Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Administracinė byla Nr. eI-4782-821/2019 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02913-2019-0 (S) Procesinio sprendimo kategorijos: 8.4; 55.1.3

2019 m. lapkričio 11 d.

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Beatos Martišienės ir Eglės Žulytės-Janulionienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas V. K. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (e. b. l. 1–6), prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) 2019 m. liepos 25 d. sprendimą Nr. (15/5-10) 50U-1297 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo“ (toliau – Sprendimas).

Skundas grindžiamas tuo, kad Migracijos departamentas formaliai įvertino Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) nuostatas ir priėmė iš esmės neteisėtą Sprendimą. Pareiškėjas pabrėžia, kad nepaisant to, jog buvusioje darbovietėje (UAB „Steelland“) nebedirba, tačiau artimiausiu metu planuoja įsidarbinti kitoje bendrovėje tokiose pareigose, kurios atitinka sąlygas, kad pareiškėjui būtų išduotas leidimas laikinai gyventi. Mano, kad formalus Įstatymo 50 straipsnio taikymas nagrinėjamu atveju būtų neproporcingas ir nesąžiningas, nes nuo darbo santykių pabaigos UAB „Steelland“ iki skundžiamo Sprendimo priėmimo praėjo itin trumpas laiko tarpas, t. y. kiek daugiau nei 4 mėnesiai.

Pastebi, kad Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, nesikreipė į pareiškėją, nereikalavo paaiškinti susidariusios situacijos dėl darbo santykių nutrūkimo su UAB „Steelland“, taip pat neperspėjo pareiškėjo apie ketinimą panaikinti leidimą laikinai gyventi. Mano, kad Migracijos departamentas neatsižvelgė į pareiškėjo interesus bei konkrečias aplinkybes, kurių skunde nenurodo. Skunde nurodo, kad pareiškėjas pateiks teismui papildomus dokumentus, susijusius su nauja darboviete.

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo teismo jį atmesti kaip nepagrįstą (e. b. l. 16–19).

Nurodo, kad 2018 m. birželio 8 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdyba priėmė sprendimą Nr. 10-S-59539(8.38E-10-27) pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4¹ punkto pagrindu.

Paaiškina, kad Migracijos departamento turimais duomenimis, 2019 m. kovo 18 d. pareiškėjas buvo atleistas iš UAB „Steelland“, bei jokioje kitoje Lietuvos Respublikos įmonėje įdarbintas nebuvo, todėl pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 18 punkto pagrindu. Pažymi, kad Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4¹ punkte ir 50 straipsnio 1 dalies 18 punkte įtvirtinti reikalavimai yra imperatyvūs.

Teigia, kad Migracijos departamentui nustatytų duomenų pakako skundžiamam Sprendimui priimti, todėl nereikėjo jokių pareiškėjo paaiškinimų ar papildomų dokumentų iš pareiškėjo, taip pat mano, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių Migracijos departamento išvadas.

Pažymi, kad skundžiamas Sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjui kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, jei tik jis atitiks Įstatymo numatytas sąlygas.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Byloje kilęs ginčas dėl Sprendimo, kuriuo buvo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

Remiantis administracinėje byloje surinktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas 2018 m. gegužės 11 d. pateikė Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kurio 2 punkte pažymėtas leidimo laikinai gyventi keitimo pagrindas – dirbti Lietuvos Respublikoje aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą. Taip pat buvo pateikti kiti reikalingi dokumentai, tame tarpe UAB „Steelland“ direktoriaus pasirašytas 2018 m. gegužės 10 d. tarpininkavimo raštas, kuriuo įsipareigojo pareiškėją įdarbinti ne trumpesniam negu vienerių metų laikotarpiui pagal darbo sutartį.

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdyba, išnagrinėjusi pateiktus dokumentus, 2018 m. birželio 8 d. priėmė sprendimą Nr. 10-S-59539(8.38E-10-27) pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, ir išduoti leidimą laikinai gyventi, galiojantį 3 (tris) metus.

Pareiškėjui 2018 m. birželio 20 d. išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. LT7439216, galiojantis iki 2021 m. birželio 20 d. (toliau – Leidimas laikinai gyventi).

Migracijos departamento atsakingas tarnautojas, 2019 m. liepos 25 d. patikrinęs duomenis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) informacinėje sistemoje, nustatė, kad pareiškėjas 2019 m. kovo 18 d. buvo atleistas iš darbo UAB „Steelland“.

Vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 18 punktu, Migracijos departamentas 2019 m. liepos 25 d. sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą Leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje .

Pareiškėjas nesutikimą su skundžiamu Sprendimu iš esmės grindžia tuo, kad, jo nuomone, Migracijos departamentas formaliai įvertino Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 18 punkto nuostatas, ir priėmė neteisingą, neproporcingą bei nesąžiningą sprendimą. Atsakovas savo priimtą Sprendimą laiko teisėtu ir pagrįstu, teigdamas, kad nustatęs leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindą, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti tokį išduotą leidimą.

