Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Raimondos Andrulienės (pirmininkė ir pranešėja), Erikos Misiūnienės, Albinos Pupeikienės,

rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo R. P. apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 8 d. sprendimo ir 2016 m. rugsėjo 27 d. papildomo sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. P. ieškinį atsakovei D. V., tretiesiems asmenims S. P., D. G. dėl sutartinių įsipareigojimų nevykdymo ir žalos priteisimo bei atsakovės D. V. priešieškinį ieškovui R. P. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ieškovas patikslintame ieškinyje prašė priteisti iš atsakovės 1779,33 Eur žalos atlyginimą bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad žodžiu susitarė su atsakove, kad ji už 1600,00 Lt (463,39 Eur) užmokestį iš Anglijos į Lietuvą pargabens kemperį „Senator“ ir pristatys į Šilutę ieškovo seseriai L. P., kuri ir sumokės už pargabenimo paslaugą. Atsakovė D. V. kemperį pargabenti pavedė trečiajam asmeniui D. G., kuris 2013-03-03 kemperį pargabeno nesaugiai, apgadintą ir laiku neperdavė užsakovui, kemperį perdavė tik įpareigojus teismui. Už kemperį ieškovas buvo sumokėjęs 1500 svarų sterlingų arba 6500 litų (1882,53 Eur). Kadangi dėl atsakovės kaltės kemperis buvo sugadintas, o likutinė kemperio vertė, kaip nustatyta, sudaro 103,20 Eur, atsakovė privalo atlyginti ieškovui 1779,33 Eur žalą. Priešieškinyje atsakovė prašė priteisti iš ieškovo 463,39 Eur už suteiktas paslaugas, 5 procentus procesinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo priešieškinio padavimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2013-02-27 telefonu susitarė, kad iš Anglijos į Lietuvą bus parvežtas R. P. Anglijoje pirktas kemperis. Susitarė, kad už kemperio pargabenimo paslaugą R. P. sumokės 1600,00 Lt, į šią sumą įskaičiuojant patirtas faktines išlaidas (tempiamos transporto priemonės kuras, privalomasis transporto priemonės draudimas, kelto bilietas iš Anglijos į Prancūziją, Lenkijos kelių mokestis, transporto priemonės, kuri tempė kemperį, amortizacija). Buvo sutarta, kad minėtus pinigus už paslaugą sumokės ieškovo sesuo L. P., atvykusi pasiimti parvežto kemperio. Atsakovė su ieškovu sudarytą sutartį pargabenti ieškovui priklausantį kemperį įvykdė, t. y. kemperis buvo pargabentas į Lietuvą iš Anglijos, o ieškovas nesilaikė žodinės sutarties sąlygų.

Šilutės rajono apylinkės teismas 2016-09-08 sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį tenkino: priteisė atsakovei iš ieškovo 463,39 Eur už suteiktas paslaugas.Teismas nurodė, jog transportuojant kemperį iš Anglijos į Lietuvą, jis buvo apdraustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartimi, pagal kurią žala atlygintina tik atsitikus autoįvykiui. Specialisto išvadoje nustatyta, kad kemperio sugadinimų atsirado ne eismo įvykio metu.Įvertinęs rašytinius bylos duomenis, šalių parodymus, remdamasis specialisto išvada, teismas padarė išvadą, kad kemperio sugadinimų jį tempiant atsirado ne dėl atsakovės ar trečiojo asmens D. G. neteisėtų veiksmų, t. y. nenustatyta atsakovės ar trečiojo asmens kaltė. Priešingai, buvo imtasi visų įmanomų veiksmų, galėjusių sumažinti žalos dydį, tai yra kad tempiamas kemperis galutinai nesubyrėtų, jis buvo sukniedytas. Be to, durų spynos išėmimas buvo atliktas ieškovui žinant. Ieškovo nurodyti namelio viduje esantys sugadinimai atsirado dėl drėgmės ir per plyšius į vidų prasisunkus vandeniui. Tai tik dar kartą įrodo, jog vanduo į namelį prasiskverbė ne dėl atsakovės kaltų veiksmų, o dėl namelio nesandarumo ir jo senumo. Teismas akcentavo ir tai, jog ekspertas negalėjo nustatyti sugadinimų padarymo ar