Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas, A-602-1192-12

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2012-02-23
Bylos Nr.: A-602-1192-12
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-03497-2010-2
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Stasys Gagys (pirm.), Ričardas Piličiauskas, Veslava Ruskan (pran.)
Pareiškėjas: G. J.
Atsakovas: Žurnalistų etikos inspektorei, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos

Kategorijos

Administracinė byla Nr. A602-1192/2012Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03497-2010-2 Procesinio sprendimo kategorija 1.2; 1.3; 36

(S)LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. vasario 23 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,dalyvaujant pareiškėjui G. J.,atsakovo atstovei Ž. K.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. J. skundą atsakovams Žurnalistų etikos inspektorei ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo priimti naują sprendimą.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas G. J. (toliau – ir pareiškėjas) 2010 m. birželio 18 d. skundu, be kita ko, kreipėsi į atsakovą Žurnalistų etikos inspektorę (toliau – ir atsakovas; ŽEI), (aiškiai suformuluotais prašymais) prašydamas: 1) vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (toliau – ir VIĮ) 44 straipsnio 3 dalimi pareikalauti, kad UAB „Diena Media News“ išspausdintų 2010 m. gegužės 25 d. ir pakartotinai 2010 m. birželio 2 d. bendrovės generaliniam direktoriui A. S. išsiųsto prašymo paneigimo tekstą; 2) įspėti UAB „Tavo akistata“ ir „Akistatos“ redakciją dėl VIĮ 3 straipsnio 2 dalies ir 3 dalies, 22 straipsnio 8 dalies 4 punkto, 41 straipsnio 2 dalies 1 punkto ir 4 punkto nuostatų, įvykdyti VIĮ 44 straipsnio 2 dalies nuostatą; 3) prašo taikyti VIĮ 51 straipsnyje nustatytas poveikio priemones (nenurodo kam ir už ką); 4) prašo įspėti UAB „Diena Media News“ ir UAB „Tavo akistata“, kurios sistemingai skleidžia tikrovės neatitinkančią informaciją pareiškėjo atžvilgiu; 5) dėl neteisingos informacijos paskleidimo prašo įspėti internetinį portalą „DELFI“ žinios; 6) prašo pareikalauti, kad visos skunde nurodytos bendrovės paneigtų paskleistą neteisingą informaciją, žeminančią jo garbę ir orumą. Dar skunde klausia, ar yra galimybių UAB „Diena Media News“ sudrausminti. Šioje skundo vietoje nurodo, kad ši bendrovė jau buvo įspėta 2008 m. balandžio 29 d. dėl VIĮ nuostatų pažeidimo, tačiau pažeidimai G. J. atžvilgiu kartojasi.

Atsakovas Žurnalistų etikos inspektorė 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimu Nr. SPR-72 (toliau – ir ŽEI 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimas) pripažino pareiškėjo skundą iš dalies pagrįstu ir nusprendė įspėti viešosios informacijos rengėją – UAB „Diena Media News“ dėl VIĮ 3 straipsnio 2 dalies ir 44 straipsnio 4 dalies nuostatų pažeidimo. Kitų pareiškėjo skundo reikalavimų ŽEI netenkino.

II.

Pareiškėjas G. J., nesutikdamas su ŽEI 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimu, 2010 m. gruodžio 8 d. su skundu, kurį vėliau patikslino, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Patikslintu 2010 m. gruodžio 28 d. skundu pareiškėjas teismo prašė: 1) atsakovo ŽEI 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimo dalį, kurioje nuspręsta, kad viešosios informacijos rengėjas UAB „Naujasis aitvaras“ 2005 m. birželio 20 d. laikraštyje „Vakaro žinios“ publikacijoje „H. D. gauja bunda?“ nepažeidė VIĮ 3 straipsnio 3 ir 4 dalių, 13, 14 straipsnių, 16 straipsnio, 22 straipsnio 8 dalies 4 punkto, pripažinti neteisėta ir panaikinti, įpareigoti ŽEI šioje dalyje priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti, t. y. pripažinti kad buvo pažeisti VIĮ 3 straipsnio 3 ir 4 dalys, 13, 14 straipsniai, 16 straipsnis, 22 straipsnio 8 dalies 4 punktas bei teisė į atvaizdą; 2) ŽEI 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimo dalį, kurioje nuspręsta, kad viešosios informacijos rengėjas UAB „Tavo akistata“ 2010 m. birželio 15 d. laikraštyje „Akistata“ publikacijoje „Suversti žmogžudysčių mirusiam nepavyko“ nepažeidė VIĮ 3 straipsnio 3 ir 4 dalių, 13 straipsnio, 16 straipsnio, 22 straipsnio 8 dalies, pripažinti neteisėta ir panaikinti, įpareigoti ŽEI šioje dalyje priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti, t. y. pripažinti, kad buvo pažeisti VIĮ 3 straipsnio 3 ir 4 dalys, 16 straipsnis, 22 straipsnio 8 dalies 4 punktas bei nekaltumo prezumpcija, įtvirtinta VIĮ 19 straipsnio 3 dalyje; kitoje dalyje ŽEI 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą; 3) priteisti iš atsakovo pareiškėjo G. J. naudai sumokėtą žyminį mokestį bei kitas išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu.

Pareiškėjas 2011 m. balandžio 6 d. paduotame patikslintame skunde apibrėžė jo naudai iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, priteistiną sumą – 3000 Lt turtinės ir 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. 2011 m. birželio 27 d. posėdžio metu pareiškėjas taip pat įteikė pirmosios instancijos teismui raštą, kuriuo turtinės žalos dydį apibrėžė 816,71 Lt suma.

Dėl leidinyje „Vakaro žinios“ 2005 m. birželio 20 d. išspausdintos publikacijos „H. D. gauja bunda“ pareiškėjas paaiškino, jog ji ir joje esančios nuotraukos akivaizdžiai formuoja jo neigiamą (nusikaltėlio) įvaizdį, pažeidžia jo privatumą bei žemina jo garbę ir orumą, todėl šioje dalyje jis prašė įpareigoti atsakovą priimti naują sprendimą. Nurodė, jog nesutinka su skundžiamu sprendimu, nes jame nepasakyta, kieno užsakymu padarytas nuotraukų (jo ir H. D. nuotraukų) montažas, kokio tikslo siekiant skaitytojams užduodamas klausimas apie H. D. ir jo santykius, nepasakyta apie jo privatumo pažeidimą, toleruojami pažeidimai, nepasisakyta dėl jo ir jo nepilnamečių vaikų šmeižto spaudos priemonėse. Tikino, jog minėto nuotraukų montažo nepateisina joks viešasis interesas, tai pažeidžia Konstitucijos 21 ir 22 straipsnius. Pažymėjo, kad montažas yra susijęs su jam 2005 m. gegužės 19 d. pareikštais įtarimais baudžiamojoje byloje, kuri tęsiasi iki šiol, o skundžiamame sprendime sąmoningai nutylima, kad nėra įvykdytas 2008 m. balandžio 29 d. ankstesnis sprendimas Nr. SPR-23, o jis dėl šio sprendimo vykdymo buvo priverstas kreiptis į teismą, kad būtų paneigtos tikrovės neatitinkančios žinios ir informacija, žeminanti jo garbę ir orumą. Pabrėžė, kad aktyvi spaudos kampanija daro įtaką viešajai nuomonei ir tuo siekiama paveikti ikiteisminį tyrimą, o dabar stengiamasi įtakoti Vilniaus apygardos teismą, kuriame nagrinėjama jo baudžiamoji byla.