Ginčui aktualus teisinis reguliavimas nustatytas Lietuvos Respublikos įstatyme “Dėl užsieniečių teisinės padėties” (vertinama redakcija, galiojusi skundžiamo Sprendimo priėmimo metu), kurio 40 straipsnio 1 dalis numato leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo pagrindus. Nagrinėjamu atveju Leidimas laikinai gyventi išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4¹ punkto pagrindu, t. y. užsienietis ketina dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą.

Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4¹ punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą pagal šio Įstatymo 44¹ straipsnio nuostatas. Šio Įstatymo 44¹ straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas arba keičiamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą, kai jis atitinka šias sąlygas: 1) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį ne trumpesniam negu vienerių metų laikotarpiui pagal darbo sutartį ir mokėti mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu 1,5 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio (įtraukiant ir individualių įmonių darbo užmokesčio duomenis) darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio (toliau – Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU) dydžio; 2) pateikiamas dokumentas, patvirtinantis, kad užsienietis atitinka Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas sąlygas vykdyti reglamentuojamą profesinę veiklą, nurodytą darbo sutartyje, o jeigu profesinė veikla nereglamentuojama, – dokumentą, patvirtinantį aukštą profesinę kvalifikaciją; 3) Užimtumo tarnyba socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka priima sprendimą, kad užsieniečio darbas atitinka Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikius, išskyrus šiame punkte išvardintus atvejus. Taigi Įstatymo 44¹ straipsnyje imperatyviai nustatytos konkrečios sąlygos ir tvarka, kokiais atvejais užsieniečiui, kuris ketina dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą, gali būti išduotas leidimas laikinai gyventi. Taipogi, kad leidimas laikinai gyventi būtų išduodamas, pareiškėjas turi atitikti ir Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–6 punktus. Kartu pažymėtina, kad asmuo, gavęs leidimą laikinai gyventi dėl to, kad ketina dirbti Lietuvos Respublikoje aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą, ir po to, kai jam yra išduodamas leidimas laikinai gyventi, turi atitikti Įstatyme nustatytas sąlygas, kurių pagrindu jam buvo išduotas minėtas leidimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3727-442/2018). Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje išvardinti pagrindai, kuriuos nustačius, Migracijos departamentas panaikina užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi.

Įstatymo 4 straipsnio 2 dalis įtvirtina, kad Migracijos departamentas yra vienas iš subjektų, kontroliuojančių užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje. Taigi atsakovas yra viešojo administravimo subjektas, kuriam Įstatymu suteikta kompetencija ir įgalinimai priimti administracinius sprendimus dėl užsieniečių teisinės padėties, šiuo tikslu atlikti reikiamų duomenų rinkimą, aplinkybių tyrimą bei faktų patikrinimą.

Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjo byloje surinktus duomenis ginčijamame Sprendime konstatavo, kad pareiškėjas 2019 m. kovo 18 d. buvo atleistas iš UAB „Steeland“ ir jokioje kitoje Lietuvos Respublikos įmonėje įdarbintas nebuvo, todėl atsižvelgiant į šias aplinkybes, Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 18 punktu. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 18 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsienietis neatitinka tų šio Įstatymo 44¹ straipsnyje nustatytų sąlygų dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi (išskyrus šio Įstatymo 44¹ straipsnio 6 dalyje nurodytą atvejį), arba per pirmuosius dvejus teisėto darbo Lietuvos Respublikoje metus pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio Įstatymo 44¹ straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų, arba tapo bedarbiu ilgiau negu 3 mėnesiams iš eilės ar daugiau negu vieną kartą per leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpį, kai leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4¹ punktą. Taigi Migracijos departamento Sprendimas yra pagrįstas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 18 punkto nuostata.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo yra konstatuota, kad atsakovas turi teisę naudotis atitinkamomis duomenų bazėmis, informacinėmis sistemomis ir duomenimis registruose, kuriuose esantys duomenys (nagrinėjamu atveju – VSDFV informacinėje sistemoje) yra tinkami įrodymai tokio pobūdžio bylose (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5132-662/2017, 2017 m. spalio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4900-756/2017). Į bylą pateikti VSDFV informacinės sistemos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas nuo 2019 m. kovo 18 d. yra atleistas iš darbo, todėl akivaizdu, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 18 punkto reikalavimo, kadangi jis turi pareigą atitikti Įstatymo jam keliamus reikalavimus ne tik Leidimo išdavimo metu, bet ir visą jo galiojimo laikotarpį. Pažymėtina, kad pareiškėjas iš esmės neginčija Migracijos departamento nustatytų aplinkybių, kurių pagrindu padaryta išvada, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo nuostatų, t. y. pareiškėjas neginčija fakto, kad nuo 2018 m. kovo 18 d. nebedirba nei UAB „Steelland“, nei jokioje kitoje darbovietėje, kas reiškia, jog pareiškėjas neatitinka tos sąlygos, kurią nurodė, teikdamas prašymą pakeisti Leidimą laikinai gyventi, ir kuriai esant, buvo išduotas Leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pabrėžtina, kad Įstatyme yra nustatyti imperatyvūs reikalavimai užsieniečiams, kurie siekia gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, o taip pat sąlygos, kurias nustačius, panaikinamas išduotas leidimas laikinai gyventi.

