Kauno apylinkės teismo sprendimas

2014-09-11 · Civilinė byla Nr. 2-14817-877/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apylinkės teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2014-09-11
Bylos Nr.
2-14817-877/2014
Teisminio proceso Nr.
2-69-3-10713-2014-9
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Rita Liukaitytė
Atsakovas
I. Ž.
Civilinė byla Nr. 2-14817-877/2014;Teisminio proceso Nr. 2-69-3-10713-2014-9;Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 35.6.1; 99.3; 116.5.2
KAUNO APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASPRIIMTAS UŽ AKIŲLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m.rugsėjo 11 d.Kaunas

Kauno apylinkės teismo teisėja Rita Liukaitytė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės bankrutavusios UAB „Transolis“, atstovaujamos bankroto administratorės UAB „MaxContract“, ieškinį atsakovei I. Ž. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir niekiniais bei restitucijos taikymo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovė bankrutavusi UAB „Transolis“ kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti negaliojančiais ab initio 2013-04-15 kasos išlaidų orderį Nr. TRS 201311 ir 2013-04-15 sutartį dėl skolos padengimo turtu, taikyti restituciją ir priteisti ieškovei iš atsakovės I. Ž. 12000 Lt sumą bei įpareigojant atsakovę grąžinti ieškovei 8 kompiuterius, biuro baldų komplektą ir sumokėti 3647,37 Lt sumą už daiktų nuvertėjimą bei priteisiant iš ieškovės atsakovei 15000 Lt skolą, o teismui nustačius, kad restitucija natūra negalima, priteisti iš atsakovės 21180,19 Lt sumą, tuo pačiu priteisiant iš ieškovės atsakovei 15000 Lt skolos sumą, priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodyta, kad 2013-06-06 Kauno apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1864-173/2013 UAB „Transolis“ buvo iškelta bankroto byla ir bankroto administratore paskirta UAB „MaxContract“. Bankroto administratorei susipažinus su perduotais įmonės dokumentais buvo nustatyta, kad 2013-04-01 UAB „Transolis“ ir I. Ž. sudarė Paskolos sutartį, kuria UAB „Transolis“ pasiskolino iš atsakovės 15000 Lt, šią sumą ir 500 Lt atlyginimą įsipareigodama grąžinti iki 2013-04-15. UAB „Transolis“ 2013-04-15 grąžino 12000 Lt, išrašydama atsakovei kasos išlaidų orderį Nr. TRS 201311, o likusią 3500 Lt sumą padengė įmonės turtu (8 kompiuteriais, biuro baldų komplektu) pagal 2013-04-15 sutartį dėl skolos padengimo turtu. 2013 m. balandžio 15 d. UAB „Transolis“ ir I. Ž. sudaryti sandoriai pažeidė kitų UAB „Transolis“ kreditorių teises, nes UAB „Transolis“, būdama nemoki, suteikė pirmenybę I. Ž., dėl sandorių bendrovės turtas sumažėjo ir dėl to kiti bendrovės kreditoriai prarado galimybę visiškai ar iš dalies patenkinti savo kreditorinius reikalavimus, kilo reali grėsmė, kad įsipareigojimai kitiems kreditoriams dėl sumažėjusio turto nebus tinkamai įvykdyti. UAB „Transolis“ neprivalėjo sudaryti ginčijamų sandorių, be to, sandorių šalys buvo nesąžiningos, žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeis kitų kreditorių teises, t.y. 2013-04-15 kasos išlaidų orderį Nr. TRS 201311 12000 Lt sumai išrašė antrus metus nemoki ir nuostolingai veikianti bendrovė, šis faktas buvo ir turėjo būti žinomas UAB „Transolis“ ir atsakovei, kuriai kyla pareiga domėtis kita sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi. 2013 m. balandžio 15 d. sutartimi dėl skolos padengimo turtu UAB „Transolis“ 3500 Lt skolą atsakovei padengė perduotu turtu, kurio likutinė vertė buvo 9180,19 Lt, t.y. beveik 2,6 kartus didesnė. Sandoriais buvo pažeistos bendrovės kreditorių teises, jų šalys buvo nesąžiningos, todėl sandoriai pripažintini negaliojančiais ir taikytina restitucija, priteisiant iš atsakovės 12000 Lt sumą bei įpareigojant atsakovę grąžinti ieškovei 8 kompiuterius, biuro baldų komplektą ir sumokėti 3647,37 Lt sumą už daiktų nuvertėjimą, bei priteisiant iš ieškovės atsakovei 15000 Lt skolą, o teismui nustačius, kad restitucija natūra negalima, priteisti iš atsakovės 21180,19 Lt sumą, tuo pačiu priteisiant iš ieškovės atsakovei 15000 Lt skolos sumą.