atsiradimo laiko, todėl vidaus sugadinimų galėjo atsirasti ir iki kemperio transportavimo į Lietuvą, nes kemperis stovėjo lauko aikštelėje Anglijoje. Nenustatęs atsakovės ar trečiojo asmens neteisėtų veiksmų (kaltės), teismas ieškinį atmetė kaip nepagrįstą.Teismas pažymėjo, kad ieškovas ir jo atstovai neginčijo, jog su atsakove buvo sutarę, kad už kemperio pargabenimą sumokės jai 463,39 Eur (1600 Lt), tačiau atsisakė sumokėti dėl to, jog kemperis sugadintas. Nustatęs, kad atsakovė savo prievolę ieškovui įvykdė tinkamai, tačiau negavo iš ieškovo sutarto vežimo mokesčio, teismas tenkino priešieškinį ir priteisė atsakovei iš ieškovo 463,39 Eur vežimo mokesčio.Papildomu 2016-09-27 sprendimu teismas priteisė atsakovei iš ieškovo 317,59 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai:

Apeliaciniame skunde ieškovas prašo panaikinti Šilutės rajono apylinkės teismo 2016-09-08 sprendimą ir 2019-09-27 papildomą sprendimą ir ieškinį tenkinti, o priešieškinį atmesti.Ieškovas nurodo, jog pagal Civilinio kodekso 6.680 straipsnį vežėjas atsako už krovinio sugadinimą po krovinio priėmimo iki jo atidavimo gavėjui, jeigu neįrodo, kad krovinys buvo sugadintas dėl aplinkybių, kurių vežėjas negalėjo išvengti ir kurių pašalinimas nuo jo nepriklauso. Taigi vežėjo kaltė dėl atsiradusios žalos preziumuojama. Atsakovė nesutiko su apeliacinės instancijos teismo išvada, jog tarp šalių susiklostė vežimo teisiniai santykiai. Esant tokiai atsakovės pozicijai, ji net neįrodinėjo pagrindų, dėl kurių galėtų būti atleista nuo civilinės atsakomybės. Teismas, naudodamasis diskrecijos teise, padarė išvadas, dėl kurių atsakovei nekyla atsakomybė. Apeliantas nesutinka su teismo išvadomis, nes jos neatitinka bylos medžiagos ir padarytos pažeidžiant įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas. Atsakovas buvo saistomas pareigos įrodyti CMR konvencijos 17 straipsnio 4 punkte, 18 straipsnyje ir 29 straipsnyje numatytų pagrindų buvimą, dėl kurių būtų atleistas nuo civilinės atsakomybės, tačiau jų neįrodinėjo, rašytinių įrodymų, kurie paneigtų žalos faktą ir dydį, nepateikė. Vien tai, jog atsakovė kemperį perdavė po 2 metų ir 7 mėn. jau nebetinkantį naudoti pagal paskirtį, patvirtina egzistuojant CMR konvencijos 17 straipsnio 1 punkte numatyto pagrindo buvimą, sąlygojantį atsakovės civilinę atsakomybę.Ieškovo nuomone, nagrinėjamu atveju nebuvo užtikrintas tinkamas teismo procesas. Teismas pakartotinai bylą nagrinėjo daugiau nei 1,5 metų, skirdamas daugybę posėdžių. Išnagrinėjęs bylą iš esmės, ją atnaujindavo, ieškovo nuomone, nesant jokios objektyvios tam priežasties. Pagal proceso teisės normų reikalavimus teismas išnagrinėja bylą ir padaro išvadą esamų įrodymų pagrindu, o įrodinėjimo pareiga numatyta šalims. Pakartotinio bylos nagrinėjimo metu, ieškovui patikslinus ieškinį, atsakovė nepateikė jokio atsiliepimo, o tai sudaro pagrindą priimti sprendimą už akių, tačiau teismas sprendimo už akių nepriėmė, o išnagrinėjęs bylą iš esmės nepagrįstai ją atnaujino, toleruodamas atsakovės neatvykimus į teismo posėdžius be jokios priežasties.Teismas nepagrįstai atmetė ieškovo prašymą skirti ekspertizę ieškovo nurodytam asmeniui bei atmetė ieškovo teikiamus klausimus ekspertizei. Teismas žinodamas, kad nebuvo jokio eismo įvykio, skyrė teismo ekspertizę atlikti Teismo ekspertizės centrui, kuris tokio pobūdžio ekspertizes atlieka autoįvykio aplinkybėms tirti. Todėl teismo paskirtas ekspertas galėjo atsakyti tik į vieną iš 5 teismo suformuluotų klausimų. Taigi ieškovas, sumokėjęs už ekspertizę, dėl nesuprantamų teismo veiksmų negalėjo pasiekti įrodinėjimo tikslų ir turėjo papildomų išlaidų, rinkdamas įrodymus dėl kemperio remonto kaštų ir likutinės vertės.Ieškovas taip pat skundžia papildomą teismo sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir mano, kad išlaidos už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą ir patirtos pirmojo bylos nagrinėjimo metu atsakovei neturėtų būti atlygintos, nes ieškovo apeliacinis skundas buvo tenkintas.Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė prašo skundą atmesti. Nurodo, jog iš bylos faktinių aplinkybių matyti, jog kemperio sugadinimų atsirado ne dėl atsakovės kaltų ar neatsargių veiksmų, o dėl natūralių krovinio – kemperio savybių, todėl atsakovei nekyla pareiga atsakyti pagal Civilinio kodekso 6.280 straipsnio 1 dalį. Ieškovo argumentai, kad teismas neatskleidė bylos esmės ir neištyrė žalos susidarymo mechanizmo, visiškai nepagrįsti. Teismas ištyrė bylos medžiagą, vadovavosi šalių paaiškinimais, eksperto išvada. Ieškovas turėjo teisę ginčyti eksperto išvadą, tačiau to nedarė. Šiuo atveju nėra jokio pagrindo konstatuoti, jog teismas sąmoningai vilkino bylos nagrinėjimą, nes prie to, kad bylos nagrinėjimas užsitęsė, prisidėjo ir pats ieškovas.Ieškovas nepagrįstai ginčija papildomą teismo sprendimą, nes tenkinus atsakovės priešieškinio reikalavimus nebuvo jokio teisinio ar faktinio pagrindo nepriteisti jai iš ieškovo bylinėjimosi išlaidų.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu, todėl apeliacinės instancijos teismas vertins, ar toks pagrindas nagrinėjamu atveju egzistuoja (LR CPK 329 str., 338 str.).CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 str.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių paaiškinimus, jų procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.Iš bylos medžiagos nustatytos tokios faktinės aplinkybės: ieškovas ir atsakovė žodžiu susitarė, kad atsakovė ieškovui iš Jungtinės Karalystės į Lietuvą pargabens kemperį ir pristatys į Šilutę ieškovo seseriai L. P.. Ieškovas įsipareigojo už šias paslaugas sumokėti atsakovei 463,39 Eur (1600 Lt) dydžio atlygį. Atsakovė kemperį pargabenti pavedė trečiajam asmeniui D. G., kuris kemperį pargabeno. Ieškovo įgaliota L. P. atsisakė kemperį priimti ir sumokėti pinigus už kemperio pargabenimą, kadangi kemperis buvo apgadintas.Klaipėdos apygardos teismas, 2015-02-20 nutartyje naikindamas Šilutės rajono apylinkės teismo 2014-09-25 sprendimą ir grąžindamas bylą nagrinėti iš naujo, konstatavo, kad tarp šalių buvo sudaryta krovinio vežimo sutartis ir susiklostė krovinio vežimo teisiniai santykiai.Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, CK 6.808 straipsnio 1 dalyje, apibrėžiant krovinio vežimo sutartį, nustatyta, kad pagal krovinio vežimo sutartį vežėjas įsipareigoja siuntėjo jam perduotą krovinį nugabenti į paskirties punktą ir išduoti turinčiam teisę gauti krovinį asmeniui (gavėjui), o siuntėjas (gavėjas) įsipareigoja už krovinio vežimą sumokėti nustatytą užmokestį. Pagal Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (toliau – CMR konvencijos) nuostatas, vežimo sutartis taip pat suprantama kaip susitarimas, kuriuo vežėjas įsipareigoja pristatyti krovinį į paskirties vietą siuntėjo nurodytam gavėjui, o siuntėjas – sumokėti vežimo mokestį. Pagal CK 6.820 straipsnį vežėjas atsako už krovinio ar bagažo neišsaugojimą (praradimą, trūkumą, sužalojimą) po krovinio ar bagažo priėmimo iki jų išdavimo gavėjui ar kitam įgaliotam asmeniui, jeigu neįrodo, kad krovinys ar bagažas buvo visiškai ar iš dalies prarastas ar sužalotas dėl aplinkybių, kurių vežėjas negalėjo išvengti ir kurių pašalinimas nuo jo nepriklauso. Už žalą, padarytą dėl krovinio ar bagažo praradimo, trūkumo ar sužalojimo, vežėjo atsakomybės dydį nustato vežimo