Dėl leidinyje „Akistata“ 2010 m. birželio 15 d. išspausdintos publikacijos „Suversti žmogžudysčių mirusiam nepavyko“, Nr. 45/1749 paaiškino, kad atsakovas skundžiamame sprendime vengia patvirtinti, jog pareiškėjas visuomet, prašydamas spaudos leidinių ar interneto portalų paneigti jo garbę ir orumą žeminančią informaciją, tikrovės neatitinkančias žinias, šiuos laiškus siųsdavo ir ŽEI, kuris privalo reaguoti į tokią informaciją. Pažymėjo, jog savo nereagavimu atsakovas pažeidė VIĮ 50 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 ir 5 punktų reikalavimus. Manė, kad tokiu būdu buvo neginamos jo teisės, kurias pagal Konstitucijos 5 straipsnio nuostatas privalo ginti valdžios institucijos. Nurodė atvejus, kai spaudos leidinių vadovai nepaneigė jo garbę ir orumą žeminančių, tikrovės neatitinkančių žinių bei pažymėjo, kokias konstitucines nuostatas jie tuo pažeidė. Teigė, kad atsakovas, nereaguodamas į tokius faktus, taip pat pažeidė VIĮ 49 straipsnio 5 dalies, 6 dalies nuostatas, 50 straipsnyje nustatytą kompetenciją, paskelbtos informacijos paneigimo tvarką (VIĮ 44 straipsnio 2 ir 3 dalys), be to, sprendimu pažeidžiama Konstitucijos 31 straipsnyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija, Konstitucijos 21 ir 22 straipsniai ir Europos konvencija, Europos Tarybos rekomendacijos baudžiamojo proceso srityje.

Dėl portale „DELFI“ 2010 m. gegužės 27 d., 18 val. 25 min., pasirodžiusio straipsnio „Kaltę neigiantis G. J. įrodinėjo, kad tapo bankininko auka“ paaiškino, kad sprendime rašoma, jog šioje publikacijoje buvo netikslumų, kurie iš dalies (nežymiai) patikslinti. Teigė, jog į savo 2010 m. gegužės 30 d. prašymą „DELFI“ vyr. redaktorei „Dėl paneigimo“ gavo 2010 m. birželio 9 d. raštą, iš kurio manyti, jog „DELFI“ vyr. redaktorė nuslėpė padarytus dalinius pataisymus. Rėmėsi VIĮ 44 straipsnio 3 dalimi ir teigė, kad jos nebuvo laikomasi, nes liko neištaisyti teiginiai, dėl kurių jis teikė savo duomenis, be to, jis pakartotinai kreipėsi į straipsnio autorių ir „DELFI“ vyr. redaktorę, prašė laikytis Europos Tarybos parlamentinės asociacijos rezoliucijos Nr. 1003 (1993) „Dėl žurnalistikos etikos“ bei Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso nuostatų. Taip pat rėmėsi 2010 m. birželio 1 d. antstolės Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu bei pažymėjo, kad sprendimu pažeidžiami Konstitucijos 31 straipsnis, 109 straipsnis, Baudžiamojo kodekso 97 straipsnio 6 dalis, VIĮ nuostatos, profesinės žurnalistikos etikos reikalavimai, išdėstyti Lietuvos žurnalistų ir leidėjų kodekse ir kt. Prašė sprendimą šioje dalyje panaikinti.

Dėl prašymo pareikalauti, kad UAB „Diena Media News“ įvykdytų 2010 m. gegužės 25 d. ir pakartotinai 2010 m. birželio 2 d. išsiųstus prašymus paaiškino, jog jis 2010 m. birželio 18 d. skundu informavo ŽEI, kad nėra įvykdytas šios institucijos 2008 m. balandžio 29 d. sprendimas Nr. SPR-23, apie tai sprendime nėra jokios informacijos. Teigė, jog ŽEU nepagrįstai nepasisakė dėl pareiškėjo pateikto 2010 m. gegužės 31 d. Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo bei dėl kitų gautų priedų. Nesutiko ir su tuo, kaip sprendime ŽEI traktuoja UAB „Diena Media News“ generalinio direktoriaus atsakymą, nes jis nepagrįstai rėmėsi UAB „Diena Media News“ atsakymu, kuriame teigiama, jog pareiškėjas yra viešas asmuo ir visuomenė turi teisę domėtis jo veikla.

Šalies argumentai

Pareiškėjas papildomai paaiškino, jog sprendime neteisingai nurodyta publikacija „Suversti žmogžudysčių mirusiam nepavyko“, nes jis buvo padavęs skundą dėl 2010 m. birželio 4 d. laikraščio „Akistata“ Nr. 42(1746) publikacijos, be to, ŽEI skundą privalo išnagrinėti per 3 mėnesius nuo jo gavimo dienos (VIĮ 50 straipsnio 13 dalis), tačiau jo atžvilgiu ji sprendimą priėmė praėjus daugiau kaip 5 mėnesiams.

Pareiškėjas taip pat dėstė, jog dėl laikraštyje „Vakaro žinios“ pasirodžiusio straipsnio „H. D. gauja bunda“ ypač jautriai sureagavo nepilnametė dukra V. J., kurią kitą dieną po straipsnio pasirodymo jos motina V. J. nuvedė į Vilniaus psichiatrijos ir psichoanalizės centro Palangos skyrių, kur jai buvo taikoma individuali psichoterapija, medikamentinis gydymas ir psichologiškai konsultuota visa šeima. Priduria, jog dienraštyje „Lietuvos rytas“ 2005 m. birželio 4 d. išspausdinus žurnalisto A. L. straipsnį „Tyrėjai užsimojo įminti garsiąją kreditų grobimo paslaptį“, į Vilniaus psichiatrijos ir psichoanalizės centro Palangos skyrių jo žmona V. J. 2005 m. birželio 14 nuvedė ir kitą nepilnametę jo dukterį V. J., kuriai buvo nustatyta ūmi reakcija į stresą, jai buvo taikomas analogiškas gydymas kaip ir seseriai V. J.. Teigia, jog po šių straipsnių pasirodymo jo nepilnametes dukras aplinkiniai ir ypač bendramoksliai įvertino kaip žudiko ir prievartautojo dukteris, o valstybės negalėjimas apginti jo šeimos privataus gyvenimo skaudžiai palietė visą jo šeimą.

Dėl valstybės deliktinės atsakomybės rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246, 6.263 ir 6.271 straipsniais bei nurodė, jog tiek jis, tiek jo šeimos nariai patyrė sunkias moralines traumas, jiems teko gydytis ir vartoti medikamentus, be to, jauniausioji šeimos narė, nepilnametė V. J., neapsikentusi bendraklasių patyčių, išvyko iš Lietuvos ir mokosi užsienyje, kur mokslas ir išlaikymas labai brangiai kainuoja. Tikino, jog tarp ŽEI sprendimo ir jo nurodomų pasekmių yra priežastinis ryšys. Pareiškėjas 2011 m. balandžio 20 d. teikime nurodė patyręs 1565,17 Lt turtinę žalą, taip pat teigė, kad už patikslinto skundo teismui parengimą ir papildomą informaciją sumokėjo 1000 Lt. Pridūrė, jog 2011 m. balandžio 6 d. jis turėjo 256,33 Lt kelionės iš Palangos į Vilnių ir atgal išlaidų, o gydymosi išlaidos sudaro: 122,84 Lt iš kompensuojamųjų vaistų, 46,50 Lt sumokėjo už nekompensuojamus vaistus bei vaistams nuo 2010 m. gruodžio mėnesio iki 2011 m. balandžio mėnesio išleido 308,84 Lt. Taip pat nurodė, kad suma iki teismo sprendimo priėmimo didės ir gali sudaryti prašomą priteisti 3000 Lt sumą.

Atsiliepimas

Atsakovas ŽEI atsiliepimu į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutiko.