Atsakovei I. Ž. procesiniai dokumentai įteikti 2014-08-20 CPK 130 str. nustatyta tvarka – viešo paskelbimo būdu, paskelbiant specialiame interneto tinklalapyje www.teismai.lt pranešimą (43 b.l.), jame išaiškinant atsakovės teisę per 14 dienų nuo informacijos paskelbimo dienos pareikšti teismui atsiliepimą į ieškinį, atitinkantį CPK 142 str., 111 str. reikalavimus, taip pat informuojant atsakovę, jog jai nepateikus atsiliepimo į ieškinį, ieškovei prašant, teismas gali priimti sprendimą už akių. Atsakovė per teismo nustatytą 14 dienų terminą atsiliepimo į ieškinį nepateikė. Atsakovei be pateisinamos priežasties per teismo nustatytą terminą nepateikus atsiliepimo į ieškinį ir esant ieškovės prašymui, priimtinas sprendimas už akių (CPK 142 str. 4 d.).

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Byloje ieškovė reiškia reikalavimus dėl 2013-04-15 kasos išlaidų orderio Nr. TRS 201311, kuriuo UAB „Transolis“ grąžino atsakovei I. Ž. dalį – 12000 Lt – paskolos, ir 2013-04-15 sutarties dėl skolos padengimo turtu, kuria UAB „Transolis“ likusią 3500 Lt skolos sumą padengė įmonės turtu (8 kompiuteriais, biuro baldų komplektu), pripažinimo negaliojančiais ab initio ir restitucijos taikymo, remiantis actio Pauliana institutu, nurodydama, kad minėtų sandorių šalys neprivalėjo sudaryti, buvo nesąžiningos, dėl sandorių bendrovės turtas sumažėjo ir dėl to kiti bendrovės kreditoriai prarado galimybę visiškai ar iš dalies patenkinti savo kreditorinius reikalavimus, kilo reali grėsmė, kad įsipareigojimai kitiems kreditoriams dėl sumažėjusio bendrovės turto nebus tinkamai įvykdyti.

Actio Pauliana instituto paskirtis – ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu mažinama kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą. Atsižvelgiant į tai, kad actio Pauliana instituto taikymas reiškia tam tikrą sutarties laisvės principo apribojimą, pripažinti sandorį negaliojančiu šiuo pagrindu bei taikyti teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visetui, kad būtų užkirstas kelias galimam kreditoriaus piktnaudžiavimui šiuo institutu ir nepagrįstam skolininko teisių suvaržymui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai plėtojamoje teisminėje praktikoje yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-01-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2009-04-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2009; 2010-11-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010; 2011-09-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011; 2012-05-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012 ir kt.). Įvertinus, kad actio Pauliana instituto taikymas susijęs su sutarčių laisvės ribojimu, ir siekiant, kad kreditorius nepiktnaudžiautų šiuo institutu bei nebūtų nepagrįstai suvaržytos skolininko teisės, sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui, t.y. nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir pripažinti sandorį negaliojančiu.

