Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

2013-05-22 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-382-211-2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2013-05-22
Bylos Nr.
1A-382-211-2013
Teisminio proceso Nr.
1-13-1-02123-2012-9
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Laureta Ulbienė (pirm.), Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė, Artūras Pažarskis
Nuteistasis
T. M.
Nukentėjusysis
J. L.
Advokatai
Algirdas Gurauskas
Nuorašas

Pranešėja Laureta Ulbienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-382/2013 m.

Teisėjas Ovidijus Ramanauskas Teisminio proceso Nr. 1-13-1-02123-2012-9

Procesinio sprendimo kategorija: (S) 1.1.4.2.; 1.2.14.1.3.; 2.1.7.4; 2.4.6.3.1.; 2.4.7.
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDIS

2013 m. gegužės 22 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Lauretos Ulbienės,

teisėjų Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės, Artūro Pažarskio,sekretoriaujant Linai Butkuvienei,dalyvaujant prokurorui Gedvydui Vaivadai,gynėjui advokatui Algirdui Gurauskui,nuteistajam T. M.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 15 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal LR BK 22 str. 1 d., 178 str. 2 d. laisvės atėmimu 2 metams ir 6 mėnesiams, pagal LR BK 259 str. 2 d. 20 parų arešto bausme.

Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d., 2 p., paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams ir 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Į paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2012-08-19 iki 2012-08-21 ir laikas, išbūtas suėmime nuo 2012-08-21 iki 2013-03-15.

Pagal LR BK 178 str. 2 d. (įsibrovimas į gyvenamąją patalpą) T. M., vadovaujantis LR BPK 303 str. 5 d. 2 p., išteisintas.

Nukentėjusiosios J. L. 350 litų civilinis ieškinys atmestas (LR BPK 115 str. 3 d. 1 p.).

Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, nustatė :

T. M. nuteistas už tai, kad 2012-07-30 apie 8.00 val. iš saugyklos – automobilio „Renault Megane“ v/n (duomenys neskelbtini) stovėjusio (duomenys neskelbtini), pasikėsino pagrobti svetimą turtą, J. L. priklausančius 50 litų vertės sėdynių apmušalus.

Taip pat T. M. nuteistas už tai, kad 2012-08-19 apie 16.25 val. automobilyje „Renault Espace“ v/n (duomenys neskelbtini) stovėjusiame (duomenys neskelbtini), neteisėtai, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, laikė narkotinę medžiagą – 1.813 g. kanapių (ir jų dalių).

Nuteistasis T. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti dalį Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-03-15 nuosprendžio, kuria jis nuteistas pagal LR BK 22 str. 1 d., 178 str. 2 d. ir jį dėl minėto nusikaltimo išteisinti. Apeliantas nurodo nesutinkąs su skundžiamu nuosprendžiu dėl jo nuteisimo pagal LR BK 22 str. 1 d., 178 str. 2 d., kadangi, jo nuomone, teismas nuosprendžio dalį dėl minėtos veikos grindė išimtinai nukentėjusiosios J. L. parodymais, nenurodė jokių motyvų, kodėl atmeta apelianto parodymus. Nuteistasis nurodo, kad net tariamas nusikaltimo objektas – automobilio sėdynių užvalkalai nebuvo nei prijungti, nei apžiūrėti, kaip to reikalauja LR BPK 91, 92, 205, 207 str.