Atsiliepime ŽEI paaiškino, kad jos priimtas 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

Šalies argumentai

Dėl skunde nagrinėtos publikacijos „H. D. gauja bunda?“ („Vakaro žinios“, 2005 m. birželio 20 d.) nurodė, jog nagrinėjant suinteresuotų asmenų skundus visais, taip pat ir šiuo atveju, ginčo objektu esanti informacija vertinama atsižvelgiant į paskelbto teksto visumą, jos kontekstą, sakinių konstrukciją, jų pateikimo būdą, formą, publikacijos pavadinimą bei iliustruojančias nuotraukas. Teigė, jog pareiškėjo skundo atveju publikacijoje paskelbta informacija apie Kaune įvykdytus rezonansinius nusikaltimus bei sulaikytus asmenis, pateiktas interviu su Kauno miesto VPK viršininko pavaduotoju A. G.. Nepaisant to, kad su pareiškėjo asmeniu susiję teiginiai buvo paskelbti neigiamame kontekste, negalima pripažinti, kad ginčo teiginiuose pareiškėjas yra siejamas su publikacijoje aprašomais įvykiais, baudžiamųjų įstatymų uždraustomis ar kitomis teisei priešingomis veikomis bei jas atlikusiais asmenimis, be to, tai, kad pareiškėjas nėra susijęs su publikacijoje skelbiama informacija bei aprašomais įvykiais, pačioje publikacijoje patvirtina ir A. G.. Pažymėjo, kad pareiškėjas neformulavo prašymo įvertinti ginčo publikacijai iliustruoti panaudotą nuotrauką kaip teisės į atvaizdą pažeidimą, bet priešingai – akcentavo jos žeminantį pobūdį, todėl publikaciją iliustruojanti nuotrauka buvo vertinama tik pareiškėjo garbės ir orumo pažeidimo požiūriu. Pažymėjo ir tai, jog po nuotraukų montažu esantis prierašas „Policijos duomenimis, (duomenys neskelbtini)(dešinėje) ir G. J. nekariavo ir balandžių kartu vogti nėjo“ neatskleidžia jokių neigiamai visuomenėje vertinamų pareiškėjo veiksmų, nepriimtino ar netoleruotino jo elgesio, todėl nėra pagrindo teigti, jog tokiu būdu buvo pažeminta pareiškėjo garbė ir orumas ar formuojama neigiama nuomonė apie pareiškėją, juo labiau, kad publikacijos turinys, kontekstas, ginčo teiginiuose paskelbtos informacijos ir publikaciją iliustruojančios nuotraukos visuma sudaro priešingą įspūdį – kad jis nėra susijęs su publikacijoje nurodytais rezonansiniais nusikaltimais ar konkrečiais asmenimis. Pridūrė ir tai, kad skundžiamame sprendime pareiškėjo teisės į atvaizdą pažeidimą ŽEI turėjo teisę vertinti tik toje pareiškėjo skundo dalyje, kurioje jis tokį klausimą kėlė, t. y. dėl atsakymui – publikacijai iliustruoti panaudotos pareiškėjo nuotraukos.

Dėl laikraščio „Akistata“ publikacijos „Suversti žmogžudysčių mirusiam nepavyko“ („Akistata“, 2010 m. birželio 4 d.) pažymėjo, jog iš pareiškėjo formuluojamo prašymo yra aišku, kad jis savo skundo dalyku nurodė šioje publikacijoje paskelbtos informacijos paneigimą, tačiau neformulavo prašymo šioje publikacijoje paskelbtos informacijos įvertinti jo garbės ir orumo pažeidimo požiūriu, taip pat nenurodė, kokia paskleista informacija neatitinka tikrovės ir žemina jo garbę ir orumą, t. y. savo skunde žurnalistų etikos inspektorei G. J. nenurodė tų teiginių, kuriuos, kaip neatitinkančius tikrovės ir žeminančius jo garbę ir orumą, nurodo skunde teismui. Pabrėžė, jog asmens neturtinių teisių gynimas yra susijęs išskirtinai su asmenine nuožiūra, todėl tik pats asmuo yra kompetentingas nuspręsti, kokia apie jį paskleista informacija neatitinka tikrovės, žemina jo garbę ir orumą, o ŽEI suinteresuotų asmenų skundus nagrinėja ta apimtimi, kuri nurodoma jai teikiamame skunde, ir negali savarankiškai spręsti dėl besikreipiančių asmenų neturtinių teisių pažeidimo ribų, todėl ŽEI G. J. skundą ir nagrinėjo tik ta apimtimi ir tik dėl tos publikacijos, kurią nurodė pats pareiškėjas. Pažymėjo ir tai, kad informacijos rengėjas, pareiškėjui kreipusis į UAB „Tavo akistata“, 2010 m. birželio 15 d. laikraštyje „Akistata“ paskelbė atsakymą, išspausdindamas pareiškėjo laiško ištrauką, kas laikytina, jog rengėjas suteikė pareiškėjui atsakymo teisę.

Atsakovas taip pat pažymėjo, jog neneigia to, kad sprendimas buvo priimtas praėjus VIĮ 50 straipsnio 13 dalyje nustatytam trijų mėnesių, per kuriuos turi būti išnagrinėjamas skundas, terminui, tačiau pažymi, jog pareiškėjo skundas buvo išnagrinėtas laikantis teisėtumo, nešališkumo, teisingumo ir viešumo principų, o ŽEI kreipėsi į informacijos rengėjų redaktorius, prašydama pateikti paaiškinimus, todėl tai nelaikytina esminiu pažeidimu. Taip pat nurodė, jog nesutinka su pareiškėjo reikalavimu atlyginti neturtinę žalą, nes tam nėra sąlygų. Teigė, jog ŽEI išnagrinėjo pareiškėjo skundą VIĮ nustatytos kompetencijos ribose ir laikėsi Viešojo administravimo įstatyme nustatytos skundų nagrinėjimo tvarkos, todėl teisėtais veiksmais jam negalėjo ir nebuvo padaryta jokia reali žala. Pridūrė, jog pareiškėjas apsiriboja abstrakčiais teiginiais dėl neva patirtos neturtinės žalos įvertinimo, tačiau nepateikia šiuos teiginius patvirtinančių įrodymų ir remiasi teismų praktika, kurioje pripažįstama, kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-155/2010, 2010 m. sausio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-166/2010). Teigė, jog iš medicininių dokumentų matyti, kad pareiškėjo susirgimas prasidėjo prieš trejus metus, todėl jo sveikatos sutrikimai nėra susiję su ŽEI veiksmais, be to, ŽEI sprendimas nesusijęs ir su pareiškėjo vaikams taikyta psichoterapija ar jo žmonos darbingumo lygio sumažėjimu, nes šiuo atveju būtina atskirti pareiškėjui galimai padarytą žalą dėl viešai paskelbtos informacijos (viešosios informacijos rengėjo veiksmus) ir inspektoriaus priimtą sprendimą bei neigiamą jo įtaką pareiškėjo dvasiniams išgyvenimams.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. liepos 7 d. sprendimu pareiškėjo G. J. skundą atmetė.

Teismas pažymėjo, jog ginčas yra susijęs su ŽEI kompetencijos ribomis. Apžvelgė VIĮ 13, 14, 15, 19, 44, 49 ir 50 straipsniuose ir CK 2.22, 2.23, 2.24 straipsniuose įtvirtintą teisinį reguliavimą. Nurodė, jog nepaisant to, kad skunde ŽEI aprašomos aplinkybės, pareiškėjo manymu, rodančios pažeidimų padarymą, tačiau nei vienoje skundo dalyje nėra analizuojami ir pateikiami konkretūs paskelbti teiginiai, kurie neatitinka tikrovės, žemina pareiškėjo garbę ir orumą, pažeidžia jo privataus gyvenimo apsaugos reikalavimą.

Dėl „Vakaro žiniose“ 2005 m. birželio 20 d. numeryje išspausdintos publikacijos „H. D. gauja bunda“ pažymėjo, jog pareiškėjo skunde nurodyta dalis – Kauno VPK viršininko pavaduotojui A. G. žurnalistės užduotas klausimas „Galbūt policijos senbuviai dar prisimena suimtąjį G. J., kuris kaip teigiama, su (duomenys neskelbtini) vaikystėje yra kariavęs?“, ir pareigūno atsakymas, kad „G. J. niekada su (duomenys neskelbtini) nekariavo ir karvelių nevogė“. Pareiškėjas toliau rašo, kad tai tiesa. Toliau nurodoma tos publikacijos nuotrauka, kurioje nufotografuotas bausmę atliekantis H. D. ir tos nuotraukos kampe įmontuota pareiškėjo nuotrauka. Pareiškėjas teigė, kad bendras nuotraukos vaizdas yra toks – pareiškėjas yra susijęs su H. D. ir nors publikacijoje tokių duomenų nėra, bet nuotrauka formuoja neigiamą pareiškėjo įvaizdį lyg jis yra nusikaltėlis, o toliau skunde pareiškėjas dėstė apie kitas publikacijas, kuriose formuojamas pareiškėjo kaip nusikaltėlio įvaizdis. Teismas nurodė, kad tokie skundo teiginiai ir faktų dėstymas negali būti laikomi reikalavimu būtent šį skundą nagrinėjančiam ŽEI, nes tai tėra aprašymas ankstesnių įvykių, skundų, kurie jau buvo nagrinėti arba nagrinėjami teismuose.

