Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Valdas Meidus, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinėn atsakomybėn patraukto E. K. (toliau – Pažeidėjas) ir suinteresuoto asmens E. K. apeliacinius skundus dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 1 d. nutarimo administracinio nusižengimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Skundžiamu nutarimu Pažeidėjui pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 426 straipsnio 5 dalį buvo paskirta administracinė nuobauda – 1350 Eur bauda, bei dvi administracinio poveikio priemonės – teisės vairuoti transporto priemones atėmimas 3 metams ir automobilio „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), konfiskavimas. Jis buvo nubaustas už tai, kad 2017 m. birželio 29 d. apie 2.16 val., (duomenys neskelbtini) gatvėse, neturėdamas teisės vairuoti transporto priemones, vairavo automobilį „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nepakluso policijos pareigūno teisėtam ir aiškiam reikalavimui – tarnybiniame automobilyje įjungus specialiuosius šviesos ir garso signalus, per garsiakalbį duodant komandą sustoti dešiniajame kelkraštyje, sustabdyti transporto priemonę, ir tokiais veiksmais jis pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 16 punktą. Apeliaciniu skundu Pažeidėjas prašo panaikinti apylinkės teismo nutarimą ir administracinio nusižengimo teiseną pagal ANK 426 straipsnio 5 dalį nutraukti. Jis nurodo, kad apylinkės teismas visapusiškai, išsamiai ir objektyviai neištyrė visų bylos aplinkybių, selektyviai vertino bylos duomenis, kas lėmė esminius materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimus bei neteisėto nutarimo priėmimą. Pasak Pažeidėjo, vien ta aplinkybė, kad apylinkės teismas skundžiamu nutarimu jam skyrė teisės vairuoti transporto priemones atėmimą, kai jam ši teisės jau buvo atimta ankstesniu teismo sprendimu, rodo, jog teismas šią bylą išnagrinėjo formaliai ir turėdamas išankstinę nuomonę, t. y. šališkai. Pažymi, kad, sprendžiant asmens kaltės klausimą pagal ANK 426 straipsnio 5 dalį, būtina nustatyti ne tik tai, kad pareigūnas stabdė automobilį, bet ir tai, kad automobilis buvo stabdomas laikantis teisės aktuose nustatytų reikalavimų ir kad stabdomo automobilio vairuotojas suprato, jog yra stabdomas, tačiau sąmoningai tokiam pareigūno reikalavimui nepakluso. Jo nuomone, apylinkės teismas, skundžiamame nutarime nurodydamas tik duomenis iš vieningos pajėgų valdymo sistemos, neatskleidė, kuo pasireiškė jo tiesioginė tyčia pagal ANK 426 straipsnio 5 dalį. Todėl, nesurinkus objektyvių ir neginčijamų įrodymų, patvirtinančių jo tyčią nepaklusti pareigūnų reikalavimui sustabdyti automobilį, jo veikoje nėra administracinio nusižengimo pagal ANK 426 straipsnio 5 dalį požymių. Skunde jis teigia, kad naktį iš 2017 m. birželio 28 d. į 29 d. važinėjosi su automobiliu „Audi A6“ (duomenys neskelbtini) gatvėmis, viršijo leistiną greitį (važiavo apie 80 km/h greičiu), buvo užsukęs į degalinę „(duomenys neskelbtini)“, kur nusipirko pavalgyti, ir užkandęs grįžo į šeimai priklausantį viešbutį (duomenys neskelbtini), kur pastatė automobilį aikštelėje prie viešbučio ir nuėjo miegoti. Jo teigimu, per šį laikotarpį jis policijos pareigūnų nepastebėjo ir jų nebuvo stabdomas. Administracinio nusižengimo protokole jis nurodė tiesą, kad jo automobilis dingo iš kiemo, tačiau suklydo dėl datos. Šie jo parodymai buvo nuoseklūs ir nėra paneigti kitais byloje surinktais įrodymais. Tačiau apylinkės teismas nepagrįstai šiuos jo parodymus vertino kaip gynybinę versiją, motyvuodamas tai tuo, kad juos paneigia liudytojų D. N., D. B., D. N. parodymai, duomenys iš vieningos pajėgų valdymo sistemos, šviesos ir garso sistemos ataskaitos ir t. t. Su tokiu bylos įrodymų vertinimu jis nesutinka. Cituodamas apylinkės teismo nutarimo motyvus, Pažeidėjas teigia, kad minėtų liudytojų parodymai, jog ties (duomenys neskelbtini) namu jo vairuojamam automobiliui „Audi A6“ prasilenkus su policijos automobiliu, jis staiga pradėjo didinti greitį, nes pastebėjo policijos automobilį, yra neobjektyvūs ir vertinamojo pobūdžio, t. y. nepatikimi, juo labiau neatitinka faktinių bylos aplinkybių, todėl jais negalima vadovautis. Nurodo, kad pagal išrašą iš vieningos pajėgų valdymo sistemos, automobiliams prasilenkus, policijos ekipažas toliau važiavo (duomenys neskelbtini) g. iki sankryžos su (duomenys neskelbtini) g. vidutiniu apie 36 km/h greičiu ir tik šioje sankryžoje apsisuko. Iš prie jo apeliacinio skundo pateikto žemėlapio matyti, kad atstumas nuo (duomenys neskelbtini) namo iki sankryžos su (duomenys neskelbtini) g. yra apie 363 m. Dėl šių aplinkybių Pažeidėjas skunde abejoja, ar policijos pareigūnai naktį, važiuodami priešingos krypties eismo juosta greičiu nuo 31 km/h iki 42 km/h ir toldami nuo jo vairuojamos transporto priemonės, galėjo objektyviai įvertinti jo automobilio greičio didėjimą. Tvirtina, kad nors apylinkės teismas laikė įrodyta, jog policijos pareigūnai, prasilenkdami su jo vairuojamu automobiliu ties (duomenys neskelbtini) namu, įjungė garso ir šviesos sistemas, taip pat per garsiakalbį reikalavo sustoti, tačiau tai paneigia įrašas iš vieningos pajėgų valdymo sistemos. Iš šio įrašo matyti, kad po prasilenkimo ties namu Nr. (duomenys neskelbtini) (laikas apie 02.15.11 val.) policijos pareigūnų automobilis dar 363 m su neįjungtoms garso ir šviesos sistemoms važiavo iki apsisukimo vietos – sankryžos su (duomenys neskelbtini) g., ir nuo šios vietos (apsisukimo laikas apie 02.15.39 val.) iki sankryžos su (duomenys neskelbtini) g. nuvažiavo dar 871 m be įjungtų garso ir šviesos sistemų. Nurodo, kad iš įrašo matyti ir tai, jog šviesos sistema buvo įjungta tik 02:16:08 val. sankryžoje su (duomenys neskelbtini) g., t. y. nuo prasilenkimo praėjus 53 sek., o garso sistema įjungta buvo 4 sek. ir tik 02.17.29 val., t. y. nuo prasilenkimo praėjus 2 min. 18 sek., kai, pačių liudytojų teigimu, jie buvo jau pametę iš akių persekiojamą automobilį ir visai kitoje miesto dalyje. Pasak Pažeidėjo, aptarti duomenys rodo, kad liudytojų parodymai neatitinka faktinių aplinkybių. Jo teigimu, pareigūnų per garsiakalbį išreikštas reikalavimas sustoti taip pat paneigtas bylos duomenis, kadangi garsiakalbio panaudojimas būtų užfiksuotas vieningoje pajėgų valdymo sistemoje, tačiau šiuo atveju taip nėra. Jo vertinimu, kadangi jis važiavo 80 km/h greičiu, bei pagal liudytojų parodymus automobiliai prasilenkė