- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-10-04
- Bylos Nr.
- I-7733-362/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-01626-2019-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Arvydas Martinavičius
- Pareiškėjas
- R. N.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių
nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovui,
teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas R. N. skunde Šiaulių apygardos administracinio teismo prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisti 14 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Skunde pareiškėjas R. N. nurodė, kad nuo 2012018 m. gruodžio 15 d. iki 2019 m. liepos 24 d. buvo kalinamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje, ir ten buvo laikomas, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Kamerose, kur jis buvo laikomas, buvo netinkamai įrengti sanitariniai mazgai, , kamerose Nr. 26,65 buvo pelėsis. Sanitariniuose mazguose nebuvo mechaninės ventiliacijos, todėl kameroje buvo blogas kvapas, jie nebuvo tinkamai atitverti nuo gyvenamųjų patalpų, įėjimai į juos buvo atskirti tik užuolaida, kuri kitiems vaikštant plevėsuoja, tad kiti gali matyti, kas vyksta sanitariniame mazge. Kamerose nėra iškvietimo mygtuko, privalomo radijo taško. Dėl to jis jautėsi nesaugus, atsiliko nuo visuomenės gyvenimo, buvo pažemintas jo orumas. Tuo pačiu jis patyrė neturtinę žalą. Prašo už laikotarpį, praleistą Šiaulių tardymo izoliatoriuje, priteisti 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo nuo 2018-12-15 iki 2019-07-24 laikomas kamerose Nr. 90,75,11,43,96, 30,44,65,27,46,26,18,10, kuriose sanitariniai mazgai yra įrengti pagal teisės aktų reikalavimus, įėjimai atitverti durimis ar stora plėvele, dėl ko nei kameroje esantys asmenys, nei pareigūnai negali stebėti, kas vyksta sanitariniame mazge. Teisės aktai kvapų parametrų nereguliuoja. Kameros vėdinamos natūraliu būdu, per langus, mechaninės vėdinimo sistemos, iškvietimo mygtuko, radijo taško įrengimas nėra galimas dėl įstaigos statuso. Dėl pelėsio pareiškėjo nurodytose kamerose skundžiamasi nebuvo. Radijo transliacijos paslaugos šiuo metu Lietuvoje nebeteikiamos. Atsakovas niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų ir netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų.
Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis, padarytą žalą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo R. N. skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jis buvo laikomas kamerose, neatitinkančiose higienos normų.
Teismas pažymi, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė), pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir LR CK) 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (LR CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (LR CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (LR CK 6. 248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (LR CK 6.249 straipsnis), tačiau LR CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal LR CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
LR civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. LR CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (LR CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (pagal LR CK 6.271 str.).
Veiksmų neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnį konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (pagal CK 6.271 straipsnį), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Teismas pažymi, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Tačiau asmens pažeista teisė teismo gali būti apginta tuo atveju, jei jis konkrečiai įvardija neteisėtus valdžios institucijos veiksmus (neveikimą) ir savo reikalavimą pagrindžia atitinkamais argumentais bei įrodymais. Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012).
Kaip matyti iš atsakovo pateiktos 2019-08-01 pažymos Nr. 60/09-27474 „Dėl R. N.“, pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje aptariamu laikotarpiu buvo nuo 2018-12-15 iki 2019-07-24, jis buvo laikomas kamerose Nr. 90,75,11,43,96, 30,44,65,27,46,26,18,10, kameroje būdavo nuo 2 iki 6 asmenų. Viso Šiaulių tardymo izoliatoriuje pareiškėjas buvo 165 dienas.
Teismui pateiktoje Šiaulių tardymo izoliatoriaus Resocializacijos skyriaus 2019-08-01 pažymoje Nr. 61/04-1985 „Dėl R. N.“ nurodyta, kad pareiškėjas R. N. laikotarpiu nuo 2018-12-15 iki 2019-07-24 į Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorių su skundais dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė.
Teismui pateiktoje Šiaulių tardymo izoliatoriaus saugumo valdymo skyriaus 2019-07-29 pažymoje Nr. 60/09-27138 nurodoma, jog pagalbos mygtuko įrengimas Šiaulių tardymo izoliatoriuje negalimas dėl įstaigos statuso.
Teismui pateiktoje Šiaulių tardymo izoliatoriaus San. Mazgų zonų kamerose lentelėje užfiksuota, jog tualetai nuo kameros atskirti mūrine ar OSB sienele, sienelės aukštis nuo 1,80 m (kameroje Nr. 18 ) iki 2,33 m (kameroje Nr. 44).
Pateikta Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus 2019-01-08 pažyma Nr. 62/08-12 „Apie 2018 metais atliktus remonto darbus“, kurioje nurodyta, kad 2018 m. kovo 06-16 d. kameroje Nr. 18 įrengta lentynėlė sanitariniame mazge, išardyti seni vamzdynai, įrengtas naujas WC, pakabinta nauja WC užuolaida, 2018 m. gegužės 09-22 d. kameroje Nr. 90 išardyti seni vamzdynai, įrengtas naujas WC. Šiose kamerose pareiškėjas buvo po remonto darbų atlikimo.
Pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamentas atliko patikrinimų dėl sąlygų atitikimo higienos reikalavimams jo buvimo kamerose, tačiau kamerose Nr. 26,65 dėl pelėsio buvimo jose tikrinamos nebuvo.
Iš pateiktų fotonuotraukų matyti, kad kamerose Nr. 10,46 sanitariniai mazgai turi duris.
Susipažinus su asmens sveikatos istorija nustatyta, jog aptariamu laikotarpiu pareiškėjas pas Šiaulių tardymo izoliatoriaus gydytojus kreipėsi, kad susirgimai būtų susiję su netinkamomis sąlygomis kamerose, nenurodė. Pareiškėjo ūgis, atvykus į Šiaulių tardymo izoliatorių, nustatytas 179 cm.
Tokiu būdu, kaip pareiškėjas ir nurodo savo skunde, pagrindinė priežastis neturtinei žalai atsirasti buvo netinkamos sąlygos gyvenamosiose kamerose, kur netinkamai įrengti sanitariniai mazgai, dvejose kamerose yra pelėsis, visose kamerose nėra mechaninės vėdinimo sistemos, iškvietimo mygtukų, radijo taškų. kamerose.
Pastebėtina, kad pareiškėjo skundo teiginys dėl kamerų neatitikimo sveikatos ir higienos normoms yra nepaneigti. Nors teismui yra pateikti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamentas atliktų patikrinimų dėl sąlygų atitikimo higienos reikalavimams aktai pareiškėjo buvimo kamerose, tačiau konkrečiai nurodytos kameros, Nr. 26,65, kur pareiškėjas nurodo, jog buvo pelėsis, šiais aktais tikrintos nebuvo, tad , traktuojant abejones pareiškėjo naudai, laikytina, jog šiose kamerose, kameroje Nr. 26, kur pareiškėjas buvo 19 dienų, ir kameroje Nr. 65, kur pareiškėjas buvo 4 dienas, jis buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis higienos normų reikalavimo. Pažymėtina, jog skundų dėl šių aplinkybių nei pareiškėjas, nei kiti kameroje buvę asmenys neteikė.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.4. punkte įtvirtinta, kad tardymo izoliatoriaus kamerose turi būti vidinio ryšio sistema (pasikalbėjimo moduliai ir radijas, mobiliojo ryšio telefonų aptikimas, aliarminis iškvietimas). Nors šių taisyklių 2 punktas ir numato, jog veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais, atsakovas šiuo atveju nepateikė jokių argumentų, kad aliarminio iškvietimo įrengimui ar radijo taško įrengimui reikalinga atlikti darbus, kurie pagal teisės aktų nuostatas būtų priskiriami pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbams. Atsakovui neįrodžius minėtų aplinkybių, teismui nėra pateikta jokių įrodymų, jog šių sistemų įrengimo darbai yra susiję su pastato rekonstrukcija, padaryta išvada, jog teisės aktai Šiaulių TI numatė aliarminio iškvietimo (signalizacijos mygtuko) ir radijo taško įrengimą, tačiau įstaiga nesilaikė šio reikalavimo. Tačiau vien tai, kad nebuvo įrengtas signalizacijos mygtukas ir radijo taškas, nereiškia, jog tai yra toks pažeidimas dėl kuriuo pareiškėjui kilo neturtinė žala. Vadovaujantis bendrosiomis įrodinėjimo taisyklėmis, pareiškėjas turi pakankamai argumentuoti, kad dėl tokio trūkumo jam buvo kilę problemų, kad jis dėl to patyrė kokią nors žalą. Argumentų dėl konkrečiu atveju padarytos žalos pareiškėjui nepateikus, šie pareiškėjo teiginiai atmetami kaip nepagrįsti (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-442/2018). Pareiškėjo teiginiai dėl sunkumo išsikvieti pareigūnus yra deklaratyvūs, į Šiaulių TI administraciją dėl minėtų nepatogumų pareiškėjas nesikreipė, duomenų, jog jo saugumui ar sveikatai buvo kilusi grėsmė, nepateikta, todėl pareiškėjo argumentai dėl iškvietimo mygtuko įrengimo atmestini kaip nepagrįsti. Taip pat atmestas argumentas ir dėl radijo taško nebuvimo, šiuo metu ši paslauga apskritai Lietuvos Respublikoje nėra teikiama, ir tai nepriklauso nuo atsakovo valios, tad net ir esant įrengtam radijo taškui, pasekmės būtų tos pačios, kokias jas nurodė pareiškėjas.
Lietuvos Respublikos Kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. ĮV-190 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugomomis Šiaulių kalėjimo statinių kompleksas (kodas 28219) yra pripažintas nekilnojama kultūros vertybe, kuri yra saugoma valstybės, tad jame kapitalinis remontas ar rekonstrukcijos darbai dėl šio pastato statuso yra negalimi. Šiuo atveju ventiliacija užtikrinama per langą.
