- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-01-02
- Bylos Nr.
- I1-285-422/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01640-2019-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjas
- Janina Vitunskienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- V. R.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, Lietuvos valstybė
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų (toliau – ir teismas) teisėja Janina Vitunskienė,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. R. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN, Pataisos namai, atsakovės atstovas), 5000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas skunde (b. l. 1–3) nurodė, jog jis laikotarpiu nuo 2018 m. rugpjūčio 14 d. iki 2019 m. rugpjūčio 14 d. buvo kalinamas Marijampolės PN 2-ame būryje nežmoniškomis, kankinančiomis sąlygomis. Tualete nebuvo užtikrintas privatumas, patalpose nebuvo tinkamos ventiliacijos, todėl veisėsi pelėsis. Pasivaikščiojimo kiemelis buvo per mažas. Gyvenamųjų patalpų grindys girgždėjo, todėl negalėjo išsimiegoti. Virtuvėje buvo per mažai įrenginių, skalbimo mašina pusę metų stovėjo sugedusi, skalbiniai džiovinami gyvenamojoje patalpoje. Duše vanduo buvo užterštas, dėl to atsirado alergija, niežulys, o vaistai nuo alergijos nebuvo skiriami. Tvirtino, jog dušo patalpoje nesutvarkyta elektros instaliacija, todėl jį bet kada galėjo nutrenkti elektra. Teigė, jog trūko iki nustatytos normos maisto, jis buvo netinkamos kokybės, pasibaigusio galiojimo. Valgykloje maistas buvo gaminamas ir patiekiamas antisanitarinėmis sąlygomis. Pažymėjo, jog pataisos namų parduotuvėje prekių kainos nepagrįstai padidintos, nebuvo sudaryta galimybė įsigyti norimų prekių pagal nustatytą tvarką. Pareiškėjas teigė, jog, kalėdamas tokiomis sąlygomis, jis patyrė didelius emocinio, dvasinio pobūdžio išgyvenimus, dėl to prašo priteisti neturtinę žalą.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą (b. l. 7-11) su pareiškėjo skundu nesutiko. Nurodė, kad pareiškėjo argumentai yra išdėstyti deklaratyviai, nepagrįsti objektyviais faktiniais pagrindais. Tvirtino, jog pareiškėjo gyvenamosios patalpos atitiko higienos normų reikalavimus, buvo vėdinamos per langus. Sanitarinių mazgų buvo pakankamai, juose užtikrintas pareiškėjo privatumas. Pareiškėjas galėjo naudotis skalbyklos ir džiovyklos paslaugomis, maistas atitiko keliamus reikalavimus. Atkreipė teismo dėmesį, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu nesikreipė dėl netinkamų gyvenimo sąlygų ir alerginių susirgimų. Prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, viešoji atsakomybė negalima.
Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, svarbu įvertinti ir nustatyti, ar pataisos namų (pareigūnų) veiksmuose (neveikime) yra deliktinės atsakomybės pažymių, taip pat tai, ar šie veiksmai (neveikimas) tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.
Dėl privatumo užtikrinimo
Pareiškėjas nurodė, kad ginčo laikotarpiu buvo neužtikrintas privatumas tualetuose, kadangi jie atitverti vienas nuo kito pertvaromis, o įėjimas uždengtas tik pusiau permatoma plėvele. Nurodė, kad buvo 2 veikiantys unitazai aštuoniasdešimčiai žmonių, todėl susidarydavo eilės, o tai taip pat neužtikrino privatumo.
Administracinės bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu bausmę atliko 2 būrio patalpoje Nr. 5 ( b. l. 14).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, jog nuo 2017 m. birželio 7 d. įsigaliojusiose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose, patvirtintose Kalėjimų departamento prie LR TM direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 (toliau – ir Aprūpinimo normos), nustatyta, kad prausykloje, tualete numatytas vienas klozetas arba pisuaras penkiolikai nuteistųjų, viena praustuvė – ne daugiau kaip penkiolikai asmenų.
Atsakovės atstovo duomenimis, ginčo laikotarpiu 2 būryje gyveno nuo 78 iki 80 nuteistųjų, sanitariniame mazge buvo 3 unitazai, 3 pisuarai (b. l.14, 36-47), todėl, akivaizdu, jog aprūpinimas sanitariniais mazgais atitiko nustatytas normas. Pareiškėjas atsakovo duomenų kitais įrodymais nepaneigė, jo nurodytas nuteistųjų skaičiusius 2 būryje iš esmės sutampa su atsakovo duomenimis.