Padarė išvadą, kad ši publikacija ir nuotrauka skundžiamame sprendime yra ištirtos ir pasisakyta, kad atsižvelgiant į tai, jog publikacijoje paneigiamas pareiškėjo ryšys su nusikalstamo pasaulio atstovais, nėra pakankamo pagrindo tik dėl nuotraukos pripažinti, jog tokiu būdu buvo pažeminta pareiškėjo garbė ir orumas, t. y. ŽEI nerado pagrindo pripažinti, kad visuomenės informavimo priemonė pažeidė kurį nors VIĮ straipsnį, o tokia jos išvada yra pagrįsta, ja išreiškiama ŽEI pozicija, kuri negali būti pripažinta neteisinga, ši pozicija tiesiogiai liečia visuomenės informavimo priemonę (ji galėtų būti įspėta, tačiau pareiškėjui tai tiesioginių teisinių padarinių nesukeltų). Pridūrė, jog VIĮ nėra draudimo skelbti asmens nuotraukas, o dėl CK normos pažeidimo ŽEI pasisakyti negali, todėl šiuo atveju pareiškėjas, jo manymu, pažeistą teisę gali ginti bendros kompetencijos teisme.

Šalies argumentai

Dėl skundo dalyje dėl UAB „Diena Media News“ atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas savo skunde nurodė, kad UAB „Diena Media News“ tęsia melo kampaniją pareiškėjo atžvilgiu, o 2010 m. birželio 2 d. pareiškėjas išsiuntė savo prašymo šiai bendrovei nuorašą, prie jo pridėjo antstolės aplinkybių konstatavimo protokolą ir jo priedus, o toliau jis pateikė informaciją apie savo šeimą, jų išgyvenimus dėl publikacijų bei po to uždavė klausimą, kaip paveikti visuomenės informavimo priemones, kurios tęsia pažeidimus. Teismas pažymėjo, jog skunde pareiškėjas aprašė ne pačias publikacijas, o jo susirašinėjimą su UAB „Diena Media News“ žurnaliste, bei vertino jos atsakymo jam turinį, nesutiko su jos teiginiais, kad ji panaudojo informaciją, paimtą iš baudžiamosios bylos, bei darė išvadą, kad iš esmės informaciją teikė teisėsaugininkai ir kad to negalima laikyti siekimu informuoti apie baudžiamąjį procesą <...>. Teismas šiuo aspektu pažymėjo, kad ŽEI neįpareigotas aiškintis, iš kur žurnalistas gavo informaciją, juo labiau, kad VIĮ 8 straipsnis garantuoja viešosios informacijos rengėjams, skleidėjams, jų dalyviams, žurnalistams teisę išsaugoti informacijos šaltinio paslaptį, o iš likusios pareiškėjo skundo dalies dėl UAB „Diena Media News“ visai neaišku ir negalima daryti išvados, jog pareiškėjas ginčytų kokią nors konkrečią publikaciją, o aišku tik tai, kad pareiškėjas nesutinka su žurnaliste, jos nuomone, mano, kad pokalbis su ja kažką įrodo bei tai, kad pareiškėjas reikalauja įpareigoti paskelbti paneigimo tekstą. Atsižvelgus į tai, teismas konstatavo, jog šioje dalyje ŽEI negalėjo ir neprivalėjo tirti jokių paskleistų žinių atitikimo tikrovei, kitų pareiškėjo neturtinių teisių, išskyrus teisės į paneigimo paskelbimą, pažeidimų (kiek tai liečia bendrovę „Diena Media News“), nes joje nebuvo nenurodyti jokie konkretūs teiginiai, kuriais publikacijose pažeistos pareiškėjo neturtinės teisės, o inspektorius pats negali nustatinėti, kokia konkreti informacija galėjo neatitikti tikrovės ir pažeisti pareiškėjo neturtines teises.

Žemesnės instancijos teismas

Padarė išvadą, jog ŽEI sprendimas dėl UAB „Diena Media News“ ir žurnalistės A. K. yra teisėtas ir pagrįstas – nurodoma, kad dėl publikacijų, kurias mini pareiškėjas, yra nagrinėjama civilinė byla, todėl ŽEI jų analizuoti negali. Iš esmės šioje dalyje pareiškėjas taip pat nėra konkrečiai nurodęs, kuriose publikacijose paskelbta, kokia konkreti informacija žemina jo garbę ir orumą, neatitinka tikrovės (kiek tai susiję su UAB „Diena Media News“), todėl šia prasme (ar buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija) nebuvo ką tirti, tai ir nurodyta sprendime. Akcentavo, jog santykių ir pokalbių su žurnaliste, jos privačios nuomonės, ŽEI tirti neprivalo.

Dėl laikraštyje „Akistata“ 2010 m. birželio 4 d. pasirodžiusio straipsnio „Suversti žmogžudysčių mirusiam nepavyko“ teismas pažymėjo, jog joje taip pat nurodyta, kur dar pareiškėjas kreipėsi, o jo skunde formuluotas prašymas – įspėti pažeidus įvairius VIĮ straipsnius, kadangi geranoriškai nebuvo išspausdintas paneigimas. Nurodė, jog šioje skundo dalyje taip pat nėra nurodoma jokių teiginių, kurie rodytų tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimą, tik pateikiami teoriniai samprotavimai apie nekaltumo prezumpcijos reglamentavimą teisės aktuose, tarp jų ir – Konstitucijos 109 straipsnyje, todėl ŽEI neprivalėjo aiškintis, kokias ir kokių publikacijų frazes, teiginius pareiškėjas vertina, kaip tikrovės neatitinkančią ir jo garbę ir orumą žeminančią informaciją, ar kaip jo privataus gyvenimo pažeidimą.

Padarė išvadą, jog ŽEI, analizuodama pareiškėjo skundą šioje dalyje, pagrįstai sprendė tik dėl paneigimo paskelbimo. Nurodė, jog ŽEI išvados, kad suteikdamas atsakymo teisę informacijos rengėjas suteikė ir galimybę pareiškėjui pačiam paneigti tikrovės neatitinkančią informaciją, todėl VIĮ normos pažeistos nebuvo, bei kad publikacijoje matoma nuotrauka yra iš teismo salės, todėl nepažeidžia jo neturtinių teisių, nes pareiškėjas turėjo teisę reikalauti, kad teismo salėje jis nebūtų fotografuojamas, tačiau to nepadarė, yra pagrįstos ir teisėtos.

Dėl internetiniame portale „DELFI“ 2010 m. gegužės 27 d., 18 val. 25 min., pasirodžiusio straipsnio „Kaltę neigiantis G. J. įrodinėjo, kad tapo bankininko auka“ nurodė, jog šioje skundo dalyje, be abstrakčių teiginių, taip pat nebuvo nurodyta nei viena „DELFI“ paskelbta frazė, kuri, pareiškėjo manymu, neatitinka tikrovės ir žemina jo garbę ir orumą, pažeidžia teisę į privataus gyvenimo apsaugą, todėl ŽEI neprivalėjo spėlioti ir pati pagal pateikto paneigimo tekstą bandyti nustatinėti ir vertinti, kuri publikacijos frazė neatitinka tikrovės, žemina jo garbę ir orumą ar pažeidžia kitas jo neturtines teises. Akcentavo, jog abstraktūs skundo teiginiai, kad jame nurodyti leidiniai, netgi nenurodant publikacijų, nuolat skleidžia tikrovės neatitinkančią informaciją, negali būti ŽEI tyrimo objektu, nes pagal pirmiau minėtas teisės aktų nuostatas ŽEI kompetencija yra nagrinėti konkrečiai suformuluotus asmenų skundus ir pareiškimus.

