Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2012-04-26 · Byla Nr. Iv-2390-764/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2012-04-26
Bylos Nr.
Iv-2390-764/2012
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00563-2012-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Egidija Puzinskaitė
Pareiškėjas
V. K.
Atsakovas
Vilniaus pataisos namams
Trečiasis asmuo
Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos
Kategorijos
  • 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-2390-764/2012Proceso Nr. 3-61-3-00563-2012-2Procesinio sprendimo kategorija 16.5;74 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. balandžio 26 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Egidija Puzinskaitė, sekretoriaujant Renatai Romeiko, dalyvaujant pareiškėjui V. K. (V. K.), jo atstovei S. R., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. prašymą atsakovui Vilniaus pataisos namams, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas V. K. kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN) 1376,58 Lt neišmokėto darbo užmokesčio (b. l. 1–4).

Pagrįsdamas savo reikalavimą, pareiškėjas nurodė, kad dėl Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) IV skyriaus ir 23 str. 2 d. nuostatų, kurios Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002-06-23, 2007-06-07 redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai” pripažintos prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai, laikotarpiu nuo 2007 m. lapkričio mėn. iki 2008 m. gruodžio mėn. pareiškėjui nebuvo išmokėta 1376,58 Lt darbo užmokesčio (2007 m. lapkričio mėn. – 64,29 Lt; 2007 m. gruodžio mėn. – 373,04 Lt; 2008 m. rugpjūčio mėn. – 436,99 Lt; 2008 m. spalio mėn. – 21,55 Lt; 2008 m. lapkričio mėn. – 110,91 Lt; 2008 m. gruodžio mėn. – 369,80 Lt). Neapmokant už atliktą darbą yra pažeidžiamos pareiškėjo konstitucinės teisės, t. y. teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą (Konstitucijos 48 str. 1 d.). Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, kad nurodyta konstitucinė teisė yra garantuojama, saugoma ir ginama, bei tai, kad VTĮ 23 str. 2 d. įtvirtintas reguliavimas buvo pripažintas neteisėtu, pareiškėjas turi teisę reikalauti teisingai atlyginti už atliktą darbą, t. y. reikalauti grąžinti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Pažymėjo, kad, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo aiškinimą, iki to momento, kada gali būti įgyvendinta teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma įvykdytu sprendimu Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. prasme (2005-12-21 nutartis a. b. Nr. A1-638/2005). Vadinasi pareiškėjas turi teisę teismine tvarka ginti dėl neteisingo atlyginimo už darbą pažeistas teises. Nurodė, kad prašoma priteisti suma neviršija Darbo kodekso (toliau – DK) 298 str. nustatyto trejų metų laikotarpio, todėl pareiškėjo skundas tenkintinas visiškai. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad apie pažeistas teises ir galimybę jas ginti, jis sužinojo po Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo paskelbimo.

Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovė prašė skundą tenkinti, paaiškino, kad pareiškėjas nėra praleidęs ieškinio senaties termino, kadangi apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik po Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo paskelbimo. Teismui nustačius, kad ieškinio senaties terminas buvo praleistas, prašė jį atnaujinti atsižvelgiant į tai, kad dar 2010 metais Lietuvos pataisos įstaigų profesinei sąjungai pateikė darbo užmokesčio korteles, o profesinės sąjungos pirmininkas žodžiu įsipareigojo parengti procesinius dokumentus ir juos pateikti teismui. Pareiškėjas pagrįstai tikėjosi, kad prašymas dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo teismui pateiktas, o byla nenagrinėjama dėl teismo pakartotinio kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą. Pažymėjo, kad 2012-01-03 gavęs teismo nutartį sužinojo, kad Lietuvos pataisos įstaigų profesinės sąjungos pirmininkas skundą teismui pateikė tik 2011-12-30. Šį skundą teismo 2012-01-24 nutartimi atsisakyta priimti, kaip paduotą neįgalioto vesti bylą asmens. Sužinojęs apie profesinės sąjungos atstovo netinkamą funkcijų atlikimą, pareiškėjas pats pakartotinai 2012-02-27 kreipėsi į teismą. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl teisėjų darbo užmokesčio yra nurodęs, kad vien ta aplinkybė, jog įstatyminis reglamentavimas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo buvo pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai, sudaro pagrindą spręsti, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbių priežasčių ir yra atnaujintinas.