ties (duomenys neskelbtini) namu (policijos automobiliui važiuojant 42 km/h greičiu), policijos automobilio apsisukimo (duomenys neskelbtini) g. sankryžoje metu jo vairuojamas automobilis jau buvo įvažiavęs į (duomenys neskelbtini) g. Tokiu būdu policijos pareigūnai negalėjo matyti jo automobilio, tuo labiau jis negalėjo matyti policijos automobilio bei suvokti, jog yra stabdomas. Visos šios aplinkybės taip pat patvirtina jo parodymus, kad jis nematė, jog yra stabdomas policijos pareigūnų, bei paneigia liudytojų parodymus bei teismo išvadas dėl jo kaltės. Pasak Pažeidėjo, teismas turėjo skirti bent ekspertizę dėl byloje esančių prieštaravimų tarp policijos pareigūnų parodymų ir įrašo iš vieningos pajėgų valdymo sistemos pašalinimo, dėl atstumo ir automobilių išsidėstymo konkrečiu laiku nustatymo, kadangi šios aplinkybės reikšmingos sprendžiant subjektyviųjų požymių pagal ANK 426 straipsnio 5 dalį buvimą jo veikoje.Dėl byloje esančio garso įrašo tarp budėtojų dalies ir policijos ekipažų pažymi, kad šio įrašo trukmė yra tik keliolika sekundžių, nors iš vieningos pajėgų valdymo sistemos įrašo matyti, kad nuo automobilių prasilenkimo (02.15.11 val.) iki policijos ekipažo atvykimo adresu (duomenys neskelbtini) (02.19.32 val.) praėjo 4 min. 21 sek. Tai rodo, kad pareigūnai į bylą pateikė tik selektyviai atrinkto įrašo dalį, kuris neįrodo, kad jie stabdė jo automobilį, kad pranešė budėtojų daliai bei kitiems ekipažams apie nestojusį automobilį ir t. t., kaip to yra reikalaujama pagal Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. 5-V-673 patvirtintų Policijos patrulių veiklos instrukcijos (toliau – Instrukcija) 30 punktą. Jo nuomone, šis įrašas nepatvirtina jokio reikalavimo sustabdyti automobilį ir iš jo matyti tik tai, kad pareigūnai neatliko jokių veiksmų, kuriuos privalėjo atlikti, jei būtų stabdę automobilį, o pastarasis būtų nestojęs, t. y. paneigiami liudytojų parodymai apie automobilio stabdymą. Nurodo, kad apylinkės teismas skundžiamame nutarime neaptarė momento, kada policijos pareigūnai išreiškė reikalavimą sustabdyti automobilį. Teismas nurodė, kad nusižengimas buvo padarytas (duomenys neskelbtini) ir kitose gatvėse, taip pripažindamas, kad (duomenys neskelbtini) g. joks nusižengimas nebuvo padarytas, bei paneigdamas liudytojų parodymus, kad jie reikalavimą sustabdyti automobilį išreiškė (duomenys neskelbtini) g. iš karto po prasilenkimo su jo vairuojamu automobiliu, ties namu Nr. (duomenys neskelbtini). Pasak Pažeidėjo, tokiu būdu apylinkės teismas pripažino, kad jo veikoje nėra administracinio nusižengimo pagal ANK 426 straipsnio 5 dalį subjektyviųjų požymių.Akcentuoja ir tai, kad pagal Instrukcijos reikalavimus, policijos pareigūnai, važiuodami tarnybiniu automobiliu ir stabdydami važiuojančią transporto priemonę, turi ne tik įjungti švyturėlį ir specialiuosius garso signalus, tačiau priartėti prie transporto priemonės ir pareikšti reikalavimą sustoti per garsiakalbį. Nurodo, kad iš prieš tai aptartų skaičiavimų matyti, jog šiuo atveju policijos ekipažas nebuvo prisiartinęs prie jo automobilio. Iš vieningos pajėgų valdymo sistemos duomenų matyti, kad garsiakalbis apskritai nebuvo panaudotas, o šviesos sistema buvo įjungta tik (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) g. sankryžoje, o garso sistema apskritai buvo įjungta 4 sek. ir tada, kai policijos ekipažas pametė iš akių jo automobilį. Todėl nėra aišku, kaip jis galėjo matyti ir girdėti pareigūnų ekipažą. Nurodo, jog vien tik įjungtas policijos automobilio švyturėlis ir specialieji garso signalai savaime nereiškia, jog yra stabdoma ar persekiojama priekyje važiuojanti transporto priemonė – švyturėliai gali būti naudojami tiesiog vykstant į įvykio vietą (Instrukcijos 40 punktas). Cituodamas KET 12 ir 78 punktus, Pažeidėjas nurodo, kad jei ir būtų tolumoje matęs policijos automobilio švyturėlius ir girdėjęs specialiuosius garso signalus, tačiau prie jo nebuvo prisiartinta ir nebuvo išreikštas reikalavimas sustoti (reguliuotojo lazdele, skrituliu su raudonu atšvaitu arba per garsiakalbį), todėl jis galėjo nesuprasti, jog yra stabdomas, nes vien artėjantis policijos automobilis su įjungtais švyturėliais ir garso signalu besąlyginės pareigos sustabdyti vairuojamą transporto priemonę nesukelia. Teigia, kad teismas ignoravo nekaltumo prezumpciją bei iš jos išplaukiantį in dubio pro reo principą, kad visi byloje esantys prieštaravimai, kurių neįmanoma pašalinti, aiškinami administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Akcentuoja, kad byloje buvo pažeistas įrodinėjimo naštos paskirstymo principas, kadangi jis savo nekaltumą turėjo įrodyti reikšdamas prašymus išreikalauti atitinkamus jį teisinančius duomenis. Teigia, kad šis procesas buvo apsunkintas, nes Utenos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – Institucija) arba atsisakydavo pateikti įrodymus, arba jų nepateikdavo, nepaaiškindama to priežasčių. Kaip antai, iš pradžių Institucija atsisakė pateikti telemetrinės įrangos duomenis iš vieningos pajėgų valdymo sistemos duomenų bazės, nurodydama, kad tokie duomenys neišliko. Tačiau šie duomenys buvo gauti tik tada, kai jo advokato reikalavimu Institucijos atstovo dalyvavimas byloje buvo pripažintas būtinu ir, duodamas paaiškinimus, pastarasis pripažino, kad šiuos duomenis peržiūrėjo prieš posėdį, taip patvirtindamas jų buvimą. Pasak Pažeidėjo, svarbu ir tai, kad bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, jog policijos automobilyje „VW Tiguan“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo sumontuotas vaizdo registratorius, jokių duomenų, kad jis buvo sugedęs ir neveikiantis, byloje nėra, tačiau vaizdo įrašas, kuris patvirtintų stabdymo aplinkybes, į bylą nebuvo pateiktas, liudytojams teigiant, kad įrašas nebuvo daromas. Be to, 2017 m. spalio 23 d. teismo posėdyje teismas įpareigojo Institucijos atstovą pateikti (duomenys neskelbtini) g. sankryžoje esančių vaizdo kamerų įrašus, kuriuose, pasak liudytojo D. B., buvo užfiksuotas jo vairuojamo automobilio persekiojimas, taip pat įpareigojo atstovą pateikti visą garso įrašą tarp budėtojų dalies ir policijos ekipažų, tačiau šie duomenys nebuvo pateikti ir to priežastys nebuvo nurodytos. Pažeidėjo įsitikinimu, tai buvo daroma dėsningai, kadangi šie duomenys paneigtų liudytojų parodymus ir patvirtintų jo nekaltumą. Tačiau teismas bylą išnagrinėjo be šių papildomų duomenų, nors prieš tai pripažino, kad jie