- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-07-09
- Bylos Nr.
- e2A-972-921/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-28-3-00431-2024-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jurgita Sujetienė, Simona Dementavičienė, Tomas Ridikas
- Ieškovas
- S. K., K. D., S. Š.
- Atsakovas
- G. Š., R. Š., M. Š.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Simonos Dementavičienės, Tomo Ridiko, Jurgitos Sujetienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovių S. K., K. D. ir S. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2024 m. kovo 19 d. sprendimo už akių civilinėje byloje Nr. e2-2238-985/2024 pagal ieškovių S. K., K. D. ir S. Š. ieškinį atsakovams G. Š., R. Š. ir M. Š. dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. ieškovės ieškiniu prašė: priteisti solidariai iš atsakovų po 6 000 Eur neturtinę žalą, o priteistas lėšas uzufrukto teise pavesti tvarkyti jų įstatyminėms atstovėms; priteisti iš atsakovų visas valstybės bylinėjimosi išlaidas, patirtas ieškovėms teikiant antrinę teisinę pagalbą.
2. Nurodė, kad Marijampolės apylinkės teismas 2023 m. gruodžio 21 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir baudžiamoji byla) G. Š. už baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 153 straipsnio 1 dalyje (trys veikos), padarymą taikytos priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinis stebėjimas Rokiškio psichiatrijos ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis. Baudžiamojoje byloje nukentėjusiosios S. K., K. D. ir S. Š. pareiškė civilinius ieškinius, kuriais teismo prašė priteisti iš G. Š. po 6 000 Eur neturtinę žalą. Teismas nukentėjusiųjų civilinius ieškinius paliko nenagrinėtus, nurodydamas, kad ieškiniai baudžiamojoje byloje gali būti tenkinami tik priimant apkaltinamąjį nuosprendį. A. G. Š. gydomas Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Kiti atsakovai šioje byloje yra jo tėvai. Ieškovės dėl G. Š. veiksmų patyrė stiprius emocinius išgyvenimus ir neigiamas emocijas, pažeminimą, stresą, nerimą, nepatogumus.
3. Atsakovai per teismo nustatytą terminą atsiliepimo į ieškinį nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Atsakovams per teismo nustatytą terminą nepatiekus atsiliepimo į ieškinį, esant ieškovių prašymui, Marijampolės apylinkės teismas 2024 m. kovo 19 d. priėmė sprendimą už akių, kuriuo ieškinį atmetė.
5. Teismas nustatė, kad baudžiamojoje byloje priimtoje ir įsiteisėjusioje Marijampolės apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 21 d. nutartyje nurodyta, kad nusikaltimų padarymo metu G. Š. savo veiksmų esmės nesuprato ir jų valdyti negalėjo, iki nusikalstamų veikų padarymo ir jų padarymo metu sirgo psichikos sutrikimu – paprastąją šizofrenija. Teismas G. Š. už baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų, numatytų BK 153 straipsnio 1 dalyje (trys veikos) padarymą, taikė priverčiamąsias medicinos priemones – stacionarinį stebėjimą Rokiškio psichiatrijos ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis. Teismas nukentėjusiųjų (šioje byloje ieškovių) civilinius ieškinius paliko nenagrinėtus.
6. Teismas sprendė, kad atsakovo G. Š. atžvilgiu, kuris žalą padarė būdamas tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, negali būti taikoma civilinė atsakomybė.
7. Teismas bylos duomenimis taip pat nustatė, kad atsakovas G. Š. turi tėvus, t. y. tėvą R. Š. ir motiną M. Š..
8. Teismas pažymėjo, kad šeimos narių, šiuo atveju atsakovo G. Š. tėvų, atsakomybė atsiranda tik esant atitinkamos sąlygoms.
