- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-03-15
- Bylos Nr.
- 1A-157-498/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-07765-2015-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Olegas Šibkovas (pirm.), Daiva Jankauskienė, Kęstutis Dargužis
- Nukentėjusysis
- R. K.
- Nuteistasis
- R. Z.
- Advokatai
- Mindaugas Vagonis
Pranešėjas Olegas Šibkovas Baudžiamosios bylos Nr. 1A-157-498/2016
Teisėja Odeta Gruodienė Teisminio proceso Nr. 1-01-1-07765-2015-6
2016 m. kovo 15 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Olego Šibkovo, teisėjų Kęstučio Dargužio, Daivos Jankauskienės, sekretoriaujant Indrei Rinkevičiūtei, dalyvaujant prokurorei Daliai Pangonienei, nukentėjusiajam R. K., nuteistajam R. Z., jo gynėjui advokatui Mindaugui Vagoniui,
teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Z. (R. Z.) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 24 d. nuosprendžio, kuriuo
R. Z. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 145 str. 1 d. ir jam paskirta bausmė – viešieji darbai 6 (šešių) mėnesių laikotarpiui. Šiuo nuosprendžiu R. Z. įpareigotas atlikti viešuosius darbus per šešis mėnesius 60 valandų, neatlygintinai dirbant po 10 valandų kas mėnesį visuomenės labui.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Pirmos instancijos teismo nuosprendžiu R. Z. nuteistas už tai, kad 2015-02-05, apie 15.00 val. būdamas R. K. vadovaujamoje įmonėje UAB „(duomenys neskelbtini)“, esančioje (duomenys neskelbtini), pareikalavęs pastarojo atsakyti skubiai į jo UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2015-01-08 pateiktą prašymą, ir gavęs R. K. atsakymą, kad jis buvo pamiršęs atsakyti, tačiau greitu laiku atsakys, iš kišenės ištraukė vieną šovinį 9 mm Luger (9x19) FMJ ir padėjo ant R. K. darbo stalo, duodamas pakankamą pagrindą manyti, kad jį nušaus, nes su savimi turėjo dėklą, kuriame buvo legaliai laikomas pistoletas, taip laikydamas jį netikrumo būsenoje, tokiais veiksmais duodamas pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimai gali būti įvykdyti.
Šalies argumentai
Nuteistasis R. Z. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 24 d. nuosprendį ir jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį.
Nuteistasis skunde nurodo, kad nesutinka su apylinkės teismo išvada, jog jo parodymus apie tai, kad jis kad kai padėjo šovinį, R. K. darbo vietoje, R. K. matant ant stalo, tą akimirką negalėjo kontroliuoti savo veiksmų, padėjęs šovinį pradėjo dusti, užspazmavo gerklę, negalėjo kalbėti, apsisuko ir išėjo, negrasino R. K., nieko nesakė, nedemonstravo ginklo, realiai ginklo R. K. negalėjo matyti, paneigia nukentėjusiojo R. K. parodymai bei teisiamojo posėdžio metu apklaustų liudytojų N. D., G. K., D. V. parodymai.