yra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui. Be to, paskutiniame posėdyje teismas nagrinėjo bylą nedalyvaujant Institucijos atstovai, nors jo dalyvavimas teismo posėdyje buvo pripažintas būtinu. Pažymi, kad pagal teismų praktiką, institucija, surašiusi protokolą ir inicijavusi bylą dėl administracinio nusižengimo padarymo, turi paneigti administracinių nusižengimų procese galiojančią nekaltumo prezumpciją ir visa įrodymų nepateikimo ar abejonių nepanaikinimo rizika tenka šiai institucijai. Todėl šiuo atveju teismo neatlikti veiksmai, pasyvus elgesys procese, nesiėmimas priemonių iš Utenos apskrities VPK išreikalauti įrodymus, kurie paneigtų jo kaltę pagal ANK 426 straipsnio 5 dalį, rodo teismo šališkumą ir formalų bylos išnagrinėjimą. Apeliaciniu skundu suinteresuotas asmuo E. K. prašo nekonfiskuoti automobilio „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Cituodama ANK 575 straipsnio 1 ir 2 dalis, ji nurodo, kad jai nebuvo aiškios ir suprantamos jos, kaip konfiskuotinos transporto priemonės, savininkės teisės ir procesinis statusas. Bylos nagrinėjimo metu apylinkės teismas atsisakė pripažinti ją nukentėjusiąja ir toliau procese ji buvo kviečiama kaip transporto priemonės savininkė, nors, jos žiniomis, elektroninėje bylos kortelėje ji yra nurodoma kaip liudytoja. Pažymi, kad 2017 m. rugsėjo 12 d. teismo posėdyje ji buvo įspėta dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą ir vienintelė teisė, kuri jai buvo išaiškinta, tai teisė atsisakyti duoti parodymus prieš savo sutuoktinį (Pažeidėją). Jokios kitos teisės jai išaiškintos nebuvo, todėl ji manė, kad jokių procesinių teisių neturėjo ir negalėjo aktyviai dalyvauti bylos nagrinėjime. Skunde apeliantė cituoja teismų sprendimus, kuriuose nurodoma, kad asmuo, kuriam nuosavybės teise priklausanti transporto priemonė gali būti konfiskuojama, privalo būti įtrauktas į bylos procesą ir jam turi būti sudaryta galimybė ginti savo nuosavybės teisę ir teisėtus interesus. Teigia, kad pagal nusistovėjusią praktiką tokiose bylose transporto priemonės savininkas yra įtraukiamas į bylą nukentėjusiuoju ir dalyvauja bylos nagrinėjime su visomis nukentėjusiajam suteikiamomis procesinėmis teisėmis ir pareigomis. Pasak apeliantės, šiuo atveju nebuvo užtikrintas teisingas teismo procesas bei efektyvi savininko teisių gynyba ir taip padarytas esminis proceso teisės pažeidimas, dėl ko skundžiamas apylinkės teismo nutarimas yra naikintinas.Apeliantė nurodo ir tai, kad apylinkės teismas neteisingai aiškino ir taikė ANK 29 straipsnį bei 426 straipsnio 8 dalį, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nutarimą dalyje, kuria konfiskavo jai priklausantį automobilį „Audi A6“. Cituodama ANK 29 straipsnio 1 dalį, ji teigia, kad apylinkės teismas teisingai nurodė, jog automobilis „Audi A6“ bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso jai ir Pažeidėjui, t. y. turi du savininkus, tačiau teismas skundžiamame nutarime nenurodė konfiskavimo pagrindo pagal ANK 29 straipsnio 4 dalį ir jo visiškai neanalizavo, kas lėmė neteisėtą sprendimą konfiskuoti automobilį „Audi A6“. Mano, kad šioje byloje yra svarbios ANK 29 straipsnio 4 dalies sąlygos, kurios riboja ne pažeidėjui priklausančio turto konfiskavimą. Nurodo, kad šiuo atveju automobilis „Audi A6“, kurį Pažeidėjas vairavo administracinio nusižengimo metu, nors ir atitinka administracinio nusižengimo padarymo priemonės požymius, tačiau yra bendroji jungtinė nuosavybė ir ji yra automobilio bendrasavininkė, todėl šiuo atveju automobilis gali būti konfiskuojamas tik esant bent vienai iš ANK 29 straipsnio 4 dalyje nurodytų sąlygų. Tvirtina, kad nagrinėjamoje byloje nėra duomenų apie šių sąlygų buvimą. Dėl šių priežasčių apeliantė mano, kad jai bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio automobilio konfiskavimas pagal ANK 29 straipsnį nėra galimas. Skunde apeliantė išsamiau aptaria ANK 29 straipsnio 4 dalies 1 ir 3 punktus. Skunde ji taip pat dėsto, kad jos santuoka su Pažeidėju buvo įregistruota 2017 m. sausio 19 d. (registracijos Nr. (duomenys neskelbtini). Santuokoje gimė sūnus. Ruošdamiesi vaiko auginimui, jos lėšomis įsigijo automobilį „Audi A6“. Ji turi teisę vairuoti transporto priemones nuo 2010 m. (vairuotojo pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini). Akcentuoja, kad teismų praktikoje ne kartą yra pasisakyta, jog turtas gali būti nekonfiskuotas, kai šis turtas kitiems asmenims pateko be savininko žinios ir dėl nusižengimo nėra turto savininko kaltės arba pažeidžiamas proporcingumo principas tarp padaryto nusižengimo pavojingumo ir sankcijos griežtumo. Apeliantė nurodo, kad ji augina mažametį vaiką, todėl negalėjimas naudotis automobiliu grubiai pažeidžia jos ir vaiko interesus. Automobilis jai reikalingas buityje, be to, turėdama ribotas pajamas dėl vaiko auginimo, ji neturi galimybės įsigyti kito automobilio. Atsiliepimais į apeliacinius skundus Institucijos atstovas Darius Liuima su juose išdėstytais reikalavimais nesutinka ir prašo jų netenkinti. Nurodo, kad apylinkės teismas, išnagrinėjęs ir įvertinęs bylos įrodymų visumą, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutarimą. Pažeidėjo nusižengimas yra įrodytas administracinio nusižengimo protokolu, liudytojų parodymais, išrašais iš vieningos pajėgų valdymo sistemos bei kitais byloje esančiais duomenimis. Pažeidėjui paskirta 1350 Eur bauda ir automobilio „Audi A6“ konfiskavimas atitinka jo padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pavojingumo laipsnį, jo asmenybę, teisingumo ir protingumo principus. Mano, kad apylinkės teismas tinkamai pritaikė ANK 29 straipsnį, kadangi Pažeidėjas vairavo jam priklausantį automobilį, jis yra linkęs grubiai pažeisti KET ir todėl vien tik simbolinės, asmens pageidavimus tenkinančios nuobaudos paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų jai keliamų tikslų. Apeliaciniai skundai netenkinami. Pagal ANK 652 straipsnio 1 dalį, apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Šioje byloje apeliacinius skundus dėl pirmosios instancijos teismo nutarimo padavė Pažeidėjas bei suinteresuotas asmuo E. K., tačiau jie ginčija skirtingas nutarimo dalis : Pažeidėjas nesutinka su jo nubaudimu pagal ANK 426 straipsnio 5 dalį, o E. K. ginčija automobilio „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) konfiskavimą. Todėl, apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų, išdėsto motyvuotas išvadas dėl šių apeliacinių skundų esmės.

