunde matosi, kad apeliantas visiškai neigia nuosprendyje aprašytus plėšimo veiksmus, tvirtindamas, jog nukentėjusiajam buvo sunkiai sutrikdyta sveikata tuomet, kai tarp jo ir nukentėjusiojo kilo konfliktas, kurio metu pats apeliantas tik nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą, o A. A. dūrė du kartus į koją ir į nugarą. Tačiau kolegija pažymi, kad T. S. parodymai bylos proceso metu kito, jie nebuvo tikslūs ir patikimi. Skunde jis aiškina, kad begeriant S. N. bute, pritrūko cigarečių, nuėjo jų pasiskolinti pas A. A. brolį, gyvenantį šalia. Grįžęs pamatė A. A. verkiant, o šalia sėdėjo S. N. su perdurta koja. A. A. sakė S. N. norėjo ją išprievartauti. Nukentėjusiojo koja buvo sužalota peiliu. A. A. prisipažino, kad tai ji taip padarė. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad teisme jis taip pat parodė, kad grįžęs iš A. A. brolio rado verkiančią A. A. ir S. N. su perdurta koja (t. 4, b. l. 34). Tačiau 2008 m. gruodžio 31 d. įtariamojo apklausos protokole parodyta kiek kitaip – pats matė, kaip S. N. kabinėjosi prie A. A., jis (T. S.) net nebandė smogti S. N.. A. A. paėmė peilį iš virtuvės, grįžo ir smogė S. N. į šlaunį, paskui lyg tai dar vieną kartą dūrė, bet kur nepastebėjo (t. 2, b. l. 157). Tad argumentai, jog jis apeliaciniame skunde išdėsto, jo nuomone, naujas aplinkybes ir atskleidžia tikrą kaltininką – A. A., sunkiai sužalojusią S. N., prieštarauja ne tik teisiamajame posėdyje ištirtiems ir nuosprendžiu nešališkai įvertintiems įrodymams, bet ir jo paties parodymams, duotiems ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje. Iš protokolo matyti, kad teisiamajame posėdyje jis parodė, jog konfliktas užsitęsė neilgai, jie toliau gėrė degtinę, po to jis (apeliantas) išėjo į gatvę iš pažįstamų taksistų pasiskolinti pinigų ir nupirkti dar degtinės. Nesutikęs jų grįžo atgal į butą. S. N. sėdėjo virtuvėje, nepastebėjo, kad jo nugara būtų kruvina, A. A. pasiūlius jie išėjo iš buto. Prisipažįsta, kad pavogė automobilį, gailisi, sutinka atlyginti padarytą žalą (t. 4, b. l. 34-35). 2008 m. gruodžio 31 d. įtariamojo apklausos protokole jo parodyta, kad po konflikto jis išėjo iš buto ir sulaukė A. A. lauke (t. 2, b. l. 157). Ten apie tai, kad jis ėjo pas taksistus pinigų degtinei, palikdamas A. A. su S. N. visiškai neužsimenama. Teisiamojo posėdžio protokole užfiksuota, kad apklausos teisme pabaigoje jis parodė, jog prisipažįsta, kad su S. N. susimušė, dėl savo veiksmų gailisi, sutinka atlyginti padarytą žalą dėl mašinos (t. 4, b. l. 35), tuo tarpu apeliaciniame skunde jis išsako priešingą nuomonę, neigiančią tiek automobilio vagystę, tiek žalos padarymą dėl automobilio sužalojimo. Matyti, kad T. S., būdamas suinteresuotas jam palankia bylos baigtimi, pozityviai pateikia situaciją iki konflikto bei konflikto aplinkybes, tačiau vengia nuosprendyje atskleistų jo paties veiksmų plėšimo būdu užvaldant automobilį ir sunkiai sutrikdant nukentėjusiojo sveikatą. Apelianto skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl jo kaltumo padarius plėšimą ir sunkiai sutrikdžius nukentėjusiojo sveikatą dėl savanaudiškų paskatų.