Vertinant tualetų įrengimą, teismas pažymi, jog nors tualetai kamerose įrengti, sutinkamai su teisė aktų reikalavimais, kurie numato, jog tualetas turi būti atitvertas ne žemesne nei 1,5 m aukščio sienele, visgi pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-626-442/2016) laikomasi pozicijos, jog minėtas sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą. Teismui pateiktoje Šiaulių tardymo izoliatoriaus San. Mazgų zonų kamerose lentelėje užfiksuota, kad žemiausia sanitarinio mazgo sienelė buvo 1 m 80 cm aukščio, paties pareiškėjo ūgis yra 179 cm, tad privatumo pažeidimo dėl sienelės aukščio nenustatyta, tačiau, atsižvelgiant, jog tualetas nebuvo visiškai atskirtas nuo bendros kameros erdvės, pareiškėjo nurodomą aplinkybę, jog iš tualeto sklido blogas kvapas, vertinama kaip pagrįsta. Pažymėtina, jog kamerose Nr. 10,46 sanitariniai mazgai yra su durimis, šiose kamerose pareiškėjas buvo viso 8 dienas, tad šiose kamerose privatumo pažeidimai nenustatyti. Kaip matyti iš pateiktų fotonuotraukų kitose kamerose sanitariniai mazgai atitverti ne durimis, o užuolaida, toks atitvėrimas tik užuolaida nėra laikomas pakankamu, siekiant užtikrinti asmens, besinaudojančio sanitariniu mazgu, privatumą, tačiau pažymėtina, jog užuolaidos yra ne medžiaginės, o storo nepermatomo polietileno, tad privatumo pažeidimai buvo minimalūs.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Konstatuotina, kad vadovaujantis minėtais teisės aktais, pataisos įstaigų administracijų pareiga – užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis.
Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų laikymo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuriuo nustatoma, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).
Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.
Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau spręstina, ar valstybė pagal nacionalinę teisę užtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalias higienos normas, t. y. ar CK 6.271 straipsnio prasme veikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to ar yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.
Kaip minėta, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą. Remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nustatytą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02). Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje tinkamas laikymo sąlygas, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.
Dėl pareiškėjui už neigiamus išgyvenimus priteistinos sumos pažymėtina, jog asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Kita vertus, pastebėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (2007 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-718/2007, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).
Sprendžiant dėl pareiškėjui priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti atsižvelgtina į tai, kad byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI administracija kuriuo nors pareiškėjo kalinimo laikotarpiu išskyrė jį iš kitų kalinamųjų ir dirbtinai sudarė jam ankštas kalinimo sąlygas ar kitaip blogino jo kalinimo sąlygas, nėra nustatyta, kad pareiškėjas būtų visą laiką laikomas kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų, nors tai bylos medžiaga visiškai ir nepaneigta, taip pat į tai, kad Šiaulių TI būtent netinkamos kalinimo sąlygos (prastos higienos sąlygos) iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai (byloje nepateikta duomenų, kad pareiškėjo patirti nepatogumai bei dvasinės kančios turėjo poveikį sveikatai), įvertinus tai, kad pareiškėjui visą laiką buvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus gyvenamasis plotas kamerose, kitos sąlygos Šiaulių tardymo izoliatoriaus šioje gyvenamojoje kameroje tik dalinai buvo užtikrintos, dėl pelėsio kamerose Nr. 26,65 esant abejonėms, kurios traktuojamos pareiškėjo naudai, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pažymint, į tai, kad dalis argumentų yra paneigti bylos medžiaga, tačiau dalis ir patvirtinta, atkreipdamas dėmesį į visus skunde išdėstytus pareiškėjo argumentus bei atsakovo atsikirtimus, atsižvelgiant į teismų praktiką dėl neturtinės žalos dydžio priteisimo, kurioje numatoma, jog vertinant higienos normų pažeidimų įtaką (reikšmę) neturtinės žalos atlyginimo būdui ir dydžiui, pažymėtina, jog nustačius tik higienos normų pažeidimus, tačiau kitų pažeidimų nenustačius, teismų praktikoje pažeidimo pripažinimas laikomas pakankama bei teisinga (proporcinga) satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais paprastai nepriteisiamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1078-442/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1027-442/2017), tačiau įvertinus ir tokias aplinkybes, kaip blogas kvapas kameroje, nepilnai užtikrintas privatumas, atsižvelgiant į teismų praktiką dėl neturtinės žalos dydžio priteisimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 10 d. nutartys administracinėse bylose Nr. A-2199-662/2015, Nr. A-2183-662/2015, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1656-858/2015, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1938-442/2015), pareiškėjui priteistinas 80 Eur neturtinės žalos atlyginimas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniu, 88 straipsnio 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi
nusprendžia:
Pareiškėjo R. N. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti R. N., a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 80 (aštuoniasdešimt) Eur neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka per sprendimą priėmusius teismo rūmus.