Dėl Pažeidėjo kaltės pagal ANK 426 straipsnio 5 dalį

Apeliaciniame skunde Pažeidėjas, nesutikdamas su jo nubaudimu pagal ANK 426 straipsnio 5 dalį, apeliuoja į neteisingą pirmosios instancijos teismo atliktą bylos įrodymų vertinimą, dėl to padarytas neteisingas išvadas, į teismų praktikos nesilaikymą bei kitus teismo padarytus procesinius pažeidimus. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus bei apeliacinio skundo argumentus, pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir bylos nagrinėjimo teisme metu patikrintais įrodymais, skundžiamame nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo išvada, jog Pažeidėjo kaltė pagal ANK 426 straipsnio 5 dalį yra įrodyta, jo veika kvalifikuota teisingai, o tai, kad Pažeidėjas nesutinka su teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis ar išvadomis dėl įrodymų vertinimo bei pateikia subjektyvų byloje esančių įrodymų vertinimą, savaime nereiškia, kad skundžiamas nutarimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.Iš bylos matyti, kad tiek apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdyje, tiek ir apeliaciniame skunde Pažeidėjas tvirtino, jog nematė ir negirdėjo, kaip įvykio metu jo vairuojamą automobilį stabdė policijos pareigūnai. Tačiau, apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo esmine išvada, kad toks Pažeidėjo paaiškinimas laikytinas tik jo gynybine pozicija, kuri yra paneigta policijos pareigūno D. N. tarnybiniame pranešime užfiksuotomis aplinkybėmis, kurias jis patvirtino ir pirmos instancijos teismo posėdyje, taip pat liudytojų D. B., D. N. ir D. A. parodymais, byloje esančiais vaizdo ir garso įrašais iš vieningos pajėgų valdymo sistemos, šviesos ir garso sistemų ataskaitos bei kitais byloje esančiais dokumentais. ANK 426 straipsnio 5 dalyje numatyta administracinė atsakomybė už nepaklusimą uniformuoto policijos pareigūno teisėtam, aiškiai išreikštam ir šio straipsnio 6 dalyje nustatytą tvarką atitinkančiam reikalavimui sustabdyti transporto priemonę. Pažymėtina, kad asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn už šio nusižengimo padarymą tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio nusižengimo sudėtis. Pritartina apeliantui, kad būtina asmens patraukimo atsakomybėn pagal ANK 426 straipsnio 5 dalį sąlyga yra jo kaltės nustatymas, t. y. būtina nustatyti ne tik tai, kad policijos pareigūnai tinkamai stabdė automobilį vairuojantį asmenį, tačiau ir tai, kad asmuo, traukiamas administracinėn atsakomybėn, matė ir suprato bei turėjo suprasti, jog yra stabdomas. Taigi, šiuo atveju policijos pareigūnų veiksmų atitikimas Instrukcijos reikalavimams labiausiai yra reikšmingas siekiant nustatyti, ar kaltininkas matė ir suprato bei turėjo suprasti, jog yra stabdomas. Nagrinėjamu atveju yra aktualus ir Instrukcijos 30 punktas, kurio 2 papunktyje nurodyta, kad patrulis privalo įjungęs mėlynos (mėlynos ir raudonos) spalvos švyturėlį (švyturėlius) ir specialiuosius garso signalus, persekioti nestojusį vairuotoją tarnybine transporto priemone, stengtis neatsilikti ir nuolat informuoti budėtoją apie judėjimo kryptį; pagal to paties punkto 3 papunktį, jis privalo per garsiakalbį kartoti reikalavimą sustabdyti transporto priemonę; pagal 4 papunktį, privalo stengtis pasirinkti tokį tarnybinės transporto priemonės judėjimo greitį, kad būtų užtikrintas visų eismo dalyvių saugumas.Šioje byloje liudytojų D. N., D. B., D. N. ir D. A. parodymais nustatyta, kad 2017 m. birželio 29 d. naktį policijos pareigūnai D. N., D. B. bei praktikantė D. N. patruliavo (duomenys neskelbtini). Apie 1 – 2 val. jie užsuko į degalinę, kurios darbuotoja D. A. informavo juos apie galimai neblaivų asmenį – jis buvo degalinėje, svirduliavo, nuo jo sklido alkoholio kvapas, o apsipirkęs degalinėje sėdo prie automobilio vairo ir išvažiavo. D. A. policijos pareigūnams parodė ir degalinės vaizdo kamerų įrašus, kuriuose matyti jos nurodytas asmuo. Peržiūrėję šiuos įrašus, policijos pareigūnai atpažino D. A. nurodytą asmenį – Pažeidėją, kadangi jis jiems buvo žinomas kaip teisės pažeidėjas dėl ankstesnių jo padarytų pažeidimų. Policijos pareigūnai įsidėmėjo Pažeidėjo vairuojamą automobilį „Audi A6“ bei jo valstybinius numerius – (duomenys neskelbtini) Toliau patruliuodami (duomenys neskelbtini) gatvėmis, policijos pareigūnai pastebėjo iš priekio atvažiuojantį automobilį „Audi A6“, jo valstybinius numerius – (duomenys neskelbtini) bei atpažino šio automobilio vairuotoją – Pažeidėją. Policijos pareigūnai nusprendė sustabdyti šį automobilį patikrinimui : iš karto apsuko tarnybinį automobilį, įjungė specialiuosius garso ir šviesos signalus, privažiavę kaip buvo įmanoma arčiau tomis aplinkybėmis prie stabdomo automobilio, per garsiakalbį išreiškė reikalavimą sustabdyti automobilį. Tačiau Pažeidėjo vairuojamas automobilis nesustojo ir, didindamas greitį, atitrūko nuo tarnybinio automobilio, kol galiausiai policijos pareigūnai stabdomą Pažeidėjo automobilį pametė iš akių. Kadangi policijos pareigūnai duomenų bazėje buvo patikrinę automobilio registracijos vietą, nuvažiavo nurodytu adresu ir (duomenys neskelbtini) g. prie viešbučio rado užrakintą automobilį „Audi A6“, prie jo Pažeidėjo nebebuvo, nors automobilio variklio aušinimo sistema dar veikė. Tokios nagrinėjamo įvykio aplinkybės yra užfiksuotos ir policijos pareigūno D. N. tarnybiniame pranešime (3 b. l.). Apeliacinės instancijos teismas pritaria apylinkės teismo išvadai, kad šių liudytojų parodymai nuoseklūs. Teismo posėdyje buvo apklausti liudytojai, kurie, priešingai nei apeliantas, neturi suinteresuotumo administracinio nusižengimo byloje ir tuo pačiu buvo prisaikdinti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Dėl šių priežasčių aptartais liudytojų parodymais nėra jokio pagrindo netikėti, juolab, kaip pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad juos patvirtina ir byloje esantys kiti duomenys. O būtent, iš degalinės vaizdo įrašo matyti, kad 2017 m. birželio 29 d. nuo 1.06 val. iki 1.12 val. Pažeidėjas buvo degalinėje, joje nusipirko prekių, sėdo prie automobilio „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairo ir išvažiavo (18 b. l.). Įrašas iš vieningos pajėgų valdymo sistemos bei šviesos ir garso sistemų ataskaita patvirtina, kad stabdant Pažeidėjo