sutartis ar įstatymas. Vežėjas taip pat privalo grąžinti siuntėjui (gavėjui) krovinio, bagažo vežimo užmokestį, jeigu jis krovinio ar bagažo neišsaugojo ir jeigu vežimo mokestis nėra įskaitomas į krovinio ar bagažo vertę. Vežėjo vienašališkai surašyti dokumentai apie krovinio ar bagažo neišsaugojimo ar sužalojimo priežastis gali būti ginčijami teismo tvarka ir turi būti vertinami teismo kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, patvirtinančiais vežėjo atsakomybės pagrindus.CMR konvencijos 3 straipsnyje nustatyta, kad vežėjas atsako ne tik už savo veiksmus ir klaidas, bet ir už veiksmus bei klaidas savo agentų ir visų kitų asmenų, kurių paslaugomis vežimo procese jis naudojasi, kai šie agentai ar kiti asmenys vykdo jo įpareigojimus. Pagal CMR konvencijos 17 straipsnio nuostatas vežėjas atsako tiek už viso, tiek už dalies krovinio praradimą ar jo sugadinimą nuo to momento, kai krovinį priėmė vežti, ir iki jo perdavimo momento, taip pat už krovinio pavėluotą pristatymą. Vežėjas neatsako už krovinio praradimą, jo sugadinimą ar pavėlavimą pristatyti, jei tai įvyko ne dėl vežėjo, o dėl kroviniu disponuojančio asmens kaltės, kaip jo nurodymų pasekmė, dėl krovinio defektų ar aplinkybių, kurių pasekmių vežėjas negalėjo išvengti. Taigi konvencijos 17 straipsnyje įtvirtinta vežėjo atsakomybės už krovinio praradimą ar sugadinimą prezumpcija, tačiau vežėjas gali ją nuginčyti įrodęs, jog krovinys buvo sugadintas dėl defektų ar aplinkybių, kurių vežėjas negalėjo išvengti. Klaipėdos apygardos teismas 2015-02-20 nutartyje nurodė, jog byloje nebuvo ginčo, kad krovinys buvo sugadintas vežimo metu, tai yra po krovinio priėmimo, todėl turėjo būti sprendžiamas atsakovės atsakomybės klausimas, išsiaiškinta, dėl kokių priežasčių įtrūko kemperis, ar jis sugadintas visiškai nepataisomai, šioms aplinkybėms išsiaiškinti pirmosios instancijos teismas, siekdamas atskleisti bylos esmę, nesiūlė šalims apsispręsti dėl ekspertizės skyrimo (CPK 212 straipsnis). Nagrinėjant bylą iš naujo, ieškovo prašymu 2015-10-19 nutartimi byloje paskirta autotechninė ekspertizė. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis eksperto išvada, rašytine bylos medžiaga ir šalių paaiškinimais, konstatavo, jog kemperio sugadinimų jį tempiant atsirado ne dėl atsakovės ar trečiojo asmens D. G. neteisėtų veiksmų, t. y. nenustatyta atsakovės ar trečiojo asmens kaltė. Teismas nurodė, kad buvo imtasi visų įmanomų veiksmų, galėjusių sumažinti žalos dydį: kad tempiamas kemperis galutinai nesubyrėtų, jis buvo sukniedytas. Durų spynos išėmimas buvo atliktas ieškovui (jo atstovui) žinant. Ieškovo nurodyti namelio viduje esantys sugadinimai susidarė dėl drėgmės ir dėl per \ plyšius į vidų prasisunkusio vandens. Teismas akcentavo, jog ekspertas negalėjo nustatyti sugadinimų padarymo ar atsiradimo laiko, todėl vidaus sugadinimų galėjo atsirasti ir iki kemperio transportavimo į Lietuvą, nes kemperis stovėjo lauko aikštelėje Anglijoje. Tai įrodo į bylą pateiktos nuotraukos, o šių aplinkybių ieškovas neginčijo. Ieškovas teigia, jog atsakovė nesutiko su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad tarp šalių susiklostė vežimo teisiniai santykiai, ir net neįrodinėjo pagrindų, dėl kurių galėtų būti atleista nuo civilinės atsakomybės. Teismas, naudodamasis diskrecijos teise, padarė išvadas, dėl kurių atsakovei nekyla atsakomybė. Šios teismo išvados, ieškovo nuomone, neatitinka bylos medžiagos ir padarytos pažeidžiant įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas. Atsakovas buvo saistomas pareigos įrodyti CMR konvencijos 17 straipsnio 4 punkte, 18 straipsnyje ir 29 straipsnyje numatytų pagrindų buvimą, dėl kurių