Padarė išvadą, jog ŽEI iš viso neprivalėjo aiškintis, kokia tai galėtų būti pareiškėjo garbę ir orumą žeminanti informacija, ir jos vertinti savo nuožiūra, bet turėjo vertinti tik aplinkybes dėl paneigimo paskelbimo. Pridūrė, jog tai, kad ginčo sprendime toks vertinimas yra perteklinis, parodo jau tai, kad ŽEI pagal susirašinėjimo duomenis su „DELFI“ portalo vyr. redaktore bandė nustatyti, kokios gi žinios galėjo neatitikti tikrovės, žeminti pareiškėjo garbę ir orumą, tačiau toks perteklinis tyrimas nedaro sprendimo neteisėtu. Pažymėjo ir tai, jog dėl paneigimo ginčo sprendime nurodoma, kad surinkta informacija byloja, jog viešosios informacijos rengėjas, atsižvelgdamas į pareiškėjo prašymus paneigti informaciją, raštu atsakė pareiškėjui, nurodė atsisakymo skelbti paneigimą priežastis ir motyvus, todėl ŽEI padarė pagrįstą išvadą, kad „DELFI“ laikėsi VIĮ 44 straipsnio 4 dalyje nustatytų reikalavimų. ŽEI nurodė, kad viešosios informacijos rengėjas patikslino publikacijos netikslumus, kas reiškia, kad jis atsižvelgė ir į pareiškėjo pastabas.

Dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo teismas pažymėjo, jog pareiškėjo motyvacija šioje reikalavimų dalyje siejama su publikacijomis, kuriomis jam padaroma turtinė ir neturtinė žala (ir jo šeimai), o tokios žalos priteisimo pareiškėjas gali reikalauti tik bendrosios kompetencijos teismuose civilinėse bylose dėl garbės ir orumo gynimo ir iš atsakovų civilinėse bylose (viešosios informacijos rengėjų ir pan.). Akcentavo, jog tokiose bylose ŽEI sprendimas gali būti tik vienu iš rašytinių įrodymų ir ŽEI jose nebus atsakovu. Pažymėjo ir tai, jog pareiškėjo skunde nėra jokios motyvacijos, kokiais neteisėtais viešojo administravimo institucijos veiksmais jam padaryta turtinė ir neturtinė žala, kuri galėtų būti priteisiama iš valstybės biudžeto. Teismas rėmėsi CK 6.245 ir 6.250 straipsniuose įtvirtintomis bendrosios deliktinės civilinės atsakomybės sąlygomis ir pažymėjo, jog šiuo atveju nėra nustatyti neteisėti valstybės valdžios institucijos veiksmai, kuriais pareiškėjui galėtų būti padaryta turtinė ar neturtinė žala, apskritai, nenustatytas ŽEI veiksmais ar neveikimu nei turtinės, nei neturtinės žalos padarymo faktas. Pridūrė, jog jokiuose teisės aktuose nenumatyta, kad ŽEI (t. y. valstybei) už pareiškėjo nurodomus kiltų deliktinė atsakomybė, be to, jam išlieka galimybė siekti žalos atlyginimo iš viešosios informacijos rengėjų, skleidėjų bendros kompetencijos teismuose, todėl darytina išvada, kad žalos atlyginimui nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo ir šis reikalavimas negali būti tenkinamas.

III.

Pareiškėjas G. J., nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 7 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (t. II, b. l. 123 – 128), kuriuo prašo skundžiamą teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą patenkinti visiškai. Pareiškėjas apeliaciniu skundu taip pat prašo jo naudai priteisti bylinėjimosi išlaidas ir išlaidas kurui atlyginti.

Apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais motyvais:

1. Nesutinka su teismo vertinimu, kad jo skunduose nebuvo nurodyti konkretūs viešosios informacijos rengėjų teiginiai, kurie pažeidė jo garbę ir orumą, teisę į privatų gyvenimą. Teigia, jog skunduose atsakovui jis aiškiai nurodė, kokie skundžiamų publikacijų teiginiai žemina jo garbę ir orumą bei pažeidžia jo teisę į privataus gyvenimo neliečiamybę. Pažymi, jog skunduose jis nurodė, kad viešosios informacijos rengėjas UAB „Naujasis aitvaras“ 2005 m. birželio 20 d. laikraštyje „Vakaro žinios“ publikacijoje „H. D. gauja bunda?“ paskleidęs teiginius „Galbūt policijos senbuviai dar prisimena suimtąjį G. J., kuris, kaip teigiama, su (duomenys neskelbtini) vaikystėje yra kariavęs?“, „Beje, G. J. niekada su (duomenys neskelbtini) nekariavo ir karvelių nevogė“ bei išspausdinęs fotomontažo būdu sudėtas dvi nuotraukas, kurių bendrame vaizde matomas jis ir H. D., pažeidė jo garbę ir orumą, paskleisdamas apie jį neigiamą nuomonę, be to, jo neteisėtas atvaizdo panaudojimas neigiamame kontekste, pažeidė jo teisę į atvaizdą. Mano, jog atsakovas turėjo įvertinti, kad publikuodama tokius teiginius, kartu neteisėtai naudodama jo atvaizdą, visuomenės informavimo priemonė pažeidė tiek VIĮ nuostatas, tiek CK normas, o pirmosios instancijos teismas privalėjo įvertinti tai, kad jis, priimdamas ginčijamus sprendimus, neįvertino duomenų visumos.

2. VIĮ 3 straipsnio 3 dalis įpareigoja viešosios informacijos rengėją pateikti informaciją tiksliai, teisingai ir nešališkai, tačiau šiuo atveju visiškai neaišku, kokiu pagrindu ir kokiais objektyviai egzistuojančiais duomenimis remiantis jo asmuo ginčo publikacijose buvo siejamas su H. D.. Atkreipia dėmesį, jog atsakovas turėjo vertinti ir teisės į atvaizdą pažeidimą, tačiau dėl šio pažeidimo jis iš viso nepasisakė, tokiu būdu jo skundą išnagrinėdamas neišsamiai. Priduria ir tai, jog teisė į atvaizdą yra žmogaus privataus gyvenimo dalis. Remiasi CK 2.22 straipsniu. Teigia, jog panaudojus jo atvaizdą kartu su H. D. buvo siekta jį pažeminti, atvaizdo nebuvo galima publikuoti be jo sutikimo, o toks viešosios informacijos rengėjo elgesys neatitiko VIĮ 3 straipsnio 3 ir 4 dalies, 13, 14, 16 straipsnių ir 22 straipsnio 8 dalies.

Šalies argumentai

3. Teismas taip pat klaidingai teigia, jog skundo dalyje dėl viešosios informacijos rengėjo UAB „Tavo akistata“ jis nenurodė teiginių, kurie rodytų tikrovės neatitinkančios ir jo garbę bei orumą žeminančios informacijos paskleidimą. Pažymi, jog skunde jis nurodė, kad kreipėsi į atsakovą dėl viešosios informacijos rengėjo UAB „Tavo akistata“ veiksmų, pastarajam išspausdinus 2010 m. birželio 15 laikraštyje „Akistata“ Nr. 45/1749 publikaciją „Suversti žmogžudysčių mirusiam nepavyko“, tačiau iš tiesų jo kreipimasis į ŽEI buvo dėl 2010 m. birželio 4 d. laikraščio „Akistata“ Nr. 42(1746) publikacijos „Suversti žmogžudysčių mirusiam nepavyko“ ir joje paskleistų tikrovės neatitinkančių teiginių, taigi atsakovas nagrinėjo ne tą publikaciją, dėl kurios jis kreipėsi. Atkreipia dėmesį, jog atsakovas privalėjo vertinti, ar viešosios informacijos rengėjas, paskleidęs teiginius („Sovietinėse baudžiamosiose bylose rašoma, kad G. J. su H. S. kartu organizavo padirbtų džinsų siuvimą bei realizavimą turguose“, „Todėl manoma, jog 1992 metais G. J. savo pažįstamam J. B. užsakė nužudyti H. S. <...>“) pažeidė VIĮ 3 straipsnio 3 ir 4 dalis, 14 ir 16 straipsnių nuostatas. Pabrėžia, jog akivaizdu, kad jis, kreipdamasis į atsakovą, nurodė, kokie teiginiai žemina jo garbę ir orumą bei prašė atsakovę įpareigoti viešosios informacijos rengėją UAB „Tavo akistata“ paneigti paskleistus tikrovės neatitinkančius teiginius.