9. Nagrinėjamu atveju teismas sutiko su ieškovėmis, kad atsakovas G. Š. uždraustas veikas padarė nesuvokdamas savo veiksmų pavojingumo ir negalėdamas jų valdyti dėl psichinės ligos, o atsakovo G. Š. tėvai (R. Š. ir M. Š.), žinodami apie sūnaus psichikos būklę, nesiėmė priemonių, kad atsakovas G. Š. būtų pripažintas neveiksniu ar ribotai veiksniu. Teismas nurodė, kad atsakovės M. Š. deklaruotos gyvenamosios vietos adresas sutampa su sūnaus G. Š. deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, tačiau baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas G. Š. gyvena vienas sodo namelyje, t. y. negyvena kartu su tėvais. Nustatęs minėtas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad pareiga atsakovams – atsakovo G. Š. tėvams – atlyginti žalą negali atsirasti. Todėl teismas ieškinį atmetė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
10. Apeliaciniu skundu ieškovės prašo: panaikinti Marijampolės apylinkės teismo 2024 m. kovo 19 d. sprendimą už akių ir priimti naują sprendimą; priteisti ieškovėms solidariai iš atsakovų R. Š. ir M. Š. po 6 000 Eur neturtinę žalą, o priteistas lėšas uzufrukto teise pavesti tvarkyti jų įstatyminėms atsakovėms; priteisti visas valstybės patirtas bylinėjimosi išlaidas solidariai iš atsakovų R. Š. ir M. Š. už ieškovėms suteiktą antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje. Apeliaciniame skunde nurodomi šie esminiai argumentai:
10.1. Nepagrįsta teismo išvada, kad atsakovo G. Š. tėvai R. Š. ir M. Š. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.268 straipsnio 4 dalies pagrindu negali būti pripažinti atsakingi už ieškovėms padarytą žalą dėl atsakovo G. Š. gyvenimo kartu su tėvais fakto nebuvimo. Pažymi, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme buvo nustatyta, jog atsakovas G. Š. įvykio metu gyveno tėvams nuosavybės teise priklausančiame sodo namelyje. Taip pat ikiteisminio tyrimo metu tėvai nurodė, kad sūnus dėl psichikos sutrikimo negali dirbti, negauna pajamų, visapusiškai priklausomas tik nuo tėvų teikiamos pagalbos, be kita ko, teikiant gyvenamąjį būstą, finansinę paramą. 2017 m. dėl sūnaus sveikatos būklės tėvai kreipėsi į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministeriją ir Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją, norėdami, kad sūnui būtų nustatytas neįgalumas. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad atsakovas G. Š. su savo tėvais gyveno kaip viena šeima, kur tėvai dėl savo sūnaus psichinės sveikatos sutrikimų buvo tapę jo globėjai, kadangi atsakovas savarankiškai be savo tėvų nuolatinės (kasdieninės) pagalbos nebūtų galėjęs išgyventi. Tėvai sūnui suteikė gyvenamąsias patalpas, apmokėjo būsto bei kitas išlaidas, skyrė pinigines lėšas, pastoviai teikė maisto produktus, rūpinosi sūnaus higiena, rūbais, kiekvieną dieną motina vyko pas sūnų į sodo namelį. Šios aplinkybės sudaro pagrindą padaryti išvadą, kad atsakovo tėvai turi atlyginti ieškovėms padarytą žalą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.
12. Nagrinėjamu atveju ieškovės kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų G. Š., R. Š. ir M. Š. po 6 000 Eur neturtinę žalą, o priteistas lėšas uzufrukto teise pavesti tvarkyti jų įstatyminėms atsakovėms.
13. Atsakovams nepateikus atsiliepimo į ieškinį, pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą už akių, kuriame, atlikęs formalų pateiktų įrodymų vertinimą, konstatavo, kad: 1) atsakovo G. Š. atžvilgiu negali būti taikoma civilinė atsakomybė, nes jis, nusikaltimų padarymo metu, savo veiksmų esmės nesuprato ir jų valdyti negalėjo; 2) atsakovo G. Š. tėvų atsakovų R. Š. ir M. Š. atžvilgiu nėra pagrindo taikyti civilinės atsakomybės, nes nenustatytas atsakovų gyvenimo kartu faktas. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad minėta sąlyga (gyvenimo kartu faktas) yra būtina, siekiant taikyti atsakovų R. Š. ir M. Š. atžvilgiu civilinę atsakomybę CK 6.268 straipsnio 4 dalies pagrindu. Pirmosios instancijos teismas ieškovių ieškinį sprendimu už akių atmetė.