Nagrinėjamu atveju teismas pritaria atsakovo atsiliepime į skundą išdėstytai pozicijai, jog teisės aktuose nėra įtvirtintos pareigos Migracijos departamentui informuoti užsienietį apie ketinimą panaikinti leidimą, reikalauti paaiškinti dėl darbo santykių nutrūkimo, taip pat aiškintis, ar pareiškėjas ieško naujo darbo ir pan. Įstatymo 3 straipsnis nustato užsieniečiams, gyvenantiems Lietuvos Respublikoje, bendrą pareigą laikytis teisės aktuose jiems nustatytų pareigų, be kita ko, atitikti Įstatymo keliamus reikalavimus. Būtent pareiškėjas pagal Įstatymo 40 straipsnio 5 dalį, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms Leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi. Taigi pareiškėjas turi pareigą informuoti Migracijos departamentą apie pasikeitusias aplinkybes ir turi pareigą išduoto leidimo laikinai gyventi metu atitikti jam keliamus reikalavimus.

Įstatymo 44¹ straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu užsienietis per pirmuosius dvejus teisėto darbo Lietuvos Respublikoje metus pageidauja pakeisti darbdavį arba darbo funkciją pas tą patį darbdavį, ne vėliau kaip prieš 3 mėnesius iki darbo sutarties su naujuoju darbdaviu sudarymo dienos arba darbo funkcijos pakeitimo dienos turi pateikti Migracijos departamentui prašymą leisti pakeisti darbdavį ar darbo funkciją. Patikrinęs, ar užsienietis atitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas dirbti šį aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą, Migracijos departamentas priima sprendimą dėl leidimo pakeisti darbdavį ar darbo funkciją. Byloje duomenų apie tai, kad pareiškėjas kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu leisti pakeisti darbdavį, nėra. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas teismui pateiktame skunde buvo nurodęs, kad pateiks teismui papildomus dokumentus, susijusius su nauja darboviete, tačiau tokių duomenų teismui nepateikė. Todėl pareiškėjo skundo teiginiai vertintini kaip abstraktūs, deklaratyvūs ir nepaneigiantys atsakovo nustatytų aplinkybių.

Teismas pabrėžia, kad įvertinus aukščiau aptartas Įstatymo nuostatas (Įstatymo 40 str., 44¹ str., 50 str.), aplinkybė, kad užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi, neatitinka Įstatyme nustatytų sąlygų, kurių pagrindu jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, sudaro pagrindą šį leidimą panaikinti. Taigi Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo, jog nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, pareiškėjas neatitinka Įstatymo 44¹ straipsnyje nustatytų sąlygų (leidimas dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą), pagal kurias jam buvo išduotas Leidimas laikinai gyventi, todėl, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 18 punktu, turėjo pagrindą panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi. Taip pat sutiktina, su Migracijos departamento pozicija, kad nuo 2019 m. kovo 18 d. iki skundžiamo Sprendimo priėmimo laiko tarpas (t. y. daugiau kaip 4 mėnesiai) buvo pakankamas pasirūpinti, kad pareiškėjas atitiktų Įstatymo reikalavimus, suteikiančius teisę laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Pabrėžtina, kad teismas, nagrinėdamas bylą, nesprendžia viešojo administravimo subjektui įstatymu priskirtų klausimų iš naujo, tik patikrina, ar atsakovas, priimdamas administracinį sprendimą, veikė įstatymu apibrėžtos kompetencijos ribose, ar konkrečiu atveju Sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi lėmusios aplinkybės egzistuoja, ar jos buvo nustatytos remiantis objektyviais duomenimis. Teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo argumentus, kuriais jis nesutinka su Migracijos departamento priimtu administraciniu sprendimu, daro išvadą, kad pareiškėjas nepaneigė Migracijos departamento nustatytų aplinkybių, kurios sąlygojo skundžiamo Sprendimo priėmimą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų, be kita ko, taikomas ir įgyvendinant viešąjį administravimą (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 1 punktas) – įstatymo viršenybės principas – inter alia reikalauja, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje detalizuojama, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-450/2010, 2018 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1116-556/2018, 2019 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2652-1062/2018). Tikrinant viešojo administravimo subjekto sprendimą (bendrine prasme) VAĮ 8 straipsnio aspektu turi būti nustatyta, ar asmuo, kuriam adresuotas aktas, iš esmės galėjo ir turėjo suvokti (suprasti) priimto sprendimo faktinius ir teisinius pagrindus, jo priėmimo motyvus. Įvertinęs ginčijamo Sprendimo turinį, teismas laiko, kad ginčijamas Sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, nes pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis.

Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, o Migracijos departamento 2019 m. liepos 25 d. sprendimą, kuriuo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, panaikinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 91 straipsnis).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3–4 dalimis,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo V. K. (V. K.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per 14 (keturiolika) dienų nuo sprendimo paskelbimo, apeliacinį skundą paduodant per teismą, kurio sprendimas yra skundžiamas.