4. Ta aplinkybė, jog jis, nebūdamas teisininku, kreipdamasis į atsakovę, galėjo nevisiškai tiksliai suformuoti savo argumentus, negali būti vertinama kaip pakankamas pagrindas atmesti jo skundą. Atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovė pagal savo kompetenciją turėjo vertinti viešosios informacijos rengėjo paskleistų duomenų visumą, jų pobūdį, nagrinėti, ar objektyviai paskleista informacija apie jį galėjo pažeisti jo garbę ir orumą, ar ji buvo paskleista laikantis Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų, ar nebuvo pažeisti viešosios informacijos rengėjų profesinei etikai keliami reikalavimai, tačiau to nepadarė, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių.

5. UAB „DELFI“, kaip užfiksuota teismo posėdžio protokole, rėmėsi prokuroro A. K. pateikta klaidinga informacija, o ne Vilniaus apygardos teismo 2008 liepos 14 d. nutartimi, todėl V. J. 2011 m. liepos 18 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinį prokurorą, prašydama ginti ją nuo Lietuvos GP ONKTD prokuroro A. K. viešo šmeižimo ir jo atžvilgiu pradėti ikiteisminį tyrimą (pateikia priedą). UAB „DELFI“ dėl prokuroro paskelbtos melagingos informacijos ir neištaisytų klaidų kaltinamajame akte atsisakė išspausdinti jo prašomą paneigimą, o šios klaidos neištaisė nei ŽEI savo 2010 m. lapkričio 25 d. sprendime, nei Vilniaus apygardos administracinis teismas savo 2011 m. liepos 7 d. sprendime.

6. ŽEI savo 2010 m. lapkričio 25 d. sprendime įspėjo viešosios informacijos rengėją UAB „Diena Media News“ dėl VIĮ 3 straipsnio 2 dalies ir 44 straipsnio 4 dalies nuostatų pažeidimo, bet melaginga informacija dar nėra paneigta, todėl kiti dienraščiai kartoja tą patį melą ir šmeižtą jo atžvilgiu. Pažymi, jog 2011 m. birželio 27 d. skundu kreipėsi į ŽEI dėl praktiškai tos pačios informacijos paneigimo, kuri buvo pakartota 2011 m. birželio 2 d. I. T. straipsnyje „Nužudymo mįslės ir pareigūnų garbė“ dienraštyje „Lietuvos žinios“.

7. Teismas nepagrįstai pripažino, kad aplinkybė, jog atsakovas nustatė, kad 2010 m. birželio 15 d. viešosios informacijos rengėjas išspausdino jo laiško ištrauką ir dėl to neva suteikė jam atsakymo teisę, suponuoja atsakovo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, nes jis kreipėsi dėl paskleistų teiginių paneigimo, kurie pažemino jį bei pažeidė nekaltumo prezumpciją jo atžvilgiu. Mano, jog netgi tuo atveju, jeigu viešosios informacijos rengėjas ir būtų paneigęs jo prašomus teiginius, tai neatleistų atsakovo nuo pareigos nagrinėti jo skundus, tuo tarpu teismas šiuo aspektu atsakovo sprendimą įvertino formaliai.

8. Teismas nepagrįstai konstatavo, jog jo skundo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo turi būti adresuojamas visuomenės informavimo priemonėms žalai dėl publikacijų atlyginti, bet ne atsakovui, o šis reikalavimas nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme. Tikina, jog jo reikalavimas atlyginti patirtą turtinę ir neturtinę žalą kyla iš atsakovo neteisėtų veiksmų, t. y. pagal CK deliktinės civilinės atsakomybės nuostatas. Remiasi CK 6.246 straipsnio 1 dalies ir 6.263 straipsnio 1 dalies nuostatomis bei teigia, jog atsakovo neteisėti veiksmai pasireiškė VIĮ 50 straipsnio 3 dalies 2 punkto pažeidimu, t. y. jis nereikalavo, kad viešosios informacijos rengėjas UAB „DELFI“ nustatyta tvarka paneigtų paskelbtą tikrovės neatitinkančią ir jo garbę bei orumą žeminančią informaciją, arba sudarytų galimybę jam pačiam atsakyti ir paneigti tokią informaciją. Pažymi, jog tai reiškia, kad atsakovas neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, todėl darytina išvada, kad atsakovo veiksmai traktuotini kaip neteisėtas veikimas CK 6.263 straipsnio prasme.

Atsiliepimas

Atsakovas ŽEI atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (t. II, b. l. 162 – 167) prašo šį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 7 d. sprendimą palikti galioti. Atsiliepimą grindžia iš esmės tapačiais argumentais, kaip ir atsiliepimą į pareiškėjo pirmosios instancijos teismui pateiktą skundą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Diena Media News“ atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (t. II, b. l. 151 – 154) nurodo, jog nesutinka su šiame apeliaciniame skunde nurodomais motyvais ir visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu.

Atsiliepime remiasi CK 2.24 straipsnyje įtvirtintomis garbės ir orumo gynimo sąlygomis bei pažymi, kad žurnalistė A. K. nagrinėjamu atveju rėmėsi baudžiamosios bylos duomenimis ir turėjo pagrindą jais pasitikėti, todėl manytina, jog žurnalistė skelbė tikrovę atitinkančią informaciją. Teigia, jog įstatymai numato skirtingą garbės ir orumo apsaugos apimtį privatiems ir viešiems asmenims, o G. J. yra verslininkas, kuriam priklauso P. K., susilaukiančio daug visuomenės ir žiniasklaidos dėmesio, bendrasavininkas, todėl jis laikytinas viešu asmeniu. Taip pat remiasi Lietuvos aukščiausiojo teismo 2002 m. gruodžio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-1621/2002 ir Europos žmogaus teisių teismo 1999 m. rugsėjo 28 d. sprendimu byloje Dalban v. Rumunija ir akcentuoja, jog trečiasis suinteresuotas asmuo, įgyvendindamas jam priklausančią spaudos laisvę ir vykdydamas savo pareigą informuoti visuomenę apie aktualius įvykius, negali būti laikomas nepagrįstai pažeidžiančiu pareiškėjo garbę ir orumą, o patenkinus pareiškėjo skundą būtų suabsoliutinta jo teisė į reputaciją, cenzūruojama žiniasklaida, ignoruojamas visuomenės interesas žinoti jai aktualius įvykius.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, ginčydamas šioje administracinėje byloje Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimą dalyje dėl viešosios informacijos rengėjo UAB „Naujasis aitvaras“ 2005 m. birželio 20 d. laikraštyje „Vakaro žinios“ paskelbtos publikacijos „H. D. gauja bunda?“; viešosios informacijos rengėjo UAB „Tavo akistata“ 2010 m. birželio 15 d. laikraštyje „Akistata“ paskelbtos publikacijos „Suversti žmogžudysčių mirusiam nepavyko“ bei dėl žalos atlyginimo. Teisminio nagrinėjimo ribas šioje byloje nustatė minėti pareiškėjo reikalavimai atsakovui bei teismui (Administracinių bylų teisenos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 7 punktas, 86 straipsnis). Administracinių bylų teisenos įstatymo taisyklėse, nustatančiose, kad byla teisme pradedama pagal suinteresuoto asmens skundą, kurio nagrinėjimo ribas nustato skundo dalykas ir pagrindas, įgyvendintas dispozityvumo principas, kuris šiuo atveju suprantamas kaip teismo teisė nagrinėti administracinę bylą dėl viešojo administravimo subjektų sprendimų, kurie yra skundžiami. Nagrinėjat bylą apeliacine tvarka yra pasisakoma dėl atsakovo sprendimo būtent minėtoje dalyje, kurioje pareiškėjas skundė viešojo administravimo subjekto sprendimą teismui.