Pagal susiformavusią teismų praktiką, nagrinėjant baudžiamąsias bylas dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 180 straipsnyje, jei plėšimo metu padaromas sunkus sveikatos sutrikdymas, veika turi būti kvalifikuojama pagal atitinkamą BK 180 straipsnio dalį (priklausomai nuo to, kokie yra plėšimą kvalifikuojantys požymiai) ir pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą, nes BK 180 straipsnio 3 dalis neapima sunkaus sveikatos sutrikdymo padarinių, o BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punkto dispozicija apima tik sveikatos sutrikdymo pasekmes dėl savanaudiškų paskatų, tačiau nenumato nuosavybės pagrobimo.

Nagrinėjamoje byloje pagal BK 180 straipsnio 2 dalį plėšimą kvalifikuojantis požymis yra peilio panaudojimas. Šią reikšmingą bylai aplinkybę patvirtina nukentėjusiojo S. N. parodymai; 2008 m. lapkričio 26 d. apžiūros protokolo duomenys apie virtuvinio peilio, sutepto raudonos spalvos skysčiu, išėmimą iš įvykio vietos (t. 1, b. l. 23-24); specialisto išvada Nr. S 246/09 (01), kurioje konstatuota, kad ant peilio rastas žmogaus kraujas, atlikus DNR tyrimą gautas vieno vyriškos lyties asmens DNR profilis, kuris priklauso S. N. su 99,9999999999 % tikimybe (t. 1, b. l. 120-121); specialisto išvada Nr. G 2274/08(03), kad S. N. padarytas durtinis-pjautinis dešinės pusės krūtinės ląstos ertmės kiauryminis sužalojimas su dešinio plaučio pažeidimu, remiantis 2003-05-23 sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 6.6.9 punktu yra sunkus sveikatos sutrikdymas galimai suduodant smūgį peilio geležte (t. 1, b. l. 54); specialisto išvada Nr. 11-2304 (09), 196/09(01), iš kurios matyti, kad tirti pateiktame S. N. megztinyje yra vienas pažeidimas, padarytas duriant ir pjaunant įrankiu, turinčiu plokščią geležtę su ašmenimis, tikėtina peiliu, tirti pateikto megztinio pažeidimas pagal išsidėstymą atitinka S. N. durtinę-pjautinę žaizdą, esančią tarp dešinės mentės ir dešinės užpakalinės pažastinės linijų IV šonkaulio lygyje (t. 1, b. l. 131-134). Matyti iš įvykio apžiūros protokolo, kad kitų peilių bute rasta nebuvo. Iš paminėtų specialistų išvadų teismas nustatė, kad S. N. be durtinio pjautinio dešinės pusės krūtinės ląstos ertmės kiauryminio sužalojimo su dešinio plaučio pažeidimu, kurį plėšimo metu padarė T. S., buvo dar padarytas dešinės šlaunies sužalojimas, kuris įvertintas nežymiu sveikatos sutrikdymu, kurį peilio geležte konflikto metu iki plėšimo padarė A. A.. Šie duomenys patvirtina nukentėjusiojo parodymus, kad konflikto metu A. A. jam peiliu sužalojo šlaunį, paskui T. S. grasinant įrėmus į kaklą peilį, reikalaujant pasakyti, kur automobilis, jam buvo įdurta į nugarą. Iš šių duomenų bei A. A. parodymų analizės teismas padarė vienareikšmę išvadą, kad T. S. plėšimo metu sunkiai sutrikdė S. N. sveikatą įdurdamas peiliu į krūtinės dešinę pusę. Akivaizdu, kad tuo metu peilį naudojo tik vienas T. S.. Teismas tinkamai išaiškino bendrininkų veikos subjektyviąją pusę dėl peilio panaudojimo darant plėšimą. Įrankio (peilio), sudarančio kvalifikuojantį požymį, turėjimas inkriminuotas ir A. A., kuri tuo metu peilio neturėjo, tačiau matydama (suvokdama), kad veika vykdoma panaudojant įrankį, toliau tęsė savo nusikalstamus veiksmus (stovėjo prie durų ir matė T. S. veiksmus, abu surado automobilį, sėdo į jį, važiavo pas A. A. močiutę, kol nesuvaldžius automobilio, įvažiavo į griovį, automobilyje rasta nukentėjusiojo asmens tapatybės kortelė, kuri su pagrobtais automobilio rakteliais iki plėšimo buvo laikoma bute nukentėjusiojo rankinėje. Teismas pagrįstai pažymėjo, kad tokiam automobilio užvaldymui jie abu pritarė, t. y. veikė bendrininkų grupe.

Iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusioji D. Ž. patyrė turtinę žalą – buvo smarkiai apgadintas jos automobilis. Žala yra įrodyta automobilio vertintojo apskaičiavimais (t. 1, b. l. 162-189). Akivaizdu, kad apeliantas T. S. nepagrįstai skunde teigia, kad byloje jokių kitų duomenų, išskyrus D. Ž. parodymus, nėra.

Skirdamas A. A. bausmę pirmosios instancijos teismas bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Teismas atsižvelgė į BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, taip pat įvertino šių aplinkybių visumą, paskirtos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnis). Teismo paskirtos bausmės teisingos už kiekvieną straipsnį atskirai ir subendrinta bausmė yra teisinga ir sudaro realias prielaidas bausmės tikslams realizuoti (BK 41 straipsnis). Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje neatsirado jokių naujų pagrindų paskirtai bausmei sušvelninti. Tai, kad nuteistoji turi du mažamečius vaikus, nėra nulemianti būtinybė sušvelninti jai paskirtą bausmę. Iš bylos duomenų matyti, kad A. A. turi du mažamečius vaikus: A. A., gimusį 2007 m. sausio 28 d., E. A., gimusią 2009 m. gruodžio 31 d. (t. 4, b. l. 54). Tačiau A. A. pati neaugina, įrašyta į vaiko teisių apsaugos skyriaus socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą dėl netinkamos vaiko priežiūros, psichotropinių medžiagų vartojimo, jos vaikui nustatyta laikina globa, globėja paskirta N. A. (t. 2, b. l. 125). Ji, kaip nurodo nuteistoji, augina ir E. A.. Polinkį nusikalsti ir nenorą taisytis rodo tai, kad A. A. buvo panaikintas ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės vykdymo atidėjimas ir ji nukreipta atlikti laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose. Nėra jokio pagrindo laikyti jos atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad ji prisipažino ir gailisi. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Tačiau nelaikoma, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, jeigu jis duoda iš dalies teisingus parodymus apie ją, siekdamas padėti išvengti atsakomybės kitam kaltinamajam ir kartu sušvelninti savo atsakomybę. A. A. davė tik iš dalies teisingus parodymus. Tai negali būti laikoma jos atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Patenkinti nuteistosios apeliacinį skundą nėra pagrindo.

BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatyti tokie bausmės tikslai: 1) sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų padarymo; 2) nubausti nusikalstamą veiką` padariusį asmenį; 3) atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; 4) paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; 5) užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai veikai. Nagrinėjamoje byloje T. S. už padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punkte, paskirta bausmė neatitinka veikos pavojingumo pobūdžio ir laipsnio. Paprastai laikomasi nuostatos, jog skiriama bausmė priklauso nuo pažeistos baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės reikšmingumo, padarytos nusikalstamos veikos pobūdžio, jos padarinių, teisę pažeidusio asmens pavojingumo laipsnio ir kitų svarbių aplinkybių. Iš nuosprendžio aprašomosios ir motyvuojamosios dalies nematyti, kad teismas, skirdamas T. S. bausmę, vadovautųsi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, numatytais BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Iš nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas esminę reikšmę teikė nustatydamas A. A. ir T. S. veiksmų apimtį, tačiau byloje nustatytos aplinkybės, apibūdinančios nusikaltimo pavojingumą, kaltės formą ir kitos aplinkybės liko visiškai neįvertintos, ir tai lėmė neteisingos (aiškiai per švelnios) bausmės paskyrimą T. S. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punkte, ir neteisingos subendrintos bausmės paskyrimą. Skirdamas T. S. bausmę, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsižvelgia į tai, kad padaryti sunkūs nusikaltimai. Gi iš nuosprendžio matyti, kad padarytos kelios nusikalstamos veikos, iš kurių nusikalstama veika, numatyta BK 180 straipsnio 2 dalyje, priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis), o nusikalstama veika, numatyta BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punkte, priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai. BK 11 straipsnio 6 dalyje pasakyta, kad labai sunkus nusikaltimas yra tyčinis nusikaltimas, už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė viršija dešimt metų laisvės atėmimo. Už nusikaltimus, numatytus BK 135 straipsnio 2 dalyje, baudžiama laisvės atėmimu nuo dvejų iki dvylikos metų. Prokuroro apeliaciniame skunde nurodyta, kad deramai neatsižvelgta į smurto panaudojimo pobūdį, kaltės formą ir rūšį. Tai reiškia, kad padarytas didesnio pavojingumo nusikaltimas, nei jį įvertino teismas: veikiant tiesiogine tyčia, t. y. durdamas parblokštam ir gulinčiam ant grindų, negalinčiam pasipriešinti nukentėjusiajam peiliu į nugarą, T. S. suvokė nusikalstamos veikos pavojingą pobūdį, numatė, kad nukentėjusiajam neišvengiamai bus sunkiai sutrikdyta sveikata ir to norėjo; sužalojęs S. N., nuteistasis kartu su A. A. išeidami iš buto užtrenkė duris ir paliko sunkiai sužalotą nukentėjusįjį, nesiimdami jokių priemonių jam suteikti pagalbą; prieš S. N. buvo panaudotas žmogų žalojantis įrankis (peilis), labai sunkus nusikaltimas baigtas, nukentėjusiajam padarytas krūtinės ląstos ertmės sužalojimas su vidaus organų pažeidimu dėl žemų paskatų (savanaudiškumo). Teismas, spręsdamas bausmės paskyrimo klausimą turėjo būti itin atidus ir šioms nusikalstamos veikos padarymo aplinkybėms. Pernelyg švelni veikos pavojingumo, jos padarinių, nuteistojo asmenybės neatitinkanti bausmė pažeidžia ir humaniškumo principą, nes taip yra sumenkinami nukentėjusiojo interesai, pažeidžiamas jo orumas. Laikantis BK 54 straipsnio 2 dalies 5 punkto reikalavimų, turėjo būti deramai atsižvelgta į T. S. elgesį iki nusikalstamos veikos padarymo, nusikalstamos veikos padarymo metu, po nusikalstamos veikos padarymo. T. S. anksčiau teistas, turi neišnykusį teistumą už plėšimą, naują nusikaltimą (tame tarpe labai sunkų) padarė esant neišnykusiam teistumui, baustas administracine tvarka už transporto priemonės vairavimą esant neblaiviam, už alkoholinių gėrimų gėrimą viešoje vietoje (t. 2, b. l. 177), ikiteisminio tyrimo metu pažeidė paskirtas švelnesnes kardomąsias priemones, pasislėpė nuo pareigūnų, buvo paskelbta jo paieška (t. 2, b. l. 200). Kolegija, atsižvelgusi į šių aplinkybių ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išvardintų aplinkybių visetą (tame tarpe vienos atsakomybę lengvinančios ir dviejų atsakomybę sunkinančių aplinkybių buvimą), vadovaudamasi BK 54 straipsnio 2 dalimi, 61 straipsnio 1 ir 2 dalimis, daro išvadą, kad T. S. paskirta neteisinga bausmė (aiškiai per švelni). Pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikytos BK 54 straipsnio 2 dalies ir neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 1 ir 2 punktai).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2 punktais, 330 straipsniu, 331 straipsniu,

nusprendžia:

Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. birželio 30 d. nuosprendį pakeisti. T. S., nuteistam pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą, paskirti laisvės atėmimą septyneriems (7) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, taikant bausmių apėmimo būdą šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę subendrinti su bausmėmis, paskirtomis pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, 180 straipsnio 2 dalį, 302 straipsnio 1 dalį, ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą septyneriems (7) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nuteistųjų T. S. ir A. A. apeliacinius skundus atmesti.