- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-03-10
- Bylos Nr.
- 2-464/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Nutartis palikta nepakeista.
- Teisėjai
- Marytė Mitkuvienė, Nijolė Piškinaitė, Vytas Milius
- Kreditorius
- Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos reikalavimas uždarosios akcinės bendrovės ,,U. ir Ko“
- Ieškovas
- "Aukštaitijos reklama" Ulianskas ir KO
- Kategorijos
- 126.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Vyto Miliaus, Marytės Mitkuvienės ir Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,U. ir Ko“ atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2010 m. spalio 22 d. nutarties, kuria patvirtintas kreditoriaus Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos reikalavimas uždarosios akcinės bendrovės ,,U. ir Ko“ bankroto byloje Nr. B2-117-280/2010.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Panevėžio apygardos teismas 2009 m. kovo 9 d. nutartimi iškėlė UAB „U. ir Ko” bankroto bylą, nustatė terminą kreditoriams per 35 dienas nuo nutarties įsiteisėjimo dienos pareikšti savo reikalavimus Įmonių bankroto įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 1 punkto tvarka.
Kreditorių reikalavimų sąrašas patvirtintas Panevėžio apygardos teismo 2009 m. gegužės 4 d. nutartimi, o nuo 2009 m. birželio 22 d. Panevėžio apygardos teismo nutarties įsiteisėjimo UAB „U. ir Ko“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama.
Panevėžio apskrities VMI 2010 m. rugsėjo 22 d. pareiškė prašymą į kreditorių sąrašą įtraukti papildomai susidariusią mokestinę nepriemoką 87 549,00 Lt. Panevėžio apskrities VMI 2010 m. gegužės 13 d. mokestinio patikrinimo aktu nustatė, kad 2005 m. sausio 2 d. UAB „U. ir Ko“ su bendrovės direktoriumi G. U. sudarė nuomos sutartį, pagal kurią bendrovei išnuomojo pastatą Panevėžio g. 11., Pasvalyje, ir pastatą Šaltupio g. 10, Anykščiuose, leido juos pritaikyti bendrovės veiklai, bet nesuteikė teisės bendrovei reikalauti iš G. U. pastatų pagerinimo išlaidų atlyginimo. UAB „U. ir Ko“ atliko Pasvalyje esančio pastato rekonstrukciją, panaudodama 254 870,34 Lt ir 2005 m. spalio mėnesį deklaravo 254 870,34 Lt ilgalaikio turto pasigaminimą kartu su mėnesio PVM apmokestinimais tiekimais, 45 877 Lt sumą kartu su mėnesio pardavimo PVM bei į atskaitomą pirkimo PVM įtraukė 45 877 Lt sumą, nes rekonstruotą, iš esmės pagerintą pastatą naudojo PVM apmokestinamai veiklai vykdyti. Be to, UAB „U. ir Ko“ atliko Anykščiuose esančio pastato rekonstrukciją už 365 840, 54 Lt, 2006 m. rugsėjo 26 d. išrašė PVM sąskaitą faktūrą ULI Nr. 2003564 ir 2006 m. rugsėjo mėnesio deklaracijoje deklaravo 365 840,54 Lt kartu su mėnesio PVM apmokestinamais tiekimais, 65 851 Lt sumą kartu su mėnesio pardavimo PVM bei į atskaitomą pirkimo PVM įtraukė 65 851 Lt sumą, kadangi pastatą naudojo PVM apmokestinamai veiklai vykdyti. Po bankroto bylos iškėlimo UAB „U. ir Ko“, nuomos sutartys nebuvo pratęstos, nutrauktos, pastatai grąžinti jų savininkui G. U. . Atskirai pastatų pagerinimo išlaidų G. U. bankroto aadministratorius neperdavė, nors faktiškai kartu su pastatu perduoti ir pagerinimai. UAB „U. ir Ko“ juos tokiu būdu prarado, nes G. U. neįsipareigojo už juos apmokėti, nesumokėjo PVM. Kreditorius pažymėjo, kad pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 67 straipsnio 5 dalis nustato, kad jei ilgalaikis materialusis turtas, pradėtas naudoti kitai, negu PVM apmokestinai veiklai (58 str. 1 d. nurodytai) arba prarandamas, PVM atskaita turi būti patikslinta to mokestinio laikotarpio, kurį paaiškėjo minėtos aplinkybės, PVM deklaracijoje. Tuo pagrindu, kad bankrutuojanti UAB „U. ir Ko“ nepatikslino 