Atsiliepimas

Atsakovas Vilniaus pataisos namai atsiliepime į pareiškėjo prašymą (b. l. 12–13) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovo teigimu, neišmokėdami pareiškėjo minimos darbo užmokesčio dalies, Vilniaus PN vykdė tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus, todėl elgėsi pagrįstai ir teisėtai. Įstatymas ar kitas teisės aktas laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol nėra konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Išimtinė kompetencija spręsti, ar įstatymas ir kiti teisės aktai neprieštarauja Konstitucijai suteikta Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui. Todėl, kol nustatyta tvarka nebuvo nustatyta ir pripažinta, kad VTĮ 23 str. 2 d. nuostata dėl pareigūnams mokamų priedų ir priemokų ribojimo prieštarauja Konstitucijai, šie įstatymo reikalavimai buvo teisėti ir privalomai vykdomi valstybės institucijų. Atsižvelgiant į tai, negalima konstatuoti, kad skaičiuodamas ir pareiškėjui išmokėdamas darbo užmokestį, atsakovas neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.

Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas į teismą dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies kreipėsi tik 2012-02-27, todėl dėl dalies pareiškėjo reikalavimų turėtų būti taikomas DK 27 str. 2 d. nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas. Taip pat prašė atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams.

Motyvuojamoji dalis

Prašymas atmestinas kaip nepagrįstas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui neišmokėtos darbo užmokesčio dalies už 2007-2008 metus, susidariusios taikant 70 procentų priedų ir priemokų ribojimą.

Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 42 str. 1 d. buvo nustatyta, kad pareigūnų darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedai už tarnybos Lietuvos valstybei stažą, turimą pareiginį laipsnį, kvalifikacinę kategoriją, taip pat priemokos. Priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Kalėjimų departamento arba jam pavaldžios įstaigos pareigūno pareiginė alga mokama Valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka (2 d.). Valstybės tarnybos įstatymo 4 str. 2 d. nustatyta, kad įstatymo VI skyrius, inter alia ir 23 str. 2 d., be išlygų taikomi ir statutiniams valstybės tarnautojams.

Iki 2007-10-01 galiojusio Valstybės tarnybos įstatymo (2002-04-23 redakcija Nr. IX-856) 23 str. 1 d. buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: pareiginė alga; priedai; priemokos. Pagal šio straipsnio 2 dalį priedų ir priemokų suma negalėjo viršyti 70 procentų pareiginės algos. Nuo 2007-10-01 įsigaliojusio Įstatymo (2007-06-07 Nr. X-1175) 23 str. 2 d. nustatyta, kad į priedų ir priemokų sumą neįskaitomi VTĮ 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nurodyti priedai. Tokiu būdu, pagal Valstybės tarnybos įstatymo (2007-06-07 redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą į valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų sumą, kuri negalėjo viršyti 70 procentų pareiginės algos, buvo neįskaitomas priedas už tarnybos stažą ir pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas, tačiau nuostata, kuria buvo ribojama valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų suma išliko.

Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002-04-23, 2007-06-07 redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002-04-23 redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007-06-07; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo 2011-10-25 nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011-11-14 nutartyje (a. b. Nr. A575-1831/2011) konstatavo, kad iš Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalies, nuostatų kylantis reikalavimas asmens teises ginti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai, suteikia teisę pareiškėjui teisme reikalauti teisingai atlyginti už tą darbą, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl Valstybės tarnybos įstatyme įtvirtinto apribojimo taikymo. Atitinkamai teisingu atlyginimu už darbą, kuris liko neatlygintas dėl minėtos legislatyvinės omisijos, gali būti darbo užmokesčio dalies, kuri būtų buvusi, bet dėl Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-855, 2007-06-07 įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytos ribos taikymo nebuvo išmokėta, sumokėjimas. Teismui nevykdant iš Konstitucijos kylančios ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (pvz., 2006-08-08 sprendimas) pripažįstamos teismo pareigos ad hoc šalinti Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo spragas ir nepriteisiant pareiškėjui teisingo atlyginimo už faktiškai atliktą darbą, įstatyminis reguliavimas, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas. Tačiau tai nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, šiuo konstituciniu imperatyvu yra siekiama, kad nebūtų taikomas Konstitucijai prieštaraujantis teisės aktas (jo dalis); kad dėl tokio teisės akto (jo dalies) taikymo neatsirastų antikonstitucinių teisinių padarinių; kad nebūtų pažeistos asmens teisės; kad asmuo, kuriam būtų taikytas Konstitucijai ar įstatymui priešingas teisės aktas, dėl to nepagrįstai neįgytų jam nepriklausančių teisių ar atitinkamo teisinio statuso (Konstitucinio Teismo 2011-05-11 nutarimas). Be to, ši Konstitucijos nuostata atspindi konstitucinį principą - vieną iš esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų, - kad neturi būti taikomas teisės aktas, prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktui (Konstitucinio Teismo 2004-12-13 nutarimas).