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad vien tik faktas, jog sandorius ginčija bankroto administratorius, nesudaro pagrindo ginčijamus ir iki bankroto bylos iškėlimo sudarytus sandorius vertinti pagal taisykles, kurios yra būdingos bankroto procesui. Actio Pauliana negali būti aiškinamas taip, kad sudarytų prielaidas ginčyti sandorius, kurie jų sudarymo metu nebuvo draudžiami ir atitiko įprastą verslo praktiką, nepaisant to, kad jų sudarymo metu skolininkas turėjo įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams, o vėliau jam buvo iškelta bankroto byla. Toks įstatymo aiškinimas ir taikymas, ginčijant jų sudarymo metu neuždraustus sandorius, sukeltų teisinį neapibrėžtumą, nepasitikėjimą finansinių problemų turinčiu skolininku ir nepagrįstai ribotų jo galimybes vykdyti veiklą bei siekti atsiskaitymo su visais kreditoriais išvengiant bankroto, o bankroto administratoriui sudarytų nepagrįstas prielaidas ginčyti visus be išimties iki bankroto bylos iškėlimo sudarytus sandorius taip piktnaudžiaujant savo teisėmis. Sprendžiant, ar buvo pažeistos kreditoriaus teisės ginčijamu sandoriu suteikiant pirmenybę kitam kreditoriui, reikia turėti omenyje tai, kad kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai, todėl įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytiems įsipareigojimams kitiems kreditoriams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-11-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010; 2012-11-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2012). Pažymėtina, kad tokius sprendimus dažnai padiktuoja verslo logika, kartais tai gali būti vienintelė racionali išeitis išvengti bankroto. Priešingai, tokie sandoriai gali būti naudingi skolininkui, kartu ir jo kreditoriams. Kreditoriaus įsipareigojimų sumažinimas tokio turto sąskaita tuo momentu dažniausiai atitinka ir kitų kreditorių interesus, nes taip sumažinami finansiniai įsipareigojimai kreditoriams ir sudaromos prielaidos jiems visiškai įvykdyti.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad 2013-04-01 UAB „Transolis“ ir I. Ž. sudarė Paskolos sutartį, kuria UAB „Transolis“ pasiskolino iš atsakovės 15000 Lt, siekiant patenkinti bendrovės verslo poreikius, gauti apyvartines lėšas bendrovės veiklos vystymui, įsipareigodama skolą grąžinti bei sumokėti 500 Lt paskolos atlyginimą iki 2013-04-15 (15-16 b.l.). 2013 m. balandžio 2 d. UAB „Transolis“ kasos pajamų orderis, serija TRS Nr. 2013007, patvirtina, kad bendrovės darbuotojas vyr. buhalteris ir kasininkas A. V. priėmė iš atsakovės 15000 Lt sumą (17 b.l.). Ieškovė 2013-04-01 paskolos sutarties ir 2013-04-02 kasos pajamų orderio neginčija, todėl teismas daro išvadą, kad ginčo dėl 15000 Lt paskolos byloje nėra, suteikta paskola atitiko bendrovės verslo poreikius, buvo panaudota kaip apyvartinės lėšos bendrovės veiklos vystymui ir nepažeidė kitų kreditorių interesų.

Ieškovė ginčija 2013-04-15 kasos išlaidų orderį Nr. TRS 201311, kuriuo UAB „Transolis“ išmokėjo atsakovei 12000 Lt sumą pagal 2013-04-01 paskolos sutartį. Pagal CK 6.66 str. 1 d. kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Be to, pagal CK 6.66 str. 1 d. kreditoriaus teisių pažeidimu laikomas atvejis, kai skolininkas, būdamas nemokus, ginčijamu sandoriu suteikia pirmenybę kitam kreditoriui. Nors ieškovė teigia, kad UAB „Transolis“ neprivalėjo 2013-04-15 sudaryti pinigų grąžinimo sandorio, tačiau 2013-04-01 paskolos sutartis aiškiai įpareigojo UAB „Transolis“ įvykdyti prievolę ir grąžinti atsakovei pasiskolintus 15000 Lt ir 500 Lt paskolos užmokestį iki 2013-04-15, grąžindama 12000 Lt sumą, UAB „Transolis“ iš dalies įvykdė sutartinę prievolę. Ieškovė nurodo, kad 12000 Lt grąžinimas atsakovei pažeidė kitų bendrovės kreditorių interesus, tačiau nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių interesų pažeidimo faktą. 15000 Lt paskola buvo paimta labai trumpam, 14 dienų laikotarpiui, gauti pinigai buvo panaudoti bendrovės veiklos vystymui, papildomų pajamų gavimui, kad visiškai atitinka ir kitų kreditorių interesus, todėl darytina išvada, kad dėl 12000 Lt grąžinimo atsakovei nei sumažėjo bendrovės turtas, nei kitiems kreditoriams buvo sukelta grėsmė savo kreditorinių reikalavimų patenkinimui.