R. Z. skunde nurodo, kad 2015-02-05 būdamas Kauno centre, kur tvarkė asmeninius reikalus, eidamas pro šalį užėjo į R. K. vadovaujamą UAB „(duomenys neskelbtini)", kadangi norėjo pasikalbėti su R. K. ir išsiaiškinti kodėl jis nepateikia jam atsakymų į raštu pateiktus prašymus. Nurodo, kad R. K. vadovaujamojoje UAB „(duomenys neskelbtini)" buvo baigęs vairuotojų mokymo kursus C ir CE kategorijoms gauti, išlaikė mokyklinį egzaminą, tačiau jam laikant egzaminą VĮ „(duomenys neskelbtini)" buvo visai kitokio pobūdžio klausimai, nei jis buvau rengiamas šioje vairavimo mokykloje, ko pasėkoje teorinės dalies egzamino VĮ „(duomenys neskelbtini)" neišlaikė. Anksčiau R. K. jam buvo sakęs, jog dėl neišlaikyto egzamino yra kalta VĮ „(duomenys neskelbtini)" vykdoma politika. Kadangi jo minėtasis atsakymas R. Z. netenkino, todėl kelis kartus pateikė prašymą raštu. Skunde R. Z. nurodo, kad 2015-02-05 užėjęs į R. K. kabinetą prisistatė ir pasakė kokiu klausimu atėjo. R. K. jam pasiūlė prisėsti, išklausęs nuėjo susirasti pateikto prašymo. Apeliantas skunde teigia, kad jiems bendraujant, priešingai nei tai buvo ankstesnio jų pokalbio metu, R. K. pradėjo kaltinti R. Z., jog jis pats yra kaltas, kad neišlaikiau teorinės dalies egzamino. Nurodo, kad jų pokalbis galėjo užtrukti apie 20 min, pokalbio metu dominavo R. K., kuris nuolat dėstė, kad R. Z. kaltas dėl to kad neišlaikė egzamino, per mažai mokėsi. R. Z. skunde rašo, kad tai girdėdamas labai stipriai susijaudino, kadangi jį labai žeidė bendrovės vadovo išsakyta pozicija, kuri kardinaliai skyrėsi nuo to ką jis anksčiau buvo sakęs. Prieš išeidamas iš R. K. kabineto dėl didelio susijaudinimo, nesąmoningai padėjo jam ant stalo šovinį, kurį netyčia išsitraukė iš striukės kišenės. Mano, kad šovinys tarp kitų jo asmeninių daiktų, buvusių striukės kišenėje, galėjo atsitiktinai užsilikti nuo mano paskutinio apsilankymo šaudykloje. Padėjęs R. K. šovinį ant stalo nieko nesakęs išėjo. R. Z. skunde pažymi, kad pastarąją aplinkybę patvirtina ir bylos nagrinėjimo metu apklausta liudytoja D. V.. Šios liudytojos parodymai, prieštarauja tiek nukentėjusiojo, tiek ir apklaustų liudytojų N. D. ir Ž. L. parodymams. Taip pat pažymi, kad teismas vertindamas liudytojų parodymus dėl jo tariamai išsakytos frazės turėjo atsižvelgti į aplinkybę, kad nukentėjusysis įvykio kas vyko kabinete paaiškino tuo pačiu visoms šioms liudytojoms girdint, tačiau kaip matyti iš duotų parodymų, liudytojos N. D. ir Ž. L., dabartinės nukentėjusiojo darbuotojos, nurodo išimtinai nukentėjusiajam naudingas aplinkybes, kurios skiriasi nuo buvusios nukentėjusiojo darbuotojos D. V. nurodomų aplinkybių. Todėl šiuo atveju teismas vertindamas byloje esančius įrodymus privalėjo atsižvelgti į tai, kad N. D. ir Ž. L. yra dabartinės nukentėjusiojo darbuotojos, suinteresuotos duoti savo darbdaviui palankius parodymus, todėl jų parodymus turėjo vertinti, kaip subjektyvius ir nepatikimus.
R. Z. skunde pažymi, kad pats nukentėjusysis iš karto po įvykio atvykus policijos pareigūnams nurodydamas įvykio aplinkybes nenurodė, kad būtų jam ką nors sakęs. Tą patvirtino ir bylos nagrinėjimo metu apklausta pareigūnė nurodžiusi, kad jei nukentėjusysis būtų nurodęs aplinkybę, jog jis padėjęs šovinį dar kažką nukentėjusiajam pasakė, ji tai būtų užrašiusi. Kaip matyti iš byloje esančių įrodymų, nukentėjusiojo parodymai duoti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme yra nenuoseklūs ir prieštaringi. R. Z. teigimu, pastarasis nuo pat tyrimo pradžios net kelis kartus keitė parodymus, skirtingai nurodydamas iš kur ištraukė šovinį (tai iš pistoleto dėtuvės, tai iš kišenės), pradžioje nieko nenurodydamas apie jo tariamai ištartą frazę, vėliau ir šioje vietoje savo parodymus pakeitė bei nurodė naujas aplinkybes, kurios buvo koreguojamos atsižvelgiant į jo duotus parodymus. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai ikiteisminio tyrimo metu atliktą nukentėjusiojo apklausą nepripažino įrodymu, nes akivaizdžiai iš nukentėjusiojo ir tyrimą atlikusio tyrėjos parodymų akivaizdžiai matėsi, kad viso ikiteisminio tyrimo metu buvo bandoma modeliuoti nukentėjusiojo parodymus pagal jo duotuosius.