būtų atleistas nuo civilinės atsakomybės, tačiau jų neįrodinėjo, rašytinių įrodymų, kurie paneigtų žalos faktą ir dydį, nepateikė. Kolegija atmeta šiuo ieškovo argumentus kaip nepagrįstus.Pagal Civilinio proceso kodekso 178 straipsnį, reglamentuojantį įrodinėjimo pareigos paskirstymą, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Civilinio proceso kodekso 179 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog įrodymus pateikia šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys. Jeigu pateiktų įrodymų neužtenka, teismas gali pasiūlyti šalims ar kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus ir nustato terminą jiems pateikti. Taigi, nors šalys saistomas pareigos pačios įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, tačiau Civilinio proceso kodeksas suteikia teismui galimybę patikslinti šalių įrodinėjimo pareigą. Šioje byloje įrodymų pakankamumui užtikrinti buvo paskirta ekspertizė. Beje, ji paskirta ieškovo prašymu, tačiau tai nereiškia, jog teismas negali remtis jos išvadomis kaip įrodymu dėl atsakovės atsakomybės. Atsakovė viso bylos nagrinėjimo metu laikėsi pozicijos, jog nėra atsakinga už kemperio sugadinimus. Atsiliepime į ieškinį ir posėdžio pirmosios instancijos teisme metu atsakovė teigė, jog dėl įtrūkimų, atsiradusių kemperyje, nėra nei jos, nei trečiųjų asmenų kaltės. Ieškovas pirko naudotą, maždaug 1988 metų gamybos kemperį iš stovėjimo aikštelės, kuris nežinia kiek laiko buvo veikiamas oro sąlygų. Be to, atsakovė parodė, jog net ieškovo nurodyti teisės aktai imperatyviai nurodo, kad būtina įrodyti vežėjo netinkamus veiksmus gabenant krovinį. Atsakovės nuomone, eksperto išvada apie kemperio būklę bei su tuo susijusias aplinkybes dėl jo dabartinės būklės įrodo, jog tokių vežėjo veiksmų nebuvo. Taigi akivaizdu, jog atsakovė įrodinėjo nesant jos kaltės dėl kemperio sugadinimų, todėl jai nekyla atsakomybė pagal Civilinio kodekso ir CMR konvencijos nuostatas. Šių aplinkybių kontekste ieškovo argumentai, kad atsakovė neįrodinėjo pagrindų, dėl kurių turėtų būti atleista nuo atsakomybės, o teismas pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias normas, atmestini kaip visiškai nepagrįsti.Iš Lietuvos teismo ekspertizės centro 2016-02-11 Nr. 11 K-355(15) specialisto išvados matyti, kad pateikto priekabos – namelio „SENATOR 7000“ sugadinimai susidarę ne eismo įvykio metu, kadangi neaptikta tiesioginio kontaktavimo su išoriniais objektais pėdsakų. Tikėtina, kad apžiūros metu nustatyti namelio išorės plastiko pažeidimai ir sugadinimai priekinėje dalyje susidarė tempiant priekabą – namelį automobiliu dėl priekabos – namelio dugno sujungimo su namelio sienomis konstrukcijos pažeidimų (neišardant namelio įvardyti juos galimybės nėra), namelio sienoms svyruojant priekabos rėmo ir prie rėmo pritvirtinto dugno atžvilgiu. Aliuminio juostose esančių plastikinių juostų išsimontavimas, tikėtina, įvyko dėl plastiko senėjimo ir susitraukimo. Tikėtina, kad kairiojo šono lango plastikinis stiklas apatiniame galiniame kampe nuskilo dėl poveikio iš išorės ar namelio vidaus. Namelio viduje esantys sugadinimai susidarė dėl drėgmės ir per plyšius į vidų prasisunkusio vandens. Nustatyti sugadinimų padarymo ar atsiradimo laiko negalima.