14. Ieškovės pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo: panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą už akių ir priimti naują sprendimą – ieškovėms priteisti solidariai iš atsakovų R. Š. ir M. Š. neturtinę žalą, o priteistas lėšas uzufrukto teise pavesti tvarkyti jų įstatyminėms atstovėms. Taigi, ieškovės kvestionuoja sprendimo už akių dalį, kuria buvo atmestas jų pareikštas ieškinys atsakovų R. Š. ir M. Š. atžvilgiu. Kitos sprendimo už akių dalies, kuria buvo atmestas ieškovių reikalavimas priteisti neturtinę žalą iš atsakovo G. Š., ieškovės neskundžia. Apeliaciniame skunde nurodo, kad ieškovės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalimi, kurioje nurodyta, kad atsakovas G. Š. ieškovėms už padarytą žalą atsakyti negali. Darytina išvada, kad ši sprendimo už akių dalis yra įsiteisėjusi (CPK 279 straipsnio 1 dalis).
15. Taigi, apeliacijos objektas – sprendimo už akių dalies, kuria buvo atmestas ieškovių ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo, pareikštas atsakovų R. Š. ir M. Š. atžvilgiu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
16. CPK 285 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sprendimas už akių gali būti priimtas tais atvejais, kai [...] šalis per nustatytą terminą nepateikia atsiliepimo į ieškinį, paruošiamojo dokumento ir kita šalis savo atsiliepime į ieškinį ar paruošiamajame dokumente prašė priimti sprendimą už akių. CPK 285 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sprendimas už akių dėl neatvykusio ar procesinio dokumento nepateikusio atsakovo gali būti priimtas tik dėl tų ieškinio reikalavimų ir jį pagrindžiančių aplinkybių, apie kuriuos atsakovui buvo pranešta šio Kodekso nustatyta tvarka. Nagrinėjamoje byloje nekvestionuojamos aplinkybės, kad atsakovams ieškinys bei teismo pranešimai įteikti tinkamai, kad jie nustatytu terminu be pateisinamos priežasties nepateikė atsiliepimų į ieškinį ir kad ieškovės ieškinyje buvo įrašiusios prašymą, priimti sprendimą už akių. Taigi, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą svarstyti dėl sprendimo už akių priėmimo.
17. CPK 285 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad priimdamas sprendimą už akių, teismas atlieka formalų atvykusios (ar procesinį dokumentą pateikusios) šalies pateiktų ir nurodytų įrodymų vertinimą, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą. CPK 285 straipsnio 3 dalies 4 nustatyta, kad teismas netenkina šalies prašymo priimti sprendimą už akių, kai atvykusios (ar procesinį dokumentą pateikusios) šalies nurodytos aplinkybės ir jos pateikti bei nurodyti įrodymai kelia teismui rimtų abejonių.
18. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CPK 285 straipsnio 2 dalies nuostatos „priimdamas sprendimą už akių, teismas atlieka formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą“ negalima aiškinti kaip įpareigojančios teismą priimti sprendimą už akių net ir tuo atveju, kai, jo manymu, byloje pateiktų įrodymų nepakanka teisingam sprendimui byloje priimti, ypač tais atvejais, kai byloje pateiktų įrodymų duomenys yra fragmentiški, prieštaringi, netikslūs, yra kitokių jų esminių trūkumų arba neaiškios bylos aplinkybės, ir tai trukdo teismui padaryti vienareikšmes išvadas priimant sprendimą; teismas negali priimti sprendimo už akių, kai atvykusios (ar procesinį dokumentą pateikusios) šalies nurodytos aplinkybės ir jos pateikti bei nurodyti įrodymai kelia teismui rimtų abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-123-421/2018). Pažymėtina, kad teismo sprendimo už akių priėmimas yra tik viena iš priemonių proceso koncentruotumo principui įgyvendinti, kuri turi būti suderinama su pagrindiniu civilinio proceso tikslu – teisingu bylos išnagrinėjimu.