Apeliantas pažymi, kad tyrėjos veiksmai aiškiai byloje apie buvusį šališkumą šio tyrimo metu, nes pastaroji pati surašiusi liudytojo apklausos protokolą jį siunčia nukentėjusiajam, kad pastarasis jį pasirašytų. Iš viso to seka, kad nukentėjusiojo parodymų pasikeitimą nulėmė ne aplinkybė, jog nukentėjusysis kažkurias įvykio aplinkybes buvo primiršęs ar pasakodamas jas sąžiningai klydo, tačiau buvo įtakotas tyrimą atlikusios tyrėjos, kuri pati surašydama liudytojo apklausos protokolą, nesant paties liudytojo, aiškiai suformavo ir paties nukentėjusiojo poziciją, kurią jis atkartojo ir duodamas parodymus teisme. Dėl tyrėjos šališkumo R. Z. pažymi ir tai, kad pastaroji nesant jokių objektyvių duomenų, kurie leistų abejoti R. Z. psichine būkle, nepagrįstai paskyrė man ambulatorinę psichiatrinę ekspertizę. Vertinant nukentėjusiojo duotus parodymus į visa tai turėjo būti atsižvelgta, ko pasėkoje jo parodymus teismas turėjo laikyti nepatikimais ir neteisingais.
R. Z. skunde nurodo, kad jokie byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad jo tariamai išreikštas grasinimas buvo realus, paveikė nukentėjusiojo psichinę būseną, jis grasinimą suvokė kaip realų pavojų savo gyvybei, patyrė psichologinį diskomfortą, baimę, nervinę įtampą. R. Z. skunde pažymi, kad apklausiamas teisme nukentėjusysis nurodė, kad po įvykio jam skambino, tačiau jis „numetė ragelį". Bylos nagrinėjimo metu apklaustos liudytojos nurodė, kad po įvykio direktoriaus elgesys visiškai nepasikeitė, įmonėje nebuvo imtasi jokių papildomų apsaugos priemonių ir pan. Taip pat pažymi ir tai, kad kaip nurodė apklausta liudytoja D. V. pats nukentėjusysis iš karto po įvykio norėjo apie įvykį informuoti policiją, tačiau darbuotojai direktorių ragino tai daryti. R. Z. daro išvadą, kad jo veiksmai nukentėjusiojo nebuvo suprasti, kaip realus grasinimas, todėl pirmosios instancijos teismo išvada yra visiškai nepagrįsta. Taip pat nuteistojo nuomone nepagrįsta teismo išvada, kad jų su R. K. pokalbis nutrūko dėl to, kad jis sutriko, išsigando ir tokį veiksmą jis suprato kaip realų pavojų savo sveikatai ar gyvybei, o dėl to kad R. Z. išėjo iš kabineto.