2009 m. PVM deklaracijos po nuomos sutarčių nutraukimo ir pastatų pagerinimo išlaidų kartu su statiniais perdavimo G. U. , priskaičiavo 79 590 Lt PVM mokesčio. Panevėžio apskrities VMI 2010 m. birželio 22 d. sprendimu patvirtino patikrinimo akte paskaičiuotą 79 590 Lt PVM ir paskyrė bankrutavusiai UAB „U. ir Ko“ 7 959 Lt baudą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2010 m. spalio 22 d. nutartimi patvirtino tenkintiną likviduojant bankrutavusią UAB „U. ir Ko“ Panevėžio apskrities VMI 87 551,76 Lt reikalavimą. Teismas nurodė, kad teismų praktikoje laikomasi taisyklės, kad bylose dėl teisės į PVM atskaitą būtina atsakyti į du klausimus: ar egzistuoja PVM objektas, t. y. ar ūkinė operacija, už kurią sumokėtą PVM mokėtojas siekia susigrąžinti, realiai įvyko ir ar yra pagrindas teigti, kad mokesčių mokėtojas yra nesąžiningas, t. y. jis į atskaitą įtraukė PVM sumą, žinodamas, (turėdamas žinoti), kad jo ūkinės operacijos partneris PVM į biudžetą nesumokės. Mokesčio administratorius, norėdamas paneigti mokesčio mokėtojo teisę į PVM atskaitą dėl subjekto nesąžiningumo, turi įrodyti mokesčio mokėtojo sutarties partnerio veiklos neteisėtumą, susijusį su konkrečia operacija ir paprastai pasireiškiantį pridėtinės vertės mokesčio nesumokėjimu, bei pateikti įrodymus, keliančius abejonių mokesčių mokėtojo sąžiningumu. Įrodyti, kad apie kontrahento veiklos neteisėtumą nežinojo arba neturėjo galimybės žinoti, turi pats į PVM atskaitą pretenduojantis mokesčių mokėtojas. Teismas konstatavo, kad kartu su bankroto bylos iškėlimu UAB „U. ir Ko“ nutraukė veiklą ir pagerinimų nebenaudojo apmokestinamai veiklai vykdyti. Mokesčių mokėtojas turi įrodyti, kad nebuvo realaus prekių ar paslaugų teikimo kaip PVM objekto. Šioji aplinkybė nekelia abejonių. Teismas pažymėjo, kad bendrovė parduotuvių rekonstrukcijos PVM sąskaitas faktūras išrašė ne patalpų savininkui, o bendrovės parduotuvėms, kurios nutraukė veiklą kartu su UAB „U. ir Ko“. Pagerintas patalpas grąžino jų savininkui, bendrovės akcininkui ir direktoriui, tuo pagerinimus kaip savo ilgalaikį turtą prarado, nes nebenaudojo jų ūkinei veiklai, sutartimi atsisakė atlyginimo už pagerinimus, jų nuo patalpų neatskyrė, nors pagerinimų vertė buvo pakankamai didelė, kas galėtų reikšti ne patalpų pagerinimą, bet patalpų esminę rekonstrukciją. Teismo nuomone, bankroto bylos iškėlimas UAB „U. ir Ko“ nagrinėjamu atveju negali būti pagrindu taikyti PVM mokesčio įstatymo 67 straipsnio 5 dalį, atleidžiančią nuo pareigos tikslinti PVM atskaitą dėl force majeure ar kt. pagrindais. Bankrotas nėra aplinkybė, nepriklausanti nuo bendrovės, nes tik bendrovės veiklos pasekmėje bendrovė tapo nemoki ir dėl to jai iškelta bankroto byla. Teismas atmetė argumentą, kad PVM atskaitos tikslinimas susijęs su PVM įskaitymo padarymu, nes ši prievolė nukreipta į teisingą mokesčių paskaičiavimą. Pagal bendrosios pridėtinės vertės mokesčio sistemos principą, prekės ir paslaugos apmokestinamos bendru vartojimo mokesčiu, kuris tiksliai proporcingas prekių ir paslaugų kainai, nepriklausomai nuo operacijų skaičiaus gamybos ir paskirstymo procese iki to etapo, kuriame skaičiuojamas mokestis. Kiekvienos operacijos metu iš apskaičiuojamo atsižvelgiant į prekių ir paslaugų kainą tokioms prekėms ir paslaugoms nustatytu tarifu pridėtinės vertės mokesčio, gali būti atimama pridėtinės vertės mokesčio dalis, kuri tiesiogiai priskirtina įvairioms sąnaudų sudedamosioms dalims. Tokią išvadą teismas darė atsižvelgdamas į tai, kad pridėtinės vertės mokestis mokamas kiekvienoje civilinės apyvartos stadijoje už įsigyjamas prekes ir paslaugas (12 str. 1 d.), o vėliau su šiomis