Įvertinus specialisto išvadą, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad kemperio sugadinimų jį tempiant atsirado ne dėl atsakovės ar trečiojo asmens D. G. neteisėtų veiksmų, o dėl kemperio būklės. Taigi, nenustatęs atsakovės ar trečiojo asmens neteisėtų veiksmų (kaltės), pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškinį atmetė.Ieškovas teigia, jog teismas nepagrįstai neįžvelgė atsakovės kaltės dėl to, kad krovinys buvo perduotas ieškovui tik po 2 metų 7 mėnesių praktiškai supūdytas, ir tik teismui priėmus nutartį dėl įrodymų užtikrinimo atsakovė perdavė ieškovui kemperį. Kolegija pažymi, jog byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovo sesuo L. P. atgabentą kemperį atsisakė priimti dėl jo sugadinimų. Civilinio kodekso 6.808 straipsnio 1 dalyje, apibrėžiant krovinio vežimo sutartį, nustatyta, kad pagal krovinio vežimo sutartį vežėjas įsipareigoja siuntėjo jam perduotą krovinį nugabenti į paskirties punktą ir išduoti turinčiam teisę gauti krovinį asmeniui (gavėjui), o siuntėjas (gavėjas) įsipareigoja už krovinio vežimą sumokėti nustatytą užmokestį. Pagal CMR konvencijos nuostatas vežimo sutartis taip pat suprantama kaip susitarimas, kuriuo vežėjas įsipareigoja pristatyti krovinį į paskirties vietą siuntėjo nurodytam gavėjui, o siuntėjas – sumokėti vežimo mokestį. Tokia vežimo sutarties apibrėžtis leidžia daryti išvadą, kad vežėjas, priėmęs pervežti siuntėjo krovinį, įsipareigoja ne tik pristatyti jį į paskirties vietą, bet ir perduoti krovinio valdymą siuntėjo nurodytam gavėjui. Sistemiškai aiškinant CMR konvencijos nuostatas (12 str., 13 str., 17 str. 1 p., 17 str. 4 p. c papunktis) ir vadovaujantis nacionalinės teisės nuostatomis bei užsienio teismų praktika, darytina išvada, jog krovinio perdavimas sietinas su krovinio valdymo perdavimo gavėjui momentu, nuo kurio vežėjo pareiga rūpintis kroviniu pasibaigia. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso 31 straipsniu, krovinys laikomas priimtu, kai vežėjas priima krovinį ir pasirašo važtaraštyje, o Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso 35 straipsnis numato, jog krovinys laikomas atiduotu nuo gavėjo pasirašymo važtaraštyje momento. CMR konvencijos 13 straipsnio 1 punktas numato, jog krovinio ir kartu jo valdymo perdavimo momentas patvirtinamas gavėjo parašu vežėjo jam perduotame važtaraštyje. Nagrinėjamu atveju šalys nebuvo raštu įforminusios vežimo teisinių santykių, tačiau neginčija, jog įgaliotas asmuo kemperį jo pristatymo metu 2013-03-03 atsisakė priimti. Ieškinys teismui pateiktas 2013-12-13, iš prie ieškinio pridėtų nuotraukų matyti, jog jose fiksuoti iš esmės tik kemperio priekinės dalies pažeidimai, dėl kurių specialisto išvadoje teigiama, jog jie susidarė tempiant kemperį automobiliu dėl priekabos – namelio dugno sujungimo su namelio sienomis konstrukcijų pažeidimų. Kemperis ieškovui buvo perduotas 2015 m. spalio mėn. Ieškovas neįrodė, jog atsakovė kemperį po jo pargabenimo saugojo netinkamai ir po ieškinio pateikimo atsiradę pažeidimai nėra sąlygoti natūralaus kemperio senėjimo bei amortizacijos, kaip teigiama išvadoje, todėl anksčiau nurodytas ieškovo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas. Ieškovas apeliaciniame skunde taip pat kvestionuoja paties teismo proceso teisėtumą. Ieškovo nuomone, nagrinėjamu atveju nebuvo užtikrintas tinkamas teismo procesas. Teismas pakartotinai bylą nagrinėjo daugiau nei 1,5 metų, skirdamas daugybę posėdžių. Išnagrinėjęs bylą iš esmės, ją atnaujindavo, nesant jokios objektyvios tam priežasties. Pagal proceso teisės normų reikalavimus teismas išnagrinėja bylą ir padaro išvadą esamų įrodymų pagrindu, o įrodinėjimo pareiga numatyta šalims. Pakartotinio bylos nagrinėjimo metu, ieškovui patikslinus ieškinį, atsakovė nepateikė jokio atsiliepimo, o tai sudaro pagrindą priimti sprendimą už akių, tačiau teismas sprendimo už akių nepriėmė, o išnagrinėjęs bylą iš esmės nepagrįstai ją atnaujino, toleruodamas atsakovės neatvykimus į teismo posėdžius be jokios priežasties. Kolegija pripažįsta, jog teismai turi būti aktyvūs taisydami