Dėl skunde nagrinėtos publikacijos „H. D. gauja bunda?“ („Vakaro žinios“, 2005 m. birželio 20 d.) pareiškėjas kreipėsi į atsakovą dėl to, kad kartu su šia publikacija yra nuotrauka, kurioje nufotografuotas bausmę atliekantis H. D. ir tos nuotraukos kampe įmontuota pareiškėjo nuotrauka, iš kurios gali susidaryti įspūdis, jog pareiškėjas yra susijęs su H. D., nors publikacijoje tokių duomenų nėra, bet nuotrauka formuoja neigiamą pareiškėjo įvaizdį lyg jis yra nusikaltėlis.

Dėl publikacijos „H. D. gauja bunda?“ ŽEI konstatavo, kad nepaisant to, jog su pareiškėjo asmeniu susiję teiginiai buvo paskelbti neigiamame kontekste, negalima pripažinti, kad ginčo teiginiuose pareiškėjas yra siejamas su publikacijoje aprašomais įvykiais, baudžiamųjų įstatymų uždraustomis ar kitomis teisei priešingomis veikomis bei jas atlikusiais asmenimis. Pažymėjo, kad pareiškėjas neformulavo prašymo įvertinti ginčo publikacijai iliustruoti panaudotą nuotrauką kaip teisės į atvaizdą pažeidimą, bet priešingai – akcentavo jos žeminantį pobūdį, todėl publikaciją iliustruojanti nuotrauka buvo vertinama tik pareiškėjo garbės ir orumo pažeidimo požiūriu. Pažymėjo ir tai, jog po nuotraukų montažu esantis prierašas „Policijos duomenimis, (duomenys neskelbtini) (dešinėje) ir G. J. nekariavo ir balandžių kartu vogti nėjo“ neatskleidžia jokių neigiamai visuomenėje vertinamų pareiškėjo veiksmų, nepriimtino ar netoleruotino jo elgesio, todėl nėra pagrindo teigti, jog tokiu būdu buvo pažeminta pareiškėjo garbė ir orumas ar formuojama neigiama nuomonė apie pareiškėją, juo labiau, kad publikacijos turinys, kontekstas, ginčo teiginiuose paskelbtos informacijos ir publikaciją iliustruojančios nuotraukos visuma sudaro priešingą įspūdį – kad jis nėra susijęs su publikacijoje nurodytais rezonansiniais nusikaltimais ar konkrečiais asmenimis.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad ŽEI sprendimo išvados yra teisingos. Publikacija, kurioje pateikiama informacija apie nusikalstamas gaujas, paskelbta minėta nuotrauka, kurioje pareiškėjo atvaizdas sumontuotas kartu su asmeniu, siejamu su šiomis nusikalstamomis gaujomis, visuomenėje vienareikšmiškai yra suprantama neigiamai. Asmens nuotrauka, pateikiama prie publikacijos visuomet yra siejama su šios publikacijos turiniu, kuris ginčijamu atveju buvo neigiamas, visuomenei pateikiant informaciją apie galimai vykdytus sunkiausius teisės pažeidimus – nusikaltimus. Pats nuotraukos pateikimo prie neigiamo pobūdžio publikacijos faktas sudaro pagrindą tvirtinti, kad yra paskleista įžeidžiančio pobūdžio informacija. Todėl tokios informacijos paskleidimas pažeidžia asmens subjektyvų savęs vertinimą bei sudaro neigiamą visuomenės vertinimą apie tokį asmenį. ŽEI be pagrindo konstatavo, kad nebuvo pažeisti pareiškėjo garbė ir orumas ir atsisakė taikyti VIĮ nustatytas poveikio priemones (VIĮ 50 straipsnio 3 dalis), todėl sprendimas panaikinamas ir grąžinamas nagrinėti iš naujo tam, kad būtų pritaikytos nustatytos poveikio priemonės.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad šioje byloje nebuvo pagrindo spręsti klausimo dėl pareiškėjo teisės į atvaizdą pažeidimo, nes ši pareiškėjo neturtinė teisė gali būti ginama privatinės teisės normų pagalba. Visuomenės informavimo įstatymo ribose, klausimas dėl asmens atvaizdo panaudojimo yra nagrinėjamas tik asmens garbės ir orumo pažeidimo arba asmens teisės į privatumą pažeidimo kontekste tiek, kiek VIĮ nustato tam tikras teises ir pareigas visuomenės informavimo priemonėms, kurios negali pažeisti šiame įstatyme nustatytų draudimų (VIĮ 4, 13, 14 straipsniai).

Dėl laikraščio „Akistata“ publikacijos „Suversti žmogžudysčių mirusiam nepavyko“ („Akistata“, 2010 m. birželio 4 d.) pareiškėjas kreipėsi į atsakovą dėl to, kad publikacijoje buvo paskleista informacija, neatitinka tikrovės ir žeminanti pareiškėjo garbę ir orumą, visuomenės informavimo priemonė netinkamai paneigė paskleistą informaciją, t. y. atspausdino pareiškėjo laiško dalį, pareiškėjo nuotrauką ir buvusio publikacijos pavadinimą bei trumpą paaiškinimą. Atsakovas padarė išvadą, kad visuomenės informavimo priemonė suteikė pareiškėjui atsakymo teisę. Be to, atsakovas konstatavo, kad savo skundo dalyku nurodė šioje publikacijoje paskelbtos informacijos paneigimą, tačiau neformulavo prašymo šioje publikacijoje paskelbtos informacijos įvertinti jo garbės ir orumo pažeidimo požiūriu, taip pat nenurodė, kokia paskleista informacija neatitinka tikrovės ir žemina jo garbę ir orumą, t. y. savo skunde žurnalistų etikos inspektorei G. J. nenurodė tų teiginių, kuriuos, kaip neatitinkančius tikrovės ir žeminančius jo garbę ir orumą, nurodo skunde teismui. Be to, ŽEI nagrinėjo pareiškėjo nuotraukos, darytos teismo salėje teisėtumą pagal Civilinio kodekso 2.22 straipsnį.

Pirmosios instancijos teismas patvirtino minėtus ŽEI sprendimo motyvus.

Pareiškėjo skundo ŽEI turinys patvirtina, kad pareiškėjas prašė pareikalauti, jog būtų paneigtos neatitinkančios tikrovės ir žeminančios pareiškėjo garbę ir orumą žinios. Tačiau atsakovas nepagrįstai nenagrinėjo klausimo, ar buvo paskleistos žinios, ar paskleistos žinios neatitiko tikrovės ir žemino pareiškėjo garbę ir orumą. Atsakovas nepagrįstai akcentavo, kad pareiškėjas suformulavo reikalavimą tik dėl žinių paneigimo. VIĮ 50 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatyta ŽEI kompetencija priimti sprendimą – reikalauti, kad viešosios informacijos rengėjas ar skleidėjas nustatyta tvarka paneigtų paskelbtą tikrovės neatitinkančią informaciją, žeminančią asmens garbę ir orumą ar kenkiančią jo dalykinei reputacijai, teisėtiems interesams, arba sudarytų asmeniui galimybę pačiam atsakyti ir paneigti tokią informaciją, patvirtina, kad nagrinėjimas dėl informacijos paneigimo yra susijęs su visų minėtų faktų nustatymu. Todėl atsakovas, spręsdamas klausimą dėl būtinumo įpareigoti viešosios informacijos rengėją ar skleidėją nustatyta tvarka paneigti paskelbtą informaciją, privalo išnagrinėti sprendime faktus ir dėl informacijos neatitikimo tikrovei bei faktus dėl to, ar tokia informacija paskleista apie šį asmenį, ar žemina šio asmens garbę ir orumą, nes toks nagrinėjimas sudarys faktinį ir teisinį pagrindą priimti sprendimą dėl informacijos paneigimo ir tik toks nagrinėjimas sudarys priimamo sprendimo motyvus. Jeigu asmuo besikreipiantis į ŽEI pateikia skundą, neatitinkantį VIĮ 50 straipsnio 4 dalies reikalavimų, VIĮ 50 straipsnio 5 dalyje yra nustatytas skundo trūkumų šalinimo institutas. Todėl asmens skundo neatitikimas įstatymo reikalavimams, negali būti pagrindu atmesti skundą. VIĮ 50 straipsnio 9 dalies 4 punktas suteikia teisę reikalauti iš pareiškėjo papildomos informacijos ir skundo nagrinėjimo metu, tik pareikalavus papildomų duomenų, ir negavus tokių duomenų, skundo tyrimas gali būti nutrauktas. Byloje nėra ir atsakovas nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad jis taikė ginčijamu atveju skundo priėmimo metu trūkumų šalinimo institutą arba nustatyta tvarka sprendė klausimą dėl tyrimo nutraukimo. Dėl nurodytų motyvų, šioje dalyje atsakovo sprendimas naikinamas ir pareiškėjo skundas perduodamas nagrinėti iš naujo.