Dėl privatumo, naudojantis sanitariniais įrenginiais, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas naujausioje praktikoje (žr., pvz., LVAT 2018 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje A-886-662/2018, A-2351-1062/2019) nurodė, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra nurodęs, kad vertinant, ar nebuvo viršyta priimtina kentėjimo riba, prie tokių veiksnių priskirtina ir galimybė privačiai naudotis tualetu. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką privatumas naudojantis tualetu tam tikrose bylose buvo priskiriamas prie teisių minimumo, kuris turi būti suteikiamas kalinamiesiems, taip pat šios teisės atėmimas buvo laikomas svarbiu elementu, pateisinančiu išvadą, kad kalinimo sąlygos prilygo žeminančiam elgesiui, pažeidžiančiam Konvencijos 3 straipsnį (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje P. prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95), 2002 m. liepos 15 d. sprendimas byloje K. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99).
Vis dėlto Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatuoja kalinamo asmens privatumo pažeidimą naudojantis tualetu, kuris sudaro pagrindą pripažinti ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (t. y., kai pripažįstama, kad kalinimo sąlygos viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, žemino asmens garbę ir orumą) paprastai tuo atveju, kai asmuo naudojosi nevisiškai ar visiškai nuo bendros kameros erdvės neatskirtu tualetu (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. spalio 9 d. sprendimas byloje M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 62936/00) 2013 m. balandžio 25 d. sprendimas byloje C. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09), 2015 m. kovo 10 d. sprendimas byloje V. ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12). Taigi aplinkybė, kad buvo naudojamasi neatskirtu ar nevisiškai atskirtu tualetu kameroje, t. y. patalpoje, kuri yra gyvenamosios paskirties, matant kitiems asmenims ir šiems asmenims patiems tuo metu nesinaudojantiems tualetu, pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką paprastai gali sudaryti prielaidas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui konstatuoti.
Byloje nekilo ginčas dėl aplinkybių, kad pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, unitazai vieni nuo kitų atskirti dalinėmis pertvaromis, o iš priekio atskirti užuolaidomis. Nepaisant to, kad pareiškėjui galėjo būti suteiktas nevisiškas privatumas naudojantis tualetu, tačiau, priešingai nei kamerų atveju, tualetais šioje patalpoje naudojosi visi asmenys. Kaip matyti, šios aplinkybės nėra tapačios aplinkybėms, kurioms esant Europos Žmogaus Teisių Teismas paprastai konstatuoja Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą tuo atveju, kai asmuo kitiems matant naudojosi tualetu kameroje.
Taigi įvertinus nustatytas aplinkybes, teismo nuomone, yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui 2-ame būryje, naudojantis tualetu, buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui, t. y. šiuo aspektu kankinančioms, nežmoniškoms ir (ar) žeminančioms sąlygoms pripažinti.
Dėl maitinimo
Pareiškėjas tvirtino, jog maistas buvo netinkamos kokybės, pasibaigusio galiojimo, gaminamas ir patiekiamas antisanitarinėmis sąlygomis, jo trūko iki nustatytos normos.
Asmenų, kuriems ribojama laisvė, aprūpinimą maistu reglamentuoja BVK 173 straipsnio 4 dalis, kuri nustato, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas. Maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai. BVK 173 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų mitybos ir materialinio buitinio aprūpinimo normas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.
Suimtieji ir nuteistieji tardymo izoliatoriuose, pataisos namuose ir kalėjimuose maitinami vadovaujantis Fiziologinėmis mitybos normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14, Skiriamais maisto produktų vidutiniais paros kiekiais ir paros maitinimo išlaidų normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintais Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253, Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklėmis, patvirtintomis Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 (toliau - ir Maitinimo organizavimo taisyklės) bei Kalėjimų departamento prie LR TM direktoriaus 2014 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-138 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo.“
Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 patvirtintas Fiziologines mitybos normas nedirbantiems vyrams, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, nedirbantis vyras (kokiu buvo pareiškėjas), laikomas laisvės atėmimo vietoje, per parą turi gauti 2298 kcal, 72 g riebalų, 72 g baltymų, 334 g angliavandenių.
Į bylą pateiktas Kauno technologijos universiteto Maisto instituto Maisto tyrimų centro 2018 m. birželio 25 d. tyrimo protokolas Nr. 68 126 (b. l. 24) patvirtina, kad maisto dienos patiekalų energetinė vertė atitiko teisės aktuose nustatytus reikalavimus ir netgi juos viršijo. Nors pareiškėjas nurodė, kad dirbo valgykloje ir žino, jog pasibaigusio galiojimo maistas sumaišomas su kitu maistu, tačiau jis ginčo laikotarpiu su minėto pobūdžio nusiskundimais į Marijampolės PN nesikreipė (b.l.13). Be to, pareiškėjas nedetalizavo, kada konkrečiai ir kaip buvo pažeistos jo teisės dėl maisto trūkumo ar netinkamos jo kokybės, jo netinkamo patiekimo, o pagal pareiškėjo abstrakčiai nurodytas aplinkybes nėra galimybių nustatyti atsakovės atstovo veiksmų atitikimą (neatitikimą) teisės aktų reikalavimams. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog teismui nėra pateikta objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad atsakovės atstovas savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidęs pareiškėjo teises ar teisėtus interesus.