klaidas, o bylos grąžinimas pirmosios instancijos teismui ir pakartotinis jos nagrinėjimas turi būti pagrįstas ir pateisinamas, siekiant bylą išnagrinėti per kuo trumpesnį laiką, tačiau pažymi, jog ieškovo nurodomos aplinkybės nesuponuoja teismo proceso neteisėtumo, be to, nėra teisiškai reikšmingos kvestionuojant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Šiuo atveju nenustatyta jokių absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Be to, pagal Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 1 dalį procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Kolegija konstatuoja, jog ieškovas apskritai neįrodė, jog teismas procesą vedė netinkamai, ir tuo labiau neįrodė, jog neva netinkamas procesas sąlygojo neteisingo sprendimą priėmimą. Ieškovo argumentas, kad atsakovei nepateikus atsiliepimo į patikslintą ieškinį, teismas turėjo priimti sprendimą už akių, neatitinka sprendimo už akių instituto taikymo sąlygų, nes sprendimas už akių, kaip tai numatyta CPK 285 straipsnio 2 dalyje, priimamas tik tais atvejais, kai byloje yra pateikti tik vienos iš šalių įrodymai. Šiuo atveju iki patikslinto ieškinio pateikimo byloje jau ne kartą aiškiai buvo išreikšta atsakovės pozicija, pateikti ją pagrindžiantys įrodymai.Ieškovas skundžia teismo veiksmus, susijusius su eksperto, atlikusio ekspertizę, skyrimu, klausimų ekspertams pateikimu. Teigia, jog teismas žinodamas, kad nebuvo jokio eismo įvykio, skyrė teismo ekspertizę atlikti Teismo ekspertizės centrui, kuris tokio pobūdžio ekspertizes atlieka autoįvykio aplinkybėms tirti. Todėl teismo paskirtas ekspertas galėjo atsakyti tik į vieną iš 5 teismo suformuluotų klausimų. Taigi, ieškovo nuomone, dėl nesuprantamų teismo veiksmų ieškovas negalėjo pasiekti įrodinėjimo tikslų ir turėjo papildomų išlaidų, rinkdamas įrodymus dėl kemperio remonto kaštų ir likutinės vertės. Kolegija atmeta šiuos ieškovo argumentus kaip teisiškai nereikšmingus. Pagal CPK nuostatas šalys gali aktyviai dalyvauti eksperto skyrimo ir klausimų jam pateikimo procese, tačiau galutinai klausimus ekspertui suformuoja ir jį skiria teismas. Teismo nutartis dėl ekspertizės skyrimo neskundžiama. Šiuo atveju šalys, nagrinėjant bylą iš esmės, buvo susipažinusios su ekspertizės išvadomis, taigi galėjo joms kontraargumentuoti. Ieškovas papildomos ar pakartotinės ekspertizės skirti neprašė. Taigi teismas įvertino pateiktą išvadą pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu, o jokių proceso teisės normų pažeidimų ekspertizės skyrimo procese nenustatyta.Ieškovas nesutikimą su priešieškiniu iš esmės motyvavo tuo, jog ieškovui turi būti atlyginta žala dėl kemperio sugadinimo. Nustačius, jog nėra pagrindo tenkinti ieškinį, teismo sprendimo dalis, kuria atsakovei iš ieškovo priteista 463,39 Eur už vežimo paslaugas, paliktina nepakeista.Ieškovas taip pat nesutinka su 2016-09-27 papildomu sprendimu, kuriuo atsakovei iš ieškovo buvo priteista 317,59 Eur bylinėjimosi išlaidų. Mano, kad išlaidos už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą ir patirtos pirmojo bylos nagrinėjimo metu atsakovei neturėtų būti atlygintos, nes ieškovo apeliacinis skundas buvo tenkintas.Iš bylos medžiagos matyti, kad Šilutės rajono apylinkės teismas 2016-09-08 atmetęs ieškinį ir tenkinęs priešieškinį priteisė atsakovei iš ieškovo bylinėjimosi išlaidų: 463,39 Eur už suteiktas paslaugas, 838,87 Eur bylinėjimosi išlaidų. Tuo tarpu motyvuojamoje sprendimo dalyje nurodė, kad atsakovė patyrė 811,65 Eur atstovavimo išlaidų, 15,64 žyminio mokesčio ir 11,58 Eur išlaidų, susijusių su dokumentų vertimu, iš viso 838,87 Eur. Priimdamas papildomą sprendimą 2019-09-27, teismas nustatė, jog