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teisinio pagrindo pripažinti, jog įstatymo nuostatos ribojant pareiškėjui mokamus priedus ir priemokas yra įvykdytos iki Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo paskelbimo (2009-12-15 Valstybės žinios, 2009-12-15, Nr. 148-6632), o teisės aktas pripažintas prieštaravęs Konstitucijai negalioja santykiams, atsiradusiems po minėto nutarimo paskelbimo, nėra (LVAT 2010-06-07 nutartis a. b. Nr. A662-1735/2010, „Administracinė jurisprudencija“ Nr. 19, 2010, p. 261-275; 2005-12-21 nutartis a.b. Nr. A1–438/2005, „Administracinių teismų praktika“ Nr. 8, p. 316–329; 2004-03-01 nutartis a.b. A12-219/2004, „Administracinių teismų praktika“ Nr. 5).

Iš teismui pateiktų V. K. asmens sąskaitų kortelių už 2007 m. ir 2008 m. matyti, kad dėl priedų ir priemokų sumai taikomo 70 procentų pareiginės algos ribojimo pareiškėjui 2007 m. neišmokėta – 437,33 Lt (lapkričio mėn. – 64,29 Lt; gruodžio mėn. – 373,04 Lt), 2008 m. neišmokėta – 939,25 Lt (rugpjūčio mėn. – 436,99 Lt; spalio mėn. – 21,55 Lt; lapkričio mėn. – 110,91 Lt; gruodžio mėn. – 369,80 Lt), iš viso – 1376,58 Lt (b. l. 5–8).

Vilniaus pataisos namai prašo dėl dalies pareiškėjo reikalavimų taikyti ieškinio senatį (b. l. 12–13). V. K. teigimu, ieškinio senaties terminas nėra praleistas, kadangi teisė teisme ginti pažeistas teises atsirado po Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo paskelbimo (b. l. 1–4).

Išplėstinė teisėjų kolegija 2011-11-14 nutartyje (a. b. Nr. A575-1831/2011) taip pat konstatavo, kad teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu (DK 27 str. 2 d.). DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad maksimalus bendrasis ieškinio senaties terminas reikalavimams, kylantiems iš darbo teisinių santykių, yra treji metai, jei darbo įstatymai nenustato sutrumpintų ieškinio senaties terminų atskiriems reikalavimams. Ieškinio senatis tai laiko tarpas per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Atitinkamais atvejais šis terminas apibrėžia laiko tarpą, per kurį asmuo gali teismine tvarka apginti savo teises, be kita ko, kylančias iš Konstitucijos. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad bylose dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo DK 27 str. 2 d. nustatytas bendrasis 3 metų senaties terminas skaičiuotinas nuo pareiškėjo skundo padavimo teismui dienos (LVAT 2011-11-14 nutartis a. b. Nr. A575-1839/2011).