Apelianto teigimu, daugelis nukentėjusiosios teiginių, išsakytų ikiteisminio tyrimo metu bei teisme, verčia jį abejoti liudytojos patikimumu. Nuteistasis T. M. nurodo, kad automobilio Renault Megane akumuliatorius yra montuojamas po keleivio sėdyne, tuo tarpu J. L. akumuliatoriaus vagystę konstatavo pamačiusi atidarytą savo automobilio variklio dangtį. Taip pat nuteistasis teigia, kad neįmanoma jo automobilyje ant prietaisų panelės laikyti jokių apvalių daiktų, kadangi ji yra nuožulni, nors tuo tarpu J. L. teigė mačiusi jo automobilyje Renault Espasce ir atpažinusi aštuonis obuolius, pavogtus iš jos namo. Dėl sėdynių užvalkalų apeliantas teigia juos radęs pakelės sąvartyne, juos išgręžęs ir jais ištrynęs dyzelinio kuro dėmes savo automobilyje bei jais apvyniojęs plastmasines talpas. Į namą teigia pasibeldęs ketindamas parašyti vandens užkaitusiam automobilio varikliui, o iš namo išbėgusi moteris pradėjo rėkti, elgėsi neadekvačiai, reikalavo grąžinti neva jai priklausančius skudurus, kuriais jis buvo apvyniojęs talpas su dyzelinu, todėl jis vengė bendrauti su neadekvačiu asmeniu ir kuo greičiau pasišalino. Tokiu būdu, pasak apelianto, nukentėjusiosios parodymai prieštarauja jo parodymams.

Skunde nuteistasis T. M. teigia, kad nors teismas nuosprendyje pasisakė, jog įvertinus ir ištyrus byloje surinktus įrodymus nustatyta, kad buvo įvykdyta nusikalstama veika, tačiau, pasak apelianto, priešingai – akivaizdu, kad jokių įrodymų dėl minėtos veikos padarymo byloje nėra. Teismas buvo šališkas ir priėmė niekuo nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį, nenurodė, kodėl atmeta apelianto parodymus ir vadovaujasi tik J. L. parodymais.

Teismo posėdyje nuteistasis T. M. ir jo gynėjas skundą palaikė, prašė tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.

Nuteistojo T. M. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl nuteistojo T. M. kaltės:

Pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl nuteistojo T. M. kaltės įrodymo dėl pasikėsinimo pagrobti svetimą turtą yra grindžiamas patikimais, atitinkančiais Lietuvos Respublikos 20 str. reglamentuojantį įrodymų sampratą, reikalavimus, įrodymais. Ikiteisminio tyrimo metu surinkti įrodymai, tinkamai ištirti, įvertinti ir aptarti skundžiamame nuosprendyje.

Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis T. M. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu neigė padaręs nusikaltimą, kuris jam inkriminuotas (BK 22 str. 1 d, 178 str. 2 d.), teigė, jog sėdynių apmušalus tą pačią dieną surado miške, o kai moteris išėjusi į kiemą pasakė, kad tai jos užvalkalai, jis jai grąžino. Į jos kiemą buvo užėjęs paprašyti vandens. Į automobilio „Renault Megane“ saloną nebuvo patekęs ir iš jo sėdynių apmušalų negrobė (b. t. 1, b. l. 169, 173, b. t. 2, b. l. 186). Kolegijos nuomone, tokią apelianto versiją nuneigia tiek nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės J. L. parodymai, kurie buvo nuoseklūs nuo pat ikiteisminio tyrimo, tiek kiti byloje surinkti rašytiniai įrodymai.

Nukentėjusioji J. L. pirmosios instancijos teisme parodė, jog 2012-07-30 ryte, išgirdusi įtartiną triukšmą, prie savo namo pamatė kaltinamąjį T. M., po to apžiūrėjusi T. M. automobilio saloną, pastebėjo jai priklausančius raudonos spalvos sėdynių apmušalus. T. M. sakė, kad tai jo žmonos apmušalai, kuriuos ji jam atidavė ir stengėsi kuo greičiau pasišalinti, jai numetęs automobilio sėdynių apmušalus, išvažiavo (b. t. 2, b. l. 186).

Tokią nukentėjusiosios versiją patvirtino ir byloje apklaustas liudytojas R. L.. Nors liudytojas parodė, kad tą rytą buvo išvažiavęs iš namų, tačiau nurodė, kad apie 8.00 val. jam paskambino žmona J. L., kuri pasakė, kad prie namų sutiko nepažįstamą vyrą, kuris atvyko automobiliu, nurodė automobilio markę, valstybinį numerį bei nurodė jo išvykimo kryptį. Liudytojas (duomenys neskelbtini) gyvenvietėje prie parduotuvės pastebėjo žmonos nurodytą automobilį, privažiavęs jį užblokavo. Sugrįžęs į namus iš žmonos sužinojo, kad iš kieme stovėjusio automobilio Renault Megane buvo pagrobti sėdynių apmušalai, kuriuos vėliau T. M. grąžino (b. t. 2, b. l. 186).

Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji J. L. atpažino T. M., kaip asmenį, kurį 2012-07-30 pastebėjo prie savo namų ir kurio automobilyje pamatė ir atpažino jai priklausančius automobilio sėdynių apmušalus (b. t. 1 b. l. 70-72), o liudytojas R. L. – kaip asmenį, nurodytą žmonos ir kurį sutiko prie parduotuvės (b. t. 1, b. l. 80-82).

Esant tokiems įrodymams, kolegija daro išvadą, kad priešingai nei teigia apeliantas, jo kaltė pilnai įrodyta tiek nukentėjusiosios, tiek liudytojo parodymais bei kita byloje surinkta medžiaga. Netikėti nukentėjusiosios J. L. parodymais pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo, jie buvo nuoseklūs nuo pat ikiteisminio tyrimo bei patvirtinti kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais.

Apeliantas skunde teigia, kad teismas niekaip nevertino to, kad jo parodymai skiriasi nuo nukentėjusiosios parodymų, jis abejojantis nukentėjusiosios kaip liudytojos patikimumu. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad kaip tik paties nuteistojo T. M. parodymai proceso metu kito, nebuvo nuoseklūs, nes pastarasis, būdamas prie nukentėjusiosios namo, jai suradus jo automobilyje sėdynių užvalkalus, teigė, kad tai jo žmonos užvalkalai, kuriuos jam davė, o jau vėliau pirmosios instancijos teisme bei apeliaciniame skunde atsirado versija, kad nuteistasis minėtus užvalkalus rado miške, pakelės sąvartyne. Nuteistajam inkriminuotas nusikaltimo dalykas- automobilio sėdynių užvalkalai nebuvo apžiūrėti kaip daiktiniai įrodymai, tačiau apeliacinė instancija pastebi, kad tai buvo padaryta dėl objektyvių priežasčių: sėdynių užvalkalus nuteistasis gražino įvykio vietoje nukentėjusiajai, kai ji to pareikalavo, pastebėjusi jo automobilyje savo užvalkalus. Įvertinus šias aplinkybes, teismas tiki nukentėjusiosios parodymais dėl užvalkalų priklausomybės, jų būklės ir vertės, o nuteistojo parodymus vertina kritiškai.

Nuteistasis T. M., prašydamas jį išteisinti, savo skundo argumentuose taip pat nurodo ir dėl akumuliatoriaus, tačiau pažymėtina, kad pirmosios instancijos teisme nuteistajam T. M. inkriminuoto 200 Lt akumuliatoriaus pagrobimas buvo pašalintas iš jam pateikto kaltinimo, todėl šie skundo argumentai nagrinėjami nebus.

Priešingai nei skunde teigia apeliantas, kolegijos nuomone, apylinkės teismas tinkamai išaiškino visas aplinkybes, ištyrė byloje esančius įrodymus nepažeisdamas LR BPK 20 str., 301 str. reikalavimų, teisingai juos įvertino ir pagrįstai T. M. nusikalstamus veiksmus kvalifikavo kaip pasikėsinimą pagrobti svetimą turtą.

Dėl veikos kvalifikacijos:

Esant pagrįstam pirmosios instancijos teismo nuosprendžiui dėl nuteistojo T. M. kaltės įrodymo, skundžiamas nuosprendis keistinas dalyje dėl veikos (LR BK 22 str. 1 d. 178 str. 2 d.) kvalifikacijos.

T. M. nuteistas už tai, kad pasikėsino pagrobti J. L. priklausančius 50 Lt vertės sėdynių apmušalus iš saugyklos – automobilio „Renault Megane“ v/n (duomenys neskelbtini) Pirmosios apylinkės teismas šiuos apelianto veiksmus kvalifikavo pagal LR BK 22 str. 1 d. 178 str. 2 d., tai yra, nustatė vagystę kvalifikuojantį požymį – svetimo turto pagrobimą įsibraunant į saugyklą.