prekėmis ir paslaugomis sukūrus pridėtinę vertę atskaitomas (16 str.) Pridėtinės vertės mokestis apsunkina galutinį vartotoją, šiuo atveju UAB „U. ir Ko“, kuris sukūręs pastato pagerinimus, po bankroto bylos iškėlimo juos prarado, nes juos perdavė kartu su rekonstruotu pastatu pastatų savininkui G. U. , bet neišrašė apskaitos dokumento nuo pagerinimo darbų vertės dalies, atitinkančios metų skaičių, likusį iki PVM įstatyme nustatyto PVM atskaitos tikslinimo termino pabaigos, neapskaičiavo 18 procentų PV mokesčio. Jei tai nepadaryta, PVM 67 straipsnio 5 dalies pagrindu, kai ilgalaikis materialus turtas nebenaudojamas PVM įstatymo 58 straipsnio 1 dalyje nurodytai veiklai, PVM atskaita turi būti tikslinama to mokestinio laikotarpio (nuo 2009 kovo mėnesio iki 2015 m), kurį paaiškėjo minėtos aplinkybės, PVM deklaracijoje.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu atsakovas bankrutavusi UAB ,,U. ir ko“ prašo šią teismo nutartį panaikinti ir priimti naują nutartį, kuria kreditoriaus Panevėžio apskrities VMI prašymą padidinti kreditorini reikalavimą iki 87551,76 Lt atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas tokiomis aplinkybėmis:
Bendrovė patalpų pagerinimus prarado dėl bankroto, t. y. ne dėl nuo jos priklausančių priežasčių, todėl PVM atskaita neturėjo būti tikslinama. Pagal PVM įstatymo 67 straipsnio 5 dalį, PVM atskaita netikslinama, jeigu įrodoma, kad turtas prarastas dėl force majeure arba nusikalstamos trečiųjų asmenų veikos. ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas draudžia vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, todėl skolininko administratorius visiškai pagrįstai atsisakė tikslinti PVM atskaitą. Kreditorius dėl to, kad patalpų pagerinimai nebuvo perduoti patalpų savininkui, skolininkui papildomai priskaičiavo 79 590 Lt PVM. Tačiau teismas skundžiama nutartimi konstatavo, kad skolininkas patalpų savininkui kartu su patalpomis perdavė ir patalpų pagerinimus, todėl skolininkui papildomai priskaičiuoti 79 590 Lt PVM nebuvo pagrindo. PVM prievolė turėjo būti perkeltas patalpų savininkui, nes jo veiksmai sudarant patalpų nuomos sutartis negali būti laikomi sąžiningais. Kreditorius į teismą dėl reikalavimo patvirtinimo kreipėsi praleidęs įstatyme nustatytą 35 dienų terminą ir neprašė jo atnaujinti.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą kreditorius Panevėžio apskrities VMI prašo skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas.
Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.).
Byloje nustatyta, kad Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija patikrino BUAB ,,U. ir Ko“ ir surašė 2010 m. gegužės 13 d. patikrinimo aktą, kuriame bendrovei papildomai priskaičiavo 79 590 Lt PVM, paskyrė bendrovei 10 proc. baudą. Panevėžio apskrities VMI 2010 m. birželio 22 d. sprendimu minėtą patikrinimo aktą patvirtino. Teismas patvirtino nurodyto dydžio kreditorinį reikalavimą.
Apelianto teigimu, iškėlus bankroto bylą, teismas negali taikyti PVMĮ 67 straipsnio 5 dalies. Su tokiu argumentu sutikti nėra pagrindo.
Pagal PVMĮ 58 straipsnio 1 dalies 1 punktą PVM mokėtojas turi teisę įtraukti į PVM atskaitą pirkimo ir (arba) importo PVM už įsigytas ir (arba) importuotas prekes ir (arba) paslaugas, jeigu šios prekės ir (arba) paslaugos skirtos naudoti tokiai šio PVM mokėtojo veiklai: 1) PVM apmokestinamam prekių tiekimui ir (arba) paslaugų teikimui; 2) prekių tiekimui ir (arba) paslaugų teikimui už šalies teritorijos ribų tuo atveju, kai toks prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas pagal šio Įstatymo nuostatas nebūtų neapmokestinamas PVM, jeigu jis vyktų šalies teritorijoje.