Pareiškėjas prašo priteisti 1376,58 Lt neišmokėto darbo užmokesčio (b. l. 1–4), susidariusio dėl priedų ir priemokų sumai taikomo 70 procentų pareiginės algos ribojimo laikotarpiu nuo 2007 m. lapkričio mėn. iki 2008 m. gruodžio mėn. (b. l. 5–8). V. K. su prašymu dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo į teismą kreipėsi 2012-02-27 (b. l. 1–4), todėl pritaikius DK 27 str. 2 d. nustatytą trejų metų senaties terminą, konstatuotina, kad pareiškėjas turi teisę į darbo užmokesčio dalies nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2009 m. vasario mėn. iki 2012 m. vasario mėn. Atsižvelgiant į tai, kad nurodytu laikotarpiu pareiškėjui nebuvo taikomas priedų ir priemokų ribojimas, o pareiškėjo prašoma priteisti darbo užmokesčio suma susidarė laikotarpiu nuo 2007 m. lapkričio mėn. iki 2008 m. gruodžio mėn., konstatuotina, kad V. K. yra praleidęs DK 27 str. 2 d. nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti jo prašymą ir priteisti nurodytą darbo užmokesčio sumą. Pareiškėjo nurodyti argumentai dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo neatitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos tokio pobūdžio bylose, todėl nagrinėjamu atveju nevertintini.

Pareiškėjas prašo teismo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, kadangi jis praleistas dėl nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių aplinkybių. Pareiškėjas manė, kad Lietuvos pataisos įstaigų profesinės sąjungos pirmininkas dar 2010 metais kreipėsi į teismą dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, o apie tai, kad jo teisės teisme neginamos sužinojo tik 2012-01-03 gavęs teismo nutartį. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl teisėjų darbo užmokesčio yra nurodęs, kad vien ta aplinkybė, jog įstatyminis reglamentavimas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, sudaro pagrindą spręsti, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbių priežasčių ir yra atnaujintinas.

CK 1.131 str. 2 d. numato, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Teismų praktikoje pripažįstama, kad ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą, teismas sprendžia ex officio. CK ir kiti įstatymai nenumato aplinkybių, kurias nustačius yra pagrindas pasibaigusį ieškinio senaties terminą atnaujinti, taip pat nėra įvardinti ir kriterijai, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Teismų praktikoje suformuota nuostata, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (LVAT 2009-12-23 nutartis byloje Nr. A756-1285/2009, 2009-09-24 nutartis byloje Nr. A822-1037/2009; LAT 2006-01-03 nutartis byloje Nr. 3K-3-64/2008, 2008-02-11 nutartis byloje Nr. 3K-3-64/2008, 2009-06-15 byloje Nr. 3K-3-206/2009).

Šiuo aspektu pažymėtina, kad praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimas negali būti sprendžiamas atsižvelgiant išimtinai tik į pareiškėjo interesus, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti ieškoma protingos viešųjų interesų pusiausvyros, kuri užtikrintų realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir garantuotų teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą. Pareiškėjo nurodytos ieškinio senaties termino atnaujinimo priežastys, negali būti vertinamos kaip svarbios. Tai, kad pareiškėjas pagrįstai manė, jog prašymą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį jo vardu yra pateikęs Lietuvos pataisos įstaigų profesinės sąjungos pirmininkas, vertintina kaip subjektyvaus pobūdžio aplinkybė, t. y. paties pareiškėjo pasirinktas gynybos būdas, ginti galimai pažeistas teises per atstovą ir nesidomėti bylos eiga ar baigtimi. Kadangi pareiškėjas pats pasirinko tokį pažeistų teisių gynybos būdą, jo nurodytos aplinkybės, negali būti vertinamos kaip objektyvios ir nepriklausiusios nuo pareiškėjo valios. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje formuojamoje administracinėse bylose dėl valstybės tarnautojams neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, pripažįstama, kad aplinkybė, jog pareiškėjo atžvilgiu taikytas darbo užmokesčio ribojimas buvo pripažintas prieštaraujančiu konstitucinėms nuostatoms, nesudaro pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą (A575-1839/2011, A62-577/2011, A822-588/2012 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą nėra, todėl pažeistoji teisė pasirinktu būdu negali būti ginama.

Remiantis teismo nustatytomis aplinkybėmis, išdėstytais motyvais ir įvertinus aptartą teisinį reglamentavimą, teismas sprendžia, kad nėra pagrindo tenkinti V. K. prašymą ir priteisti jam iš Vilniaus pataisos namų 1376,58 Lt neišmokėto darbo užmokesčio, todėl jo prašymas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str., 129 str. teismas

nusprendė:

pareiškėjo V. K. prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Egidija Puzinskaitė