Teismų praktikoje automobilis pripažįstamas saugykla tokiu atveju, kai jis yra apsaugotas mechaninėmis ar elektroninėmis priemonėmis. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad liudytojas R. L. teisme paaiškino, kad kieme stovėjusio automobilio Renault Megane vairuotojo durelės nebuvo užrakintos, nes buvo sugedusi jų spyna. Tą skundžiamame nuosprendyje nurodė ir pirmosios instancijos teismas, tačiau kartu pasirėmė kaip precedentu Vilniaus apygardos teismo 2012-06-28 nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-582-303/2012 ir konstatavo, jog šiuo atveju nėra svarbu ar automobilis buvo užrakintas ar ne, reikėjo fizinių pastangų į jį pakliūti ar ne. Apylinkės teismo teisėjo nuomone, svarbu tai, kad T. M. į automobilio saloną pateko kaip pašalinis asmuo, neturėdamas nei leidimo, nei teisėto intereso.

Teismų praktikoje teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (kasacinės bylos 2K-453/2011, 2K-162/2009).

Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismo nurodytoje baudžiamojoje byloje asmuo pagal LR BK 22 str. 1 d. 178 str. 2 d. nuteistas dėl to, kad įsibrovė į kioskelį-sandėliuką, todėl teismas, nustatęs, kad kaltininkas į minėtą patalpą pateko neteisėtai, t. y., be savininko leidimo, konstatavo įsibrovimą, nežiūrint to ar kioskelis buvo užrakintas ar ne, reikėjo fizinių pastangų į jį pakliūti ar ne (Vilniaus apygardos teismo apeliacinė byla Nr. 1A-582-303/2012).

Tokiu būdu pirmosios instancijos teismo nurodyta byla nėra analogiška nagrinėjamai bylai, faktinės aplinkybės akivaizdžiai skiriasi, todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog minėtas Vilniaus apygardos teismo sprendimas byloje Nr. 1A-582-303/2012 turi precedento galią.

Esant tokioms aplinkybėms, kolegija daro išvadą, kad nuteistojo T. M. veiksmai nepagrįstai buvo kvalifikuoti, kaip svetimo turto vagystė, įsibraunant į saugyklą.

Neinkriminuojant nuteistajam T. M. vagystę kvalifikuojančio požymio- įsibrovimo į saugyklą, keičiasi jo veiksmų teisinis vertinimas. Jam inkriminuoto pagrobto turto vertė neviršija 1 MGL, todėl jo veiksmai nekvalifikuotini kaip baudžiamasis nusikaltimas ar nusižengimas (Lietuvos Respublikos BK 190str.), tokiuose jo veiksmuose yra Lietuvos Respublikos Administracinių teisės pažeidimų kodekso 50 str. požymiai. Dėl šių motyvų skundžiamas nuosprendis dalyje dėl T. M. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 2 d. naikintinas, priimant naują išteisinamąjį nuosprendį , nustačius, kad nuteistasis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius (Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 1 p.).

Nuteistąjį T. M. išteisinant pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. 178 str. 2 d., naikintinas teismo sprendimas dėl bausmių subendrinimo .

Kolegija, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 4d. 329 str. 1d. 1p.,

Rezoliucinė dalis

nusp rendė:

nuteistojo T. M. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies .

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-03-15 nuosprendį dalyje dėl T. M. nuteisimo už 2012-07-30 pasikėsinimą pagrobti svetimą turtą panaikinti ir priimti naują nuosprendį.

T. M. pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. 178 str. 2 d. išteisinti, nepadarius jam veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius.

Panaikinti sprendimą dėl bausmių subendrinimo.

T. M. iš bausmės atlikimo vietos paleisti, atlikus paskirtą bausmę- areštą.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Šis nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.

Kolegijos pirmininkė (parašas) Laureta UlbienėKolegijos teisėjai (parašai) Virginija Pakalnytė-TamošiūnaitėArtūras PažarskisNuorašas tikras :Kolegijos pirmininkė Laureta Ulbienė