Dėl per aukštų kainų pataisos namų parduotuvėje, teisės apsipirkti tinkamo neužtikrinimo
Pareiškėjas tvirtino, jog pataisos namų parduotuvėje prekių kainos nepagrįstai padidintos, nebuvo sudaryta galimybė įsigyti norimų prekių pagal nustatytą tvarką (grafiką).
Žemesnės instancijos teismas
Atsakovo pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas du kartus skundais kreipėsi į Marijampolės pataisos namus dėl to, kad 2019 m. birželio 13, 21 ir 27 dienomis negalėjo apsipirkti parduotuvėje pagal patvirtintą grafiką (b. l. 28-31), dėl to negalėjo įsigyti būtiniausių higienos reikmenų, kanceliarijos prekių, patyrė maisto trūkumą. Atsakydami į pareiškėjo skundus Marijampolės pataisos namai pripažino, kad dėl darbuotojų kaitos buvo sutrikimų, dėl kurių nuteistieji negalėjo apsipirkti parduotuvėje pagal patvirtintą grafiką (b. l. 32-33). Teismas daro išvadą, jog šiuo aspektu pareiškėjo skundas yra pagrįstas, Pataisos namai pažeidė Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Taisyklės) ginčui aktualios redakcijos 77 punkto, įtvirtinančio, jog Pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti, kad kiekvienas nuteistasis dienotvarkėje nustatytu laiku galėtų apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje ne rečiau kaip kartą per savaitę, reikalavimus, t. y. nustatyti atsakovo atstovo neteisėti veiksmai (neveikimas) dėl teisės apsipirkti tinkamo neužtikrinimo.
Taisyklių 78 punktas numato, jog pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti, kad maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų pardavimo kainos neviršytų šių prekių vidutinių kainų, nustatytų parduotuvėse, kurių prekių apyvarta yra panaši ir veikiančių toje miesto (rajono) teritorijoje, kurioje veikia pataisos įstaiga.
Pareiškėjas tvirtino, jog prekių kainos pataisos namų parduotuvėje yra per didelės, tačiau šių aplinkybių iš esmės nekonkretizavo, tik teigė, jog per aukštos lašinių ir obuolių kainos, nenurodė ir nepateikė įrodymų, kada pirko, kiek sumokėjo už minėtas prekes ir pan., be to nėra byloje duomenų apie tai, kad kreipėsi į pataisos namų administraciją su skundais, pretenzijomis dėl per aukštų prekių kainų. Įvertinus šias aplinkybes, darytina išvada, jog pareiškėjas šiuo aspektu neįrodė atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, kurių pagrindu būtų taikoma civilinė atsakomybė.
Dėl kitų pareiškėjo argumentų
Dėl pareiškime akcentuojamo mažo pasivaikščiojimo kiemelio ploto pažymėtina, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) nereglamentuotas lokalinio sektoriaus kiemelio dydis. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus šiuo aspektu.
Pareiškėjas tvirtino, kad virtuvėlėje įrengta tik viena viryklė, todėl tenka laukti eilėje. Pagal Eksploatavimo taisyklių 5 punktą, pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamos įvairios paskirties patalpos, tarp jų – esant techninėms galimybėms, įrengiama virtuvėlė (kiekvienam būriui; Eksploatavimo taisyklių 5.11 p.). Aprūpinimo normų 2.4 punktas numato, kad elektrinė viryklė – 1 vnt., įrengiama, esant techninėms galimybėms, buitinis šaldytuvas įrengiamas pagal poreikį. Taigi, galiojantys teisės aktai nenumato privalomo viryklės įrengimo, todėl argumentai dėl virtuvėlėje esančios tik vienos viryklės atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde reiškia pretenzijas dėl galimybės maudytis duše tik vieną kartą per savaitę. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų 2003 m. liepos 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 194, 258 punktas įtvirtina būtent tokį mažiausią skaičių kartų asmeniui nusiprausti po dušu. Pažymėtina, jog šiuo atveju nebuvo teigiama, kad pareiškėjui iš viso nebuvo užtikrinama teisė kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu, pats pareiškėjas šios aplinkybės neginčija, todėl atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų šiuo aspektu nenustatyta.