Ieškovė nurodo, kad ginčijamų sandorių šalys buvo nesąžiningos, žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeis kitų kreditorių teises, t.y. 2013-04-15 kasos išlaidų orderį Nr. TRS 201311 12000 Lt sumai išrašė antrus metus nemoki ir nuostolingai veikianti bendrovė, šis faktas buvo ir turėjo būti žinomas UAB „Transolis“ ir atsakovei, kuriai kyla pareiga domėtis kita sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi. Sąžiningumas – vertinamasis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyvųjį kriterijų sudaro faktinės aplinkybės (informacija), kurią sudarydamos ginčijamą sandorį, veikdamos protingai ir apdairiai šalys turėjo žinoti, kad nepažeistų teisėtų kitų asmenų interesų, subjektyvusis kriterijus, tai asmens psichinis santykis su objektyviąja tikrove, t.y., ar asmuo galėjo suvokti, kad sandorio sudarymas pažeidžia kitų asmenų teisėtus interesus. Siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti abu šiuos kriterijus. Sąžiningumas konkrečioje situacijoje yra fakto klausimas, tačiau reikalavimai jo turiniui gali skirtis, priklausomai nuo to, kokie sandoriai yra sudaromi ir kokioje situacijoje asmenys veikia. Tokiu atveju turi būti nustatinėjami faktai, patvirtinantys skolininko nesąžiningumą, kurį būtina įrodyti ne galimomis prielaidomis, o konkrečiais faktais. Teisės klausimas – ar teisingai aiškinamas sąžiningumas atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, kai skolininkas, pažeisdamas kreditoriaus interesus, perleido turtą. Taikant actio Pauliana institutą turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas, kai ginčijamas atlygintinis sandoris (CK 6.66 str. 1 d., 2 d.). CK 6.66 str. taikymo prasme ginčijamo sandorio šalys laikytinos nesąžiningomis, jeigu jos žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeidžia kitų kreditorių teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-11-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010). Siekdama įrodyti atsakovės nesąžiningumą, ieškovė privalėjo įrodyti, kad atsakovė galėjo ir turėjo gauti informaciją apie UAB „Transolis“ nemokumą ir turėjo taip pat žinoti, kad būtent jai suteikiama pirmenybė, t.y. kitiems nemokios įmonės kreditoriams tokios sąlygos atsiskaityti nesudaromos. Teismų praktikoje įprasta, kad apie įmonės nemokumą galima spręsti iš viešoje erdvėje esančių pranešimų apie įmonės turto areštus ar pateiktus ieškinius teismui, taip pat iš kitų viešai prieinamų šaltinių apie įmonės nemokumą. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad iki 2013-04-01 Lietuvos teismuose nebuvo iškelta nei viena civilinė byla dėl skolos priteisimo iš skolininkės UAB „Transolis“. Priešingai, iki nurodytos datos Lietuvos teismuose buvo iškelta 16 civilinių bylų pagal UAB „Transolis“ reikalavimus dėl skolos priteisimo iš kitų skolininkų. Be to, laikotarpiu nuo 2013-04-01 iki 2013-04-15 Lietuvos teismuose buvo gautas tik vieno kreditoriaus (UAB „Dantransa“) pareiškimas dėl skolos priteisimo iš UAB „Transolis“. Nurodytais laikotarpiais duomenų apie bendrovės turto areštus nėra. Pareiškimas dėl UAB „Transolis“ bankroto bylos iškėlimo Kauno apygardos teismui pateiktas tik 2013-05-07. Aptarti duomenys nepatvirtina, kad sandorių sudarymo laikotarpiu atsakovė galėjo spręsti apie bendrovės nemokumą, prievolių kitiems kreditoriams nevykdymą bei tai, kad būtent jai suteikiamos išskirtinės atsiskaitymo sąlygos. Aplinkybė, kad atsakovė 14 dienų laikotarpiui paskolino UAB „Transolis“ 15000 Lt, patvirtina, jog atsakovei nebuvo pagrindo abejoti bendrovės mokumu. Darytina išvada, kad sudarydamos 12000 Lt grąžinimo sandorį UAB „Transolis“ ir I. Ž. buvo sąžiningos ir nepažeidė kitų kreditorių interesų, ieškovės reikalavimas pripažinti negaliojančiu ab initio 2013-04-15 kasos išlaidų orderį Nr. TRS 201311, kuriuo atsakovei buvo grąžinta 12000 Lt skolos suma, atmestinas kaip nepagrįstas ir prieštaraujantis byloje nustatytoms aplinkybėms.