Pažymėtina, kad VIĮ nėra įgyvendintas neteisminės procedūros dispozityvumo principas, kaip tai yra įgyvendinta teismo procese, nes nėra nustatyta, kad ŽEI išnagrinėja skundą tik pareikšto reikalavimo ribose, institucija turi teisę ir savo iniciatyva pradėti tyrimą. Todėl VIĮ nustatytos procedūros nėra analogiškos administraciniam teismo procesui. Asmens reikalavimas nenustato institucijos, nagrinėjančios skundą, nagrinėjimo ribų, šias ribas nustato asmens nurodytos faktinės aplinkybės bei jų motyvai, kuriais pareiškėjas siekia pagrįsti, jog institucija privalo atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus. Todėl institucija, nustačiusi pažeidimus, privalo imtis visų jos kompetencijai priskirtų priemonių, kurios nagrinėjamu atveju yra būtinos.

Žurnalistų etikos inspektoriaus veikla yra tam tikra prasme formalizuota, panašiai kaip ir teismo procesas. Kaip minėta, ŽEI turi teisę taikyti trūkumų šalinimo institutą, be to, nustatyta galimybė atsisakyti nagrinėti skundą, skundo nagrinėjimą nutraukti (VIĮ 50 straipsnio 5 dalis, VIĮ 50 straipsnio 3 dalies 8, 9 punktai). ŽEI turėtų priimti minėtus sprendimus, kai yra nustatomos procesinio pobūdžio aplinkybės, dėl kurių negali būti skundas atmestas, nes minėtais atvejais skundas nenagrinėjamas iš esmės. VIĮ 50 straipsnio 3 dalyje yra nustatytas baigtinis sąrašas sprendimų rūšių, kurie gali būti priimti išnagrinėjus skundą, todėl atsakovas, privalo vadovautis šiomis nuostatomis. Skundžiamas sprendimas šių nuostatų neatitinka, nes skundžiamo sprendimo rezoliucinėje dalyje yra pasisakoma tik dėl tos sprendimo dalies, kurioje skundas patenkintas, tačiau nėra pasisakyta dėl tų sprendimų dalių, kuriose skundas yra pripažintas nepagrįstu (VIĮ 50 straipsnio 3 dalies 6 punktas). Dėl šių procedūrinio pobūdžio taisyklių pažeidimo bei dėl netinkamo VIĮ taikymo ir aiškinimo atsakovo sprendimas šioje dalyje naikinamas ir skundas perduodamas nagrinėti iš naujo (ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktas).

Neturi reikšmės šios bylos išsprendimui pareiškėjo nurodyti motyvai dėl VIĮ 50 straipsnio 13 dalyje nustatyto 3 mėnesių nuo skundo gavimo termino ŽEI sprendimui priimti.

Viešojo administravimo subjektui įstatyme nustatytas terminas, per kurį turi būti priimtas administracinis sprendimas, yra instrukcinio pobūdžio, todėl šio termino pasibaigimas nedaro negaliojančiu administracinio sprendimo, priimto pasibaigus šiam terminui. Įstatyme nustatyto termino, per kurį turi būti priimtas administracinis sprendimas, pasibaigimas nepaneigia viešojo administravimo subjekto kompetencijos priimti administracinį sprendimą ar atlikti kitus veiksmus, t. y. tiesiogiai nesukuria neigiamų teisinių pasekmių, tik prailgina administracinį procesą. Viešojo administravimo subjektui praleidus įstatyme ar kitame teisės akte nustatytą administracinio sprendimo priėmimo terminą, galima konstatuoti viešojo administravimo subjekto neveikimą, tai suteikia teisę asmeniui ginti savo teises kreipiantis su skundu dėl neveikimo. Ginčijamu atveju pareiškėjas nesikreipė su tokiu skundu, be to, sprendimas yra priimtas.

Pirmosios instancijos teismas teisingai išnagrinėjo bylą dalyje dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Teismas neturėjo pagrindo priteisti pareiškėjui žalos atlyginimą, nes atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą veikė savo kompetencijos ribose ir priėmė sprendimą, kurio apskundimo galimybę numato teisės aktai. Vien ginčo dėl sprendimo neteisėtumo inicijavimo faktas nesudarė pagrindo priteisti žalos atlyginimą pagal CK 6.271 straipsnį. Pareiškėjas neįrodė, kad neturtinė žala (pareiškėjo ir jo šeimos narių neigiami išgyvenimai) atsirado būtent dėl atsakovo, kuris nagrinėjo pagal kompetenciją pareiškėjo skundą, veiksmų. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad visa pareiškėjo motyvacija šioje reikalavimų dalyje siejama su publikacijomis, kuriomis jam padaroma turtinė ir neturtinė žala (ir jo šeimai). Tokios žalos priteisimo pareiškėjas gali reikalauti tik bendrosios kompetencijos teismuose civilinėse bylose dėl garbės ir orumo gynimo ir iš atsakovų civilinėse bylose (viešosios informacijos rengėjų ir pan.). Pareiškėjas neįrodė turtinės žalos atsiradimo fakto dėl jo skundo nagrinėjimo. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad pareiškėjas teikė įrodymus, kurie patvirtina kelionės išlaidas, išlaidas už teisines paslaugas, kurie yra priskiriama bylinėjimosi išlaidoms ir negali būti vertinama kaip žala.

Dėl pirmiau išdėstytų priežasčių atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas dėl netinkamo materialinės teisės normų taikymo ir priimamas naujas sprendimas – skundą tenkinti iš dalies ir panaikinti atsakovo priimtą sprendimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 143 straipsnis). Naujas sprendimas yra priimamas dėl to, kad byloje nustatyta, jog viešojo administravimo institucija, priėmė sprendimą pažeisdama nustatytas procedūras, šių pažeidimų teismas negali pašalinti dėl būtinumo rinkti papildomus įrodymus ar reikalauti iš pareiškėjo tikslinti viešojo administarvimo subjektui paduotą skundą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo G. J. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 7 d. sprendimą panaikinti dalyje dėl Žurnalistų etikos inspektorės 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimo Nr. SPR-72, priimto išnagrinėjus G. J. skundą dėl publikacijos „H. D. gauja bunda?“ („Vakaro žinios“, 2005 m. birželio 20 d.) ir publikacijos „Suversti žmogžudysčių mirusiam nepavyko“ („Akistata“, 2010 m. birželio 4 d.), priimti šioje dalyje naują sprendimą. G. J. skundą tenkinti. Panaikinti Žurnalistų etikos inspektorės 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimo Nr. SPR-72, priimto išnagrinėjus G. J. skundą dėl publikacijos „H. D. gauja bunda?“ („Vakaro žinios“, 2005 m. birželio 20 d.) ir publikacijos „Suversti žmogžudysčių mirusiam nepavyko“ („Akistata“, 2010 m. birželio 4 d.) dalį ir įpareigoti Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybą teisės aktuose nustatytais terminais ir tvarka išnagrinėti G. J. skundą.

Kitoje dalyje pareiškėjo G. J. apeliacinį skundą skundą atmesti kaip nepagrįstą, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Stasys GagysRičardas PiličiauskasVeslava Ruskan