Pagal PVMĮ 67 straipsnio 5 dalį, jeigu paaiškėja, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodytas ilgalaikis materialusis turtas pradėtas naudoti kitai negu PVMĮ 58 straipsnio 1 dalyje nurodytai veiklai arba prarandamas, PVM atskaita turi būti patikslinta to mokestinio laikotarpio, kurį paaiškėjo minėtos aplinkybės, PVM deklaracijoje atitinkamai (t. y. atskaityta pirkimo arba importo PVM dalimi, tenkančia iki PVM atskaitos tikslinimo termino pabaigos likusiam laikotarpiui) padidinant mokėtiną į biudžetą (mažinant grąžintiną iš biudžeto) PVM sumą. PVM atskaita netikslinama, jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka įrodoma, kad turtas prarastas dėl force majeure arba nusikalstamos trečiųjų asmenų veikos. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju bankroto bylos iškėlimas negali būti laikomas force majeure, kadangi visiškai neatitinka šios teisinės sąvokos (2002 m. birželio 12 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 861). Be to, ir MAĮ numato, kad mokesčių mokėtojo nemokumas nelaikomas aplinkybe, nepriklausančia nuo mokėtojo valios.
Pagal Lietuvos apeliacinio teismo praktiką, PVM įstatymo 67 straipsnio 5 dalis gali būti taikoma ir po bankroto bylos atsakovui iškėlimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-202/2008).
Teisėjų kolegija sutinka su atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentais, kad nagrinėjamu atveju, pasikeitus pastatų paskirčiai, prievolės, susijusios su PVM atskaitos tikslinimu, teko atsakovui, nes kai atsakovas (nuomininkas), atlikęs patalpų esminį pagerinimą, šio pagerinimo neperdavė patalpų savininkui, neišrašė sąskaitų faktūrų G. U. (be to, G. U. neįsipareigojo už juos apmokėti). Todėl Panevėžio apskrities VMI turėjo pagrindą paskaičiuoti į biudžetą mokėtinas sumas.
Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą patvirtinti Panevėžio apskrities VMI reikalavimą, netgi jau po to, kai atsakovas padengė pirmos, antros ir dalį trečios eilės kreditorių reikalavimų. Tokia išvada daroma atsižvelgiant į tai, kad MAĮ 144 straipsnis, apibrėžiantis mokesčių mokėtojo teisė apskųsti mokesčių administratoriaus veiksmus, nurodo, kad mokesčių mokėtojas turi teisę apskųsti bet kurį mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) veiksmą arba neveikimą. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad VMI prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, 2010 m. rugpjūčio 2 d. sprendime palikusi pareiškėjo BUAB ,,U.ir ko“ skundą dėl 2010 m. birželio 22 d. sprendimo nenagrinėtą, nurodė, kad pareiškėjas turi teisę per 20 dienų tokį sprendimą apskųsti Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Tačiau byloje nėra duomenų, jog atsakovas tokį VMI sprendimą ginčijo. Pažymėtina, kad remiantis MAĮ 67 straipsnio 2 dalį, mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčių sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. MAĮ 153 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad mokesčių mokėtojas kartu su aplinkybėmis, kuriomis grindžia savo reikalavimą, turi pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Nagrinėjamu atveju jokie įrodymai nebuvo pateikti. Be to, pagal MAĮ 81 straipsnio nuostatas, sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo tapo privalomu vykdyti, todėl Panevėžio apskrities VMI privalėjo kreiptis į teismą dėl šio kreditoriaus reikalavimo patvirtinimo, teismas galėjo patvirtinti kreditorių sąrašo bei jų reikalavimų patikslinimus ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalies pagrindu. Pažymėtina, kad, kaip pagrįstai nurodo Panevėžio apskrities VMI atsiliepime į atskirąjį skundą, pagal Lietuvos apeliacinio teismo suformuotą praktiką, kreditorių reikalavimai gali būti priimami ir po nutarties pripažinti įmonę likviduojama dėl bankroto priėmimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-655/2006).
Dėl pasakyto nėra pagrindo atskirojo skundo motyvais panaikinti skundžiamą apygardos teismo nutartį (CPK 329 str., 338 str.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panevėžio apygardos teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartį palikti nepakeistą.