19. CK 6.268 straipsnio 4 dalis numato, kad jeigu žalos padarė asmuo, kuris savo veiksmų reikšmės suprasti ar jų valdyti negalėjo dėl psichikos ir elgesio sutrikimo, tai teismas gali įpareigoti atlyginti žalą kartu su šiuo asmeniu gyvenantį jo sutuoktinį, tėvus ar pilnamečius jo vaikus, kurie žinojo apie tokią žalą padariusio asmens psichikos būklę, tačiau nesiėmė priemonių, kad tas asmuo būtų pripažintas neveiksniu tam tikroje srityje.
20. Asmens atsakomybės CK 6.268 straipsnio 4 dalies pagrindu teisiniai aspektai analizuoti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. sausio 19 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-49/2005. Aiškindamas šią teisės normą, kasacinis teismas akcentavo, kad pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.268 straipsnio 4 dalį gali atsirasti esant tokioms sąlygoms: 1) žalą padarė asmuo, kuris negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti dėl psichinės ligos ar kitokio psichikos sutrikimo; 2) atlyginti žalą gali būti įpareigoti tik šioje įstatymo normoje nurodyti, kartu su žalą padariusiu asmeniu gyvenantys, asmenys; 3) šie asmenys žinojo apie žalą padariusio asmens psichikos būklę, tačiau nesiėmė priemonių, kad tas asmuo būtų pripažintas neveiksniu.
21. Pirmosios instancijos teismas, atlikdamas formalų pateiktų įrodymų vertinimą, nurodė, kad ieškovės dėl atsakovo G. Š. veiksmų patyrė stiprius emocinius išgyvenimus ir neigiamas emocijas, pažeminimą, stresą, nerimą, nepatogumus. Be to, pirmosios instancijos teismas sutiko su ieškovėmis, kad atsakovas G. Š. uždraustas veikas padarė nesuvokdamas veiksmų pavojingumo ir negalėdamas jų valdyti dėl psichikos ligos, o atsakovo G. Š. tėvai atsakovai R. Š. ir M. Š. žinojo apie asmens psichinę būklę, tačiau nesiėmė priemonių, kad atsakovas G. Š. būtų pripažintas neveiksniu. Tačiau pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovo G. Š. gyvenamoji vieta nesutampa su jo tėvų gyvenamąja vieta, nes baudžiamosios bylos duomenimis G. Š. gyveno atskirai – sodo namelyje. Priėjęs prie tokios išvados pirmosios instancijos teismas nusprendė atsakovų R. Š. ir M. Š. atžvilgiu netaikyti civilinės atsakomybės, ir ieškovių ieškinį, pareikštą jų atžvilgiu, atmetė.
22. Taigi, pirmosios instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra antrosios deliktinės atsakomybės sąlygos, t. y. atsakovo G. Š. ir jo tėvų, atsakovų R. Š. ir M. Š., gyvenimo kartu fakto (žr. šios nutarties 20 punktą). Dėl šios priežasties, ieškovių ieškinys, pareikštas atsakovams R. Š. ir M. Š., ir buvo atmestas.
23. Kaip minėta nutarties 17 punkte, sprendimas už akių gali būti priimamas tik tuomet, kai atlikęs formalų pateiktų įrodymų vertinimą, teismas įsitikina, kad jų pakanka priimti teisingą sprendimą – ieškinį tenkinti arba atmesti.
24. Ieškovės apeliaciniame skunde nurodo, kad tiek ikiteisminiame tyrime, tiek nagrinėjant teisme baudžiamąją bylą buvo nustatyta, kad atsakovas G. Š. įvykio metu gyveno tėvams nuosavybės teise priklausančiame sodo namelyje. Be to, R. Š. 2023 m. spalio 19 d. teismo posėdžio metu nurodė, kad jiems (šiuo atveju abiem tėvams) su atsakovu G. Š. yra sunku gyventi, nes jis nori naktimis pasivaikščioti, o jie nori pailsėti. G. Š. minėto teismo posėdžio metu taip pat nurodė, kad jie (šiuo atveju abu tėvai) padeda G. Š., nuperka valgyti, o M. Š. pas atsakovą G. Š. lankosi kasdien. Be to, tėvai ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad sūnus G. Š. dėl psichikos sutrikimo negali dirbti, negauna pajamų, visapusiškai priklausomas tik nuo tėvų teikiamos pagalbos.
25. Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, nustatė, kad R. Š. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas 2023 m. kovo 2 d., o M. Š. 2023 m. vasario 7 d. Be to, R. Š. buvo apklaustas 2023 m. spalio 19 d. teismo posėdyje, nagrinėjant baudžiamąją bylą. Minėti asmenys yra nurodę, kad rūpinasi G. Š., jam padeda, jį lanko jo gyvenamosios vietos adresu. Teisėjų kolegija taip pat nustatė, kad G. Š. deklaruota gyvenamoji vieta sutampa su atsakovės M. Š. deklaruota gyvenamąją vieta.
26. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismui, priimančiam sprendimą už akių, nustačius, kad dėl atsakovo G. Š. veiksmų ieškovės patyrė stiprius emocinius išgyvenimus ir neigiamas emocijas, pažeminimą, stresą, nerimą, nepatogumus, nepakako atlikti vien tik formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą tam, kad byloje būtų priimtas teisingas sprendimas.
27. Pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą, kad byloje nėra nustatytas atsakovų gyvenimo kartu faktas, netyrė įrodymų ir nevertino aplinkybės, kada ir kokiu pagrindu (savo noru, tėvų pageidavimu ar kt.) atsakovas G. Š. apsigyveno atskirai nuo tėvų, jiems nuosavybės teise priklausančiame sodo namelyje, taip pat liko neįvertintos ir kitos bylai svarbios aplinkybės, t. y. ar atsakovas G. Š. gyveno savarankiškai, ar jam buvo reikalinga (ir teikiama) tėvų pagalba, jeigu taip, – tai nuo kada, kiek laiko, kokia pagalba buvo teikiama ir kt.
28. Šiuo atveju atsakovai byloje buvo pasyvūs, neginčijo ieškovių įrodinėjamų aplinkybių, tačiau pirmosios instancijos teismas, esant procesinėms prielaidoms, taikydamas sprendimo už akių institutą, nenustatinėjo esminių bylos aplinkybių (žr. šios nutarties 27 punktą) ir tokiu būdu neužtikrino teisingo šalių ginčo išnagrinėjimo. Dėl šios priežasties, byla galėjo būti išspręsta neteisingai.
29. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad nagrinėjama byla buvo užbaigta sprendimu už akių, t. y. atlikus tik formalų pateiktų ir nurodytų įrodymų vertinimą, sprendžia, kad negalima išnagrinėti bylos iš esmės apeliacinės instancijos teisme, nes tai prieštarautų apeliacinio proceso paskirčiai ir byloje dalyvaujančių asmenų teisei į apeliaciją po to, kai bylą iš esmės išnagrinėja pirmosios instancijos teismas. Be to, pažymėtina ir tai, kad bylos nagrinėjimas įprastine tvarka reikštų bylos aplinkybių tyrimą iš esmės, o ne formaliai. Apimties požiūriu tai reiškia, kad gali būti reikalaujama įrodymų, be kita ko, kviečiami į teismo posėdį byloje dalyvaujantys asmenys, kurie pašalintų byloje esančių įrodymų fragmentiškumą, prieštaringumą, netikslumus ar kitokius jų esminius trūkumus arba bylos aplinkybių neaiškumą, trukdančius teismui apsispręsti ir tinkamai išnagrinėti bylą iš esmės.
30. Atsižvelgiant į tai, kad nebuvo atskleista bylos esmė, pirmosios instancijos teismo skundžiama sprendimo už akių dalis panaikinama ir ši bylos dalis perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
31. Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalį ir šią bylos dalį grąžinus pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, apeliacinės instancijos teismas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimo nesprendžia. Byloje dalyvaujančių asmenų ir teismo turėtas bylinėjimosi išlaidas paskirstys pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjęs iš esmės (CPK 93 straipsnis).
Kauno apygardos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Marijampolės apylinkės teismo 2024 m. kovo 19 d. sprendimo už akių dalį, kuria buvo atmesti ieškovių S. K., K. D. ir S. Š. ieškinio reikalavimai, pareikšti atsakovų R. Š. ir M. Š. atžvilgiu, panaikinti ir šią bylos dalį perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.