Pareiškėjas deklaratyviai nurodė, kad ginčo laikotarpiu nebuvo užtikrinta tinkama ventiliacija, nors skunde pripažino, kad gyvenamojoje patalpoje buvo praveriamas langas. Pažymėtina, kad patalpų vėdinimas pro praveriamą langą atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) 17 punkto reikalavimus. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, jog atsakovės atstovas veikė netinkamai, o jo argumentai dėl netinkamo patalpų vėdinimo iš esmės yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl atmetami.
Pareiškėjas skunde nurodė, jog dėl alergijos kentė nežmonišką niežulį, o pataisos įstaiga neskyrė reikiamų vaistų, taip pat neleido atsisiųsti jų iš namų. Šį pareiškėjo teiginį paneigia Marijampolės PN Sveikatos priežiūros skyriaus 2019 m. rugsėjo 4 d. pažyma Nr. 14/07-9484 (b. l. 12), kuri patvirtina, jog ginčo laikotarpiu nuo 2018 m. rugpjūčio 14 d. iki 2019 m. rugpjūčio 14 d. dėl alerginių susirgimų bei netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas nesikreipė. Be to, pažymėtina, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 1 priedo punktu, nuteistiesiems draudžiama turėti vaistus be gydytojo leidimo. Teismas sprendžia, kad pareiškėjas neįrodė, jog atsakovės atstovas šiuo aspektu veikė netinkamai.
Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., LVAT 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11).
Pareiškėjo teiginius, kad ginčo laikotarpiu vienas unitazas neveikė, duše bet kada galėjo jį nutrenkti elektra dėl netinkamai sutvarkytos elektros instaliacijos, kad dėl girgždančių grindų negalėjo išsimiegoti, kad duše vanduo buvo užterštas, kad skalbimo mašina pusę metų neveikė, dėl antisanitarinių sąlygų patalpose ir valgykloje, dėl dezinfekcinių priemonių neišdavimo ir pan. teismas atmeta kaip deklaratyvius ir abstrakčius, nedetalizuotus. Pareiškėjas visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo patirtomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Be to, kaip matyti iš 2019 m. rugpjūčio 29 d. pažymos Nr. 55/04-730 (b. l. 13), pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl netinkamų gyvenimo sąlygų į pataisos įstaigą nesikreipė. Nacionalinės visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2018 m. lapkričio 15 d. patikrinimo aktas Nr. (4-21 15.4.8)PA-792 (b. l. 25-27) patvirtina, kad ginčo laikotarpiu patikrinus kai kurių būrių patalpas, pažeidimų nenustatyta. Juo konstatuota, kad nuteistiesiems yra skirtos priemonės patalpoms, įrangai valyti (jos naudojamos pagal paskirtį ir gamintojo instrukcijas), skirtos skalbimo priemonės, sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius viršutinius rūbus (įrengta patalpa su įranga kiekviename būrio aukšte), centralizuotai skalbiami patalynė, rankšluosčiai ir apatiniai rūbai. Šią aplinkybę patvirtina ir į bylą pateiktas Marijampolės pataisos namų direktoriaus 2016 m. sausio 20 d. įsakymas Nr. 4/07-15 (b. l. 17-19).
Tačiau byloje nustačius pareiškėjo teisės apsipirkti tinkamą neužtikrinimą, teismui nekyla abejonių, kad atsakovės atstovės Marijampolės PN neteisėti veiksmai galėjo sukelti pareiškėjui tam tikrų nepatogumų ir išgyvenimų.
Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003-11-06 sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose (žr., pvz., LVAT 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010-10-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012-01-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).
Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymo numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.
Šiame kontekste pabrėžtina, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto. Teismo vertinimu, šiuo atveju neturtinė žala nebuvo tokia didelė, kad ją būtų būtina įvertinti pinigais. Nagrinėjamu atveju byloje nenustačius, kad pareiškėjo teisės būtų pažeistos negrįžtamai, įvertinus bylos aplinkybes, teismas sprendžia, jog šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti pripažinimu, kad pataisos namų veiksmų neteisėtumas yra pakankama ir teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą neturtinę žalą. Taigi pripažintina, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas 2019 m. birželio 13, 21 ir 27 dienomis neužtikrinant galimybės apsipirkti pataisos namų parduotuvėje pagal patvirtintą grafiką buvo pažeista, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo V. R. skundą patenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas Marijampolės pataisos namuose 2019 m. birželio 13, 21 ir 27 dienomis buvo pažeista neužtikrinant galimybės apsipirkti pataisos namų parduotuvėje pagal patvirtintą grafiką.
Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.