Apeliantas skunde pabrėžia, kad jis R. K. žodžiu ar kita forma jokių grasinimų neišsakė ir jam negrasino, niekada neketino to daryti, o į bendrovę atėjo tik gauti raštiškų atsakymų į pateiktus prašymus. Nurodo, kad legaliai turėto ginklo iš dėklo nebuvo išėmęs, buvo apsirengęs ilga striuke, todėl mano, kad realiai R. K. jo turimo ginklo turėjo nepastebėti. Skunde nurodo, jo spontaniškas, nesąmoningas elgesys, t.y. šovinio padėjimas ant stalo, buvo nulemtas didelio susijaudinimo. Nurodo, kad R. Z. iki šiol pats nesupranta kodėl taip pasielgė, tačiau mano, jog jo elgesį nulėmė didelis susijaudinimas dėl kurio ant R. K. stalo galėjo padėti bet kokį kitą, kišenėje buvusį daiktą (raktus, žiebtuvėlį ir kt.). R. Z. pažymi ir tai, kad po įvykio pas jį į namus atvykusiems pareigūnams rašytame paaiškinime nurodė, jog pasielgė spontaniškai ir neapgalvotai dėl susijaudinimo ir negalėjo nurodyti kodėl šovinį ant stalo R. K. paliko. R. Z. nurodo, kad iš viso to seka, kad jo veiksmuose nebuvo subjektyvaus nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 145 str. 1 d. sudėties požymio - tiesioginės tyčios. Mano, kad jo veiksmai buvo visiškai nepagrįstai ir dirbtinai kriminalizuoti, nors tam nebuvo jokio teisinio pagrindo.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistąjį ir jo gynėją prašiusius apeliacinį skundą tenkinti, prokurorę ir nukentėjusįjį prašiusius apeliacinį skundą atmesti, sprendžia, kad R. Z. apeliacinis skundas atmestinas.
Patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas savo išvadas grindė įrodymais, kurie įvertinti remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, t.y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pirmos instancijos teismas išsamiai išanalizavo surinktus duomenis ir įvertinęs bylos įrodymų visumą padarė motyvuotas ir faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas pripažindamas R. Z. kaltu padarius LR BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą ir paskyrė jam teisingą ir padarytoms veikoms adekvačią bausmę.
LR BK 145 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. LR BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, kurios padarymu pripažintas kaltu R. Z., objektyvieji požymiai pasireiškia žodžiu, raštu, telefonu ar kitokia forma pranešant žmogui, kad jis gali būti nužudytas ar sunkiai sutrikdyta sveikata. Grasinimas – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai. Grasinimo realumą rodo aplinkybės, apibūdinančios veiksmus, jų formą ir pobūdį, kaltininko pavojingumą visuomenei, ginklo, peilių ar kitų priemonių turėjimas, jų demonstravimas, chuliganiškas elgesys. Vertinant grasinimo realumą, reikšmės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ar jis turėjo pagrindo manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Pažymėtina, kad pagal konstrukciją nusikaltimo sudėtis formali – baigtumo momentas siejamas su grasinimo pareiškimo paskelbimu apie kurį sužino nukentėjusysis. Subjektyvieji požymiai pasireiškia tiesiogine tyčia, kurios esmė tokia: grasinantysis supranta, kad pavojingai psichiškai veikia kitą žmogų, keldamas jam baimę, kad priverstų jį paklusti savo valiai, ir nori taip elgtis. Tai – bauginimo procesas, baimės kitam asmeniui sukėlimas, o ne grasinančio asmens realūs ketinimai įgyvendinti smurtą. Grasinimo sudėčiai pakanka, kad kaltininkas siekia sudaryti įspūdį nukentėjusiajam, jog grasinimas bus įvykdytas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-26/2010).