Ieškovė taip pat prašo pripažinti negaliojančia ab initio 2013-04-15 sutartį dėl skolos padengimo turtu, kuria 3500 Lt skolos likutį UAB „Transolis“ padengė atsakovei perduotu turtu: 8 kompiuteriais ir biuro baldų komplektu, kurių likutinė vertė buvo 9180,19 Lt. Iš 2013-04-15 sutarties dėl skolos padengimo turtu (19-21 b.l.) matyti, kad 3000 Lt skolos likutį ir 500 Lt paskolos užmokestį UAB „Transolis“ įsipareigojo padengti atsakovei bendrovės turtu, t.y. aštuoniais kompiuteriais „Dell“ ir biuro baldų komplektu (2.1 punktas). 2013 m. kovo 31 d. UAB „Transolis“ ilgalaikio turto sąrašas, ilgalaikio turto likutinių verčių paskaičiavimas (23-25 b.l.) patvirtina, kad atsakovei 2013-04-15 perduotų daiktų likutinė vertė 2013 m. balandžio mėnesį buvo 9180,19 Lt. Ir nors 2013-04-15 sutartyje dėl skolos padengimo turtu šalys 2.2 punkte nurodė, kad turto vertės nustatymas atitinka realią turto vertę ir yra atliktas atsižvelgiant į analogiško turto rinkos kainas, teismas neturi pagrindo abejoti ieškovės pateiktais į bylą įrodymais, iš kurių matyti, kad aptariamo turto vertė 2013 m. balandžio mėnesį buvo ženkliai didesnė – 9180,19 Lt.

Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad ieškovės reikalavimas pripažinti negaliojančia ab initio 2013-04-15 sutartį dėl skolos padengimo turtu yra nepagrįstas, šalys šią sutartį sudarė, siekdamos tinkamai įvykdyti 2013-04-01 paskolos sutarties sąlygas. Teismui nebuvo pateikti įrodymai, kad UAB „Transolis“ ir atsakovė daiktų kainą sumažino sąmoningai, nesąžiningais veiksmais, siekdami nepagrįstai pasipelnyti, pažeidžiant kitų kreditorių interesus. Atsižvelgus į tai, kad 2013-04-15 sutartimi šalys netinkamai įvertino atsakovei perduotino turto vertę, UAB „Transolis“ ir atsakovės 2013-04-15 sutartyje nustatytos kainos ir bendrovės ilgalaikio turto likutinių verčių paskaičiavime nurodytos kainos skirtumas, t.y. 5680,19 Lt, priteistinas iš atsakovės ieškovei.

Ieškinį patenkinus iš dalies, tenkinant 26,82 proc. ieškovės reikalavimų, vadovaujantis CPK 83 str. 1 d. 8 p., iš atsakovės priteistinas valstybei 170 Lt žyminis mokestis ir 4 Lt išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 83 str. 1 d. 8 p., 96 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 142 str. 4 d., 279 str. 2 d., 286 str., 287 str. 1 d., 307 str. 1 d., teismas

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti bankrutavusiai UAB „Transolis“, buveinė Tvenkinių g. 8A-54, Šakių k., Kauno r., juridinio asmens kodas 302673379, atstovaujamai bankroto administratorės UAB „MaxContract“, iš I. Ž., a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), 5680,19 Lt (penkių tūkstančių šešių šimtų aštuoniasdešimties litų 19 ct) sumą.

Likusioje dalyje ieškinį atmesti.

Priteisti valstybei iš I. Ž., a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), 170 Lt (vieno šimto septyniasdešimties litų) žyminį mokestį ir 4 Lt (keturių litų) išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu. Šios sumos turi būti įmokėtos Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įmonės kodas 188659752, sąsk. Nr. LT 24 7300 0101 1239 4300, AB „Swedbank“, įmokų kodas 5660.

Atsakovas, dėl kurio priimtas sprendimas už akių, negali šio sprendimo skųsti apeliacine tvarka, tačiau jis turi teisę sprendimą už akių priėmusiam teismui per 20 d. nuo šio sprendimo priėmimo dienos paduoti pareiškimą, atitinkantį CPK 287 str. 2, 3 d. reikalavimus, dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo.

Ieškovas turi teisę per 30 d. nuo šio sprendimo priėmimo dienos skųsti jį apeliaciniu skundu

Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismą.

TeisėjaRita Liukaitytė