atsakovės patirtas išlaidas sudaro: 15,64 Eur sumokėto žyminio mokesčio, 11,58 Eur išlaidų, susijusių su dokumentų vertimu, 144,81 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, 434,43 Eur už atstovavimą pirmosios instancijos teisme (nagrinėjant bylą pirmą kartą), 350,00 Eur atstovavimo išlaidų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme antrą kartą, 200,00 Eur, sumokėtų už ekspertizę, iš viso – 1156,46 Eur. Dėl to teismas papildomai priteisė atsakovei iš ieškovo 317,59 Eur bylinėjimosi išlaidų. Kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, ieškinį atmetęs, o priešieškinį tenkinęs, visiškai pagrįstai priteisė atsakovei iš ieškovo visas jos procese patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl papildomas teismo sprendimas kaip teisėtas paliktinas nepakeistas.Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnis). Byloje priėmęs spendimą iš esmės teismas turi išspręsti ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą. Jeigu bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos ar kasaciniame teisme galutinis sprendimas nepriimamas, o panaikinęs procesinį bylą nagrinėjusio teismo sprendimą, teismas grąžina bylą nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų klausimas nesprendžiamas, nes toks apeliacinės instancijos ar kasacinio teismo procesinis sprendimas nelaikytinas palankesniu kuriai nors iš proceso šalių. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad kai yra priimamas procesinis sprendimas bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, kasacinio proceso stadijoje nėra galimybės paskirstyti šalių patirtų ir su procesinių dokumentų įteikimu susijusių bylinėjimosi išlaidų. Šiuo klausimu turi pasisakyti teismas, išnagrinėsiantis bylą iš esmės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje 380-oji daugiabučių namų savininkų bendrija v. savivaldybės įmonė ,,Vilniaus miesto būstas“, bylos Nr. 3K-3-568-313/2015; 2013 m. gruodžio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V., I. G. v. UAB „Hanner“, bylos Nr. 3K-3-638/2013). Grąžinus bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui nėra galimybės nustatyti, kurios šalies naudai buvo priimtas sprendimas, o to nenustačius nėra teisinio pagrindo paskirstyti šalims bylinėjimosi išlaidas; jos paskirstytinos išnagrinėjus bylą iš esmės pagal jos rezultatą. Taigi, atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą ir kasacinio teismo praktiką, nėra pagrindo sutikti su ieškovo argumentais, kad tenkinus jo pirmąjį apeliacinį skundą ir grąžinus bylą nagrinėti iš naujo, teisinis rezultatas buvo palankus jam. Teisinis rezultatas tokiu atveju nėra palankus nė vienai iš šalių, nes procesas įvyko netinkamai, todėl bylinėjimosi išlaidos paskirstomos pagal galutinį rezultatą byloje: šiuo atveju galutinis rezultatas nepalankus ieškovui, nes jo ieškinys atmestas.Nurodytais motyvais konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą ir papildomą sprendimą, todėl jie paliktini nepakeisti (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).Apeliacinį skundą atmetus ir atsakovei prašant, atsakovei iš ieškovo priteistina 200 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą. Ši suma neviršija Rekomendacijoje dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą numatyto maksimalaus dydžio, todėl priteistina visa suma (CPK 98 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Šilutės rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 8 d. sprendimą ir 2016 m. rugsėjo 27 papildomą sprendimą palikti nepakeistus.

Priteisti atsakovei D. V. iš ieškovo R. P. 200,00 Eur advokato teisinės pagalbos apeliacinės instancijos teisme išlaidų.