Apelianto teiginiai, kad jis šovinį, kuris buvo tarp jo asmeninių daiktų, išsitraukė atsitiktinai, susijaudinęs, negrasino ir neketino grasinti R. K. paneigia byloje surinkti ir ištirti įrodymai. R. Z. skunde nurodo, kad jis padėjęs šovinį ant R. K. stalo nieko nepasakęs išėjo. Atkreiptinas dėmesys, kad liudytoja D. V. nepatvirtino, kad nuteistasis išėjo iš direktoriaus kabineto nieko nepasakęs, kaip tvirtina nuteistasis skunde. Iš jos parodymų akivaizdu, kad tuo metu kai R. Z. išėjo iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus R. K. kabineto įmonėje buvo daug žmonių, buvo šurmulys, grojo muzika, todėl ji tiesiog negirdėjo ar R. Z. išeidamas iš direktoriaus kabineto kažką jam pasakė, tačiau tokie jos parodymai nepaneigia fakto, kad grasinimas R. K. atžvilgiu buvo išreikštas ne tik konkliudentiniais veiksmais, bet ir išsakytas žodžiu. Kiti liudytojos D. V. parodymai iš esmės sutampa su nukentėjusiojo, liudytojų G. K., N. D. parodymais. Tai kad informacija apie išsakytus žodžius neužfiksuota pirminiame pranešime apie nusikalstamą veiką, neturi esminės reikšmės R. Z. veikos kvalifikavimui pagal LR BK 145 straipsnio 1 dalį. Svarbu tai, kaip nuteistojo veiksmai paveikė nukentėjusiojo psichinę būseną. Byloje nustatyta, kad R. K. nuteistojo veiksmus suvokė kaip realų pavojų savo gyvybei, patyrė psichologinį diskomfortą, baimę, nervinę įtampą. Aplinkybes, kad R. Z. veiksmai sukėlė R. K. psichologinį diskomfortą, priešingai nei nurodoma skunde, patvirtina tiek liudytojų parodymai, tiek byloje sutrinkta medžiaga. Skunde nurodomos aplinkybės, kad R. K. jautėsi tik nusivylęs savo mokiniu, tačiau nejautė grėsmės, prieštarauja byloje esantiems įrodymas. Liudytoja N. D. parodė, kad po to kai R. Z. išėjo iš R. K. kabineto, direktorius pasikvietė darbuotojas ir parodė šovinį, jis jautėsi sunerimęs. Liudytoja G. K. parodė, kad po R. Z. išėjimo direktorius atidarė duris, buvo išblyškęs, parodė į kulką. Liudytoja parodė, kad R. Z. pasakė, kad jis daugiau čia nevaikščios ir padėjo kulką ant stalo. D. V. paliudijo, kad po to, kai R. Z. išėjo iš R. K. kabineto, direktorius iš savo kabineto išėjo neįprastinės būsenos, pasimetęs, kuris papasakojo visą situaciją, kad R. Z. parodė ginklą, kad ant stalo padėjo kulką. Tokie liudytojų nuoseklūs parodymai patvirtina aplinkybę, kad nuteistojo veiksmai iš tiesų paveikė nukentėjusiojo psichinę būseną ir jis tai suprato kaip realią grėsmę. Liudytojos N. D. ir G. K. yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojos, tačiau apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti jų parodymais, nes jos davė parodymus įspėtos dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą ir jų suinteresuotumo bylos baigtimi nenustatyta. Iš bylos duomenų matyti, kad liudytoja Ž. L. yra tyrėja, nedirba ir niekada nedirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ kaip nurodo nuteistasis apeliaciniame skunde, todėl jos parodymai taip pat vertintini kaip objektyvūs ir nešališki.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija pažymi, kad užsitęsusioje konfliktinėje situacijoje, kokioje buvo R. Z. ir R. K. santykiai, tokie R. Z. veiksmai kaip kulkos padėjimas ant stalo bei nukentėjusiojo galimybė matyti ginklą visiškai pagrįstai nukentėjusiojo buvo suvokti, kaip reali grėsmė asmens gyvybei ar sveikatai. Teisėjų kolegijos neįtikino nuteistojo versija, kad šovinį iš kišenės R. Z. išsitraukė ir padėjo ant nukentėjusiojo stalo atsitiktinai, spontaniškai, susijaudinęs dėl R. K. jam išsakytų žodžių ir neturėdamas tyčios įbauginti nukentėjusįjį. Byloje surinkti įrodymai, įvykių seka ir aplinkybės susiklosčiusios iki įvykio, t.y. nepasiteisinę nuteistojo lūkesčiai išlaikyti vairavimo egzaminą, neatsakyti R. Z. laiškai ir pan., tik patvirtina nuteistojo siekį įbauginti R. K.. Išankstinį ketinimą grasinti R. K. ir norą jį įbauginti patvirtina ir faktas, kad nuteistasis šovinį laikė jam pačiam lengvai pasiekiamoje vietoje, savo striukės kišenėje.