automobilį buvo naudojami garso ir šviesos signalai (111, 121 b. l.). Garso įrašas patvirtina, kad policijos pareigūnai informavo budėtojų dalį dėl nestojusio automobilio, kad jį pametė iš akių prie parduotuvės „Vyturiai“ bei vėliau rado prie K. priklausančio viešbučio (99 b. l.). Šiais įrodymais, kurie sudaro loginę įvykio seką, priešingai Pažeidėjo skundo teiginiams, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi nustatydamas esmines bylos faktines aplinkybes bei pagrįsdamas Pažeidėjo kaltę padarius pažeidimą, numatytą ANK 426 straipsnio 5 dalį. Pirmosios instancijos teismo posėdyje Pažeidėjas svarstė, jog neįmanoma atpažinti automobilio vairuotojo iš prasilenkiančio kito automobilio, tuo labiau naktį. Tačiau, sprendžiant iš aukščiau aptartų įrodymų visumos, galima pagrįstai teigti, kad policijos pareigūnai turėjo realią galimybę identifikuoti automobilį „Audi A6“ vairavusį asmenį – Pažeidėją, kadangi, kaip minėta, visų pirma, jie pamatė iš priekio atvažiuojantį automobilį „Audi A6“, po to jo valstybinius numerius – (duomenys neskelbtini) bei tik po to žvilgsnį kreipė į šio automobilio vairuotoją – Pažeidėją, kuris liudytojams turėjo puikiai matytis dėl to, kad jį apšvietė tiek tarnybinio automobilio žibintai, tiek gatvės apšvietimas. Be to, liudytojams D. N. ir D. B. Pažeidėjas buvo žinomas dėl ankstesnių jo teisės pažeidimų. Pažeidėjo tapatybę liudytojai patvirtino ir teismo posėdyje. Taigi, kad 2017 m. birželio 29 d. 2.16 val. (duomenys neskelbtini) ir kitose gatvėse būtent Pažeidėjas vairavo automobilį „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nekyla jokių abejonių. Beje, kaip galima suprasti iš skundo, jis to ir neneigia. Pažeidėjas skunde daug dėmesio skiria apklaustų liudytojų bei jo paties parodymams ir jų analizei, įrašui iš vieningos pajėgų valdymo sistemos ir teigia, kad teismas neišsiaiškino svarbių aplinkybių – kokiu atstumu vienas nuo kito buvo stabdomas automobilis bei tarnybinis automobilis, kaip ir kokiu būdu buvo atliekami stabdymo veiksmai. Šiuo klausimu Pažeidėjas skunde pateikia įvairius skaičiavimus, kurie, jo nuomone, patvirtina, kad policijos pareigūnai negalėjo nei suprasti, jog jų stabdomas automobilis „Audi A6“ didino greitį, nei iš esmės matyti šį automobilį, nes jis jiems buvo per toli. Tais pačiais argumentais Pažeidėjas tvirtina, kad ir jis negalėjo matyti policijos automobilio, todėl ir suprasti, jog yra stabdomas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad skunde Pažeidėjo pateikiama nagrinėjamo įvykio seka prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, todėl nėra objektyvi. Liudytojai D. N., D. B. ir D. N. parodė, kad pamatę iš priekio atvažiuojantį ir pro juos prasilenkiantį Pažeidėjo vairuojamą automobilį „Audi A6“, jie iš karto apsisuko ir pradėjo jį vytis. Tokias aplinkybes patvirtina ir įrašas iš vieningos pajėgų valdymo sistemos (121 b. l.), kurį peržiūrėjus matyti, kad 02.15.40 val. (duomenys neskelbtini) g. policijos pareigūnų automobilis apsisuko dar neprivažiavęs sankryžos su (duomenys neskelbtini) g. ir iš karto pradėjo didinti greitį, t. y. vytis stabdomą automobilį „Audi A6“. Savaime suprantama ir visiškai logiška, kad policijos pareigūnai, pamatę Pažeidėjo vairuojamą automobilį, matydami, jog jį vairuoja ne kas kitas, o pats Pažeidėjas, ir turėdami informacijos, kad Pažeidėjas yra galimai neblaivus, nieko nelaukę ėmėsi jį stabdyti. Akivaizdu, kad policijos pareigūnai matė (duomenys neskelbtini) g. link (duomenys neskelbtini) g. važiuojantį automobilį „Audi A6“, nes, jiems apsisukus, Pažeidėjo vairuojamas automobilis dar negalėjo spėti įvažiuoti į (duomenys neskelbtini) g., kadangi nuo prasilenkimo momento iki šios gatvės buvo likęs apie 400 m atstumas (154 b. l.). Tokiu būdu, liudytojai galėjo ir suprasti, kad Pažeidėjo vairuojamas automobilis, jiems apsisukus, pradėjo didinti greitį. Pagal minėtų liudytojų parodymus galima spręsti, jog tarnybiniu automobiliu jie stengėsi neatsilikti nuo stabdomo automobilio „Audi A6“, t. y. atstumas tarp šių automobilių tai didėjo, tai mažėjo. Šie liudytojai parodė, kad nebuvo pametę automobilio „Audi A6“ iš akių, tačiau šis automobilis buvo galingesnis ir (duomenys neskelbtini) g. atitolo, o (duomenys neskelbtini) g. stabdomą automobilį „Audi A6“ jie vis dėlto pametė iš akių. Tokias aplinkybes patvirtina ir įrašas iš vieningos pajėgų valdymo sistemos, kad nuo 02.15.40 val. policijos automobilis važiavo dideliu greičiu, pasiekdamas ir 137 km/h greitį, kol 02.17.33 val. visiškai sustojo. Pažymėtina, kad (duomenys neskelbtini) gatvės yra tiesios, todėl nei policijos pareigūnams, nei pačiam Pažeidėjui nebuvo jokių kliūčių matyti vienas kitą. Taigi, dėl aptartų aplinkybių nėra jokių abejonių, kad policijos pareigūnai tarnybiniu automobiliu pagal galimybes bandė neatsilikti nuo Pažeidėjo vairuojamo automobilio „Audi A6“, betarpiškai jį matė visą stabdymo laikotarpį, kuris truko iki 2 min. Dėl šių priežasčių nėra pagrindo ir teigti, kad policijos pareigūnų parodymai apie Pažeidėjo automobilio stabdymo aplinkybes yra prieštaringi. Tuo tarpu Pažeidėjo teiginiai, kad, važinėdamas (duomenys neskelbtini) gatvėmis, jis viršijo greitį ir važiavo apie 80 km/h greičiu, laikytini tik deklaratyviais, kadangi policijos pareigūnams, net ir važiuojant iki 137 km/h greičiu, nepavyko jo pavyti. Iš aukščiau aptartų įrodymų visumos galima daryti ir kitą išvadą, kad, stabdydami Pažeidėjo vairuojamą automobilį „Audi A6“, policijos pareigūnai veikė pagal Instrukcijos 30 punktą, t. y. jie įjungė specialiuosius šviesos ir garso signalus, stengėsi neatsilikti nuo persekiojamo automobilio, per garsiakalbį išreiškė reikalavimą sustabdyti automobilį, informavo budėtojų dalį apie persekiojamą automobilį, todėl Pažeidėjo vairuojamo automobilio „Audi A6“ stabdymas laikytinas iš esmės teisėtu. Pažeidėjas skunde atkreipia dėmesį, kad liudytųjų D. N., D. B. ir D. N. parodymai apie specialiųjų šviesos ir garso signalų įjungimo momentą nesutampa su įraše iš vieningos pajėgų valdymo sistemos esančiais duomenimis. Su tokiais teiginiais iš dalies galima sutikti. Minėti liudytojai parodė, kad stabdant Pažeidėjo automobilį buvo naudojami specialieji garso ir šviesos signalai, po to patikslino, kad apsisukdami ir pradėdami vytis Pažeidėjo automobilį, iš karto įjungė šviesos signalą, po to naudojo ir garso signalą. Kita vertus, įraše iš vieningos pajėgų valdymo sistemos matyti, kad 02.15.40 val. tarnybinis automobilis apsisuko ir pradėjo greitėti, apie 02.16 val. buvo įjungta šviesos sistema, 02.17.33 val. šviesos sistema buvo išjungta (121 b. l.). Šviesos ir garso sistemų ataskaita patvirtina, kad garso sistema buvo įjungta nuo 02.17.29 iki 02.17.33 val. (111 b. l.). Šios aplinkybės rodo, kad liudytojų parodymai apie specialiųjų šviesos signalų panaudojimo momentą nebuvo visiškai tikslūs. Tačiau, vien faktas, kad policijos automobilio specialieji šviesos signalai buvo įjungti tik praėjus apie 20 sek. nuo apsisukimo momento, nesudaro pagrindo netikėti visais liudytojų parodymais, juolab, kad paprastai liudytojų laiko suvokimas tokiose situacijose yra labai subjektyvus ir ne visada tiksliai sutampa. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad policijos pareigūnai ne visą stabdymo laiką naudojo specialųjį garso signalą, t. y. jis buvo panaudotas 4 sek. ir jiems jau atsilikus nuo persekiojamo automobilio, t. y. nuo 02.17.29 iki 02.17.33 val. Tačiau pažymėtina, kad Instrukcijos 30 punkte nurodyta stabdymo tvarka yra reikalinga tam, kad stabdomam asmeniui nekiltų jokių abejonių, jog būtent jis yra stabdomas, be to, vien visų priemonių nepanaudojimas vienu metu, negali būti lemiančia aplinkybe sprendžiant dėl minėto administracinio nusižengimo inkriminavimo galimam teisės pažeidėjui. Nagrinėjamu atveju atmestinas Pažeidėjo skundo argumentas, kad jis nematė ir negirdėjo policijos automobilio, todėl nesuprato, jog buvo stabdomas. Pagal aukščiau nustatytas bylos aplinkybes, automobilio „Audi A6“ vairuotojui – Pažeidėjui, negalėjo kilti jokių abejonių, kad būtent jis yra stabdomas, nes buvo nakties metas (02.15 – 02.17 val.), atstumas tarp pareigūnų automobilio ir stabdomo automobilio buvo įvairus – tai didėjo, tai mažėjo, kas yra suprantama dėl didelio šių transporto priemonių greičio įvykio metu, policijos automobilis buvo nudažytas specialiomis spalvomis, juo važiavę policijos pareigūnai, kurie be garsiakalbiu išreikšto reikalavimo sustoti, taip pat naudojo švyturėlius ir garsinį signalą, Pažeidėjas važiavo itin dideliu greičiu, nes iš vieningos pajėgų valdymo sistemos įrašo matyti, kad policijos pareigūnų ekipažas važiavo ir apie 137 km/h, tačiau vis tiek pametė persekiojamą automobilį. Šios specialiosios policijos panaudotos priemonės neabejotinai turėjo būti girdimos ir matomos, nes jos yra specialiai pritaikytos atlikti stabdymo veiksmus. Pažymėtina, kad Pažeidėjas įvykio metu vairavo automobilį „Audi A6“ neturėdamas tam teisės, o pagal D. A. parodymus, galimai dar būdamas ir neblaivus, todėl aišku, kad jis turėjo pagrindą nepaklusti policijos pareigūnų teisėtam reikalavimui sustabdyti transporto priemonę, vairuodamas galingą automobilį tyčia padidinęs greitį atitrūko nuo persekiojimo ir bandymo jį sustabdyti ir taip išvengė jo patikrinimo. Atsižvelgus į šias aplinkybes bei faktą, kad administracinio nusižengimo byloje nėra jokių duomenų, jog įvykio metu kelyje be policijos pareigūnų tarnybinio automobilio bei Pažeidėjo vairuojamo automobilio buvo kitų transporto priemonių, apeliacinės instancijos teismas visiškai atmeta Pažeidėjo esminį argumentą, jog jis nematė ir nesuprato, kad buvo stabdomas. Dėl apelianto nurodyto argumento, kad policijos pareigūnai apie jų atliekamus stabdymo veiksmus galimai nepranešė budėtojui, kadangi į bylą buvo pateiktas ne visas garso įrašas tarp šių policijos pareigūnų ekipažo bei budėtojų dalies, pažymėtina, kad visgi iš byloje esančio garso įrašo (99 b. l.) galima suprasti, jog policijos pareigūnai pranešė, kad persekioja nestojusį automobilį, jį pametė iš akių ir vėliau rado pastatytą prie viešbučio. Nors į bylą ir nebuvo pateiktas visas tos nakties garso įrašas tarp policijos ekipažų bei budėtojų dalies, šios aplinkybės nesudaro pagrindo abejoti administracinio nusižengimo padarymo faktu ir Pažeidėjo kaltės dėl šio nusižengimo nepašalina. Ta aplinkybė, kad policijos pareigūnai nepranešė visų savo atliekamų veiksmų stabdant Pažeidėjo automobilį, t. y. apie įjungtas garso ir šviesos sistemas, panaudotą garsiakalbį, kokiomis gatvėmis persekiojo Pažeidėjo automobilį ir pan., neturi lemiamos įtakos Pažeidėjo kaltės konstatavimui, nes nuo šio pranešimo ar nepranešimo nepriklausė paties Pažeidėjo veiksmai. Jis pats, vairuodamas automobilį „Audi A6“, nepakluso teisėtam policijos pareigūno reikalavimui sustabdyti transporto priemonę, žinodamas tokio savo elgesio pasekmes, pasirinko tokį elgesio variantą ir nuvažiavo toliau. Todėl šiuo atveju policijos pareigūnų pranešimas ar nepranešimas budėtojui apie Pažeidėjo padarytą nusižengimą nepaneigia jo kaltės. Įvertinus įvykio aplinkybes, kad iš karto po Pažeidėjo padaryto nusižengimo buvo siekiama surasti jo automobilį, galima pagrįstai teigti, kad policijos pareigūnai vykdė jiems Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą pareigą imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromam teisės pažeidimui, sulaikyti ir pristatyti į policijos įstaigą asmenį, padariusį įstatymų uždraustą veiką, bei pranešti apie tai policijos įstaigai.Vertinant Pažeidėjo skundo argumentus apie Institucijos pareigos pagrįsti administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę neįvykdymo, pažymėtina, kad įrodymų rinkimas negali būti begalinis, šis procesas nėra savitikslis, nes jų turi būti surinkta tiek, kad asmenį būtų galima pripažinti kaltu dėl nusižengimo padarymo, surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Įrodymų visumos vertinimo reikalavimas nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės, nes asmens kaltė gali būti konstatuota, kai ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Aptariamu atveju, įvertinus nagrinėjamoje administracinio nusižengimo byloje surinktų įrodymų visumą, jų pagrįstumą bei objektyvumą, tokių veiksmų kaip ekspertizės skyrimas, papildomų vaizdo, garso įrašų gavimas ir kt. būtų perteklinis, juolab, kad įvykis įvyko 2017 m. birželio 29 d. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad byloje buvo surinkta pakankamai duomenų – apklausti liudytojai, Pažeidėjas, išreikalauti vaizdo ir garso įrašai ir kt., kurių pagrindu Pažeidėjas buvo visiškai pagrįstai nubaustas pagal ANK 426 straipsnio 5 dalį. Apeliaciniame skunde teigiama ir tai, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo nutarimas yra neteisėtas ir nepagrįstas vien dėl tos aplinkybės, kad Pažeidėjui, kaip neturinčiam teisės vairuoti transporto priemones, kadangi ši teisė jam buvo atimta ankstesniu teismo sprendimu, negalėjo būti dar kartą paskirta ta pati administracinio poveikio priemonė. Su tuo negalima sutikti. ANK 426 straipsnio 7 dalyje yra aiškiai nurodyta, kad už administracinį nusižengimą pagal ANK 426 straipsnio 5 dalį yra privaloma skirti teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo 3 iki 5 metų. Esant tokiai situacijai, Pažeidėjui keliais nutarimais paskirtos nuobaudos ir administracinio poveikio priemonės bus vykdomos atskirai, kaip tai numatyta ANK 670 straipsnyje. Pažeidėjas skunde pažymi ir tai, kad jo administracinio nusižengimo bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Šališkumą jis grindžia tuo, kad apylinkės teismas turėjo išankstinę nuomonę dėl jo kaltės. Su tuo vėlgi negalima sutikti. Jokių duomenų, kad apylinkės teismas, nagrinėdamas šią administracinio nusižengimo bylą, turėjo išankstinę nuomonę, nėra. Teismo posėdyje Pažeidėjui bei kitiems proceso dalyviams buvo išaiškinta nušalinimo teisė teismo sudėčiai, tačiau nušalinimų jie nepareiškė. Tiek Pažeidėjui, tiek ir jo atstovui, suinteresuotam asmeniui E. K. buvo suteikta teisė pasisakyti bylai svarbiais klausimais, reikšti prašymus, kurių dalis buvo patenkinta ir į bylą išreikalauti dokumentai. Todėl vien tai, kad priimtas nutarimas netenkina Pažeidėjo interesų, nesudaro pagrindo jį priėmusio teismo laikyti šališku.Tad, įvertinus byloje esančius įrodymus, jų visumą, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas įvertino visas reikšmingas bylos aplinkybes, esminių prieštaravimų tarp byloje esančių įrodymų ir nustatytų aplinkybių nėra, visos abejonės pašalintos teismui išnagrinėjus objektyvius bylos įrodymus. Todėl, atsižvelgiant į nustatytų ir aptartų aplinkybių visumą, nėra net mažiausios abejonės, kad Pažeidėjas nepakluso policijos pareigūnų teisėtam, aiškiai išreikštam reikalavimui sustabdyti vairuojamą automobilį, todėl skundžiamu apylinkės teismo nutarimu jis pagal ANK 426 straipsnio 5 dalį buvo nubaustas teisėtai bei pagrįstai.

Dėl automobilio konfiskavimo

Apeliaciniame skunde suinteresuotas asmuo E. K. nurodo, kad bylos nagrinėjimo metu buvo pažeista jos teisė būti išklausytai ir ginti savo nuosavybės teisę nuo galimo automobilio konfiskavimo. Jos nuomone, tai sudaro pagrindą panaikinti skundžiamą apylinkės teismo nutarimą dėl esminio proceso teisės pažeidimo. Kita vertus, E. K. savo skunde teigia, kad apylinkės teismas netinkamai taikė ANK 29 straipsnį ir nepagrįstai konfiskavo automobilį „Audi A6“. Be to, pasak apeliantės, automobilio konfiskavimas šiuo atveju neatitinka ir proporcingumo principo. Apeliacinės instancijos teismas šiuos apeliantės argumentus atmeta. Visų pirma, apeliacinės instancijos teismas pasisako dėl E. K. teisės apskųsti pirmosios instancijos teismo nutarimą. Byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimai patvirtina, kad Pažeidėjas ir E. K. yra sutuoktiniai, jų santuoka nėra nutraukta, santuokoje įgytas turtas įstatymo nustatyta tvarka nepadalintas. Dėl šių priežasčių konfiskuotas automobilis „Audi A6“ laikytinas jų bendru turtu. Tokios aplinkybės nesuteikia apeliantei procesinės teisės apskųsti pirmosios instancijos teismo nutarimą, kadangi ji nepatenka į ANK 644 straipsnyje nurodytų asmenų sąrašą. Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad konfiskuotas automobilis „Audi A6“ yra registruotas Pažeidėjo vardu (17 b. l.) ir, nepaisant to, kad šis automobilis yra įgytas santuokos su apeliante metu, tačiau jis, kaip teisėtas automobilio savininkas, turėjo teisę savarankiškai disponuoti šiuo automobiliu, jį valdyti. Todėl būtent Pažeidėjui tuo pačiu kyla ir pareiga atsakyti šiuo turtu, kai juo naudojantis yra padaromas teisės pažeidimas. Todėl faktas, kad minėtas automobilis, kuris nuosavybės teise priklauso Pažeidėjui bei tuo pačiu yra ir E. K., kaip jo sutuoktinės, bendroji jungtinė nuosavybė, neduoda pagrindo išvadai, kad ji savaime tampa nukentėjusiąja šioje administracinio nusižengimo byloje. Be to, kaip teisingai pažymima ir skundžiamame apylinkės teismo nutarime, žalos, atsiradusios dėl bendraturčio neteisėtų veiksmų sumažėjus bendrajai jungtinei nuosavybei, atlyginimo klausimas gali būti sprendžiamas civilinio proceso tvarka (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-336/2008, 2K-237/2011). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliante, kad bylose, kuriose gresia kitam asmeniui (ne pažeidėjui) priklausančios transporto priemonės konfiskavimas, šis asmuo turi būti įtraukiamas į bylą, taip užtikrinant jo teisę tam tikra prasme ginti savo nuosavybės teisę. Tačiau, priešingai apeliantės įsitikinimui, apylinkės teismas šiuo atveju jokių jos teisių nepažeidė ir ėmėsi priemonių jos, kaip vieno iš automobilio savininkų, teisėms užtikrinti, nors jos įtraukimas į bylą šiuo atveju ir nebuvo privalomas. O būtent, bylos nagrinėjimo metu paaiškėjus aplinkybei, kad automobilis „Audi A6“ bendrąja jungtine nuosavybe priklauso Pažeidėjui bei E. K., apylinkės teismas nusprendė pastarąją įtraukti į bylą kaip šio automobilio bendrasavininkę. 2017 m. rugsėjo 12 d. teismo posėdyje E. K. buvo išaiškintos jos teisės : susipažinti su byla; dalyvauti nagrinėjant bylą žodinio proceso tvarka ir duoti paaiškinimus; pateikti bylai reikšmingus dokumentus ir daiktus; pareikšti prašymus ir nušalinimus; naudotis teisine advokato ar kito įgalioto atstovo pagalba; kalbėti gimtąja kalba arba ta kalba, kurią ji moka, ir naudotis vertėjo paslaugomis, jeigu nemoka lietuvių kalbos; nustatyta tvarka skųsti priimtus procesinius sprendimus. E. K. teismo posėdyje nurodė, kad ji šias savo teises suprato (69 b. l.). Iš byloje esančių duomenų matyti ir tai, kad bylos nagrinėjimo metu E. K. buvo suteikta reali galimybė jai suteiktomis teisėmis naudotis, o būtent : ji buvo kviečiama į teismo posėdžius ir juose dalyvavo; ji buvo apklausta tiek dėl faktinių bylos aplinkybių, tiek dėl automobilio „Audi A6“ įsigijimo, naudojimo aplinkybių; jai buvo suteikta teisė užduoti klausimus proceso dalyviams, reikšti prašymus; ji dalyvavo baigiamosiose kalbose; ir t. t. Dėl išdėstytų aplinkybių apeliantės skundo teiginys, kad jai nebuvo aiškus jos statusas ir teisės byloje, nėra suprantamas. Todėl apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apylinkės teismas jokio esminio proceso teisės pažeidimo nepadarė – E. K. buvo suteikta teisė ginti nuosavybės teisę ir šia teise ji galėjo naudotis tokia apimtimi, kokia jai atrodė esant reikalinga. Apeliaciniame skunde E. K. plačiai dėsto argumentus, kad šioje byloje apylinkės teismas neįrodė nei vieno iš ANK 29 straipsnio 4 dalies pagrindų, būtinų jai nuosavybės teise priklausančio automobilio „Audi A6“ konfiskavimui. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad apeliantė skunde savaip interpretuoja ANK 29 straipsnio taikymą ir neatsižvelgia į esmines šios bylos faktines aplinkybes. Kaip minėta, iš bylos yra matyti, kad abu apeliantai automobilį „Audi A6“ įgijo santuokos metu. Byloje nėra duomenų, kad jie pasirašė vedybų sutartį ir nustatę tam tikrą turtinį režimą iki santuokos ir santuokos metu įgytam turtui. Pažymoje apie registruotą transporto priemonę taip pat nenurodyta duomenų, jog automobilis būtų registruotas kaip asmeninė E. K. nuosavybė (17 b. l.). Priešingai, automobilis yra registruotas Pažeidėjo vardu. Todėl akivaizdu, kad automobilio „Audi A6“ savininkas yra ir Pažeidėjas, todėl šio automobilio konfiskavimas galimas tik pagal ANK 29 straipsnio 1 dalį. Tokiu būdu, ANK 29 straipsnio 4 dalies sąlygų buvimo pagrįsti nereikia, todėl su tuo susiję apeliantės skundo argumentai atmestini. Apeliaciniame skunde E. K. taip pat teigia, kad automobilis „Audi A6“ yra reikalingas šeimos poreikiams tenkinti, nes jie augina kūdikį. Vien tik ši aplinkybė nesudaro pakankamo pagrindo automobilio „Audi A6“ nekonfiskavimui. Pagal ANK 426 straipsnio 8 dalį, už administracinį nusižengimą pagal to paties straipsnio 5 dalį gali būti skiriamas transporto priemonės konfiskavimas. Taigi, aptariamos administracinio poveikio priemonės skyrimas nėra privalomas. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas taikė ANK 426 straipsnio 8 dalį ir konfiskavimo Pažeidėjui priklausantį automobilį „Audi A6“. Teismas šį sprendimą motyvavo tuo, kad Pažeidėjo anksčiau padaryti teisės pažeidimai bei jam paskirtų nuobaudų neveiksmingumas, jo polinkis daryti teisės pažeidimus rodo, kad, nekonfiskavus šio automobilio, jis ateityje ir toliau galėtų daryti analogiškus teisės pažeidimus. Tam apeliacinės instancijos teismas visiškai pritaria, kadangi šiuo atveju automobilio „Audi A6“ konfiskavimas yra ne tik galimas, bet ir būtinas siekiant ANK 22 straipsnyje numatytų tikslų.Teismų praktikoje nuolat pažymima, kad asmeniniai pažeidėjo ar jo šeimos narių poreikiai negali būti iškeliami aukščiau padaryto administracinio nusižengimo pavojingumo, be to, skiriama nuobauda turėtų nubausti teisės pažeidėją, sukelti jam atitinkamas neigiamas pasekmes, o tokių pasekmių atsiradimas pats savaime neturėtų būti laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtą nuobaudą, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto, įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas. Pažeidėjas ir iki nusižengimo padarymo žinojo ir turėjo žinoti, kad automobilis „Audi A6“ yra reikalingas šeimos poreikiams tenkinti. Tačiau akivaizdu, jog šios aplinkybės nebuvo pakankamos, kad sulaikytų jį nuo nusižengimo – jis sėdo prie vairo neturėdamas teisės vairuoti transporto priemones, nepakluso policijos pareigūno reikalavimui sustabdyti transporto priemonę, bėgdamas nuo policijos pareigūnų akivaizdžiai viršijo greitį, tokiu savo elgesiu parodydamas itin atsainų požiūrį į savo šeimą, kuria rūpintis reikalingas automobilis. Savo poelgį – automobilio vairavimą neturint tam teisės, Pažeidėjas grindė tuo, kad tada jam reikėjo prasiblaškyti dėl barnių šeimoje. Tai vėlgi apibūdina jį kaip asmenį, kuris yra visiškai abejingas dėl tokio neteisėto jo elgesio galinčioms kilti pasekmėms. Pažymėtina ir tai, jog byloje surinkti duomenys neleidžia teigti, jog Pažeidėjo nusižengimas yra atsitiktinis įvykis jo gyvenime – iš byloje esančio Administracinių nusižengimų registro išrašo (6-14 b. l.) matyti, kad Pažeidėjas praeityje šiurkščiai pažeidė KET: vairavo transporto priemonę neblaivus (2013 m. birželio 20 d., 2015 m. liepos 19 d.), vengė pasitikrinti neblaivumą (2016 m. rugsėjo 11 d.) bei darė kitus teisės pažeidimus. Šios aplinkybės atskleidžia, jog Pažeidėjas aplaidžiai elgiasi tiek su jam, tiek ir kitiems asmenims priklausančiu turtu, nuolat pažeidinėja KET, taip demonstruodamas savo nedrausmingumą, aplaidų požiūrį į savo paties ir kitų eismo dalyvių saugumą. Akivaizdu, jog ir naujausias jo KET pažeidimas, kai jis vairavo automobilį neturėdamas tam teisės bei nepaklusdamas policijos pareigūno reikalavimui sustabdyti automobilį, buvo susiformavusio neatsakingo jo požiūrio į eismo saugumą pasekmė. Nėra abejonės, jog tokiam asmeniui administracinio poveikio priemonė turi būti paskirta tokia, kad būtų pasiekti nuobaudos tikslai ir asmuo nebekartotų teisei priešingo elgesio. Administracinė nuobauda yra atsakomybės priemonė, kuri skiriama administracinį nusižengimą padariusiems asmenims nubausti bei siekiant auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat – kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų teisės pažeidimų. Taigi administracine nuobauda siekiama ir nubaudimo, ir prevencinių tikslų. Todėl, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apylinkės teismo paskirta administracinio poveikio priemonė – automobilio „Audi A6“ konfiskavimas – laikytina proporcinga ir adekvati Pažeidėjo administraciniam nusižengimui, atitinkanti jo asmenybę ir yra būtina bei pakankama, kad būtų įgyvendinti administracinės nuobaudos tikslai. Taigi, nėra pagrindo tenkinti suinteresuoto asmens E. K. apeliacinį skundą.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Palikti Utenos rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 1 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje nepakeistą ir administracinėn atsakomybėn patraukto E. K. bei suinteresuoto asmens E. K. apeliacinių skundų netenkinti.

Ši nutartis neskundžiama.