Teisėjų kolegijai abejonių nekelia apylinkės teismo padaryta išvada, kad nuteistojo išreikštas grasinimas buvo realus, paveikė nukentėjusiojo psichinę būseną, jis grasinimą suvokė kaip realų pavojų savo gyvybei, patyrė psichologinį diskomfortą, baimę, nervinę įtampą; kad išimdamas iš kišenės šovinį, žiūrėdamas tiesiai į akis ir sakydamas, kad „daugiau čia nevaikščios“ bei padėdamas šovinį ant stalo, siekė, jog nukentėjusysis jaustų baimę, ir suprato, kad turėjo pagrindą galvoti, jog grasinimas bus įvykdytas. Taigi konstatuotina, kad R. Z. veikoje yra visi LR BK 145 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymiai.
Apeliantas R. Z. nurodo, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliktas šališkai, nesant jokio pagrindo jam buvo paskirta ambulatorinė psichiatrinė ekspertizė. Teisėjų kolegija pažymi, kad LR BPK 205 straipsnis numato turinčių reikšmės tyrimui objektų tyrimą. Nagrinėjamu atveju R. Z. nebuvo atlikta teismo psichiatrinė ekspertizė, o tyrėjai kilus abejonių dėl R. Z. psichinės būklės, motyvuotu tyrėjos nutarimu specialistui buvo pavesta atsakyti į klausimą ar įtariamajam nereikalinga atlikti psichiatrinę ekspertizę. Specialistas įvertinęs R. Z. būklę, išvadoje nurodė, kad R. Z. skirti psichiatrinę ekspertizę nereikalinga. Taip pat byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kuriems esant būtų galima pripažinti, kad tyrėja ikiteisminio tyrimo metu buvo šališka ar kitaip suinteresuota bylos baigtimi. Taigi konstatuoti, kad ikiteisminis tyrimas butų atliktas neobjektyviai, šališkai nėra jokio pagrindo.
Už grasinimą nužudyti ar sunkiai žmogaus sveikatą sutrikdymą, jeigu yra pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas bus įvykdytas LR BK 145 straipsnio 1 dalis numato alternatyvias bausmes: viešuosius darbus arba laisvės apribojimą, arba areštą, arba laisvės atėmimą iki dvejų metų. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą bausmės individualizavimo aspektu, konstatuoja, kad skirdamas bausmę R. Z. teismas vadovavosi LR BK 54 straipsnio nuostatomis, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes ir paskyrė tinkamos rūšies ir dydžio bausmę. Skirdamas bausmę pirmos instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta, R. Z. anksčiau neteistas, nedirbantis, registruotas darbo biržoje, eilę kartų baustas administracine tvarka. Taigi apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad pirmos instancijos teismas R. Z. pagrįstai paskyrė BK 145 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą bausmę – viešuosius darbus.
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas ištyrė visus įrodymus, teisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir pagrįstai nustatė, kad R. Z. padarė nusikalstamą veiką numatytą LR BK 145 straipsnio 1 dalyje. Taip pat pažymėtina, kad skirdamas bei individualizuodamas bausmę apylinkės teismas atsižvelgė į visus Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatytus bausmės skyrimo pagrindus ir kriterijus, parinko ir paskyrė R. Z. teisingą bausmės rūšį ir dydį, todėl tenkinti R. Z. apeliacinį skundą nėra jokio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu
nutaria:
R. Z. apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 25 d. nuosprendį palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo paskelbimo dienos.